A-261-2337-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2337/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02941-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas), ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. K.,

atsakovo atstovei Mildai Žukauskaitei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui R. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir R. C. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. su skundu (I t., b. l. 39-61), kurį patikslino (III t., b. l. 88-105) (toliau – ir skundas), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2010 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. 3B-(3.5)-K-798-1177 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymą; 3) panaikinti Tarnybos 2010 m. spalio 6 d. raštą Nr. 3B-(3.5)-K-798/2-1282 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2010 m. spalio 6 d. Sprendimas); 4) įpareigoti NŽT tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugsėjo 24 d. skundą.

Skunde nurodė, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu, vilkinimu ir netinkamu pareigų vykdymu tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymo bei 2010 m. skundo 24 d. skundo. Tokiais savo neteisėtais veiksmais padarė turtinę ir neturtinę žalą fiziniam asmeniui G. K., taip pat daro žalą Lietuvos valstybei ir jos piliečiams ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Tvirtino, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, neargumentuoti, nemotyvuoti. Iš jų matyti, kad Tarnyba, kaip institucija, savo neveikimu ir vilkinimu pažeidė daugybę tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų.

Be kita ko, pažymėjo, kad skundžiami sprendimai yra nesuderinami ir su teisingumo bei teisinės valstybės principais. Pareiškėjas tvirtino, kad jo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymas bei 2010 m. rugsėjo 24 d. skundas buvo išnagrinėti netinkamai, tokiais savo veiksmais atsakovas neįgyvendino savo uždavinių ir funkcijų, jam priskirtų įstatymais. Neišsamiai ir nekokybiškai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą bei skundą, pažeidė daugybę Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, neįgyvendino asmenų teisės į žemės nuosavybę, neįvykdė uždavinių metodiškai vadovauti žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos projektavimo, piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, žemės reformos projektų rengimo ir valstybinės žemės privatizavimo srityse.

Teigė ir tai, kad Tarnyba neteisingai vertino teisinius bei faktinius duomenis, nevykdė ir pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teises, Žemės reformos įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Šia konstitucine nuostata siekiama užtikrinti ir kiekvieno asmens teisę į gerą viešąjį administravimą. Tačiau atsakovas šią teisės normą pažeidė. Pareiškėjo nuomone, atsakovas skundžiamus sprendimus grindžia galimai prieštaraujančiu Konstitucijai 2003 m. gruodžio 11 d.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje, kuri buvo nagrinėjama pažeidžiant teisingumo ir teisinės valstybės principus. Sprendimas šioje byloje buvo paremtas kitais Konstitucijai galimai prieštaraujančiais teisės aktais, t. y. apylinkės ir apygardos teismų sprendimais, prokuratūros nutarimu ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje. Taigi, skundžiami sprendimai prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, todėl turi būti panaikinti. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos valstybė ir jos institucijos ne tik neapgynė G.

K. valdymo ir nuosavybės teisės, bet savo neveikimu padarė jai materialinės žalos, trukdė ir trukdo naudotis nuosavybe. G. K. sąžiningai įsigijo turtą, naudojosi šio turto priklausiniu, namų vadą sudarančiu žemės sklypu. Žemės sklypas buvo dviejų valdų, esančių (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kurio bendras plotas sudarė 3 304 kv. m. Tai patvirtina 1969 m. namų valdos techninės apskaitos byla. Valstybę atstovaujantys asmenys žemės sklypą įkainavo, pateikė pareiškėjams mokėjimo pranešimus, parengė pirkimo-pardavimo sutarčių projektus, pareiškėjai sumokėjo pinigus, taigi, buvo padaryta viskas, ko buvo reikalaujama pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, bet valstybę atstovaujantys asmenys jiems tekusios prievolės neįvykdė.

Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, kad buvo pažeistas viešasis interesas, ir dėl to nesiėmė jokių veiksmų, kad šis interesas būtų apgintas, tik toliau jį pažeidinėjo. Laikė, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, neobjektyvumo, šališkumo bei vilkinimo yra pažeista Konstitucija bei joje įtvirtinti demokratijos, teisingumo ir teisinės valstybės principai.

Skunde pareiškėjas taip pat pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės. Teigė, kad valdžios ir valstybės institucijos bei atsakovas nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, teismai, nagrinėdami konkrečią bylą, ir atsakovas ignoravo tikslų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų taikymą ir tuo galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 104-108) nurodė, kad atsižvelgdama į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu, kuris nėra panaikintas ar pakeistas, panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V dalis dėl 1 496 kv. m žemės sklypo priskyrimo privačios namų valdos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, žemės sklypui, šios namų valdos sklypo ribas sumažinant iki 1 670 kv. m žemės sklypo, 2010 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 4B-(3.1)-2218 pavedė Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl minėtu teismo sprendimu sumažinto namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Vilniuje, dokumentų, nustatytų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, parengimo.

Pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Konstitucijos 114 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Vadovaujantis Konstitucijos 118 straipsniu, prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

Taigi, atsižvelgiant į minėtas Konstitucijos nuostatas, NŽT negali kištis į teisėjo ar teismo, taip pat prokuroro veiklą ir vertinti jų priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 3 dalimi, teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija.

Taigi, kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę nustato įstatymai, ir tik įstatymų nustatytais atvejais. Nei viename įstatyme nenumatyta, kad Tarnyba gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pastebėjo ir tai, kad pagal CPK 365 straipsnio 2 dalį prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekdamas apginti viešąjį interesą, šio kodekso XVIII skyriuje „Proceso atnaujinimas“ nustatyta tvarka gali paduoti tik Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Pareiškėjas savo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašyme Tarnybai pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teisme bus nagrinėjama civilinė byla Nr. 2S-618-2010, kurioje bus sprendžiamas klausimas dėl civilinio proceso atnaujinimo ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat, kad Panevėžio apygardos teisme bus nagrinėjama civilinė byla Nr. 2S-621-212/2010 pagal atskirus skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Todėl darė išvadą, kad klausimas dėl civilinio proceso atnaujinimo jau buvo nagrinėjamas Panevėžio apygardos teisme.

Be kita ko, nurodė, kad vadovaujantis Konstitucijos 105 straipsniu Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai. Taigi, pagal minėtas nuostatas Konstitucinis Teismas nenagrinėja teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumo bei pagrįstumo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymo ir 2010 m. rugsėjo 24 d. skundo Tarnybai nagrinėjimo atveju netaikytinos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatos, nes pareiškėjas skundėsi ne dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo, o prašė įvertinti teismų ir prokuratūros priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat išduoti nuosavybės dokumentus 3 166 kv. m namų valdos žemės sklypui, kurio ribos įsiteisėjusiu minėtu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu yra sumažintos iki 1 670 kv. m žemės sklypo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir administracija) bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą (III t., b. l. 47-48) nurodė, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra pareiškęs reikalavimų administracijai, o ginčas yra kilęs tarp pareiškėjo ir Tarnybos, todėl prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimo į pareiškėjo V. K. skundą nepateikė ir nurodė, kad neturi medžiagos ar dokumentų, kurie galėtų ir turėtų būti pateikti teismui siekiant teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo (III t., b. l. 42).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą bei jo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl konstitucingumo kontrolės netenkino.

Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V „Dėl privačių namų valdų (duomenys neskelbtini) ribų nustatymo (duomenys neskelbtini)“ dalį dėl 1 496 kv. m žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 5-6-7-8, priskyrimo privačios namų valdos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, žemės sklypui, šios namų valdos sklypo ribas sumažinant iki 1 670 kv. m žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 1-2-3-4. Šį sprendimą apskundus apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 15 d. nutartimi jis paliktas nepakeistas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi procesą šioje civilinėje byloje atnaujino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartimi prašymas dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimo panaikinimo buvo atmestas, o, nutartį apskundus apeliacine tvarka, ji Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 30 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi užbaigtame apeliaciniame procese CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi užbaigtame apeliaciniame procese CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, paliko nepakeistą (I t., b. l. 160-200; II t., b. l. 1-9, 45-47, 48, 49-50, 51-54, 76-79, 80-87; III t. b. l. 23-36).

Teismas, remdamasis skundžiamų sprendimų turinio analize, konstatavo, kad jie atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), motyvuoti, pasirašyti įgaliotų asmenų, patvirtinti antspaudu, nurodyta apskundimo tvarka. Šiais sprendimais taip pat buvo laikytasi ir gero administravimo principo. Atsakovas pagrįstai 2010 m. spalio 6 d. Sprendime pažymėjo, kad, kadangi prašymas buvo išnagrinėtas ir dėl jo priimtas 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas, o skunde pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, vadovaudamasis anksčiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, pakartotinai skundo nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija akcentavo, jog, atsižvelgdama į CPK 18 straipsnį, Tarnyba negali kvestionuoti įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, o privalo šį sprendimą vykdyti, kol jis teismo sprendimu (nutartimi) nėra panaikintas ar pakeistas.

Remdamasis CPK 5 straipsnio 3 dalies normos turinio analize, teismas pažymėjo, kad kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę nustato įstatymai, ir tik įstatymų nustatytais atvejais, todėl sutiko su atsakovo nuomone, jog įstatymų leidėjas nėra suteikęs tokios teisės Tarnybai, t. y. atsakovas negali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tokia teisė, vadovaujantis CPK 365 straipsnio 2 dalimi, suteikta tik Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui.

Ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio nuostatas ir įpareigoti Tarnybą tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymą bei tinkamai atlikti viešąjį administravimą – kokybiškai išnagrinėti 2010 m. rugsėjo 24 d. skundą, nurodytais ir kitais motyvais nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Tarnyba tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas. Kadangi, priimdama sprendimus, Tarnyba savo kompetencijos neviršijo, pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimų nepadarė, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Kadangi pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ne dėl to, kad šis išspręstų, ar šioje konkrečioje byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, bet dėl teismų ir prokuratūros procesinių sprendimų teisėtumo, kurie nelaikyti teisės aktais, teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjo prašymuose suformuluoti prašymas nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai. Šis teismas nagrinėja bylas, kuriose sprendžiama, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl konstitucingumo kontrolės netenkino.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui (IV t., b. l. 70-91). Papildomai pareiškėjas nurodo, kad:

1. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, tinkamai nesivadovavo ABTĮ ir pažeidė šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį. Teismas nagrinėdamas bylą taikė teisės aktus (turinčius įstatymo galią), kurie iš esmės gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams ir tuo pažeidė Konstitucijos 7 straipsnį ir ABTĮ 4 straipsnį.

2. Pirmosios instancijos teismas negynė pažeisto viešo intereso, ignoravo pareiškėjų argumentus apie nusikalstamą veiklą ir korupciją bei jos padarytos žalos, ignoravo argumentus, kad prokuroras neteisėtai nutraukė ikiteisminio tyrimo bylą bei neatliko savo funkcijų ir pareigų, byla buvo nagrinėjama neišsamiai, įrodymai ir faktai buvo ignoruojami.

3. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo, nes teismo kolegijai buvo pareikštas nepasitikėjimas ir daug kartų buvo pateikiamas nušalinimas, tačiau teismo kolegija nenusišalino ir vis tiek nagrinėjo bylą, kas leidžia objektyviai abejoti teismo nešališkumu. Kadangi teismas nenusišalino, tai byla buvo nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo, pažeidžiant pareiškėjų teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Be to, neteisėto teismo sudėtį įrodo tai, kad teismo kolegijos teisėjai anksčiau yra dalyvavę bylose, susijusiose su šios bylos nagrinėjimu, o įstatymas draudžia pakartotinai dalyvauti bylos nagrinėjime.

4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas (pažeistas ABTĮ 86 str.), neargumentuotas, nemotyvuotas (ABTĮ 142 str. 5 d. 5 p.) ir turi būti naikinamas, nes teismas pažeidė procesinės teisės normas ir netinkamai jas pritaikė (dalis iš viso nebuvo taikoma), dėl šios priežasties neteisingai išspręsta byla ir tai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą (pažeista ABTĮ 142 str. 1 d.). Tuo Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 5 str. teisę kreiptis gynybos į teismą.

5. 2012 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pažeidė materialinės teisės normas, o tai sudaro pagrindą panaikinti sprendimą (ABTĮ 143 str.).

6. Pirmosios instancijos teismas nepatenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir toje dalyje pareiškėjas liko neišklausytas, be to, teismas nagrinėjo bylą nedalyvaujant atsakovui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, ir per teismo posėdį pareiškėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų ir sužinoti, kodėl minėti viešojo administravimo subjektai nesilaiko konstitucinės santvarkos ir kitų klausimų, susijusių su šios bylos nagrinėjimu.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės neįvykdė teisingumo, pažeidė konstitucinį teisingumo ir teisinės valstybės principą, pažeidė Europos Bendrijos Sutarties 5 straipsnyje įtvirtintus subsidiarumo ir proporcingumo principus. Teismas nenorėjo nustatyti tiesos, neužtikrino teisėtumo administraciniame procese, neteisingai taikė materialinės ir procesinės tesisės normas bei savo kompetencijos ribose neatliko konstitucingumo kontrolės. Teismas skundo priėmimo klausimą išnagrinėjo formaliai, biurokratiškai – neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų pažeidimus, nepatikrino teisės aktų atitikimo Konstitucijai, neapsaugojo nuo piliečių teisės ir laisvės pažeidimo, nuo nusikaltimo ir diskriminacijos, nesureagavo į argumentus apie galimą nusikalstamą veiklą ir korupciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, pažeidė administracinį ir civilinį procesą, neįvertino prašyme išdėstytų argumentų, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, neužtikrino teisingumo (Konstitucijos 109 str. 1 d., Teismų įstatymo 1 str. 1 d., CPK 2 str.) ir tuo pažeidė teisę į greitą ir teisingą bylos nagrinėjimą, teisę į teisminę gynybą, teisę į tinkamą teismo procesą, teisę būti išklausytam, teisę į šalių lygiateisiškumą, teisę į teisingą ir sąžiningą rungimosi procesą, teisę į nuosavybės neliečiamumą bei neatsižvelgė į argumentus dėl daugybės teisės aktų pažeidimo.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvykdė Europos Bendrijos Sutarties 10 straipsnyje numatytos pareigos valstybėms narėms, kad remdamosi įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais, valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių dėl tinkamo Bendrijos uždavinių įgyvendinimo. Šie pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

9. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į teisminę gynybą dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų ir neveikimo, neatsakytų prašymų, pareigų ir funkcijų neatlikimo. Pažeista teisė apskųsti viešojo administravimo subjekto – atsakovo, neteisėtus veiksmus ir neveikimą. Skundo dalykas ir pagrindas buvo aiškiai išdėstytas – Konstitucijos pažeidimas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pažeidimas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pažeidimas ir kt.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 105-108) nurodo, kad:

1. Pareiškėjo argumentas, kad skundžiamais Tarnybos sprendimais yra pažeistos jo teisės į gerą viešąjį administravimą, yra nepagrįstas. Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 3B-(3.5)-K-798-l 177 yra nurodyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V „Dėl privačių namų valdų (duomenys neskelbtini) ribų nustatymo (duomenys neskelbtini)“ dalį dėl 1496 kv. m žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 5-6-7-8, priskyrimo privačios namų valdos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, žemės sklypui, šios namų valdos žemės sklypo ribas sumažinant iki 1 670 kv. m žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 1-2-3-4.

Šį sprendimą apskundus apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 15 d. nutartimi jis paliktas nepakeistas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi procesą šioje civilinėje byloje atnaujino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartimi prašymas dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimo panaikinimo buvo atmestas, o nutartį apskundus apeliacine tvarka, ji Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 30 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi užbaigtame apeliaciniame procese CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 28 d. nutartimi užbaigtame apeliaciniame procese, CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, paliko nepakeistą.

Vadovaudamasi CPK 18 straipsnio nuostata, Nacionalinė žemės tarnyba negali komentuoti ir vertinti minėtų įsiteisėjusių teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumo bei pagrįstumo, o privalo šiuos sprendimus (nutartis) vykdyti, kol jie teismo sprendimu (nutartimi) nėra panaikinti ar pakeisti.

2. Nacionalinė žemės tarnyba 2010 m. spalio 6 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-K-798/2-1282 atsakydama į pakartotinį pareiškėjo prašymą nurodė, kad jo skundas nebus nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) 23 straipsnio 6 dalimi, kadangi V. K. prašymas jau buvo išnagrinėtas ir jam atsakymas pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 3B-(3.5)-K-798-1177. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Tarnyba netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus ir pažeidė jo teisę į gerą viešąjį administravimą.

3. Su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog „skundžiami sprendimai atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, kurie reglamentuojami Viešojo administravimo įstatymo 8 str., pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), motyvuoti, pasirašyti įgaliotų asmenų, patvirtinti antspaudu, nurodyta apskundimo tvarka“ visiškai sutinka, ir mano, jog nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus Nacionalinės žemės tarnybos sprendimus.

4. Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nenagrinėja teismų sprendimų (nutarčių) ir prokuratūros priimtų nutarimų teisėtumo bei pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

5. Pareiškėjo pareikšti nušalinimai pirmosios instancijos teismo teisėjams buvo nemotyvuoti ir neatitiko nei vieno iš ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų, todėl kolegijos teisėjai teisėtai ir pagrįstai atsisakė nusišalinti. Taigi, darytina išvada, kad administracinę bylą išnagrinėjo teisėtos sudėties teismas. Tokiu būdu, pareiškėjo argumentas dėl neteisėtos sudėties teismo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko tarnybos, su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (IV t., b. l. 99). Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus, su V. K. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 101-103) nurodo, kad:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išvardydamas daugybę, anot jo, Vilniaus apygardos administracinio teismo padarytų teisės aktų pažeidimų, nenurodo kaip tie pažeidimai pasireiškė nagrinėjamu atveju, teismui vertinant jo skundžiamų Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą.

2. Visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai dėl teismo sprendimo motyvų nebuvimo apie viešo intereso pažeidimą, kadangi teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį, teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. Taigi, kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę nustato įstatymai ir tik įstatymų numatytais atvejais. Įstatymai nenumato, kad Nacionalinė žemės tarnyba gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Vadovaujantis CPK 365 straipsnio 2 dalimi tokia teisė yra suteikta tik Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kuris gali pateikti prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekdamas apginti viešąjį interesą.

3. Nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl teisės aktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi pareiškėjo suformuluoti prašymai nepriklauso šio teismo kompetencijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2010 m. rugsėjo 14 d. rašto ir 2010 m. spalio 6 d. rašto, priimtų išnagrinėjus pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašymą ir 2010 m. rugsėjo 24 d. skundą. Pareiškėjo teigimu, jo prašymus atsakovas išnagrinėjo netinkamai, nesivadovaudamas Konstitucija ir konstituciniais ir viešojo administravimo principais, pažeisdamas tiek pareiškėjo atstovaujamo asmens G. K. teises ir teisėtus lūkesčius, tiek ir viešąjį interesą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad jo skundžiami administraciniai aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, atsakovas tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas. Priimdama sprendimus, Tarnyba savo kompetencijos neviršijo, pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimų nepadarė.

Nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 17 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, privatizavimo. Atsakovas skundžiamame 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu, kuris nėra panaikintas ar pakeistas, yra panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V dalis dėl 1 496 kv. m žemės sklypo priskyrimo privačios namų valdos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, žemės sklypui, šios namų valdos sklypo ribas sumažinant iki 1 670 kv. m žemės sklypo, Tarnyba pavedė Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl minėtu teismo sprendimu sumažinto namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Vilniuje, dokumentų, numatytų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, pavirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 parengimo (I t., b. l. 64-65, 109-110, 114-132). Pareiškėjas su tokiu atsakymu nesutiko ir 2010 m. rugsėjo 24 d. jį apskundė Tarnybai ikiteismine tvarka, skunde formuluodamas iš esmės tokius pačius reikalavimus, kaip ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. prašyme. Tarnyba skundžiamame 2010 m. spalio 6 d. Sprendime nurodė, kad pareiškėjo 2010 m. rugsėjo 24 d. skundas nebus nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, taip pat pažymėjo, kad pagal CPK 18 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl Nacionalinė žemės tarnyba negali komentuoti ir vertinti įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, o privalo šį sprendimą vykdyti (I t., b. l. 66-67, 112-113, 149-159).

Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702V „Dėl privačių namų valdų (duomenys neskelbtini) ribų nustatymo (duomenys neskelbtini)“ dalį dėl 1 496 kv. m žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 5-6-7-8, priskyrimo privačios namų valdos (duomenys neskelbtini) Vilniuje, žemės sklypui, šios namų valdos sklypo ribas sumažinant iki 1 670 kv. m žemės sklypo, miesto plano ištraukoje pažymėto skaičiais 1-2-3-4 (III t., b. l. 23-28).

Remiantis ABTĮ 58 str. 2 d., faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatas, skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Esant šioje byloje nustatytoms teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus tinkamai vadovavosi paminėtu teisiniu reglamentavimu ir priėmė pagrįstus sprendimus.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas negynė pažeisto viešojo intereso, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu įstatymų nustatytais atvejais gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str. 1 d., 154 str. 1 d.), atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai įstatymais tokia teisė nesuteikta. Pažymėtina, kad administracinis teismas neturi įgaliojimų vertinti bendrosios kompetencijos teismų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo išvardinti teismo sprendimai galimai pažeidžia Konstituciją, yra atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl įmokų už žemę grąžinimo. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas teismui tokio prašymo nereiškė, todėl konstatuotina, kad teismas neturėjo pagrindo dėl jo pasisakyti.

Pareiškėjo argumentas, kad byla buvo nagrinėjama neteisėtos teismo sudėties, nepagrįstas jokiais konkrečiais įrodymais ir argumentais, kurie patvirtintų, jog byla buvo nagrinėjama esant bent vienam iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kolegijos teisėjai anksčiau yra dalyvavę bylose, susijusiose su šios bylos nagrinėjimu (nepatvirtinta įrodymais) ir teisėjų kolegijai daug kartų buvo reiškiamas nušalinimas, bet ji nenusišalino ir vis tiek nagrinėjo bylą, nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas.

Dėl apeliacinio skundo motyvų, kad pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir nagrinėjo bylą nedalyvaujant Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui, taip apribodamas pareiškėjo procesines teises būti išklausytam ir užduoti klausimus, teisėjų kolegija pasisako, kad šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo procesinių pažeidimų. Apie teismo posėdį Vyriausybės atstovas informuotas, gautas prašymas nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant (IV t., b. l. 45), todėl teismas galėjo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą neatvykus Vyriausybės atstovui.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neargumentuotas, nemotyvuotas, dėl dalies pareiškėjo argumentų teismas visai nepasisakė.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nepagrįstas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 10 d. pareikšto prašymo, jis prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ne dėl to, kad šis išspręstų, ar šioje konkrečioje byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, ar įstatymus, bet dėl teismų ir prokuratūros procesinių sprendimų teisėtumo. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas, kuriose sprendžiama, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai ir Respublikos Vyriausybės aktai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo suformuluoti prašymai nepriklauso Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas