2016-03-31 Nr. AB-7046-3-64-3-01348-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1405-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01348-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 3 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes apie 15 kv. m dydžio kamerose buvo laikoma nuo 6 iki 7 asmenų. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui; buvo pažeidžiamos Lietuvos Respublikоs Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl kamerų perpildymo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes apie 15 kv. m dydžio kameros buvo užstatytos baldais, jose taip pat įrengtas sanitarinis mazgas. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, o tai labai kenkia regėjimui. Be to, atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: emocinę depresiją, psichologinį šoką, tapo dirglus ir agresyvus. Pareiškėjo teigimu, kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas yra be jokių pertvarų, todėl pareiškėjas naudojimosi tualetu metu yra stebimas kitų žmonių, o tai žemina orumą ir garbę. Pareiškėjas paaiškino, kad išsiskalbti rūbus sunku, nes tenka laukti eilėje; rūbai kamerose neišdžiūna, o supelija, nes ventiliacijos kamerose beveik nėra. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atvykę į Šiaulių TI asmenys yra laikomi laikino sulaikymo kamerose 3–4 valandas, nors pagal įstatymą galėtų jose būti iki 2 valandų. Pareiškėjo teigimu, iš laikino sulaikymo kamerų visi yra vedami į „karantiną“, pakeliui užsukama į dušą, išduodama patalynė (plonas ir purvinas čiužinys, mažytė pagalvė, plona ir purvina antklodė, 2 paklodės, 2 rankšluosčiai ir užvalkaliukas pagalvei). Pareiškėjas pažymėjo, kad „karantine“ reikia išbūti apie 4 valandas, tačiau ten drėgna, nėra stalo, jokios tualeto pertvaros, nemalonus kvapas, ir asmenys yra priversti valgyti tokiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad negali palaikyti kamerose švaros ir tvarkos, nes sunku išsireikalauti iš pareigūnų tam skirtas priemones. Pareiškėjo teigimu, vedami į dušą asmenys nėra skirstomi į sveikus ir sergančius, todėl kyla pavojus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose Nr. 7, 36 ir 105, kuriose jam teko nuo 3,46 iki 8,07 kv. m. Atsakovas akcentavo, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Atsakovo teigimu, Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. sausio 15 d. tikrino kamerą Nr. 105, o 2015 m. vasario 9 d. – kamerą Nr. 7. Nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovas nurodė, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris, pasinaudojus juo, turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų.

Atsakovas pažymėjo, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Atsakovo teigimu, kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovas paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas; tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, o pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pretenzijos dėl skalbinių yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo, nes dėl pačių kalinamųjų saugumo jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose kamerose. Nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai, asmeniniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, t. y. sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad įstaigoje išduodama patalynė yra purvina ir plona, tačiau atsakovas laikėsi pozicijos, kad nėra pagrindo teigti, jog Šiaulių TI pareigūnai veikė neteisėtai ar ne pagal teisės aktus, nes jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, o įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų trumpalaikio laikymo kameromis ir režiminiame korpuse esančiomis paskirstymo kameromis atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje PK-5, kurią Šiaulių visuomenės sveikatos centras tikrino 2015 m. sausio 15 d. (2015 m. sausio 21 d. patikrinimo aktas Nr. EP-14). Atsakovas pabrėžė, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims apgyvendinti skirtoms patalpoms įrengti, o trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtiems asmenims apgyvendinti skirtos patalpos. Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI atvykusių ir iš jo išvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų krata buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Atsakovo teigimu, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota aplinkybė, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos yra tvarkingos, paneigia pareiškėjo argumentus apie antisanitarines sąlygas apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas konstatavo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs Šiaulių TI 2015 m. gegužės 7 d. pažymoje Nr. 60/09-15291 pateiktą informaciją, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2014 m. lapkričio 28 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015 m. balandžio 15 d., t. y. iš viso 136 dienas. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 128 iš 136 dienų buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turinčios tekti kameros ploto normos, 5 dienas pareiškėjas buvo laikomas, kai jam galbūt teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, o 3 dienas kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius dėl šalčio ir drėgmės iš dalies patvirtina atsakovo pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas Nr. EP-54. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. vasario 9 d. buvo patikrinta kamera Nr. 7, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., ir nustatyta, kad kameroje per žema oro temperatūra, oro judėjimo greitis per mažas, tačiau dirbtinis apšvietimas atitinka nustatytas higienos normas, minėtoje kameroje neatliktas pagrindinis patalpų valymas, sienų, lubų danga nelygi, suskilusi. Teismas sprendė, kad kiti faktai (dėl ventiliacijos nebuvimo, netinkamo tualetų įrengimo, natūralaus apšvietimo stokos) nenagrinėtini, nes veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teismas taip pat įvertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-14 nustatytas aplinkybes, nes 2015 m. sausio 15 d. buvo patikrinta kamera Nr. 105, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. vasario 5 d. Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad oro temperatūra atitiko nustatytas higienos normas, tačiau santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas neatitiko nustatytų higienos normų, oro judėjimo greitis nevertintas, nes Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacinės sistemos, o jos įrengimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais. Minėtoje kameroje ant lubų išplitęs pelėsis, lupasi lubų ir sienų dažų danga. Teismas, remdamasis 2014 m. spalio 3 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. EP-406 (patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 25 d.), konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog sunku išsiskalbti rūbus, jog rūbai kamerose neišdžiūna, o supelija, jog išduodama netinkama patalynė, jog pareiškėjas negali kamerose palaikyti švaros ir tvarkos, o vedant į dušą niekas neskirsto į sveikus ir sergančius, neatitinka tikrovės, yra subjektyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

Teismas, vertindamas pareiškėjo laikymo Šiaulių TI ginčijamu laikotarpiu sąlygas, taip pat rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-330 (patikrinimas atliktas 2014 m. liepos 23 d.) ir 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-27 (patikrinimas atliktas 2014 m. vasario 3 d.) nustatytomis aplinkybėmis, Šiaulių TI 2015 m. gegužės 12 d. pažymoje Nr. 62/08-548 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytais faktais bei kitais atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl išduotos patalynės bei higienos priemonių tinkamumo naudoti ir kokybės. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus apie negalėjimą išsiskalbti drabužių, netinkamos patalynės išdavimą bei tai, kad vedant į dušą niekas neskirsto, ar kas serga kokiomis ligomis, ar ne.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su laikymo sąlygomis laikino sulaikymo kamerose ir „karantine“, nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, tačiau atsakovas nėra įpareigotas registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikino sulaikymo kamerą. Tokia pat tvarka ir režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose, kur suimtieji (nuteistieji) laikomi tol, kol jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną, o higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtoms patalpoms įrengti, todėl trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtiems asmenims apgyvendinti skirtos patalpos.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, patyrė psichologinį šoką, emocinę depresiją, nes iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad nėra užfiksuota jokių įrašų dėl skunde nurodomo psichologinio šoko, emocinės depresijos, dirglumo ir agresyvumo; taip pat nėra užfiksuota jokių įrašų apie skunde akcentuojamus regėjimo sutrikimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė Šiaulių TI direktoriui raštiškų skundų dėl laikymo sąlygų.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 3 200 Eur neturtinę žalą, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo didesnę sumą.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas žiauriomis sąlygomis, todėl po tokio kalinimo pareiškėjui sutriko psichika, jo požiūris į valstybės įstaigas tapo neigiamas, tai pakenkė jo tolimesniam gyvenimui, nes pareiškėjas pradėjo manyti, kad Lietuvoje tyčiojamasi iš suimtųjų nesuteikiant jiems žmoniškų gyvenimo sąlygų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo atstatyti teisingumą ir priteisti iš atsakovo didesnę sumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas pažymi, kad savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra neargumentuotas, nes jis visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 suformuota praktika ir akcentuoja, kad žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, o vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų; nenustatyta, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. K. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 8 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme, o taip pat iš dalies pasitvirtino pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir drėgmės. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo priteisti iš atsakovo didesnę sumą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusių pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų dėl pačių kalinimo sąlygų, kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai įvertinto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. balandžio 15 d.) buvo nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimų aplinkybes (kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį, intensyvumą ir kt.), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų pobūdį, intensyvumą ir trukmę, t. y. vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma (3,6 kv. m) ginčo laikotarpiu buvo pažeista tik 8 iš 136 dienų ir labai nežymiai, nes pareiškėjui tas dienas, kai vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma buvo pažeista, teko 3,46 kv. m kameros ploto (b. l. 33). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl šalčio ir drėgmės pripažino iš dalies pagrįstais įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-14 ir 2015 m. vasario 18 d. patikrinimo akte Nr. EP-54 nustatytas aplinkybes. 2015 m. sausio 15 d. buvo patikrinta kamera Nr. 105, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. vasario 5 d., ir užfiksuota, kad oro temperatūra atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau santykinė oro drėgmė neatitiko nustatytų reikalavimų. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 26 punktą santykinė oro drėgmė šaltuoju metų periodu turėjo būti 35–60 proc., tačiau matavimų metu (2015 m. sausio 15 d.) kameroje Nr. 105 buvo nustatyta nuo 64,4 iki 79,2 proc. santykinė oro drėgmė.

2015 m. vasario 9 d. buvo patikrinta kamera Nr. 7, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 5 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., ir užfiksuota, kad kameroje per žema oro temperatūra, t. y. nors gyvenamųjų patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18–22°C (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 p.), tačiau matavimų metu (2015 m. vasario 9 d.) kameroje Nr. 7 buvo nustatyta 16,5–16,8 °C oro temperatūra. Taigi matyti, kad dalį laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, susijusių su kameros oro temperatūra ir drėgme joje, nes kameroje Nr. 105 užfiksuota santykinė oro drėgmė neatitiko reikalavimų, o kameroje Nr. 7 buvo užfiksuota per žema oro temperatūra. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti nukrypimai nuo šių rodiklių nebuvo labai žymūs. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šiuo atveju pasitvirtino ne visi pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų, o nustatyti pažeidimai (ploto, drėgmės, temperatūros) egzistavo ne visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir ne visą ginčo laikotarpį, atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad jis Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas žiauriomis sąlygomis.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), tačiau įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, nepripažino pagrįstais pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl patirto psichologinio šoko, emocinės depresijos, dirglumo, agresyvumo ir regėjimo sutrikimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepatyrė skunde nurodyto psichologinio šoko, emocinės depresijos ir regėjimo sutrikimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad po kalinimo Šiaulių TI jam sutriko psichika, jo požiūris į valstybės įstaigas tapo neigiamas, tai pakenkė jo tolimesniam gyvenimui, nes pareiškėjas pradėjo manyti, kad Lietuvoje tyčiojamasi iš suimtųjų nesuteikiant jiems žmoniškų gyvenimo sąlygų, tačiau šių savo teiginių nedetalizuoja ir niekaip nepagrindžia.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.), tačiau šiuo atveju sprendžia, jog pareiškėjo argumentas, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo sutrikdyta jo sveikata, yra nepagrįstas ir vertintinas kaip deklaratyvus. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašė priteisti 3 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o apeliaciniame skunde prašo padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą (150 Eur), tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista skunde nurodyto dydžio (3 200 Eur) neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (3 200 Eur) ar būtų pagrindas padidinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą (150 Eur).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė