2015-11-10 Nr. AB-21830-3-61-3-02836-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1150-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02836-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), 4 810 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. sausio 14 d. kreipėsi į Departamentą su skundu dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 10 d. paskirtos nuobaudos. Skundas 2014 m. sausio 15 d. buvo užregistruotas Vilniaus pataisos namų Nuteistųjų siunčiamų raštų registracijos žurnale. Iš Departamento atsakymo negavo, todėl 2014 m. balandžio 7 d. kreipėsi į šią įstaigą su raginimu atsakyti į skundą. Departamentas rašte Nr. 2S-2040 nurodė, kad jo asmens byla išsiųsta į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir Departamentas neturi galimybės įvertinti asmens bylos medžiagos. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento atsakymą Nr. 2S-2087 į 2014 m. sausio 14 d. skundą gavo tik 2014 m. balandžio 22 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams (67 darbo dienoms), nors įstatyme administracinei procedūrai yra nustatytas 20 darbo dienų terminas, kuris gali būti pratęstas dar 10 dienų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas darė išvadą, kad Departamentas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytus administracinės procedūros terminus, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 6 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 16 straipsnį bei jo teises. Pareiškėjo manymu, jo asmens byla skundo nagrinėjimui nebuvo reikalinga, kadangi visi reikšmingi duomenys buvo asmens ligos istorijoje, saugomoje įkalinimo įstaigos medicinos tarnyboje. Pareiškėjo teigimu, Departamento pareigūnai sąmoningai ignoravo jį kaip nuteistąjį, pažeidė jo, kaip piliečio, teises, jį pažemino, sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir taip, neteisėtu neveikimu, padarė neturtinę žalą, kurią vertino 1 MGL suma už kiekvieną neteisėto neveikimo dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 straipsnio 8 dalimi, 183 straipsnio 2 dalimi, kuri, atsakovo teigimu, imperatyviai nenustato, jog nuteistojo skundas Departamente turi būti išnagrinėtas per 20 darbo dienų. Tai, kad dėl pareiškėjo skundo buvo atliekamas tyrimas, patvirtina Departamento Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriaus vyresniosios inspektorės 2014 m. vasario 14 d. tarnybinis pranešimas Nr. LV-355, kuriame, be kita ko, pažymima, kad, renkant dokumentinę medžiagą dėl nuteistojo nubaudimo, paaiškėjo, jog M.

N. asmens byla pristatyta į Vilniaus miesto apylinkės teismą, todėl nėra galimybės įvertinti dokumentinės medžiagos, susijusios su pareiškėjo skundžiama nuobauda, teisėtumu. Surinkus ir išnagrinėjus su ginčijamu nutarimu susijusią dokumentinę medžiagą (Departamente gauta faksu 2014 m. balandžio 14 d.), nedelsiant buvo priimtas Departamento 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. 2S-2087 „Dėl skundo išnagrinėjimo“. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, BVK 183 straipsnio 3 dalimi ir darė išvadą, kad pareiškėjo teisė apskųsti jam Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 28-27(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskirtą nuobaudą, nebuvo pažeista.

Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra jokių neteisėtų Departamento veiksmų.

Be to, pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovas pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad Departamentas išnagrinėjo pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą, pažeisdamas BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą nuo skundo gavimo dienos. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vadovavosi BVK 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatė, kad pareiškėjas į Departamentą su 2014 m. sausio 14 d. skundu kreipėsi dėl jam paskirtos nuobaudos pagrįstumo. Teismas rėmėsi BVK 143 straipsnio 8 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad bausmės vykdymo įstaigos vadovo sprendimas paskirti nuobaudą (BVK 143 str. 1 d.) per penkias dienas specialiąja ikiteismine tvarka skundžiamas aukštesniam pagal pareigas pareigūnui – Departamento direktoriui (BVK 143 str. 8 d.). Teismas rėmėsi BVK 183 straipsnio 2, 3 dalimis, nustatė, kad pareiškėjo skundas Departamente užregistruotas 2014 m. sausio 17 d., o sprendimas dėl šio skundo priimtas 2014 m. balandžio 15 dieną. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūra pratęsta iki 2014 m. vasario 28 d., remiantis Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad BVK 183 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, taikoma nagrinėjant nuteistųjų skundus, kuri nenumato administracinės procedūros pratęsimo. Teismas nustatė, kad šiuo atveju administracinei procedūrai pagal pareiškėjo skundą buvo taikoma bendroji norma – Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnis. Teismo vertinimu, taikytas administracinės procedūros pratęsimo pagrindas iš esmės parodo tai, kad Departamentas pripažįsta, jog administracinė procedūra turėjo būti baigta ir sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos, o ne per 20 dienų nuo tyrimo pabaigos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl pareiškėjo skundo buvo priimtas sprendimas pradėti tyrimą, nustatytos užduotys tokiam tyrimui atlikti ir baigus jį pateiktos išvados, kurių pagrindu priimtas sprendimas. Teismas nurodė, kad bylos duomenys nepatvirtina ir to, jog po 2014 m. vasario 28 d. Departamentas būtų ėmęsis konkrečių veiksmų dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo, t. y. siekė gauti pareiškėjo asmens bylą (jos kopiją) ar atliko kitus būtinus veiksmus.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas buvo raštu informuotas apie administracinės procedūros pagal jo 2014 m. sausio 14 d. skundą pratęsimą. Departamento 2014 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 2S-2040 nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas 2014 m. kovo mėnesį buvo informuotas apie jo skundo nagrinėjimo eigą pokalbio su Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininku, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 7 d. pats kreipėsi į Departamentą su raginimu išnagrinėti jo skundą, o iš šio raginimo turinio teismas darė išvadą, kad apie administracinės procedūros pratęsimą ar atliekamą tyrimą pareiškėjas nebuvo informuotas. Teismas darė išvadą, kad Departamentas sprendimą dėl pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. skundo priėmė praleidęs 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos terminą ir tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teismas pripažino iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad Departamento delsimas išnagrinėti jo skundą dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėjui sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, kurių nebūtų buvę, jei Departamentas būtų veikęs taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar jį diskriminavo dėl jo statuso. Pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Teismas atkreipė dėmesį, kad BVK 143 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog paskirta nuobauda vykdoma tuoj pat ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo jos paskyrimo. Bausmių vykdymo kodeksas nenustato nuobaudos vykdymo sustabdymo, esant jos apskundimui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl minėto Departamento pažeidimo buvo kaip nors apribotos kitos pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo, teisės ar kitokiu būdu pabloginta jo padėtis. Teismas nurodė, kad nuteistieji yra maitinami valstybės lėšomis, ir darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog minėtas Departamento pažeidimas sukėlė pareiškėjui tokius nepatogumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai būdingus laisvės atėmimo bausmės režimui.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas rėmėsi ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir darė išvadą, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismas konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o Departamento padaryto pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas M. N. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Departamentas išnagrinėjo jo 2014 m. sausio 10 d. skundą tik 2014 m. balandžio 22 d., t. y. praėjus 67 darbo dienoms, tuo pažeisdamas jo teises. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai susiaurino Departamento pažeidimus tik iki BVK 183 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nepagrįstai nepasisakė dėl Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 6 straipsnio ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 16 straipsnio nuostatų pažeidimo. Pareiškėjas nurodo, kad pareigūnai sąmoningai jį ignoravo kaip nuteistąjį asmenį, atliekantį bausmę. Departamentas sąmoningu neveikimu ir sąmoningu pareiškėjo asmens ignoravimu sudarė nepatogumus, jį pažemino, sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, tuo padarė pareiškėjui neturtinę žalą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo teisių pažeidimas nebuvo trumpalaikis, skundas buvo išnagrinėtas praleidus 47 darbo dienas ir tai niekaip negali būti pateisinta. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentas nepripažino ir neatsiprašė jo už akivaizdų teisių pažeidimą, neigė pažeidęs pareiškėjo teises. Pareiškėjas pabrėžia, kad vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimas negali kompensuoti patirtų ilgalaikių neigiamų išgyvenimų. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, negali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu. Pareiškėjo manymu, teisės pažeidimo konstatavimas pats savaime pakankama satisfakcija gali būti tik tada, kai teisės pažeidimą konstatuoja autoritetinga tarptautinė institucija ir toks konstatavimas pats savaime sukelia ženklias pasekmes ne tik asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, bet ir valstybės teisinei sistemai. Pareiškėjo manymu, vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas teisme, jei tai nesukelia kaltųjų asmenų atsakomybės regreso tvarka ir neužkerta kelio panašių pažeidimų padarymui, yra niekinis. Pareiškėjo teigimu, piktybinis piliečių teisių pažeidinėjimas Departamente negali būti toleruojamas ir skatinamas, pripažįstant tik teisių pažeidimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir daro išvadą, kad jam neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo (jo prašomo) dydžio piniginę kompensaciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Departamento padaryto pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas tik bando sau palankia linkme aiškinti, kad jam padaryta neturtinė žala, kuri turėtų būti atlyginta pinigais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 28-27(1) paskirtos nuobaudos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad atsakovas vilkino jo skundo nagrinėjimą, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo veiksmus, nagrinėjant pareiškėjo skundą, neteisėtais, tačiau manė, kad vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Apeliantas iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl nuobaudos paskyrimo, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatytą terminą ir šio termino praleidimo negalima pateisinti tyrimo atlikimu ar būtinybe išreikalauti papildomus įrodymus. Taigi Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, būdamas viešojo administravimo subjektu ir nagrinėdamas pareiškėjo skundą neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Be to, byloje nustatyta, kad toks atsakovo neveikimas sukėlė pareiškėjui neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė tam tikrus nepatogumus, t.y. padarė neturtinę žalą. Tačiau vien ši aplinkybė dar nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta tokia neturtinė žala, kurią būtina įvertinti ir atlyginti pinigais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo patirtų papildomų dvasinių išgyvenimų bei nepatogumų dydį, pažymėtina, kad neteisėta atsakovo veika nepadarė esminės įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų realizavimui – jis pasinaudojo teise apskųsti teismui Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. sausio 10 d. nutarimu Nr. 28-27(1) jam paskirtą nuobaudą ir šiuo klausimu priimtą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą. Objektyvių duomenų, kad neteisėta atsakovo veika būtų turėjusi realų poveikį pareiškėjo dvasinei ar fizinei sveikatai, byloje nėra pateikta. Pareiškėjo skundo nagrinėjimas Kalėjimų departamente užtruko ne siekiant pažeminti ar ignoruoti pareiškėją, bet atsakovui neteisingai aiškinant ir taikant teisės normose nustatytas taisykles, reglamentuojančias nuteistųjų skundų nagrinėjimo tvarką.

Taigi, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1409/2014 ir kt.), teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytą skundo nagrinėjimo tvarką pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius