2017-05-23 Nr. AB-10729-3-61-3-04783-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3509-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04783-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. K. (T. K.), M. K., S. K. (S. K.) (atstovaujamas įstatyminių atstovų T. K. ir M. K.) ir N. K. (atstovaujama įstatyminių atstovų T. K. ir M. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. K., M. K., S. K. (atstovaujamas įstatyminių atstovų T. K. ir M. K.) ir N. K. (atstovaujama įstatyminių atstovų T. K. ir M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai T. K., M. K., S. K. ir N. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-113 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Teigė, kad Sprendimas, priimtas remiantis Departamento 2016 m. lapkričio 21 d. išvada Nr. (15/6-10)-13PR-113RN (toliau – ir Išvada), yra nepagrįstas. Tvirtino, jog Departamento padarytų procedūrinių pažeidimų negali ištaisyti bylą nagrinėjantis teismas, todėl Sprendimas turi būti panaikintas, o Departamentas įpareigotas pareiškėjų prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo. Departamento atliktų apklausų metu pareiškėjai T. K. ir M. K. išsamiai ir motyvuotai paaiškino, dėl kokių priežasčių jie su savo nepilnamečiais vaikais paliko kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), pateikė tai patvirtinančius argumentus (pasakojimą).

Pareiškėjai prieglobsčio prašymą iš esmės motyvuoja tuo, jog T. K. brolis tarnavo (duomenys neskelbtini) ir dingo be žinios. T. K. pradėjus brolio paieškas, jam nežinomi asmenys pasakė, kad jis brolio neieškotų, taip pat prasidėjo grasinimai nužudyti. Pareiškėjai nurodė, kad T. K. pradėjus brolio paieškas, T. K. buvo pagrobtas, 3 dienas laikytas tamsiame rūsyje, sumuštas ir po to paleistas. Taip pat nurodė, kad M. K. einant į parduotuvę su nepilnamečiais vaikais, nežinomas vyriškas jai grasino, kad geriau neieškotų T.

K. brolio, jeigu jų šeima nori likti gyva. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir 83 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai pateikė išsamius ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus, pagrindžiančius jų poziciją. Pareiškėjai negali pateikti visą jų pasakojimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, tačiau pareiškėjams turėtų būti taikomas abejonės privilegijos principas (principas įtvirtintas 2004 m.

Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnyje). Pareiškėjai rėmėsi Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą, tačiau Departamentas, tinkamai neidentifikavęs reikšmingų materialinių faktų, jų netyręs, formaliai atlikęs tyrimą ir susikoncentravęs į neesminius T. K. ir M. K. pasakojimo neatitikimus, netinkamai pritaikęs Įstatymo nuostatas, tokios išvados nepadarė.

Pareiškėjai rėmėsi Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, kad papildoma apsauga yra individualios apsaugos priemonė, suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė, t. y. subjektyvus faktorius, turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)), bet ir objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai neaktualūs ir ginčo dėl to šioje byloje nėra, vis dėlto, Departamento išvados dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų veiksmų kelia pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo. Taigi, pareiškėjai atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko.

Nurodė, kad Departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjų pagrindinis ir vienintelis prieglobsčio prašymo motyvas – baimė grįžti į kilmės šalį, nes jiems grasino nežinomi asmenys dėl to, jog T. K. ieškojo dingusio brolio. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas Išvadoje detaliai nurodė, į kokius kriterijus atsižvelgiant vertintas pareiškėjų teiginių patikimumas, kodėl pareiškėjams netaikytas abejonės privilegijos principas.

Departamentas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą, nustatė, kad jų pasakojimas grindžiamas vien tik jų pačių žodžiais, nes jie nepateikė jokių rašytinių įrodymų, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečių pasus, kurie savaime nepatvirtina prieglobsčio prašytojų nurodytų aplinkybių. Pareiškėjai skunde teigė, kad Departamentas tinkamai neidentifikavo visų reikšmingų materialinių faktų, tačiau visiškai nekonkretizavo, kokių „materialinių“ faktų Departamentas neidentifikavo ar identifikavo netinkamai.

Departamentas nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad, atlikdamas tyrimą, susikoncentravo į neesminius pareiškėjų pasakojimo neatitikimus ir dėl to netinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas. Vertinant pareiškėjų pateiktą pasakojimą, nustatyta, kad jų pasakojimai apie kilmės šalyje kilusias problemas prieštarauja pačių teiginiams ir vyro / žmonos pateiktai informacijai (pavyzdžiui, pareiškėjai nurodė skirtingą T. K. vienintelio brolio vardą, skirtingai nurodė datą ir aplinkybes, kada patį T. K. tariamai pagrobė nežinomi asmenys, skirtingai nurodė datą, kada M.

K. tariamai grasino nežinomi asmenys, skirtingai nurodė aplinkybes dėl T. K. kreipimosi į (duomenys neskelbtini) esančią organizaciją ir kt.). Pareiškėjų pasakojimas apie šiuos įvykius nėra nei detalus, nei išsamus, be to, buvo nustatyti esminiai pasakojimų neatitikimai apie kilmės valstybėje kilusias problemas. Taigi, Departamentas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Departamentas nesutiko ir su pareiškėjų skundo teiginiu, kad Departamentas neįvertino jų individualių aplinkybių ir dėl to nepagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

Buvo nustatyta, kad pareiškėjų pasakojimams apie kilmės valstybėje kilusias problemas nebuvo pritaikyta abejonės privilegija ir nerasta jokios kitos informacijos, kuria vadovaujantis būtų galima pagrįstai manyti, kad pareiškėjų kilmės šalyje yra grėsmė, jog jiems ar jų vaikams bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

Pareiškėjai skunde nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šią ginčijamo sprendimo išvadą, todėl naikinti Departamento sprendimą, remiantis vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad pareiškėjai atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimus papildomai apsaugai Lietuvos Respublikoje gauti, nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 bei 2 dalimis, 87 straipsnio 1 bei 2 dalimis. Teismas, įvertinęs pareiškėjų apklausų duomenis, darė išvadą, kad jie, pasak jų, nebuvo persekiojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, todėl šiuo aspektu visiškai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Dar daugiau, iš pareiškėjų pasakojimų negalima teigti, kad juos persekiojo (duomenys neskelbtini) valstybė, jos institucijos, pareigūnai ar susiję su valstybe asmenys: priešingai, pareiškėjai net nesikreipė į savo valstybės teisėsaugos institucijas, nors tai buvo būtina atlikti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies prasme. Be to, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjų argumentai prieštaringi, todėl Departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjų paaiškinimai yra prieštaringi pačių prieglobsčio prašytojų teiginiams ir prieštarauja žmonos / vyro pateiktai informacijai, todėl jie neskamba įtikinamai. Teismo vertinimu, Departamento išvada, jog dokumentiniais įrodymais nepatvirtinti T. K. ir M. K. pasakojimai apie jų problemas ir kylančias grėsmes kilmės šalyje neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, yra pagrįsta, todėl pareiškėjams pagrįstai nesuteiktas pabėgėlių statusas.

Tuo atveju, kai prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, turi būti įvertinama papildomos apsaugos suteikimo galimybė. Atsižvelgus į tai, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimams apie kilmės valstybėje kilusias problemas netaikyta abejonės privilegija ir nerasta jokios kitos informacijos, kuria vadovaujantis būtų galima pagrįstai manyti, jog T. K. ir M. K. kilmės šalyje yra grėsmė, jog jiems ar jų vaikams bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

Dar daugiau, Departamentas pagrindė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta jokie kariniai konfliktai, todėl pareiškėjams netaikytas ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, jog pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas, Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimas Nr. (15/6-10)-12PR-113 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ paliktinas nepakeistas, o įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nėra jokio teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir vertino abejonės privilegijos principą, dėl ko netinkamai pritaikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas. Atsakovo atliktų apklausų, teismo posėdžio metu pareiškėjai išsamiai ir motyvuotai paaiškino, dėl kokių priežasčių jie paliko kilmės valstybę bei pateikė tai patvirtinančius argumentus (pasakojimą). Mano, kad yra persekiojami savo valstybėje dėl priklausymo socialinei grupei, t. y. dėl to, jog T. K. turi brolį, kuris tarnavo (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai paaiškino, kad nesikreipė į valstybės institucijas, nes jomis nepasitiki. Taigi, vien tik aplinkybė, kad pareiškėjai nesikreipė į (duomenys neskelbtini) oficialias institucijas, nepanaikina aplinkybės, kad jiems reikalinga tarptautinė apsauga. Pažymi, kad pagal Įstatymo nuostatas pareiškėjai neprivalėjo kreiptis į valstybines institucijas dėl patiriamo persekiojimo. Tuo labiau, persekiojimą gali vykdyti ne tik valstybinės institucijos, bet ir nevalstybiniai subjektai.

Teismas neįvertino, kad asmenys, patyrę traumą (persekiojimą), trauminių įvykių detales prisimena sunkiau. Todėl natūralu, kad galėjo egzistuoti tam tikri pasakojimų neatitikimai.

Mano, kad pareiškėjai pateikė išsamius ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus, pagrindžiančius jo poziciją. Pareiškėjai negali pateikti visą jų pasakojimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, tačiau, remiantis Įstatymo 83 straipsnio 2 dalimi, turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų tyrimą pareiškėjų byloje, nepažeisdamas konfidencialumo principo tikrino pareiškėjų pateiktus faktus bei visus galimus įrodymus, rėmėsi surinkta visa aktualia informacija, o apeliaciniame skunde pareiškėjai nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. (15/6-10)-12PR-113 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir pareiškėjų prašymo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti prieglobstį bei papildomą apsaugą pareiškėjams, kurie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai į Lietuvą atvyko (duomenys neskelbtini) ir T. K. pateikė raštišką prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje (T. K. asmens byla, b. l. 3–5). Šiame prašyme T. K. nurodė, kad turėjo brolį, kuris tarnavo (duomenys neskelbtini), paskui dingo be žinios. T. K. kreipėsi į atitinkamas instancijas, kad padėtų surasti brolį. Tada prasidėjo gąsdinimai, kad nukentės jo šeima, 3 dienas jį išvežė, sumušė ir pasakė, kad jei toliau ieškos brolio, nepamatys savo vaikų. Pareiškėjas prašė prieglobsčio, nes bijo dėl savęs ir savo šeimos. T. K. ir M. K. buvo apklausti. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius parengė 2016 m. lapkričio 21 d. išvadą Nr. (15/6-10) 13PR-113RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kurioje pasiūlė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad, išnagrinėjus visą T. K. ir M. K. bylose esančią informaciją, pagrįstai kyla abejonių dėl (duomenys neskelbtini) piliečių pateiktų motyvų patikimumo, nustatyti T. K. ir M. K. prieštaravimai paaiškinimuose, duotuose apklausų metu. Atsižvelgiant į turimų duomenų visumą, konstatuota, kad T. K. ir M. K. bei jų vaikams negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, kadangi jų prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 83 straipsniu, 87 straipsnio 1 dalimi, 136 ir 138 straipsniais, Lietuves Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakyme Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 116, 124 ir 125.4 punktais, remdamasis Išvada, priėmė šioje byloje ginčijamą 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-10)-12PR-113 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir nusprendė: nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuse taikymo nuostatomis; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių pareiškėjų atžvilgiu taikyti įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus byloje pateiktus duomenis, Migracijos departamentui nebuvo pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas T. K. savo prašymą jam ir jo šeimos nariams suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės siejo tik su aplinkybe, kad pareiškėjo brolis tarnavo (duomenys neskelbtini), o jam dingus ir pareiškėjui ėmus jo ieškoti, nežinomi asmenys grasino pareiškėjui ir jo šeimai, kas, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjai yra persekiojami savo valstybėje dėl priklausymo socialinei grupei, t. y. dėl to, jog T. K. turėjo brolį, kuris tarnavo (duomenys neskelbtini). Su tokiu vertinimu nėra galima sutikti: nei iš pareiškėjų pateiktų, nei iš viešai prieinamų duomenų nėra galima teigti, kad (duomenys neskelbtini) būtų persekiojami (duomenys neskelbtini) tarnavę asmenys ar jų artimieji, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai ar kiti asmenys galėtų būti persekiojami vien dėl šios priežasties. Pažymėtina, kad kiti šią aplinkybę detalizuojantys pareiškėjų argumentai – kad, jų manymu, T. K. brolį galėjo nužudyti įtakingų žmonių sūnūs – taip pat savaime nėra pagrindas suteikti jiems pabėgėlio statusą: pareiškėjai tiek apklausų metu, tiek procesiniuose dokumentuose tik apibendrintai nurodo, kad nesikreipė į valstybės institucijas, nes jomis nepasitiki, tačiau tokio teiginio nedetalizuoja, nepagrindžia, kuo pagrįsti jų teiginiai dėl baimės kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas. Pažymėtina, apeliacinio skundo teiginiai, kad persekiojimą gali vykdyti ir nevalstybiniai subjektai, nėra reikšmingi, kadangi pareiškėjai nepagrindė, dėl kokių priežasčių negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga.

Taigi, pareiškėjai nei savo paaiškinimuose, teiktuose Migracijos departamentui, nei skunde bei apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindė, kad jų nurodytos aplinkybės dėl įvykių (duomenys neskelbtini) gali būti pagrindas suteikti jiems pabėgėlių statusą ar papildomą apsaugą.

Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Išvadoje nurodytais argumentais dėl T. K. ir M. K. apklausų metu teiktų paaiškinimų, kuriuose yra nesutapimų (pavyzdžiui, T. K. ir M. K., teikdami paaiškinimus, nurodė skirtingus T. K. brolio vardus, skirtingas aplinkybes, susijusias su patirto persekiojimo laikotarpiais ir t. t.), prieštaringumo, kurie, atsižvelgiant į pakankamai nedidelį reikšmingų aplinkybių kiekį, į tai, kad jie vyko iš esmės neseniai, negali būti paaiškinami psichologinio pobūdžio problemomis. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais dėl netinkamo abejonės privilegijos principo taikymo: Įstatymo 83 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai vertino, kad atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų T. K. (T. K.), M. K., S. K. (S. K.) (atstovaujamas įstatyminių atstovų T. K. ir M. K.) ir N. K. (atstovaujama įstatyminių atstovų T. K. ir M. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė