2020-01-22 Nr. AB-1458-3-61-3-02317-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1019-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02317-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija: 7.6.1; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus) 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 6-12N-3924 „Dėl K. G. teisės į ligos išmoką“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3743 „Dėl teisės į ligos išmoką“. Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), siekiant ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 8 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio nuostatas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. gegužės 8 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė jai neskirti ligos išmokos už laikino nedarbingumo laikotarpį, kai ji slaugė vieną iš šeimoje augančių dvynių. Nesutikdama su tokiu sprendimu, apskundė jį VSDFV, tačiau VSDFV, remdamasi analogiškais motyvais kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius, sprendimu jos skundą atmetė. Pareiškėja nurodė, kad jos vyras M. G. augina dvynes dukras nuo kūdikystės, kadangi jų biologinė motina po gimdymo buvo sunkiai sužalota autoįvykio metu.

Dėl patirtų sužalojimų ji neteko 85 proc. nedarbingumo – ji negalėjo vaikščioti bei rūpintis savo dukromis. Šiuo metu mergaičių biologinė motina gyvena Kelmės rajone, yra prižiūrima ir slaugoma savo tėvų, nes jai reikalinga speciali priežiūra. Dvynukių motina bendrauja su dukromis, pareiškėjos vyras nuveža mergaites jos aplankyti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjos vyro ir dvynukių biologinės motinos santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo nutraukta, nustatant dukrų gyvenamąją vietą kartu su tėvu.

Įsivaikinti dukrų pareiškėja neturi teisės, kadangi jų motina yra gyva, motinystės teisių neatsisako, tačiau rūpintis vaikais ir jų auginti pati negali. Pareiškėja su M. G. susituokė (duomenys neskelbtini), kartu su juo gyvena nuo 2015 m. Nuo pat šeimos sukūrimo pareiškėjos sutuoktinio dukros gyvena kartu. Pareiškėja bendrai su sutuoktiniu rūpinasi mergaitėmis, jas išlaiko materialiai, auklėja, lavina, rūpinasi jų sveikata bei praleidžia laisvalaikį. Pareiškėjos vertinimu, jos šeima susidaro iš keturių asmenų, iš kurių yra dvi mažametės pareiškėjos sutuoktinio dukros.

Pažymėjo, kad jos darbovietėje jai, kaip faktiškai auginančiai du vaikus iki 12 metų, yra suteiktos papildomos atostogų dienos, remiantis administracinėje byloje Nr. eA-452-756/2015 priimtu sprendimu, kuriuo teismas konstatavo, kad darbuotojas faktiškai auginantis vaikus, jei jis net nėra jų biologinis tėvas/mama, turi teisę į papildomą atostogų dieną per mėnesį. Pareiškėjos nuomone, ji faktiškai atlieka įmotės pareigas, todėl gali naudotis šeimos teisine apsauga. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir į įstatymų, kuriais reguliuojamos su šeima susijusių santykių sritys, apibrėžiantys šeimą ir šeimos narius, kriterijus yra šeimos narių bendras gyvenimas, amžius, mokymasis, giminystė, svainystė, kiti artimi ryšiai.

Tai, kad pareiškėjos sutuoktinio dukros yra jos šeimos nariai, neprieštarauja Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad ligos išmokos skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymas ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl ligos išmokos skyrimo vienos iš sutuoktinio dukterų slaugos laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. VSDFV Vilniaus skyrius nustatęs, kad pareiškėja nėra slaugomo asmens šeimos narys, priėmė ginčijamą 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 6-12N-3924 neskirti pareiškėjai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d.

Nors pareiškėja skunde teigia, kad ji turi teisę naudotis šeimos teisine apsauga, atsakovas nesutinka su šiais pareiškėjos argumentais, kadangi jis, kaip viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais bei juos vykdyti. VSDFV Vilniaus skyriui nėra suteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatas savo nuožiūra, jų netaikyti, šias nuostatas aiškinti plečiamai ar skirti ir mokėti išmokas kitaip, nei numatyta socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Šiuo atveju teisės aktai nustato, kas yra laikoma šeimos nariais socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų prasme, todėl VSDFV Vilniaus skyrius nustatęs, kad pareiškėja nėra jos sutuoktinio dukters, dėl kurios slaugos pareiškėja prašė skirti ligos išmoką, motina ar įmotė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neskirti pareiškėjai ligos išmokos. Pažymėjo, kad įstatymas nenumato galimybės asmeniui įgyti tėvų teisių ir pareigų santuokos sudarymo pagrindu, nepaisant to, kad vaikai, kurių kilmė yra iš kitos motinos, auga su vienu iš tikrųjų tėvų pagal kilmę (šiuo atveju – tėvu) ir kitu, sudariusiu su juo santuoką.

Be to, tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra asmeninės. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, naujos santuokos sudarymas tėvų valdžios turinio nekeičia, todėl negali būti perkeltas santuoką sudariusiam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjai) nepriklausomai nuo to, kad pastaroji savo noru faktiškai rūpinasi savo sutuoktinio dukterimis, dalyvauja jų auklėjime ir t. t. Santuokos sudarymas su vyru, turinčiu nepilnamečių vaikų iš kitos santuokos, nesudaro prielaidų pareiškėjai įgyti kitokių, nei sutuoktinio, teisių ir pareigų, nes pareiškėja netampa šių vaikų motina pagal kilmę.

Pareiškėja nėra įsivaikinusi savo sutuoktinio dukterų ar paskirta jų globėja, taigi vien faktas, kad pareiškėja sudarė santuoką su M. G., savaime nereiškia, kad ji sutuoktinio dukterų atžvilgiu įgijo motinos teises ir pareigas.

5. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėjo, kad toks pareiškėjos prašymas yra abstraktus, nepagrįstas jokiais teisiniais motyvais ar argumentais. Atsakovui nekyla abejonių dėl Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms, todėl nepagrįstas yra ir pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, elektroniniai pažymėjimai sergančiam šeimos nariui slaugyti išduodami, jeigu gydytojo nurodymu būtina slauga. Šeimos nariais laikomi: sutuoktinis, vaikas (įvaikis), motina (įmotė), tėvas (įtėvis). Sergančiam vaikui iki 14 metų slaugyti pažymėjimas gali būti išduodamas ir globėjui, taip pat ir rūpintojui, jeigu šie asmenys pripažinti globėju ar rūpintoju ir pateikė dokumentus, patvirtinančius globos ar rūpybos nustatymą. Pažymėjo, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir juos vykdyti, ir neturi teisės plėsti ar siaurinti įstatymų taikymo srities.

Viešojo administravimo subjektų sprendimai, priimti nesivadovaujant įstatymais, yra neteisėti. Atsižvelgiant į tai, VSDFV 2017 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3743 pareiškėjos skundą teisėtai ir pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą. VSDFV teigimu, kai kurie pareiškėjos skundo teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Šiuo atveju vaiko tėvas ir vaiko motina galėjo prižiūrėti savo sergantį vaiką. Skunde nepateikta įrodymų, kad vaiko tėvas M. G. buvo išvykęs ir negalėjo prižiūrėti vaiko. Be to, iš prie skundo pridėto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo matyti, kad R.

G. dukros praleidžia su biologine motina pusę savo atostogų laiko bei švenčia šventes, todėl nepagrįstai teigiama, jog vaiko biologinė motina negali rūpintis savo dukromis. Vaikai taip pat turi senelius. Pažymėjo, kad teisę gauti ligos išmoką Įstatymas sieja ne su faktine asmens slauga (priežiūra), bet su slaugančio ir slaugomo asmens biologiniu ar teisiniu ryšiu. Pareiškėjai išduotas nedarbingumo pažymėjimas yra galiojantis, jis pateisina pareiškėjos neatvykimą į darbą, tačiau ligos išmokos skyrimo klausimai yra sprendžiami Įstatymu.

Nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės tai, kad pareiškėja augina savo sutuoktinio vaikus, nors nėra jų įmotė, nes Įstatymas sieja ligos išmokos skyrimą ne su sąlyga, ar asmuo faktiškai augina vaiką (savo ar ne savo), bet su sąlyga, kad apdraustasis asmuo yra nedarbingas dėl savo vaiko (įvaikio), motinos (įmotės), tėvo (įtėvio) ar sutuoktinio slaugos. Pareiškėjos skundo reikalavimai iš esmės grindžiami jos asmenine nuomone, kad jos sutuoktinio vaikai yra jos pačios šeimos nariai. Asmens įsitikinimas nėra pagrindas išmokų skyrimui ar sprendimų panaikinimui.

VSDFV nuomone, pareiškėja taip pat nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-452-756/2015, kadangi nesutampa nagrinėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės bei teisinis pagrindas.

8. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėjo, kad toks pareiškėjos prašymas turi būti atmestas, kadangi Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime ir kituose nutarimuose yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas gali (t. y. turi teisę) apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, ir kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. Įstatymas teisę gauti ligos išmoką sergančiam šeimos nariui slaugyti sieja su biologiniu arba teisiniu ryšiu tarp apdraustojo asmens ir slaugomo šeimos nario, todėl sąvoka „šeimos nariai“ Įstatymo prasme negali būti aiškinama kitaip, nei nustatyta Įstatyme.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

10. Teismas konstatavo, kad byloje keliamas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 6-12N-3924 „Dėl K. G. teisės į ligos išmoką“ ir VSDFV 2017 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3743 „Dėl teisės į ligos išmoką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad M. G. su R. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir (duomenys neskelbtini) susilaukė dukrų A. G. ir V. G. M. G. su R. G. (duomenys neskelbtini) nutraukė santuoką. R. G. nuo (duomenys neskelbtini) nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. M. G. ir K. P. (dabartinė pavardė G.) (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas už vienos iš sutuoktinio dukrų – A. G. – slaugymą. Ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu nuspręsta neskirti pareiškėjai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., nes slaugomas asmuo nėra pareiškėjos šeimos narys. Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, pateikė skundą VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

12. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2017 m balandžio 27 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) bei su šio įstatymo įgyvendinimu susijęs poįstatyminis teisės aktas – Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 (toliau – ir Taisyklės).

13. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 straipsnio 8 dalimi. Teismas nurodė, kad iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog ligos išmoka turintiems teisę jas gauti asmenims mokama tenkinus dvejas sąlygas: 1) yra slaugomas sergantis šeimos narys; 2) gydytojas išdavė nedarbingumo pažymėjimą.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas už vienos iš sutuoktinio dukrų slaugymą, kas reiškia, jog pareiškėja atitiko vieną iš būtinųjų sąlygų ligos išmokai gauti – gydytojas išdavė nedarbingumo pažymėjimą. Tačiau VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos sutuoktinio dukra Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies prasme nėra laikoma pareiškėjos šeimos nariu, t. y. jog pareiškėja neatitinka kito būtinojo elemento ligos išmokai gauti – slaugo sergantį šeimos narį, ginčijamu sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį.

15. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV sprendimais nurodydami, jog pareiškėjos sutuoktinio dukra nėra pareiškėjos šeimos narys, vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis bei šias nuostatas vykdė, todėl sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, jog jam nėra suteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatas savo nuožiūra, jų netaikyti, šias nuostatas taikyti plečiamai ar skirti ir mokėti išmokas kitaip, nei numatyta socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Tačiau nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl to, ar pareiškėja turi teisę gauti ligos išmoką, kadangi, pareiškėjos vertinimu, slaugomas sutuoktinio vaikas yra jos šeimos narys, todėl ligos išmoka jai turėjo būti išmokėta.

16. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste“. Įstatymo 1 straipsnyje, nustatančiame Įstatymo paskirtį, yra teigiama, jog šis įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos socialiniu draudimu ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šių draudimo rūšių išmokas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas. Ligos socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje prarastas ar negautas pajamas arba jų dalį (Įstatymo 2 str.). Taigi ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtis – inter alia (be kita ko) kompensuoti šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dalį dėl jų šeimos narių ligos prarastas ar negautas pajamas ar jų dalį. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad turinčiam teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka motinai (tėvui), įmotei (įtėviui), globėjui, slaugančiam sergantį iki 14 metų vaiką, išmoka iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios vaiko slaugymo dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų. Taisyklių 55 punkte nustatyta, kad elektroniniai pažymėjimai sergančiam šeimos nariui slaugyti išduodami, jeigu gydytojo nurodymu būtina slauga. Šeimos nariais laikomi: sutuoktinis, vaikas (įvaikis), motina (įmotė), tėvas (įtėvis). Sergančiam vaikui iki 14 metų slaugyti pažymėjimas gali būti išduodamas ir globėjui, o šių Taisyklių 57.2 papunktyje numatytu atveju – taip pat ir rūpintojui, jeigu šie asmenys pripažinti globėju ar rūpintoju ir pateikė dokumentus, patvirtinančius globos ar rūpybos nustatymą.

17. Teismo vertinimu, sistemiškai įvertinus Įstatymo ir Taisyklių nuostatas matyti, kad įstatymų leidėjas apibrėžė šeimos nario sąvoką, pagal kurią šeimos nariu, be kita ko, yra laikomas vaikas (įvaikis), įmotė (įtėvis), globėjas ir globojamas vaikas. Taigi įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Įstatymo paskirtį, nustatė tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ligos išmoka mokama asmenims, slaugantiems sergantį biologinį, įvaikintą ar globojamą vaiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui, neįteisinusiam savo teisinio statuso (šiuo atveju – globėjo ar įmotės) įstatymų nustatyta tvarka, negali kilti analogiškos teisinės pasekmės kaip ir tam, kuris tokį statusą yra įteisinęs.

18. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.137 straipsnį, vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko kilme, kuri yra patvirtinama šio kodekso 3.138–3.140 straipsniuose nustatyta tvarka, o vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas. Tačiau įstatymas nenumato galimybės asmeniui įgyti tėvų teisių ir pareigų santuokos sudarymo pagrindu. Be to, tėvų pareigos ir teisės savo vaikams yra asmeninės, t. y. jos negali būti perleidžiamos, ir netgi atskirtam nuo tėvų vaikui išsaugomos visos asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos, pagrįstos giminyste (CK 3.179 str. 2 d.).

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės yra panaikinamos įvaikinimu, sukuriant įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmenines ir turtines teises bei pareigas kaip giminaičiams pagal kilmę, o įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (CK 3.227 str.). Tėvų valdžios turinys apibrėžiamas CK 3.155 straipsnyje, kuris nustato, kad vaikai iki pilnametystės (emancipacijos) yra tėvų prižiūrimi, o tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Pagal CK 3.159 straipsnį, tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų negalioja. Teismo vertinimu, naujos santuokos sudarymas tėvų valdžios turinio nekeičia, todėl negali būti perkeltas santuoką sudariusiam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjai) nepriklausomai nuo to, jog pastarasis savo noru faktiškai rūpinasi šiuo vaiku, dalyvauja jo auklėjime ir kt. Santuokos sudarymas su vyru, turinčiu nepilnametį vaiką (vaikus) iš kitos santuokos, nesudaro prielaidų pareiškėjai įgyti kitokių, nei sutuoktiniui, teisių ir pareigų (pareigos teikti šiam vaikui išlaikymą, sudaryti sąlygas bendrauti su vaiko giminaičiais, teisės reikalauti grąžinti vaiką iš kitų asmenų, atstovauti vaiką, tvarkyti vaiko turtą ir kt.), nes ji netampa motina pagal kilmę.

Minėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pareiškėja, sudariusi santuoką su M. G., jo nepilnamečių vaikų atžvilgiu neįgijo motinos teisių ir pareigų, todėl ji negali būti laikoma motina ar įmote, o pareiškėjos sutuoktinio nepilnamečiai vaikai iš kitos santuokos – jos biologiniais vaikais ar įvaikiais, dėl ko nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti Įstatymo 3 straipsnio 8 dalį ir Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teisę gauti ligos išmoką slaugant sergančius pareiškėjos sutuoktinio vaikus iš pirmosios santuokos įgytų tik tuomet, jei įvaikintų sutuoktinio vaiką (vaikus), taip jo (jų) atžvilgiu įgydama teises ir pareigas pagal kilmę, ar įstatymo nustatyta tvarka būtų paskirta šio (šių) vaiko (vaikų) globėja.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-452-756/2015 priimta esant kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, be to, nurodytoje byloje ginčas kilo dėl teisinio reglamentavimo, kuris nagrinėjamoje byloje nėra aktualus, todėl šioje byloje nėra pagrindo vadovautis pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

20. Teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius bei VSDFV tinkamai taikė ir aiškino Įstatymo nuostatas, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kuriuos naikinti pareiškėjos nurodytais pagrindais nėra teisinio pagrindo.

21. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 38 straipsniui atmetė.

III. 22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (11.1) 1-3743 „Dėl teisės į išmoką“, įpareigojant atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti ligos pašalpą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 38 straipsniui; atlyginti bylinėjimosi išlaidas; pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismo sprendimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalimi yra nepagrįstas ir neteisėtas ir turi būti panaikintas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios aktams (ABTĮ 91 str.).

22.2. Pareiškėjai sudarius santuoką su M. G., kuris augina mažametes dvynukes dukras, ji faktiškai atlieka jų motinos pareigas (augina, auklėja, prižiūri, išlaiko). Teismas nepripažino fakto, kad pareiškėja pagal faktiškai atliekamas šeimoje pareigas yra sutuoktinio ir jo mažamečių vaikų šeimos narė, kadangi juridiškai įsivaikinti šių vaikų ji negali dėl objektyvių priežasčių. V. ir A. G. biologinė motina neaugina savo vaikų dėl savo neįgalumo, jai pačiai yra reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, tačiau sutikimo leisti įsivaikinti ar globoti dukras ji neduoda.

22.3. Teismas neatsižvelgė į konstitucinę šeimos ir jų narių sampratą, kuri aiškinama atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus. Europos šalyse vertybe laikomas pats šeimos gyvenimas, o ne formalios sąvokos ir jų reikšmės. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pasisakydamas dėl šeimos sampratos rėmėsi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, kurie patvirtino, kad šeimos gyvenimo samprata gali apimti ne tik santuoką, bet ir de facto (faktiškai) santykius, o šeimos gyvenimo gerbimas reiškia, kad ir biologinė, ir socialinė tikrovė yra svarbesnės už teisinę prezumpciją, prieštaraujančią nustatytiems faktams (1994 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. 18535/91 Kroon prieš Nyderlandus ). Svarbu pažymėti, kad šeimai pripažinus konstitucinės vertybės statusą, yra suponuota tiek valstybės valdžios, tiek teismo pareiga saugoti ir remti šeimą, jos narius, tiek kuriant, tiek taikant teisę. Vertinant šioje ginčo byloje surinktus įrodymus, teismas neatsižvelgė į prioritetinius M. G. ir K. G. šeimoje augančių vaikų interesus. Apklaustas šioje byloje liudininku M. G. pabrėžė, kad jo dukros yra mažametės, jos dažnai suserga, tenka jas slaugyti, prižiūrėti, todėl jų, kaip šeimos narių, interesai yra pažeidžiami kai valstybė atsisako mokėti pašalpą jas slaugančiam kitam šeimos nariui.

22.4. Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

23. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai argumentuotų teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, o savo reikalavimus grindžia bendro pobūdžio samprotavimais apie šeimos sąvoką dabartiniu metu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir bylos faktiniais duomenimis paremtą išvadą, jog pareiškėja, sudariusi santuoką su M. G., jo nepilnamečių vaikų atžvilgiu neįgijo motinos teisių ir pareigų, todėl ji negali būti laikoma motina ar įmote, o pareiškėjos sutuoktinio nepilnamečiai vaikai iš kitos santuokos – jos biologiniais vaikais ar įvaikiais, dėl ko nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti Įstatymo 3 straipsnio 8 dalį ir 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

25. Atsakovas pažymi, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėja apeliaciniame skunde formuluodama prašymą (apeliacinio skundo dalyką), nepaiso minėtoje ABTĮ normoje įtvirtinto draudimo – be kitų reikalavimų pareiškėja taip pat prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti jai ligos pašalpą, nors tokio pobūdžio reikalavimas nebuvo keliamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Įstatymu yra reguliuojami ne šeimos santykiai ar socialinės paramos šeimai teikimo klausimai, bet socialinio draudimo santykiai. Įstatymo tikslas yra ne paremti šeimą ar joje augančius vaikus, bet kompensuoti ligos ir (ar) motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių ar jų šeimos narių ligos prarastas pajamas ar jų dalį. Bet kuriuo atveju teisę gauti ligos išmoką Įstatymas sieja ne su faktine asmens slauga (priežiūra), bet su slaugančio ir slaugomo asmens biologiniu ar teisiniu ryšiu. Pareiškėjai išduotas nedarbingumo pažymėjimas yra galiojantis, jis pateisina pareiškėjos neatvykimą į darbą, tačiau ligos išmokos skyrimo klausimai yra sprendžiami Įstatymu. Įstatymas sieja ligos išmokos skyrimą ne su sąlyga, ar asmuo faktiškai augina vaiką (savo ar ne savo), bet su sąlyga, kad apdraustasis asmuo yra nedarbingas dėl savo ligos ar dėl savo vaiko (įvaikio), motinos (įmotės), tėvo (įtėvio) ar sutuoktinio slaugos. Pareiškėjos skundo reikalavimai iš esmės grindžiami jos asmenine nuomone, kad jos sutuoktinio vaikai yra jos pačios šeimos nariai, tačiau asmens įsitikinimas nėra pagrindas išmokų skyrimui ar sprendimų panaikinimui. Savo šeimos nariais asmuo gali laikyti ir senelį (senelę), ir brolį (seserį), ir sūnėną (dukterėčią), ir pan., kartu su jais gyventi, juos išlaikyti ir (ar) jais rūpintis, tačiau jeigu asmuo nori gauti išmoką pagal Įstatymą jis turi atitikti to Įstatymo sąlygas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad galimybę rūpintis sergančiu vaiku suteikia ne ligos išmoka, bet nedarbingumo pažymėjimas, kuris pateisina asmens neatvykimą į darbą. Nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas, ji turėjo ir pasinaudojo galimybe slaugyti sutuoktinio vaiką. Tai, kad pareiškėjai už tris dienas nebuvo paskirta ligos išmoka, neapribojo jos galimybės rūpintis sutuoktinio vaiku ir nepažeidė vaiko teisių. Kaip minėta, pareiga išlaikyti savo vaikus ir jais rūpintis yra ne valstybės, bet vaiko tėvų pareiga. Tėvas (motina), su kuriuo lieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja ir papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausių – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena.

29. VSDFV nuomone, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies (apibrėžiančios šeimos sąvoką) atitikimo Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms taip pat yra nepagrįstas. Pareiškėjos nurodytame Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime ir kituose nutarimuose Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali (t. y. turi teisę) apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, ir kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje administracinėje byloje tikrinamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 6-12N-3924 „Dėl K. G. teisės į ligos išmoką“, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi nuspręsta neskirti pareiškėjai ligos išmokos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., nes slaugomas asmuo nėra šeimos narys, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3743 „Dėl teisės į ligos išmoką“, kuriuo pareiškėjos skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 6-12N-3924 netenkintas, teisėtumo.

31. Byloje nustatyta, kad M. G. su R. G., kurių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) susilaukė dukrų A. G. ir V. G. R. G. nuo (duomenys neskelbtini) nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. M. G. ir K. P. (dabartinė pavardė G.) (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas už vienos iš sutuoktinio M. G. dukrų – A. G. – slaugymą.

32. Nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl to, ar pareiškėja turi teisę gauti ligos išmoką dėl jos sutuoktinio dukros, kuri nėra jos biologinis vaikas ar įvaikis, slaugymo.

33. Pareiškėjos vertinimu, slaugomas sutuoktinio vaikas yra jos šeimos narys, todėl ligos išmoka jai turėjo būti išmokėta. Pareiškėja prašė tenkinti jos prašymą dėl ligos išmokos skyrimo praplėčiant šeimos narių sąvoką ir laikant, kad teisę į išmoką turi ne tik asmenys, slaugantys savo vaikus (įvaikius), bet ir asmenys, auginantys savo sutuoktinių vaikus.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, priėjęs prie išvados, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Įstatymo paskirtį, nustatė tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ligos išmoka mokama asmenims, slaugantiems sergantį biologinį, įvaikintą ar globojamą vaiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeniui, neįteisinusiam savo teisinio statuso (šiuo atveju – globėjo ar įmotės) įstatymų nustatyta tvarka, negali kilti analogiškos teisinės pasekmės kaip ir tam, kuris tokį statusą yra įteisinęs. Pareiškėja, sudariusi santuoką su M. G., jo nepilnamečių vaikų atžvilgiu neįgijo motinos teisių ir pareigų, todėl ji negali būti laikoma motina ar įmote, o pareiškėjos sutuoktinio nepilnamečiai vaikai iš kitos santuokos – jos biologiniais vaikais ar įvaikiais, dėl ko nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti Įstatymo 3 straipsnio 8 dalį ir Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 38 straipsniui atmetė.

35. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad pareiškėjai sudarius santuoką su M. G., kuris augina mažametes dvynukes dukras, ji faktiškai atlieka jų motinos pareigas (augina, auklėja, prižiūri, išlaiko). Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

36. Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, pageidauja bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

37. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

38. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. vyko teismo posėdis, bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Pareiškėjos pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde). Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kokios nors kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais.

39. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

40. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-502/2019).

VI. 41. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) bei su šio įstatymo įgyvendinimu susijęs teisės aktas – Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.).

42. Ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 6-12N-3924 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, o VSDFV 2017 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. (11.1) I-3743 „Dėl teisės į ligos išmoką“, be kita ko, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsniu, Taisyklių 55 punktu.

43. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad ligos socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje prarastas ar negautas pajamas arba jų dalį.

44. Įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad šeimos narys – sutuoktinis, vaikas (įvaikis), motina (tėvas), įmotė (įtėvis).

45. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, ligos išmokos skiriamos sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ši išmoka skiriama, jeigu gydytojo nurodymu būtina slaugyti susirgusį apdraustojo asmens šeimos narį.

46. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai apdraustasis asmuo slaugo sergantį šeimos narį, išmoka iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios slaugymo dienos ir mokama ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas. Turinčiam teisę gauti ligos išmoką šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka motinai (tėvui), įmotei (įtėviui), globėjui, slaugančiam sergantį iki 14 metų vaiką, išmoka iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo pirmosios vaiko slaugymo dienos ir mokama ne ilgiau kaip 14 kalendorinių dienų (10 straipsnio 2 dalis).

47. Taisyklių 55 punktas nustato, kad elektroniniai pažymėjimai sergančiam šeimos nariui slaugyti išduodami, jeigu gydytojo nurodymu būtina slauga. Šeimos nariais laikomi: sutuoktinis, vaikas (įvaikis), motina (įmotė), tėvas (įtėvis). Sergančiam vaikui iki 14 metų slaugyti pažymėjimas gali būti išduodamas ir globėjui, o šių Taisyklių 57.2 papunktyje numatytu atveju – taip pat ir rūpintojui, jeigu šie asmenys pripažinti globėju ar rūpintoju ir pateikė dokumentus, patvirtinančius globos ar rūpybos nustatymą.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai įvertinus Įstatymo ir Taisyklių nuostatas matyti, kad įstatymų leidėjas apibrėžė šeimos nario sąvoką, taip pat nustatė tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ligos išmoka mokama asmenims, slaugantiems sergantį biologinį, įvaikintą ar globojamą vaiką. Įstatymas teisę gauti ligos išmoką sergančiam šeimos nariui slaugyti sieja su biologiniu arba teisiniu ryšiu tarp apdraustojo asmens ir slaugomo šeimos nario, todėl sąvoka „šeimos nariai“ Įstatymo prasme negali būti aiškinama kitaip, nei nustatyta Įstatyme.

49. Pagal CK 3.136 straipsnį, svainystė teisines pasekmes sukelia tik įstatymų numatytais atvejais. Svainystė nėra pagrįsta kraujo ryšiu. Tikrinamu atveju pareiškėjos sutuoktinio duktė, kurios su pareiškėja nesieja kraujo ryšys, yra šiai podukra, o šiai tėvo sutuoktinė (pareiškėja), kurios su ja nesieja kraujo ryšys – pamotė. Svainystė paprastai nesukelia teisinių padarinių. Tam tikrais atvejais sukelia ir teisinių padarinių, tačiau tik įstatymų numatytais atvejais.

50. Nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės tai, kad pareiškėja augina savo sutuoktinio vaikus, nes Įstatymas sieja ligos išmokos skyrimą su tuo, kad apdraustasis asmuo yra nedarbingas dėl savo vaiko (įvaikio), motinos (įmotės), tėvo (įtėvio) ar sutuoktinio slaugos.

51. Tikrinamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas už vienos iš sutuoktinio M. G. dukrų – A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) – slaugymą, jis pateisina pareiškėjos neatvykimą į darbą, tačiau ligos išmokos skyrimo klausimai yra sprendžiami Įstatymu.

52. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad naujos santuokos sudarymas tėvų valdžios turinio nekeičia, todėl negali būti perkeltas santuoką sudariusiam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjai) nepriklausomai nuo to, jog pastarasis savo noru faktiškai rūpinasi šiuo vaiku, dalyvauja jo auklėjime ir kt. Pareiškėja, sudariusi santuoką su M. G., jo nepilnamečių vaikų atžvilgiu neįgijo motinos teisių ir pareigų, todėl ji negali būti laikoma motina ar įmote, o pareiškėjos sutuoktinio nepilnamečiai vaikai iš kitos santuokos – jos biologiniais vaikais ar įvaikiais, dėl ko nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti Įstatymo 3 straipsnio 8 dalį ir Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėja nėra įsivaikinusi savo sutuoktinio dukterų ar paskirta jų globėja (rūpintoja), taigi vien faktas, kad pareiškėja sudarė santuoką su M. G., savaime nereiškia, kad ji sutuoktinio dukterų atžvilgiu įgijo motinos teises ir pareigas.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

54. Pareiškėja skunde suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijos 38 straipsniui.

55. Vertindama pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

56. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

57. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018).

58. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai), ir kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinti bendriausio pobūdžio konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas).

59. Pareiškėjos skunde nurodytame Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime (Byla Nr. 21/2008) nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, inter alia formuluodamas tų santykių subjektų sąvokas, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių reikalavimų, inter alia lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius ir apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste.

60. Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime ir kituose nutarimuose Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali (t. y. turi teisę) apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, ir kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu.

61. Įstatymų leidėjas Įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodė, kas yra laikoma šeimos nariais socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis teisinis reguliavimas nepaneigia valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

62. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 8 dalį, svainystė nėra tas kriterijus, pagal kurį asmenys priskiriami šeimos nariams. Įstatyme sąvoka „šeimos nariai“ Įstatymo prasme negali būti aiškinama kitaip, nei nustatyta Įstatyme.

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl Įstatymo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, sistemiškai įvertinus aktualų ginčui teisinį reglamentavimą, nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant įvertinti Įstatymo 3 straipsnio 8 dalies atitiktį Konstitucijos 38 straipsniui.

64. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86, 87 straipsnių reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

65. Kadangi byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas nėra tenkinamas, t. y. galutinis teismo sprendimas yra priimamas ne pareiškėjos naudai, jos prašymo dėl teismo išlaidų atlyginimo nėra pagrindo tenkinti (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė