21c69ecb-502e-45b7-a3db-d67a6ea3c1cf · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-348-165/2015Proceso Nr. 1-45-1-00284-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1; 1.2.5.4; 2.1.7.4; 1.1.8.1.(S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. balandžio 20 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Elenos Vainienės,teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui, nuteistajam A.

G., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiosios J. G. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas:pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.             Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Å¡iuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo bÅ«du, ir A.

G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. IÅ¡ A. G. priteista 3 137,88 eurų (10 834,46 Lt) Valstybinei ligonių kasai. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ir nukentėjusiosios J. G. bei nuteistojo A. G. apeliacinius skundus, n u s t a t ė: A. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 10 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio peiliu dÅ«rė J.

G. į pilvo sritį ir padarė durtinę - pjautinę kiauryminę pilvo deÅ¡inės pusės žaizdÄ su kepenų sužalojimu ir kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, taip sunkiai sutrikdė J. G. sveikatÄ .Be to, A. G. nuteistas dar ir už tai, kad 2014 m. kovo 10 d. apie 19 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), po to, kai peiliu sužalojo J. G., atėjus į butÄ nukentėjusiosios dukrai D. G. elgėsi agresyviai, sudavė vienÄ smÅ«gį kumščiu D. G. į veido sritį, kėsinosi suduoti dar ir sakydamas, kad tuoj užmuÅ¡ jÄ , grasino nužudyti D.

G., o D. G. pabėgus į vonios kambarį ir jame užsirakinus, bandė iÅ¡laužti duris, jas apie kelias minutes daužydamas bei spardydamas ir grasindamas, kad nukentėjusioji „gyva iÅ¡ ten neiÅ¡eis“, šiais veiksmais nukentėjusiajai D. G. sudarė pakankamÄ pagrindÄ manyti, kad grasinimas nužudyti gali bÅ«ti įvykdytas.Nukentėjusioji J. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o skundžiamÄ teismo nuosprendį pakeisti ir neskirti nuteistajam A. G. realios laisvės atėmimo bausmės.Apeliantė teigia, kad ji ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus apie jos sužalojimo aplinkybes.

Duodama pirminius parodymus ji buvo didelio streso bÅ«senoje ir supykusi ant A. G., todėl nesuvokė kÄ kalba, nesugebėjo atskleisti tikrų įvykio aplinkybių, o vėliau pagal tyrėjos nurodymus sutiko su viskuo, kÄ tyrėja paraÅ¡ydavo. Jai daug metų yra diagnozuota (duomenys neskelbtini), todėl didelio streso metu ji ne visada suvokia kÄ kalba. Aprimus emocijoms ir pagerėjus sveikatai, ji norėjo pakeisti savo pirminius parodymus, tačiau tyrėja atsisakė jÄ iÅ¡klausyti ir grasino, kad uždarys į areÅ¡tinę arba psichiatrinę ligoninę.

Ji labai iÅ¡sigando ir toliau davė melagingus parodymus. Teisme ji pakeitė parodymus ir parodė, kad ji pati iÅ¡provokavo konfliktinę situacija, pirma paimdama į rankas peilį. Jai su A. G. besistumdant įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu ji buvo sužalota. Po sužalojimo ji jokių sveikatos pasekmių ir sutrikimų neturi, todėl jokių pretenzijų A. G. nereiÅ¡kia. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ , iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.Apeliantas mano, skundžiamas teismo nuosprendis neteisėtas, todėl naikintinas.Apeliantas teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai aiÅ¡kino, kad pati nukentėjusioji J. G., jų tarpusavio ginčo metu, pagriebė ant stalo buvusį peilį, o jam (apeliantui) bandant iÅ¡ nukentėjusiosios J. G. atimti peilį, peilis netyčia įsmigo jai į Å¡onÄ . Jo parodymuose esantis nesutapimas dėl J. G. elgesio paėmus peilį negali bÅ«ti vertinamas kaip jo parodymų nenuoseklumas, nes tai yra neesminis nesutapimas. Dėl J. G. sužalojimo mechanizmo jo parodymai visada buvo nuoseklÅ«s.Nukentėjusiosios J.

G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklÅ«s. Pirminiuose parodymuose nukentėjusioji iÅ¡ viso nenurodė, kad tarp jos ir apelianto bÅ«tų buvęs koks nors konfliktas, kad apeliantas jai bÅ«tų sudavęs ar įdÅ«ręs. Tik vėliau ji parodė, kad apeliantas jai dÅ«rė peiliu į deÅ¡inę pilvo pusę. Teisme J. G. paaiÅ¡kino apelianto apkalbėjimo priežastis, taip pat parodė, kad dar ikiteisminio tyrimo metu norėjo nurodyti tikrÄ sias sužalojimo aplinkybes, bet tyrėja jai to padaryti neleido, grasindama uždaryti į „psichuÅ¡kę“, jeigu keis parodymus.

Tokių grasinimų realumÄ patvirtina byloje esantys duomenys apie nukentėjusiosios J. G. psichinę bÅ«klę, be to, ji pati nurodė, kad sirgo (duomenys neskelbtini).Apelianto teigimu, klaidinga yra teismo iÅ¡vada, kad nukentėjusiosios J. G. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, patvirtina nukentėjusiosios D. G. ir liudytojos A. K. parodymai. J. G. dukrai D. G. parodė žaizdÄ ir tik pasakė, kad „pažiÅ«rėk kÄ man A. padarė“, tačiau detaliau sužalojimo aplinkybių nepaaiÅ¡kino. Toks nekonkretus nukentėjusiosios pasakymas negali bÅ«ti įrodymu, kad apeliantas tyčia sužalojo J.

G., nes toks nukentėjusiosios pasakymas gali reikÅ¡ti ir tai, kad apeliantas J. G. sužalojo, siekdamas atimti iÅ¡ jos peilį. Teismas neatkreipė dėmesio į D. G. parodymus apie tai, kad nukentėjusioji J. G. prašė nesikreipti į policijÄ . Å i aplinkybė reiÅ¡kia, kad J. G., žinodama tikrÄ sias jos sužalojimo aplinkybes, kad apeliantas nekaltas dėl jos sužalojimo, nenorėjo kreiptis į policijÄ ir prašė to nedaryti dukros. Liudytojos A. K. parodymai yra iÅ¡vestiniai iÅ¡ D. G. parodymų, nes pati J.

G. liudytojai apie sužalojimo aplinkybes nieko nepaaiÅ¡kino, todėl liudytojos A. K. parodymai negali bÅ«ti jo kaltės patikimu įrodymu.Teismas nuosprendyje neaptarė ir neįvertino liudytojų G. G. ir V. T. parodymų, kurie, apelianto manymu, yra labai svarbÅ«s, sprendžiant jo kaltės klausimÄ . Liudytoja G. G. teisme paaiÅ¡kino, kad jai J. G. pasakojo, jog sužalota buvo, kai pati turėjo rankoje peilį ir susistumdė su apeliantu. Be to, liudytojai G. G. nukentėjusioji minėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo apeliantÄ , norėdama pasodinti jį į kalėjimÄ .

Å ias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai norėjo nurodyti ir pati nukentėjusioji J. G., tačiau tyrėja jai to padaryti neleido. Liudytoja V. T. parodė, jog apeliantas jai pasakojo, kad jį su peiliu puolė draugė, o jis, gindamasis, jÄ sužalojo. Tačiau teismas liudytojų G. G. ir V. T. nurodytų aplinkybių, kurios yra jį teisinančios, nuosprendyje neaptarė ir nevertino. Teismas nuosprendyje aptarė tik jį kaltinančius įrodymus, o tai rodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ . Apeliantas nesutinka ir su jo nuteisimu už grasinimÄ nužudyti D.

G.. Jis prisipažįsta sudavęs D. G. į veidÄ , tačiau teigia, jog jÄ nužudyti negrasinęs ir to padaryti nenorėjo. Jis vonios kambario, kuriame po jo smurto užsidarė D. G., durų nelaužė, nors tai padaryti nebuvo jokių sunkumų. Tai teisme patvirtino ir nukentėjusioji D. G.. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad D. G. teisme parodė, jog ji pati nenorėjo kreiptis į policijÄ dėl apelianto pavartoto smurto prieÅ¡ jÄ ir grasinimų, ir nenori, kad apeliantas bÅ«tų nubaustas už tai, kÄ jai padarė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios J. G. apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti. Dėl nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentų Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį, jį iÅ¡ minėtų kaltinimų iÅ¡teisinant.

Apeliantas skunde nurodo, kad nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, nepadarė, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias iÅ¡vadas.Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje aptartų ir iÅ¡analizuotų įrodymų vertinimu ir pateikia Å¡ių įrodymų vertinimÄ sau palankiu aspektu. Nuteistasis be pagrindo reiÅ¡kia nesutikimÄ su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu.

Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ ) įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo A. G. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apygardos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankÅ«s A. G., nereiÅ¡kia, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė neteisingas iÅ¡vadas.Teisėjų kolegijos nuomone, A. G. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Jo kaltė įrodyta jo paties daliniu įvykio aplinkybių pripažinimu, nukentėjusiųjų J. G. ir D. G., liudytojų A. K., iÅ¡ dalies liudytojų V. T., G. G., I. Å ., M. V. parodymais, teismo medicinos specialisto iÅ¡vada ir kitais raÅ¡ytiniais įrodymais. A. G. nusikalstamai veikai prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ J. G., baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.Apeliantas A. G., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija.

Nuteistasis pakartoja savo anksčiau duotus parodymus ir pripažįsta, kad įvykio dienÄ abu su nukentėjusiÄ ja J. G. vartojo alkoholį, nukentėjusioji supyko, kad jis pavadino jÄ kitos moters vardu, dėl to kilo triukÅ¡mas, pripažįsta ir nukentėjusiosios sužalojimo peiliu faktÄ , tačiau nurodo, jog peilį rankoje laikė nukentėjusioji, o jam norint peilį atimti, peilis įsmigo nukentėjusiajai J. G. į Å¡onÄ .IÅ¡ pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tokius apelianto parodymus analizavo, gretino juos su kitais surinktais įrodymais ir pripažino, jog apelianto parodymai apie tokį nukentėjusiosios sužalojimo peiliu mechanizmÄ , paneigti nuosprendyje aptartais įrodymais.

Kadangi įvykį betarpiškai mačiusių asmenų nebuvo, teismas pagrįstai daug dėmesio skyrė nukentėjusiosios J. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, analizei. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog šių parodymų analizė atlikta išsamiai. Sutiktina ir su nuosprendyje padarytomis išvadomis atmetant nukentėjusiosios J. G. pakeistus parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, ir pripažįstant jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teisingais.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nukentėjusiosios J. G. teisiamajame posėdyje duotus parodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Pirmos instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. G. iÅ¡ dalies keitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad ji kartu su kitais ant stalo buvusiais daiktais buvo paėmusi ir peilį, kurį atimti norėjo A. G., ir susistumdymo metu peilis įsmigo jai į Å¡onÄ . Nukentėjusioji parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes apkalbėjo A.

G., o vėliau ir dėl pareigÅ«nų poveikio bei grasinimų.Pirmos instancijos teismas, apklausęs ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nus liudytojus I. Å ., M. V. bei įvertinęs kitas byloje nustatytas aplinkybes (nukentėjusiosios J. G. parodymų davimÄ ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, specialisto iÅ¡vadoje konstatuotÄ sužalojimo mechanizmÄ ), pagrįstai pripažino, kad iÅ¡ dalies keisdama parodymus nukentėjusioji siekia lengvinti A. G. teisinę padėtį, ir juos atmetė.IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji J.

G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog konfliktas su A. G. prasidėjo dėl to, kad Å¡is pavadino jÄ kitos moters vardu, ji dėl to supyko ir varė A. G. iÅ¡ savo namų, abu apsižodžiavo, A. G. supykęs paÅ¡oko nuo fotelio ir rankoje turėtu peiliu, kurį nuolat neÅ¡iojosi, dÅ«rė jai į pilvo pusę. Tokius savo parodymus nukentėjusioji J. G. patvirtino ir jos parodymų patikrinimo vietoje metu, detaliai paaiÅ¡kino ir vizualiai pademonstravo tiek savo, tiek A. G. veiksmus įvykio vietoje, savo bute.

AnalogiÅ¡kus parodymus nukentėjusioji J. G. davė ir apklausiant jÄ pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ . Pažymėtina, kad nukentėjusioji J. G., susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, protokole savo ranka įrašė savo parodymų papildymÄ ir nurodė, kad konflikto metu ji buvo sugriebusi nuo stalo visus A. G. daiktus, kuriuos jis mėgino atimti ir tuo metu sužalojo jÄ peiliu, peilis buvo A. G. rankoje (2 t., 75 b. l.). PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiosios J. G. parodymus iÅ¡ dalies patvirtino ir nukentėjusioji D.

G.. Ji parodė, kad grįžus namo, jai motina J. G. pasakė „žiÅ«rėk kÄ A. padarė“ ir parodė deÅ¡iniajame Å¡one žaizdÄ , apie jokias grumtynes nei motina, nei kambaryje buvęs A. G. nekalbėjo, A. G. buvo agresyviai nusiteikęs, sudavė jai ranka į veidÄ , grasino nužudyti. Nors nukentėjusioji savo dukrai D. G. detaliau neaiÅ¡kino jos sužalojimo aplinkybių, tačiau nurodė, jog jÄ peiliu sužalojo bÅ«tent A. G.. Apeliantas skunde akcentuoja D. G. parodymus apie tai, kad motina prašė nesikreipti į policijÄ .

Nukentėjusiosios J. G. nenorÄ praneÅ¡ti apie įvykį, apeliantas vertina aplinkybe, įrodančiÄ jo nekaltumÄ dėl nukentėjusiosios sužalojimo. Toks apelianto minėtos aplinkybės įvertinimas yra prielaidų pobÅ«džio ir rodantis apelianto siekį iÅ¡vengti atsakomybės.Be pagrindo apeliantas nesutinka ir su liudytojos A. K. parodymų įvertinimu teigdamas, jog Å¡ios liudytojos parodymai yra iÅ¡vestiniai ir jo kaltės neįrodo. Liudytoja A. K. parodė, kad pas jÄ atbėgusi jos draugė D.

G. buvo apsiverkusi, pasakė, kad A. G. įdÅ«rė peiliu jos mamai J. G., nuėjus į J. G. namus, matė sužalojimÄ , be to, bute matė girtÄ A. G., kuris buvo piktas, jÄ Ä¯Å¾eidinėjo, grasino, rankoje laikė peilį. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pripažino, kad Å¡ios liudytojos parodymais iÅ¡ dalies patvirtinama apelianto kaltė, jos parodymais įrodyta, kad nukentėjusioji J. G. buvo sužalota, kad bute buvo A. G., kuris elgėsi agresyviai. Liudytojos A. K., kaip teisingai teigiama apeliaciniame skunde, parodymai yra iÅ¡vestiniai, tačiau tik ta apimtimi, kiek ji apie nukentėjusiosios J.

G. sužalojimÄ sužinojo iÅ¡ D. G.. Tačiau liudytoja pati matė sužalotÄ nukentėjusiÄ jÄ , matė A. G. elgesį ir girdėjo jo grasinimus tuoj po J. G. sužalojimo ir Å¡ios aplinkybės yra reikÅ¡mingos vertinant A. G. nusikalstamus veiksmus bei kaltę.Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad teismas visiÅ¡kai neaptarė liudytojų V. T. ir G. G. parodymų, nes Å¡ių liudytojų parodymų esmė nuosprendyje atskleista. Å ių liudytojų parodymai taip pat yra iÅ¡vestiniai. Liudytoja V.

T. parodė, kad A. G. jai sakė, jog konfliktavo su kažkokia moterimi, o liudytoja G. G. parodė, kad sÅ«nus A. G. turėjo draugę vardu L., po sÅ«naus suėmimo ji bendravo su L., klausė kaip jos sveikata, o Å¡i pasakė, kad tarp jos ir A. G. įvyko konfliktas, nes jis vadino jÄ kitos moters vardu, pasakojo, kad konflikto metu susistumdžius ji buvo sužalota peiliu, kad iÅ¡ pradžių apkalbėjo jos sÅ«nų.Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog Å¡ių liudytojų parodymai nuosprendyje yra įvertinti visų kitų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visete ir vertinant juos BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų nenustatyta.

Pirmos instancijos teismas A. G. nusikalstamiems veiksmams prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ J. G. baudžiamÄ jį įstatymÄ taikė tinkamai. Teismas pripažino, jog A. G. veikdamas netiesiogine tyčia padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 135 straipsnio 1 dalyje. Už Å¡ios nusikalstamos veikos padarymÄ A. G. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams. Bausmę skiriant laikytasi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir paskirtoji bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta.Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto praÅ¡ymo iÅ¡teisinti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį argumentus, konstatuoja, jog Å¡iais argumentais naikinti Å¡iÄ nuosprendžio dalį pagrindo nėraAtmestinas ir apelianto praÅ¡ymas iÅ¡teisinti jį iÅ¡ kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogui sveikatÄ , jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad toks grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas.Pirmos instancijos teismas nustatė, kad, po to, kai A.

G. peiliu sužalojo J. G., atėjus į butÄ nukentėjusiosios dukrai D. G., A. G. elgėsi agresyviai, sudavė vienÄ smÅ«gį kumščiu D. G. į veido sritį, kėsinosi suduoti dar ir sakydamas, kad tuoj užmuÅ¡ jÄ , grasino nužudyti D. G., o D. G. pabėgus į vonios kambarį ir jame užsirakinus, bandė iÅ¡laužti duris, jas apie kelias minutes daužydamas bei spardydamas ir grasindamas, kad nukentėjusioji „gyva iÅ¡ ten neiÅ¡eis“, Å¡iais veiksmais nukentėjusiajai D. G. sudarė pakankamÄ pagrindÄ manyti, kad grasinimas nužudyti gali bÅ«ti įvykdytas.Apeliantas pripažįsta, kad nukentėjusiajai D.

G. sudavė ranka į veidÄ , tačiau teigia nužudyti negrasinęs ir jei bÅ«tų norėjęs nužudyti, tai tam padaryti jokių kliūčių nebuvę, vonios kambario duris jis galėjęs lengvai iÅ¡laužti, tačiau to nedaręs.Tokie apelianto parodymai ir teiginiai nepaneigia pirmos instancijos teismo iÅ¡vadų pripažįstant jį kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Jo kaltė įrodyta paties nuteistojo įvykio aplinkybių daliniu pripažinimu, nukentėjusiosios D. G., nukentėjusiosios J.

G. parodymais bei iÅ¡ dalies ir liudytojos A. K. parodymais. Nukentėjusioji D. G. parodė, kad po jos motinos J. G. sužalojimo peiliu, A. G., grasindamas nužudyti, jai sudavė smÅ«gį ranka į veidÄ , dėl ko ji nugriuvo, vėliau pasislėpus vonios kambaryje, A. G. spardė duris, grasindamas, kad ji gyva neiÅ¡eis. Nukentėjusioji parodė, jog įvykio metu buvo labai iÅ¡sigandusi, A. G. bijojo, jai buvo grasinama tuoj po jos motinos sužalojimo peiliu, todėl ji manė, kad savo ketinimus nužudyti, A.

G. gali realiai įvykdyti.Taigi teismas nustatė, kad nukentėjusioji D. G. A. G. grasinimÄ nužudyti suprato kaip realų ir įgyvendinamÄ . Tokį supratimÄ suformavo ne tik iÅ¡sakyti grasinančio pobÅ«džio žodžiai, bet ir tai, kad jai jau buvo žinoma apie A. G. pavartotÄ smurtÄ ir peiliu padarytÄ sužalojimÄ jos motinai, akivaizdžiai agresyvus A. G. elgesys, spardant ir daužant vonios kambario, kuriame nukentėjusioji slėpėsi, duris. Tokie A. G. veiksmai tyčiniai, t. y. A. G. suvokė, kad savo neteisėtais veiksmais jis sukelia stresÄ , baimę, ir norėjo taip veikti.

Jo veiksmai buvo aiškiai bauginančio pobūdžio ir vertinami kaip siekis sudaryti įspūdį nukentėjusiajai, jog grasinimas bus realizuotas.Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neįvertino nukentėjusiosios D. G. teisme duotų parodymų, kad ji nenorinti, jog A. G. už jos atžvilgiu padarytus veiksmus būtų baudžiamas.Iš pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tokie nukentėjusiosios žodžiai buvo užfiksuoti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas vertina tik sau palankius nukentėjusiosios parodymų žodžius ir tai daro atsietai nuo kitų nukentėjusiosios parodymuose teiginių ir visų jos parodymų esmės. Nukentėjusioji teisme aiškino, kad ji norinti, jog A.

G. bÅ«tų nubaustas už jos motinos sužalojimÄ , nes motina, lyginant su ja, kuriai nieko realiai nebuvo padaryta, buvo labiau nuskriausta. Tačiau nukentėjusioji nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie A. G. nusikalstamus veiksmus jos atžvilgiu ir tuo pačiu pripažino, kad po įvykio ji bijojusi gyventi, nes žinojo, kad A. G. turi buto raktÄ , gali sugrįžti, taip pat parodė, kad A. G. rašė žinutes, iÅ¡ kurių konteksto ji supratusi, jog A.

G. žada jÄ ir jos motinÄ apkaltinti neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiosios D. G. parodymų visumÄ ir esmę, nepripažįsta, jog jos teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti žodžiai apie nenorÄ nubausti A. G. dėl jos atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų, yra atsisakymas nuo baudžiamojoje byloje esančio praÅ¡ymo nubausti A. G. už nusikalstamÄ veikÄ Ä¯statymo nustatyta tvarka (1 t., 40 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji D. G. sutiko su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu, nuteisiant A.

G. už jos atžvilgiu padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , ir Å¡io nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas A. G. nusikalstamiems veiksmams prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ D. G. tinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , juos kvalifikuodamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir pripažinęs kaltu padarius Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ paskyrė teisingÄ bausmę. Skiriant bausmę, teismas laikėsi BK 54 straipsnio reikalavimų ir paskyrė bausmę – laisvės atėmimÄ 6 mėnesiams, kuri nėra aiÅ¡kiai per griežta.Nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, naikinti nuosprendžio dalį dėl A.

G. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo. Dėl nukentėjusiosios J. G. apeliacinio skundo argumentų Nukentėjusiosios J. G. apeliacinio skundo esmė – praÅ¡ymas suÅ¡velninti A. G. paskirtÄ jÄ bausmę. Nukentėjusioji skunde pakartoja savo pirmos instancijos teisme duotus parodymus, akcentuodama, kad ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo nuteistÄ jį, kad pati įvykio metu iÅ¡provokavo konfliktinę situacijÄ , pirma į rankas paėmė peilį ir, jai susistumdžius su A. G., nelaimingo atsitikimo metu, peiliu buvo sužalota.

Apeliantė nurodo, kad po sužalojimo jokių sveikatos sutrikimų neturi ir A. G. jokių pretenzijų nereiškia.Nukentėjusiosios J. G. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliantė nukentėjusioji J. G. skunde jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos švelninant nuteistajam A. G. už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, nenurodė. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios pakartoti parodymai atitinka pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kurie teismo nuosprendyje buvo išanalizuoti ir įvertinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, jog vertinant nukentėjusiosios parodymus, buvo laikytasi BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir teismas pagrįstai ir motyvuotai nukentėjusiosios parodymais, duotus teisiamojo posėdžio metu, atmetė, o jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pagrindė A. G. kaltę.Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis ir atsižvelgia į BK 54 ir 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:            1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formÄ ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

4) nusikalstamos veikos stadijÄ ;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Aptariamoje byloje pirmos instancijos teismas laikėsi minėtų įstatymų reikalavimų ir A. G. už nusikalstamÄ veikÄ (BK 135 straipsnio 1 dalį), padarytÄ nukentėjusiosios J.

G. atžvilgiu, paskyrė tinkamÄ bausmę.BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų. A. G. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, kuri yra mažesnė nei minėto nusikaltimo dispozicijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmė nelaikytina aiÅ¡kiai per griežta.Apeliantė skunde praÅ¡o A. G. neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Kaip minėta, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nėra numatyta alternatyvių bausmių ir kaltininkui numatyta tik laisvės atėmimo bausmė.

Å velnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimÄ reguliuoja BK 62 straipsnio bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Aptariamoje byloje BK 62 straipsnyje nurodytų aplinkybių, leidžiančių skirti Å¡velnesnę, nei padaryto nusikaltimo sankcijoje numatyta, bausmę nenustatyta. Nenustatyta ir pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę.

Taigi, Å¡is bausmės Å¡velninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje esančių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Å iuo požiÅ«riu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas gali bÅ«ti vadinamas iÅ¡imtiniu. Teismas, Å¡velnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010 ir kt.).

Apeliantės skunde nurodomÄ aplinkybę, jog ji nejaučia sužalojimo pasekmių ir dėl to nuteistajam neturi pretenzijų, teisėjų kolegija nepripažįsta iÅ¡imtine aplinkybe, kuri leistų Å¡velninti nuteistajam A. G. tinkamai paskirtÄ bausmę. Apibendrinusi tai, kad iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistojo A. G. ir nukentėjusiosios J. G. apeliaciniai skundai atmestini. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Nukentėjusiosios J. G. ir nuteistojo A. G. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                    Elena Vainienė Teisėjai                                                                 Violeta Ražinskaitė                                                                               Valdimaras Bavėjanas