2016-12-13 Nr. AB-23633-3-62-3-02049-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3157-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02049-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 5–6, 59–60).

Pareiškėjas nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. birželio 23 d., jis buvo paskirtas į 3 lokalinio sektoriaus 8 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 5, kurios plotas apytiksliai 50 kv. m, joje gyvena apie 20 nuteistųjų asmenų yra įrengta 20 dviaukščių lovų – gultų. Gyvenamojoje patalpoje nėra ventiliacijos, sunkiai valomi sienų, grindų paviršiai, ant elektrinės plytelės nuteistieji gaminasi valgyti, todėl nuolat jaučiamas blogas kvapas. Lokalinio sektoriaus Nr. 3 pasivaikščiojimo kiemelio teritorija apytiksliai 80 kv. m ir juo gali naudotis vienu metu 90 nuteistųjų.

Gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose beveik visi asmenys rūko. Atskirai nuo gyvenamųjų patalpų įrengtas tualetas yra apytiksliai 15 kv. m, jame įrengti 3 tupimi tualetai, 5 prausimosi kranai, juo gali naudotis 90 nuteistųjų. Tualetuose nėra ventiliacijos, jie nėra atitverti sienelėmis, nėra durų. Dušų patalpa yra apytiksliai 60 kv. m, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama vieną kartą per savaitę, vienu metu naudotis dušu ir atlikinėti higieninius reikalus gali 90 nuteistųjų. Vienam mėnesiui suteikiamas vienas tualetinio popieriaus ruloniukas.

Gyvenamosiose patalpose būna drėgna (apie 80 proc. drėgmės). 8-ame būryje niekada nebuvo skalbimo mašinos, virtuvės, patalpų džiovinti rūbams. Yra tarakonų, graužikų. Čiužinių pasikeisti nėra galimybės, neleidžiama turėti nuosavų pledų. Maisto energetinė vertė yra tik nuo 1 300 iki 1 500 kcal, maistas nekokybiškas ir nešvarus, jo pateikimas baisus. Jis nuolatos jaučia alkį, o draugai ar artimieji maisto negali perduoti. Nėra suteikiamas joks užimtumas, išskyrus kai du kartus per savaitę išleidžiama sportuoti ir vieną kartą – į biblioteką.

Pareigūnai praktiškai visi turi sadistinį polinkį, nėra reguliariai tikrinami dėl jų sadistinio asmenybės sutrikimo. Pateikus skundą, jis nėra registruojamas, dingsta. Medicininės pagalbos nėra, nes viskas gydoma aspirinu, analginu ir tepalu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolatos jaučia baimę ir apatiją. Dėl nurodytų aplinkybių prašė pripažinti jo gyvenimą, praleistą Marijampolės PN, nežmogišku, kankinimo laikotarpiu, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Teigė, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties taikymo, todėl senaties terminai negali būti taikomi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 8–14).

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 7 d. iki 2013 m. birželio 3 d. bausmę atliko Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų būryje Nr. 8, gyvenamojoje patalpoje Nr.

5. Patalpos plotas 53,04 kv. m, joje įrengta 17 gyvenamųjų vietų. 8-o būrio sanitariniame mazge įrengta 3 klozetai ir 3 pisuarai, tarp klozetų įrengtos pertvaros, prausykloje įrengtas dušas, įrengti 5 šalto vandens čiaupai. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. 8-o būrio nuteistieji dėl problemų naudojantis tualetu ar prausykla skundęsi nebuvo. Vadovaujantis teisės aktais nuteistieji kartą per savaitę naudojasi karštu dušu. Marijampolės PN nėra gavę nuteistųjų skundų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu, gedimų apskaitos žurnale nėra įrašų apie neveikiančias dušines.

Nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore (lauko kiemas apie 200 kv. m ploto), sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, pataisos įstaigos direktoriaus nustatyta tvarka lankyti vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę, gali dirbti VĮ „Mūsų amatai“, gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt socialinės reabilitacijos programų. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius, tačiau visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai.

Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Teisės aktai numato, kad vienam nuteistajam vienam mėnesiui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus ir šis reikalavimas yra vykdomas. Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas nesikreipė. Maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintus valgiaraščius. Marijampolės pataisos namų administracija nėra užfiksavusi sadistinių pareigūnų veiksmų, visi nešioja identifikacines korteles.

Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, kurioje labai aiškiai atskiriamas kalinimo režimas kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose ir nustačius, kad miego patalpoje nuteistasis privalo būti tik miego metu, nors ji ir perpildyta, tai nepripažintina kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Gyvenamųjų patalpų vėdinimas vykdomas per langus ir tai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį.

Susidėvėję, sugadinti, suplyšę, netinkami naudojimui čiužiniai yra nurašomi ir keičiami. Į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas kreipėsi 2 kartus, dėl peršalimo ligų. Dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos, atsakovas duomenų neturi. Nesant neteisėtų veiksmų negali kilti deliktinė atsakomybė. Prašė taikyti trejų metų senaties terminą, nurodė, kad dauguma įstaigos dokumentų, pasibaigus saugojimo terminui sunaikinti ir atsakovas objektyvių duomenų pateikti negali.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu (b. l. 77–85) skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas prašė teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. A. P. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. birželio 23 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Marijampolės pataisos namus pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo 2011 m. gruodžio 23 d., į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 27 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamam ginčui taikytini nacionaliniai teisės aktai, todėl pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino ieškinio senaties termino, nes Konvencijoje jis nenumatytas, atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintas ir skundo reikalavimo daliai taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. spalio 26 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 27 d. iki 2013 m. birželio 23 d. Iš į bylą pateiktos nuteistojo anketos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo išvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, todėl Marijampolės pataisos namuose ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo kalinamas nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. kovo 7 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. birželio 23 d., t. y. 5 mėnesius ir 28 dienas.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į EŽTT jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), pažeidimo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 7 d. laisvės atėmimo bausmės atlikimui Marijampolės pataisos namuose buvo paskirtas į 81 brigadą, trečią lokalinį sektorių, 8 nuteistųjų būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 5, kurios plotas 53,04 kv. m. Ginčo dėl gyvenamosios patalpos ploto byloje nėra, tačiau ginčas kilo dėl kartu su pareiškėju minėtoje patalpoje gyvenusių nuteistųjų skaičiaus. Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje yra įrengta 20 dviaukščių lovų-gultų ir gyvena apie 20 nuteistųjų, atsikirtime į atsiliepimą dar kartą akcentavo, kad patalpoje jo kalinimo laikotarpiu buvo 20 miegamųjų vietų, tuo tarpu atsakovas tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje buvo 17 gyvenamųjų vietų.

Atsakovas savo argumentams pagrįsti į bylą pateikė nuteistųjų paaiškinimus. Nuteistieji paaiškinimuose konkretaus gyvenamųjų vietų skaičiaus 5-oje gyvenamojoje patalpoje nenurodo, aplinkybę dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus nurodo ne tvirtai, bet vartodami sąvoką „kiek pamenu“ arba „gyveno iki 17 žmonių“, todėl teismas neturėjo pagrindo nuteistųjų paaiškinimus, kuriose konkretus gyvenamųjų vietų skaičius nenurodytas, laikyti pakankamais atsakovo nurodytai aplinkybei, kad gyvenamojoje patalpoje gyveno 17 nuteistųjų, pagrįsti.

Kadangi įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti ginčo išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes, teismas vertino, kad abstrakčias aplinkybes paaiškinimuose nurodžiusių nuteistųjų šaukimas į bylą liudytojais neužtikrintų racionalaus proceso, todėl paaiškinimus surašę nuteistieji liudytojais nekviečiami. Pagal atsakovo pateiktą pažymą teismas taip pat negalėjo daryti vienareikšmės išvados, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kartu su pareiškėju patalpoje gyveno 17 asmenų, todėl atsakovo argumentai, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, atmesti kaip nepagrįsti ir vertinti pareiškėjo naudai, laikant, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje kartu su pareiškėju buvo apgyvendinta 20 asmenų.

Tokiu būdu, pareiškėjo kalinimo Marijampolės pataisos namuose metu, laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. kovo 7 d., nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 18 d., nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. birželio 23 d., t. y. 5 mėnesius ir 28 dienas, gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 vienam asmeniui teko 2,65 kv. m. (53,04/20), todėl vertinta, kad nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,45 kv. m.).

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildiną iš nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose bei koridoriuose ir nesančių įrengtų rūkymo vietų. Teismas vadovavosi Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir HN 76:2010) 6 ir 14 punktais. Iš į bylą pateikto Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir kontrolės skyriaus 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolo Nr. ATK2-205 ir Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 27 d. patikrinimo akto Nr. PT-120 matyti, kad patikrinus Marijampolės pataisos namų patalpas nustatyta, jog patalpose nerūkoma, rūkalų kvapo nesijaučia, visuose koridoriuose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, lauke įrengtos rūkymo vietos (po stogeliu pastatyti stalai, suoliukai) ir iškabintos nuorodos „Rūkymo vieta“. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl rūkymo bendro naudojimo patalpose ir į kreipimąsi nebuvo reaguojama, todėl atsakovui pateikus pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes paneigiančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad atsakovas HN 76:2010 14 punkto ir Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų nėra pažeidęs.

Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 22 d. patikrinimo akto Nr. Pa-65, 2013 m. birželio 7 d. patikrinimo akto Nr. Pa-207 ir 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akto Nr. PT-342 duomenimis gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, 8 būrio tikrintose gyvenamosiose sekcijose santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, skalbyklos patalpų ir technologinių įrenginių neatitikimo HN 76:2010 reikalavimams nenustatyta. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 4/07-56 yra patvirtinti skalbyklos ir dušinės darbo grafikai. Teismas rėmėsi HN 76:2010 24, 64, 67 punktų reikalavimais. Kadangi kiekviename būryje įrengti virtuvės, skalbyklos, džiovyklos patalpas nenumato jokie norminiai aktai (pagal HN 76:2010 2 punktą šis teisės aktas taikomas projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais), gyvenamųjų patalpų vėdinimas (per langus) atitiko Higienos normos reikalavimus, o esant įrengtam atitinkamam gyvenamosios patalpos vėdinimui, sudarytai galimybei praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, lovos skalbinius ir rankšluosčius keičiant ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, atsižvelgiant į HN 76:2010 58 punkte įtvirtintą įpareigojimą patiems laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, blogo kvapo čiužiniuose, rūbų pelijimo ir per didelės oro drėgmės aplinkybės laikytos deklaratyviomis, neįrodytomis ir vertinta, kad atsakovas HN 76:2010 24, 64 ir 67 punktų reikalavimų nepažeidė. Byloje nėra duomenų, kad nebūtų atitikę teisės aktais nustatytų reikalavimų: ventiliacija, sąlygos skalbti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per didelės oro drėgmės, nemalonaus kvapo, skalbimo mašinos, virtuvės, džiovyklos 8-ame būryje nebuvimo atmesti kaip nepagrįsti.

Maitinimo pataisos namuose organizavimą, maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose tvarką reglamentuoja Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai (iki 2014 m. kovo 27 d. galiojo 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. V-138 redakcija). Atsakovo į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2014 m. balandžio 11 d. Tyrimų protokolas, Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. lapkričio 25 d., 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2015 m. balandžio 7 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes minėtų patikrinimų, atliktų ir pagal nuteistųjų skundus, metu nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų valgykla, ir jos vykdymo veikla atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, nuteistųjų skundai nepasiteisino. Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašas yra patvirtintas Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas). Pareiškėjas tik lakoniškai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, be to, jis neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl teismas, pagal bylos duomenis atsakovo veiksmuose, aprūpinant pareiškėją maistu ir organizuojant maitinimą, pažeidimų nenustatė.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 18.4, 11 punktais, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18–21 punktais. Pareiškėjas neginčijo, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą siejo su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintas deklaratyviu ir teisiškai nepagrįstu.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 60 punktu. Iš atsakovo į bylą pateiktos Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės pataisos namų maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Todėl teismui kilo abejonių, ar vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė yra atliekami Marijampolės pataisos namų gyvenamosiose patalpose. Nagrinėjamu atveju Marijampolės pataisos namams teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl graužikų ir buitinių parazitų 8-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 buvimo bei HN 76:2010 60 punkto nustatytų reikalavimų pažeidimo, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė, todėl laikyta, kad atsakovas pažeidė HN 76:2010 60 punkto reikalavimus, t. y. graužikų ir buitinių parazitų naikinimas bei kontrolė tik maisto paruošimo bloke ir valgykloje galimai buvo nepakankama, todėl gyvenamosiose patalpose galėjo būti buitinių parazitų ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti nepatogumus.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Dušų, klozetų kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos). Minėtu įsakymu patvirtintose Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, be kita ko, numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui ir suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per mažo kiekio tualetinio popieriaus išdavimo ar per reto leidimo naudotis dušu, laikyti nepagrįstais (ABTĮ 57 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu, dušu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į atsakovą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti, todėl teiginys dėl neleidimo turėti nuosavą pledą laikytas nepagrįstu. Pabrėžta, kad pareiškėjas tik konstatavo tualetinio popieriaus trūkumą, privatumo tualetuose ir dušuose nebuvimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tualetinio popieriaus per mažo kiekio, neleidimo turėti nuosavą pledą, privatumo tualetuose ir dušuose nebuvimo, vertintos deklaratyviomis, nepagrįstomis ir neindividualizuotomis subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktas laikytas nepagrįstu.

Nepagrįstais laikyti ir pareiškėjo teiginiai, kad nuteistųjų skundai nėra registruojami ir dingsta, nes bylos dokumentai patvirtino, kad pagal nuteistųjų skundus buvo atliekami Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimai, aplinkybė, kad jis turėjo galimybę pateikti skundą teismui, gauti atsakovo atsiliepimą ir pateikti atsikirtimą į atsiliepimą. Duomenų, kurie leistų teismui daryti priešingą išvadą arba keltų įtarimų, jog pareiškėjo teikiami skundai buvo neregistruojami (galėjo dingti), pareiškėjas į bylą nepateikė.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolatos jaučia baimę ir apatiją, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas, kuriose nurodoma, kad A. P. į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 2 kartus, dėl peršalimo ligų, dėl depresijos požymių, psichikos sutrikimų nesikreipė. Dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad sveikatos priežiūros paslaugų Marijampolės pataisos namuose kaip ir nėra, nes viskas gydoma aspirinu ir tepalu. Pastebėta, kad sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, tinkamo ar netinkamo gydymo vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Ginčą dėl žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, galėtų spręsti pagal kompetenciją Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, veikianti prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pasinaudojus nustatyta privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, toks ginčas būtų teismingas bendrosios kompetencijos teismui (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 d.). Dėl nurodytų priežasčių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybė ir iš šios paslaugos kildinama neturtinė žala, nagrinėjamu atveju nevertinama.

Teismo vertinimu likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai neturės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl laikyti pertekliniais ir detaliau neanalizuoti.

Pažymėta, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktu, CK 1.138 straipsnio 6 ir 8 punktais. Teismas darė išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų, t. y. pareiškėjui suteikto galimai per mažo ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 ir su tuo susijusio vienam asmeniui tenkančio sanitarinėse patalpose esančio įrengimų kiekio, galimai nepakankamai vykdomos pareigos kontroliuoti ir naikinti graužikus bei buitinius parazitus gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo patirti nepatogumai buvo nežymūs ir iš dalies kompensuoti galimybe judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, suteikta galimybe sportuoti, lankyti sveikatos priežiūros tarnybą, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla.

Byloje nenustačius, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai (nepakako 0,45 kv. m. teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui turėjusios tekti ploto normos), tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo patalpinimą į Marijampolės pataisos namus sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios to pasėkoje kils pasekmės, bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas darė išvadą kad byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo HN 76:2010 60 punkto ir Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p. reikalavimams laikytos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Todėl, pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 90).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skunde rėmėsi Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų. Teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki 3 metų iki skundo padavimo dienos. Pareiškėjas į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas prašė skaičiuoti 4 kv. m, atskaičius baldus, europietišką standartą. Teigia, kad teismas atmetė pareiškėjo argumentus nemotyvuotai. Teismas nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, apsiribodamas tik vietos trūkumu. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 95).

Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Marijampolės pataisos namuose kalinant netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. birželio 23 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė pažeidimus dėl pareiškėjui suteikto galimai per mažo ploto gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 ir su tuo susijusio vienam asmeniui tenkančio sanitarinėse patalpose esančio įrengimų kiekio, galimai nepakankamai vykdomos pareigos kontroliuoti ir naikinti graužikus bei buitinius parazitus gyvenamosiose patalpose. Tačiau nusprendė, jog šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pažymėtina, kad iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl šio teismo vertinimų ir nenustatytų neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas neturėjo būti taikomas, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų senaties terminų dėl jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, o EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nebuvo išvesti į jam suprantamą – lietuvių – kalbą, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams).

EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių.

Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Dėl ieškinio senaties nustatymo, pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo.

Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką dėl kalbos barjero nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) norma –3,1 kv. m.

Be to, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos žmogaus teisių teismo suformuotos praktikos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė