2020-11-18 Nr. AB-21808-3-64-3-02875-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1906-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02875-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas U. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, buvo pelėsio, grybelio, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, sporto, kultūros renginių, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą prašė priteisti už kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2016 m. sausio 29 d. ir prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Pataisos įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja kameras ir atnaujina jose esančius baldus. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus resursus. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. lapkričio 16 d. (spaudas ant voko, b. l. 13), nustatė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams iki 2015 m. lapkričio 16 d.

7. Įvertinęs atsakovo pateiktą 2018 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. 60/09-44694 „Dėl U. J.“ (b. l. 32–35), teismas, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. sausio 29 d.

8. Teismas nurodė, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 30 d. patikrinimo akto Nr. EP-608 (patikrinimas atliktas 2015 m. gruodžio 16 d.) matyti, jog kameroje Nr. 97 yra pelėsio (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 39 p. pažeidimas), kameroje esantys metaliniai paviršiai aprūdiję, aštrūs (Higienos normos HN 134:2015 12 p. pažeidimas). Lydintis Šiaulių TI darbuotojas nurodė, kad dėl dirbtinio apšvietimo kameroje pagerinimo nieko nepadaryta (b. l. 77–78). Teismas nurodė, kad valstybė neužtikrino pagal nacionalinę teisę higienos normose keliamų reikalavimų vykdymo. Pažeidimų dėl kitų pareiškėjo skunde išdėstytų nusiskundimų teismas nenustatė.

9. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas pažeidžiant higienos normų reikalavimus buvo laikomas neilgą laikotarpį, periodiškai, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija pareiškėją išskyrė iš kitų kalinamųjų ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normų pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos tam tikros higienos normose nustatytos sąlygos, sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų pažeidimo pripažinimu.

III. 10. Pareiškėjas U. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam turi būti priteisiama 6000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kad būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas byloje nebuvo aktyvus. Pareiškėjas dėsto taisykles, kuriomis turi vadovautis teismas, vertindamas įrodymus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų aplinkybių visuma įrodo atsakovo nenuoseklumą ir prieštaringumą, kurį teismas pripažino kaip teisingą ir įrodytą. Teismas nepašalino prieštaravimų. Pareiškėjas nurodo, kad jam kalint Šiaulių TI buvo pažeistos jo absoliučios ir fundamentalios teisės, dėl to jis patyrė psichologinių ir emocinių išgyvenimų, stresą, t. y., neturtinę žalą. Atsakovas neužtikrino kalinčiųjų asmenų saugumo, taip pažeisdamas asmens (-ų) fizinę erdvę. Nežmoniškos kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, išgyvenimus, depresiją, sužalojo jo sveikatą.

13. Pareiškėjas pateikė teismui dokumentą, pavadintą atsiliepimu į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas, įrodo, kad pareiškėjas patyrė psichologinę traumą, stresą, dvasinius išgyvenimus, jam buvo sugadinta sveikata. Padidėjo kraujospūdis, raumenų įsitempimas, baimė, kūno prakaitavimas, maisto netoleravimas, skrandžio spazmai, nerimas, akių skausmas, prisiminimai sukelia šleikštulį ir pykinimą. Šiaulių TI turi užtikrinti tinkamą pastato ir patalpų būklę. Pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimo sąlygas iki 2015 m. lapkričio 16 d. pritaikęs sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatė, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. sausio 29 d. Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 30 d. patikrinimo akte Nr. EP-608 užfiksuotas aplinkybes, nustatęs Higienos normos HN 134:2015 12 ir 39 punktų pažeidimus (kameroje buvo pelėsio, kameroje esantys metaliniai paviršiai aprūdiję, aštrūs), konstatavo, jog valstybė neužtikrino pagal nacionalinę teisę higienos normose nustatytų reikalavimų vykdymo, o kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teigia, kad jam turi būti priteista jo skunde nurodyta 6000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus, nepašalino prieštaravimų, dėsto įrodymų vertinimo taisykles, akcentuoja jo patirtus dvasinius išgyvenimus.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nepašalino prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde visiškai deklaratyviai nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus ir nepašalino prieštaravimų, taip pat dėsto taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi vertinant įrodymus, nekonkretizuodamas, kokie bylos duomenys, pareiškėjo manymu, yra prieštaringi ar kokių veiksmų teismas neatliko, taip pat nenurodo, kokius įrodymus, pareiškėjo įsitikinimu, teismas įvertino netinkamai. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių, su bylos faktinėmis aplinkybėmis susietų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų ir padarytų išvadų nebekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

26. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017; 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-758-575/2020).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. sausio 29 d. nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios kalinimo sąlygos), atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų būtų kilę kokie nors ilgalaikio pobūdžio neigiami padariniai (pvz., sveikatos sutrikimai) ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui kilo tokio masto pasekmės, kad būtų pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo U. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius