2021-07-14 Nr. AB-14356-3-61-3-01046-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-535-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01046-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 126 000 Eur už kalinimą netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 24 d. ir 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimais jam buvo skirta izoliacija 30 (15+15) parų kamerų tipo patalpoje pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjas teigė, kad izoliacijos metu jis kreipėsi į Vilniaus PN administraciją prašydamas jam leisti naudotis elektros prietaisais. Neatsižvelgus į jo prašymus, iš jo buvo paimti visi jam priklausantys elektros prietaisai ir jais jam naudotis buvo draudžiama. Nesutikdamas su tokiais draudimais pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus sprendimus apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris pareiškėjo skundą atmėtė. Vėliau pareiškėjas minėtus sprendimus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris savo 2018 m. kovo 27 d. sprendime panaikino Vilniaus PN direktoriaus sprendimą dėl neleidimo naudotis elektros prietaisais izoliacijos metu. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam priteistina neturtinė žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, kad 2017 m. paties pareiškėjo prašymu jis buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, perkeliant jį į kamerų tipo patalpas BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tuo metu taikomą teisinį reglamentavimą, izoliavus pareiškėją kamerų tipo patalpose, jam izoliacijos laikotarpiu galiojo nuteistiesiems laikomiems kamerų tipo patalpose laikymo sąlygos (nustatytas režimas). BVK 96 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais, 1 dalyje nustatyta, jog: „nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais“.

5. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A-387-520/2020 įsiteisėjo tik 2020 m. sausio 29 d., o iki to laiko nebuvo suformuluotos vieningos teismų praktikos dėl leidimo nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais jų buvimo (izoliacijos) kamerų tipo patalpose metu. Vilniaus PN 2017 m. vadovavosi tuo metu taikomu teisiniu reglamentavimu, jog izoliavus nuteistąjį kamerų tipo patalpose, jam izoliacijos laikotarpiu galioja nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose laikymo sąlygos (nustatytas režimas). Tokios nuomonės laikėsi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas (2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1929-821/2018).

6. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 35 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, CK 6.250 straipsnio 1 dalies, BVK (redakcija, aktuali ginčo laikotarpiui) 96 straipsnio 1 dalies, 70 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

9. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 24 d. ir 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimais abu kartus buvo skirta izoliacija 15 parų kamerų tipo patalpoje pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį. Šios aplinkybės taip pat yra nustatytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1786-473/2018 (įsiteisėjo 2018 m. balandžio 28 d.). Nurodytame sprendime taip pat konstatuota, jog pareiškėjas į kamerų tipo patalpas buvo uždarytas BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, todėl jam neturėtų būti taikomi apribojimai, nustatyti BVK 96 straipsnio 3 dalyje, kadangi šie apribojimai pagal savo turinį yra sietini su tam tikrais nuteistųjų padarytais drausmės ar naudojimosi elektros prietaisais pažeidimais ir yra taikomi kaip papildoma priemonė už minėtų pažeidimų padarymą.

10. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžta, kad BVK 70 straipsnio 6 dalyje nėra nukreipimo į BVK 86 ir 145 straipsnių nuostatas, todėl atsakovas be jokio teisėto pagrindo byloje nurodė, kad asmenims, pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį perkeltiems į kamerų tipo patalpas, taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir nuteistiesiems, paskirtiems į drausmės grupę ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas dėl paskirtos nuobaudos. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog atsakovo atstovas cituoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1929-821/2018, tačiau šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-387-520/2020 buvo pakeistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pateikė nagrinėjamoje byloje aktualų išaiškinimą, jog BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas yra taikomas nuteistiesiems, atliekantiems bausmę pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas dėl padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo ir paskirtos nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, jog nors pagal BVK nuostatas nuteistieji turi teisę naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais, tačiau ši teisė dėl specifinio laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų teisinio statuso nėra absoliuti bei kad pareiškėjas, žinodamas, jog taikomas BVK 96 straipsnio 1 dalies apribojimas, pats sąmoningai pasirinko minėtą elgesio modelį, nurodė, jog Vilniaus PN, nesuteikdami galimybės (kadangi tokios teisės pareiškėjas neturi) naudotis elektros prietaisais, nepažeidė BVK 96 straipsnio 1 dalies. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar šiuo atveju pareiškėjui buvo taikomas proporcingas ribojimas.

11. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas, taikydamas pareiškėjui ribojimą naudotis elektros prietaisais, nenurodė jokių argumentų, kad pareiškėjui nustatytas ribojimas naudotis elektros prietaisais atsirado dėl primygtinio socialinio poreikio ir buvo proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, todėl jam neturėjo būti taikomas BVK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribojimas, atsakovo atstovas to nepaneigė. Esant nurodytoms aplinkybėms, padaryta išvada, jog dėl nepagrįstų ribojimų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus.

12. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad draudimas naudotis elektros prietaisais kamerų tipo patalpose (30 parų) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei į tai, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik 3 m., teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis 35 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 13. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas ir neteisėtas.

15. Teismas nepasisakė apie pažeidimo dėl netinkamo BVK 96 straipsnio 3 dalies taikymo pasekmes. Pažymi, jog skunde buvo nurodęs, kad neteisėtai pritaikyti suvaržymai pažeidė jo pagrindines teises ir laisves, akcentavo aplinkybes, kurios laikytinos nežmoniškomis kalinimo sąlygomis, kankinimu.

16. Dėl pažeidimo masto ir intensyvumo pažymi, kad pažeidimas truko 30 dienų, pažeidimas apribojo (atėmė) praktiškai visas pareiškėjo teises ir laisves. Teismas nepasisakė, kodėl laiko, kad pažeidimai yra nedidelio masto ir intensyvumo.

17. Pareiškėjas mano, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į valstybės ekonominę ir finansinę padėtį.

18. Nors teismas pažymėjo, kad skundas paduotas praėjus beveik 3 metams, tačiau ieškinio senaties terminas nebuvo praėjęs.

19. Pareiškėjo manymu, 1 Eur už dieną kompensacija yra nepakankama.

20. Pažymi, kad atsakovas tokius pačius veiksmus taikė daugelio asmenų atžvilgiu ir sistematiškai.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų. Atsakovas visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

23. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad atsakovas neturi teisės vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, o pareiškėjo argumentų atsakovas nenuginčijo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo siejamos su tuo, kad Vilniaus PN perkėlus jį į kamerų tipo patalpas pagal BVK 70 straipsnio 6 dalį pareiškėjui buvo draudžiama naudotis elektros prietaisais, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad dėl nepagrįstų ribojimų 30 parų draudžiant naudotis elektros prietaisais kamerų tipo patalpose pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, priteisė jam 35 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas, teigia, kad buvo netinkamai įvertintas pažeidimo mastas ir intensyvumas, o priteista kompensacija yra nepakankama.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (tolia – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

28. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

29. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, pažymėtina, kad teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių tik iš dalies tenkintas jo skundas, ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo konstatuoti, kad sprendimo motyvuojamoje dalyje nėra argumentuotai atsakyta į pagrindinius ginčo aspektus.

32. Vertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

33. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistu neturtinės žalos dydžiu.

34. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

35. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

36. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas atliko netinkamą pažeidimo masto ir intensyvumo įvertinimą, su šiais pareiškėjo teiginiais nėra pagrindo sutikti. Pareiškėjas savo skunde buvo išvardinęs teises ir laisves, kurios, jo teigimu, buvo pažeistos dėl jam taikyto draudimo naudotis elektros prietaisais. Tačiau pareiškėjas iš esmės tik bendrai nurodė, kokios teisės galėjo būti pažeistos tokiu atveju, bet jis neindividualizavo šių pažeidimų, tiksliai neįvardijo konkrečių atvejų, kai būtent tomis dienomis, kai jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose BVK 70 straipsnio 6 dalies pagrindu, jis siekė pasinaudoti konkrečiomis savo teisėmis ir laisvėmis, tačiau to negalėjo dėl jam pritaikyto draudimo naudotis elektros prietaisais. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad į teismą jis kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino, tačiau tai, kad skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo jis pateikė praėjus beveik 3 metams nuo pažeidimo, yra inter alia (be kita ko) reikšminga aplinkybė vertinant šio pažeidimo įtaką pareiškėjui. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad 30 parų pažeidimo trukmė buvo ilga. Pažymėtina, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose buvo laikomas atskirais 15 parų laikotarpiais.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 35 Eur suma yra pakankama jo patirtiems išgyvenimams kompensuoti ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

38. Pareiškėjas prašo priteisti jam 126 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui už nustatytą pažeidimą turi būti priteistas būtent nurodytas neturtinės žalos atlyginimo dydis.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė