2015-10-06 Nr. AB-19154-3-61-3-00567-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1317-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00567-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už tris kartus pažeistą jo teisę gauti pašto korespondenciją. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 13 d. S. Ž. išsiuntė jam registruotą laišką, kurio dalis buvo atspausdinta ant popieriaus, dalis parašyta ranka, o dalis – surašyta elektroniniu tekstiniu formatu skaitmeniniame diske (CD).

Tačiau Vilniaus PN pareigūnė gautą laišką iškomplektavo: ant popieriaus spausdintą bei ranka rašytą laiško dalis atidavė pareiškėjui, o elektroniniu tekstiniu formatu parašytą laiško dalį skaitmeniniame diske perdavė cenzūruoti pareigūnui, atsakingam už kompiuterinės ir buitinės technikos tikrinimą. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis nekelia klausimo dėl laiškų cenzūravimo teisėtumo. Priešingai, akcentavo, kad jis iš karto nuėjo pas pareigūną, atsakingą už kompiuterinės technikos tikrinimą, ir davė žodinį sutikimą, jog jam adresuoto laiško dalis skaitmeniniame diske būtų cenzūruojama be atskiro tam įstaigos direktoriaus nutarimo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 5 dalyje.

Sekančią dieną pareigūnas informavo pareiškėją, kad patikrintame skaitmeniniame diske jokios uždraustos informacijos nėra, tačiau aukštesnio pagal pareigas pareigūno nurodymu šis skaitmeninis diskas jam atiduotas nebus, o bus padėtas į sandėlį. 2013 m. rugsėjo 2 d. S. Ž. vėl išsiuntė pareiškėjui registruotą laišką, kuris visas buvo surašytas elektroniniu tekstiniu formatu skaitmeniniame diske, tačiau Vilniaus PN pareigūnė gautą laišką įteikti pareiškėjui atsisakė ir laišką padėjo į sandėlį. 2014 m. sausio 10 d.

S. Ž. išsiuntė pareiškėjui dar vieną laišką, kurio dalis buvo atspausdinta ant popieriaus, dalis parašyta ant popieriaus ranka, o dalis – surašyta elektroniniu tekstiniu formatu skaitmeniniame diske. Vilniaus PN pareigūnė gautą laišką vėl iškomplektavo: ant popieriaus spausdintą bei ranka rašytą laiško dalis atidavė pareiškėjui, o skaitmeniniame diske esančią laiško dalį padėjo į sandėlį. Pareiškėjas tvirtino, jog tokiu būdu tris kartus buvo pažeista jo subjektinė teisė gauti laiškus (korespondenciją), kuri įtvirtinta BVK 99 straipsnyje, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis BVK 99 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 93 punktu, gautieji laiškai (tarp jų ir CD) turėjo būti jam įteikti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Pareiškėjas pabrėžė, kad skaitmeniniai diskai nėra įtraukti į nuteistiesiems draudžiamų turėti daiktų sąrašą ir Taisyklių 173 punktas nustato teisę jais naudotis bei juos perduoti. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos pašto įstatymas nedraudžia siųsti skaitmeninius diskus paštu, o šio įstatymo 3 straipsnio 6 dalis įrašytus skaitmeninius diskus įvardina esant korespondencija.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pareigūnų veiksmai pripažintini neteisėtais, kadangi pareigūnai neturėjo teisės neįteikti jam paštu atsiųstų skaitmeninių diskų. Pareiškėjas papildomai akcentavo, jog minėtas pažeidimas nėra atsitiktinis, tai sistemingas ir netgi piktybiškas Vilniaus PN pareigūnų elgesys.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių teisių suvaržymas yra sąlygotas paties pareiškėjo neteisėtos veikos ir yra neišvengiamas. Šiame kontekste pabrėžė, kad pagal BVK 95 straipsnio 4 dalį, asmenims, esantiems laisvės atėmimo įstaigose, paštu arba perduodant galima gauti tik drabužių, avalynės siuntinius, smulkiuosius paketus su spauda.

Kitokių daiktų, išskyrus nurodytus, gauti negalima. Taigi, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems įstatymai nenumato teisės laiškuose gauti kompaktinius diskus (Vilniaus PN rėmėsi BVK 95 straipsnio 4 dalies, 96 straipsnio, taip pat Taisyklių 173 punkto nuostatomis). Atsižvelgę į galiojančias, bausmių vykdymo sistemos veiklą reglamentuojančias teisės normas, Vilniaus PN teigė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė gauti laiškus nebuvo pažeista. Todėl akcentavo, kad nagrinėjamu atveju daiktas, t. y. kompaktinis diskas, esantis siųstame voke su laišku, pagrįstai nebuvo atiduotas pareiškėjui, kadangi tokio daiktų perdavimo būdo (būtent daiktų perdavimo vokuose, siunčiant laiškus) bausmių vykdymą reglamentuojantys įstatymai ir poįstatyminiai aktai nenumato.

Kartu pažymėjo, jog BVK 73, 74 ir 75 straipsniai numato nuteistiesiems teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, tačiau minėtose nuostatose laiškai neįvardinti kaip korespondencijos siunta. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad pareiškėjo išgyvenimai, atliekant bausmę pataisos namuose, nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Šiuo aspektu paaiškino, jog pareiškėjas dėl psichologinių problemų, susijusių su skunde nurodytomis aplinkybėmis, į Vilniaus PN Psichologinės tarnybos specialistus ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki skundo teismui padavimo dienos, nesikreipė, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, jog aplinkybės, kad jam nebuvo perduotas skaitmeninis diskas, kaip nors lėmė jo psichinę sveikatą.

Remdamiesi šiomis aplinkybėmis, Vilniaus PN manė, kad nagrinėjamu atveju įstaigos administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 58–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 300 Lt (86,89 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nuteistųjų teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda įtvirtinta BVK 95 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį. Pašto ir perduodamų drabužių, avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 95 str. 4 d.).

Atitinkamai Taisyklių 173 punkte yra įtvirtintas sąrašas įsigytų ar perduotų daiktų, kuriais nuteistieji, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekantys pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, turi teisę naudotis, tarp jų ir kompaktiniai diskai bei kitos iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenos (Taisyklių 173.14 p.). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 yra patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris nustato tvarką, pagal kurią tikrinami, peržiūrimi, perklausomi ir laikomi laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduoti ar įsigyti kompaktiniai diskai, skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenos, taip pat leidžiami naudoti kompiuteriai, buitiniai elektros prietaisai, muzikos instrumentai.

Aprašo 2 punkte yra nurodytas tokio patikrinimo tikslas –užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją. Aprašo 3 punkte nustatyta, jog nuteistasis ar suimtasis administracijos jam paskirtoje gyvenamojoje vietoje gali laikyti tik po vieną tos rūšies daiktą (išskyrus kompaktinius diskus, kurių savo gyvenamoje vietoje gali laikyti ne daugiau kaip 20 vienetų, kiti kompaktiniai diskai turi būti laikomi laisvės atėmimo vietos įstaigos nuteistųjų ar suimtųjų daiktų saugojimo sandėlyje).

Aprašo 12 punkte nustatyta, jog daiktai turi būti patikrinti, užregistruoti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo, kompiuteriai ir informacijos laikmenos – per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Šiame punkte nustatytas terminas motyvuotu laisvės atėmimo vietos direktoriaus sprendimu gali būti pratęstas, tačiau bendras patikrinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip dvidešimt darbo dienų. Remdamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas Vilniaus PN atlieka bausmę drausmės grupės laikymo sąlygomis, teismas padarė išvadą, jog jis turėjo teisę gauti laiškus su kompaktiniais diskais.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog minėti kompaktiniai diskai buvo Vilniaus PN atitinkamų pareigūnų patikrinti, cenzūruoti ir jokios uždraustos informacijos nerasta. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog neradus neleistinos informacijos, kompaktiniai diskai turėjo būti jam atiduoti, o ne padėti saugoti į sandėlį. Juolab kad, kaip nurodė pareiškėjas, minėtuose kompaktiniuose diskuose tebuvo sukeltos teisės aktų nuostatos. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime nenurodė, kas buvo užfiksuota kompaktiniuose diskuose.

Todėl teismas visas abejones dėl kompaktinių diskų turinio vertino pareiškėjo naudai. Atitinkamai teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo Vilniaus PN pareigūnų veiksmų neteisėtumą, pažeidžiant Taisyklių 173 punkto ir Aprašo 3 bei 12 punktų nuostatas.

Spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tačiau, teismo vertinimu, net tris kartus nepagrįstai neužtikrinta pareiškėjo teisė gauti korespondenciją su kompaktiniais diskais, pažeidė pareiškėjo, kaip asmens, konstitucinę teisę į susirašinėjimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str.). Dėl to pareiškėjui galėjo būti sukeltos neigiamos emocijos, psichologinis diskomfortas, tam tikri nepatogumai (negalėjimas pasinaudoti kompaktiniuose diskuose skaitmenizuotais teisės aktais, o turėjimas juos perrašyti). Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisės aktų analizę, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp nurodytų atsakovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Atitinkamai vertindamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą, šių pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 300 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Šiame kontekste pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar pažeidimas būtų ilgalaikis, todėl, teismo vertinimu, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71), kurį vėliau patikslino (b. l. 79–81), prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą visa apimtimi, t. y. priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už tris kartus pažeistą jo teisę gauti pašto korespondenciją. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo jam priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą vertina kaip pasityčiojimą, kadangi priteista suma, pareiškėjo manymu, yra simbolinio dydžio ir neturi jokio atgrasomojo poveikio, jog ateityje analogiški pažeidimai nebūtų daromi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad tris kartus buvo pažeista jo subjektinė teisė gauti laiškus, surašytus elektroniniu tekstiniu formatu kompaktiniuose diskuose, t. y. korespondenciją, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Vilniaus PN, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepakankama, t. y. yra tik simbolinio dydžio ir neturi jokio atgrasomojo poveikio, jog ateityje analogiški pažeidimai nebūtų daromi, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, ar priteista suma laikytina pagrįsta, vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą byloje Dubjaková prieš Slovakiją). Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atitinkamai vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia pareiškėjas, byloje nenustatyta, jog Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų asmeninių laisvių suvaržymas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo atgrasomojo poveikio atmestini kaip nepagrįsti. Be to, byloje nėra duomenų, kad būtent dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, jog jam ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma.

Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kaip minėta, pateikė tik pareiškėjas, t. y. asmuo, kuriam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tuo tarpu kiti suinteresuoti asmenys apeliacinio skundo teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė, vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu paliktinas nepakeistas. Tačiau šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė jam per mažą sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti, remiantis nurodytais motyvais, atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius