P-143-6-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-287/2009

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos policijos logistikos centras, dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. R. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) įpareigoti Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD; atsakovas) vietoj nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotos tarnybinės uniformos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – nutarimas Nr. 62) patvirtintas normas išmokėti jai 1 969,60 Lt piniginę kompensaciją;

2) įpareigoti Lietuvos policijos logistikos centrą (toliau – ir Centras; trečiasis suinteresuotas asmuo) pateikti informaciją, kada paskutinį kartą (iki pareiškėjos skundo padavimo dienos 2007 m. spalio mėn.) pareiškėjai buvo išduota tarnybinė uniforma bei išmokėta kompensacija;

3) įpareigoti Centrą pateikti informaciją apie kriminalinės policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normos bei uniformos vieno komplekto įkainius;

4) įpareigoti Centrą pateikti informaciją, kada paskutinį kartą kriminalinės policijos pareigūnams buvo išmokėta kompensacija už neišduotą tarnybinę uniformą, nurodant kompensavimo tvarką bei dydį procentais;

5) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) pateikti informaciją apie 1994-1999 m. išmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą bei jos išmokėjimo tvarką.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. ji eina Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas; trečiasis suinteresuotas asmuo) 4 – ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos pareigas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir Statutas) 17 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjai tarnybinė uniforma paskutinį kartą buvo išduota 1998 m. kovo mėn.

Pažymėjo, jog Ministerija, vadovaudamasi Ministerijos 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtina Instrukcija dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams (toliau – ir Instrukcija), vykdė prisiimtus įsipareigojimus, t. y. kriminalinės policijos pareigūnams kompensaciją už tarnybinę uniformą mokėjo. Teigė, jog nuo 1999 m., t. y. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 1999 m. gruodžio 22 d. priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ (toliau – ir įsakymas Nr. 690), kurio 1 punktu piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus buvo pavesta spręsti Ministerijos struktūrinių padalinių vadovams, atsakovas nutraukė kompensacijos mokėjimą pareiškėjai.

Vertino, jog pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 46 straipsnio nuostatas atsakovas turėjo aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, ir pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, jog jis to nepadarė, jis privalo sumokėti pareiškėjai kompensaciją.

Nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 buvo patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), tačiau jos įstatymų nustatyta tvarka paskelbtos nebuvo.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A1-638/2005, AS11-56/2005, A5-826/2005, A11-798/2005 suformuota praktika.

Pažymėjo, jog 2007 m. gruodžio mėn. pareiškėjai buvo išduota tarnybinės uniformos dalis (už 2 242 Lt), bet dar nėra išduota būtina uniformos dalis maždaug už 220 Lt. Laikėsi pozicijos, kad atsakovas turėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, aprūpinti kriminalinės policijos pareigūnus tarnybine uniforma arba kompensuoti 80 proc. išduotos uniformos vertės, t. y. 1 969,60 Lt.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas papildomai paaiškino, jog atsisakymą išmokėti kompensaciją grįsti finansavimo nebuvimu nėra teisinio pagrindo.

Atsakovas PD atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad atsižvelgiant į šią nuostatą, nutarimas Nr. 62 ir įsakymas Nr. 690 nuo 2003 m. spalio 1 d. yra netekę galios, todėl negali būti taikomi. Atitinkamai ir Taisyklės, kadangi nebuvo įstatymų nustatyta tvarka paskelbtos, neįgavo norminio pobūdžio, todėl negali pažeisti pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja kelia reikalavimą sumokėti kompensaciją daugiau negu už trejus metus, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsniu, reikalavo taikyti trejų metų reikalavimo senatį.

Akcentavo, jog nutarime Nr. 62 buvo įtvirtinta dispozityvi teisės norma, kad kai kuriems Ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 proc. uniformos vertės piniginė kompensacija. Vertino, kad minėtas Vyriausybės nutarimas nesuteikia pareiškėjai teisės reikalauti piniginės kompensacijos, nes jis skirtas Ministerijai ir jos sistemos įstaigoms. Teigė, jog įsakymu Nr. 690 atsakovas nebuvo įpareigotas vietoj uniformos mokėti piniginę kompensaciją, o buvo įpareigotas spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo. Atkreipė dėmesį į tai, jog esant nepakankamam finansavimui, lėšos piniginių kompensacijų mokėjimui (vietoj uniformos) nebuvo skiriamos. Taigi atsakovas pareiškėjai pagrįstai nemokėjo piniginių kompensacijų.

Pabrėžė, jog Taisyklės yra individualus administracinis aktas, nes yra skirtas konkretiems asmenims konkrečiose situacijose, dėl ko jis įstatymų nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas. Pažymėjo, jog, pagal Taisyklių nuostatas, iki 80 proc. uniformos vertės piniginė kompensacija pareigūnams gali būti išmokama tik tuo atveju, kai nustatoma aplinkybė, jog pareigūnas turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, ir aplinkybė, jog turimos bei tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Taigi tik esant šioms aplinkybėms, pareigūnas su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo gali kreiptis į policijos įstaigos vadovą, kuris priima atitinkamą sprendimą dėl tokio prašymo, o tuo atveju, jei prašymas yra tenkinamas – parengia ir pateikia paraišką Centrui. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aukščiau paminėtos sąlygos nebuvo įvykdytos, nes Komisariatas Centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas neteikė.

Rėmėsi 2008 m. vasario 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-111/2008 ir atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja, reikalaudama atlyginti jai padarytą žalą, nenurodė visų aplinkybių, būtinų žalos atlyginimui. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėja neturi teisės reikalauti įpareigoti atsakovą sumokėti jai nepriklausančią kompensaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisariatas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi Taisyklių 3 punktu ir pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog Centras Komisariato kriminalinės policijos pareigūnų nėra aprūpinęs naujo pavyzdžio tarnybinėmis uniformomis, pareiškėja nėra įgijusi teisės į piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė papildomai nurodė, kad buvo netinkamai suformuluotas pareiškėjos skundo dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl atsakovo reikalavimo taikyti trejų metų reikalavimo senatį pirmosios instancijos teismas rėmėsi DK 27 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumas bus vertinamas nuo ginčo teisinių santykių, susiklosčiusių 2004 m. spalio 8 d.

Nukreipė į Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalį, 46 straipsnio 1 ir 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, nutarimą Nr. 62. Nurodė, kad Instrukcija buvo panaikinta priėmus įsakymą Nr. 690.

Pažymėjo, jog Vyriausybė 2004 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ 1.1 punktu patvirtino Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų aprašymą, o 2.2 punktu nustatė, kad policijos pareigūnai, iki nustatytąja tvarka bus išduota šiuo nutarimu patvirtinto pavyzdžio uniforma, dėvi Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 319 „Dėl policijos pareigūnų uniformos ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ patvirtintų pavyzdžių uniformas.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Taisyklių 2-4, 6, 12, 13-16 punktais. Nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 5-V-648 „Dėl Lietuvos policijos logistikos centro nuostatų ir struktūros schemos patvirtinimo“ pagrindu nuo 2006 m. sausio 1 d. vietoj specializuotos policijos įstaigos Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro veikia Centras. Pažymėjo, jog, pagal minėtu įsakymu patvirtintų Lietuvos policijos logistikos centro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.1 punktą, vienas iš Centro uždavinių yra centralizuotai aprūpinti materialinėmis priemonėmis bei teikti aprūpinimo paslaugas policijos įstaigoms, o pagal šių nuostatų 8.5.2 punktą, policijos įstaigų pareigūnus tarnybine uniforma aprūpina Centro Tarnybinės uniformos skyrius.

Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas padarė tokias išvadas.

1. Pareiškėja su tarnybiniu prašymu išmokėti kompensaciją už 1998 m. išduotą uniformą kreipėsi tik 2007 m. sausio mėn., tad šio skundo nagrinėjimui turėjo būti taikomas kreipimosi metu galiojęs nutarimas Nr. 62, nustatęs, kad: a) vietoj uniformos gali būti (neprivalo) mokama iki 80 proc. uniformos vertės piniginė kompensacija, b) kai kuriems Ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką ir c) kompensacijos mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato Ministerija; įsakymas Nr. 690, nustatęs, kad: a) piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus sprendžia Ministerijos struktūrinių padalinių vadovai-vyriausieji asignavimų valdytojai (tarp jų – ir atsakovas) ir b) turi būti atsižvelgta į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, neviršijant nutarimu Nr. 62 nustatytos vertės normos; Taisyklės. Vertino, jog pareiškėja pagal iki 2004 m. gruodžio 12 d. galiojusį teisinį reguliavimą praleido terminą kreiptis į darbdavį dėl kompensacijos išmokėjimo, nors tokią teisę pagal sudėvėjimo normas įgijo 2003-2004 m. kovą, o dėl atskirų uniformos dalių – dar anksčiau. Atkreipė dėmesį į ta, jog viena iš būtinų sąlygų mokėti kompensaciją yra tai, kad uniforma, už kurią prašoma kompensacijos, yra tinkama dėvėjimui (t. y. bus dėvima ir toliau), tuo tarpu seno pavyzdžio uniformos šiuo metu tokia laikyti negalima, nes nuo 2004 m. išduodamos naujo pavyzdžio uniformos.

2. Pagal pirmiau nurodytas Taisyklių nuostatas, po 2004 m. gruodžio 12 d. galima prašyti kompensacijos tik už naujo pavyzdžio uniformą, pasibaigus viso komplekto ar atskirų jo dalių dėvėjimo terminams; pareiškėjos atveju – pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767 nustatytus dėvėjimo terminus.

3. Atsakovui skundo reikalavime „išmokėti 1 969,60 Lt piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 m. iki 2007 m. tarnybinės uniformos pagal nutarimu Nr. 62 patvirtintas normas“ suformuluota prievolė apskritai nėra nustatyta. Ši prievolė, esant tam tikroms sąlygoms, kurios aprašytos aukščiau, bei atsakovui atlikus nurodytas procedūras, teisės aktais nustatyta pareiškėjos darbdaviui, t. y. Komisariatui. Tuo atveju, jeigu pareiškėja mano, kad kompensacija jai turi būti skaičiuojama ir išmokama, ji privalėjo pirma nuginčyti darbdavio, t. y. Komisariato neveikimą (nesikreipimą su paraiška ir prašymu skirti kompensacijoms reikalingas lėšas į teisės aktais nustatytas institucijas).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaip nepagrįsti netenkintini likę pareiškėjos skundo reikalavimai, nes visi prašomi dokumentai byloje yra pateikti.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą ir jos skundą dalyje dėl įpareigojimo išmokėti piniginę kompensaciją tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nutarimo Nr. 62 nuostatas.

2. Atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, ar Taisyklės yra galiojančios.

3. Vertino, jog teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, turi įvertinti visas būtinas sąlygas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime to nepadarė.

Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsakovas PD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas akcentuoja, jog nagrinėjamas ginčas kilo ne dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes pareiškėja formuluodama savo reikalavimą pirmosios instancijos teismo prašė įpareigoti atsakovą išmokėti jai piniginę kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą. Laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisariatas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Pagrindiniu prašymo teismui ir prašymo patikslinimo reikalavimu pareiškėja siekė gauti piniginę kompensaciją vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.

Nežiūrint to, jog reikalavimas suformuluotas ne visai tinkamai (paprastai piniginiai reikalavimai reiškiami prašant išieškoti atitinkamą sumą), ginčo dalykas ir faktinis pagrindas pareiškėjos nurodyti aiškiai. Todėl nagrinėjant ginčą turi būti nustatyta ar atsakovas turi pareigą sumokėti pareiškėjai atitinkamą pinigų sumą, ar pareiškėja turi teisę į tokio reikalavimo patenkinimą.

Pirmosios instancijos teismas neišaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą.

Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Pats įstatymas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytam pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas.

Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62, numatantis, kad kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija, bei jį realizuojantys poįstatyminiai aktai tenumato galimybę pareigūnui, kuriam pagal nustatytas normas turi būti išduota nauja tarnybinė uniforma, turinčiam tvarkingą ir tinkamą dėvėti tarnybinės uniformos komplektą, išmokėti piniginę kompensaciją vietoj uniformos išdavimo, šiam atsisakius uniformos ir pageidaujant kompensacijos.

Nagrinėjamu atveju turi būti aiškinamasi, kada pagal nustatytą normą pareiškėjai turėjo būti išduotas uniformos komplektas ar atskiros jos dalys, tam, jog nustatyti nesuteiktos socialinės garantijos apimtį. Privalu nustatyti subjektą, kuriam pagal kompentenciją pavesta nustatyta tvarka ir terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis, tam kad nustatyti tinkamą atsakovą byloje, o reikalui esant išspręsti netinkamos šalies pakeitimo klausimą (ABTĮ 54 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos reikalavimo tenkinimui trukdo jos neskundimas Klaipėdos m. VPK neveikimo, nepagrįsta. Kiekvienas į teismą besikreipiantis asmuo pats pasirenka savo teisių gynybos būdus, kurie turi būti vertinami teismo, nagrinėjančio ginčą. Be to teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A1-638/2005, A5-826/2005, A11-798/2005) pripažįstama, kad tuomet kai valstybės tarnautojas kreipiasi su reikalavimu dėl atlyginimo už tarnybą ar kitų su tarnyba susijusių sumų išieškojimo, atskirų administracinių aktų ar procedūrų ginčijimas nėra būtinas, pakanka jų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo kaip pagrindo pareikštam piniginiam reikalavimui. Priežastys, dėl kurių pareiškėjai laiku nebuvo išduota tarnybinė uniforma, reikšmingos tik tiek, kad nustatyti, ar pati pareiškėja savanoriškai neatsisakė aptariamos socialinės garantijos. Kaip jau minėta, įstatymu nenumatyti atvejai, kuomet pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų reikalavimui pagrįsti, susijusių su žalos atlyginimą reguliuojančiomis nuostatomis.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla pedruodama nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu , teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti, o bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Stasys Gudynas

Vaida Urmonaitė