2020-09-16 Nr. AB-16953-3-61-3-00745-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-919-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00745-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, todėl buvo priverstas praustis kameroje. Lukiškių TI-K skiriamas maistas buvo nekaloringas, beskonis, jį atnešdavo tiesiai į gyvenamąją patalpą, dėl ko jis atšaldavo. Pareiškėjas ne kartą matė, kaip maisto dalintojas maistą dalino be higieninių pirštinių, dėl to pareiškėjas jautėsi nemaloniai, nenorėjo valgyti. Be to, jam teko valgyti sėdint, indus laikant rankoje, nes kameroje trūko sėdimų vietų. Apsiperkant Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo priverstas pirkti tik ilgai negendančias prekes, nes nebuvo šaldytuvo. Pareiškėjui trūko vietos kamerose. Kamerose buvo laikomi trys asmenys, o trečiojo korpuso gyvenamojoje kameroje vienu metu buvo septyni asmenys. Kameroje neturėjo galimybės laisvai judėti, didžiąją dienos dalį turėjo praleisti lovoje, negalėjo pasimankštinti, dėl perpildytų kamerų neturėjo jokio privatumo. Kamerose buvo netinkamai įrengta ventiliacija, o vėdinti pro langą buvo neįmanoma, nes atidaryti jį iki galo trukdė grotos. Dėl to kamerose buvo drėgna, tvanku, tvyrojo nemalonus kvapas, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dulkėmis. Gryname ore buvo leidžiama būti tik vieną valandą. Tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėją galėjo matyti kiti kameroje esantys asmenys arba pareigūnai per stebėjimo langelį. Dėl minėtų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą, nukentėjo jo orumas, reputacija, bendravimo galimybės. Dėl to pareiškėjui turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal pateiktus duomenis matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K laikomi asmenys maitinami griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama, be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir Lukiškių TI-K direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Teisės aktai nenustato pareigos aprūpinti nuteistuosius (suimtuosius) šaldytuvais. Žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, o yra pateikiamas tiesiog samprotavimas apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nebuvo registruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, kamerose buvo drėgna, tvanku, tvyrojo nemalonus kvapas, maistas buvo neskanus, šaltas ir nekaloringas, dalinamas be pirštinių, pareiškėjui nepakako vieną kartą per savaitę nusimaudyti duše, nepakako 1 valandos per parą pasivaikščioti gryname ore, Lukiškių TI-K nebuvo šaldytuvo.

7. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. gegužės 25 d. (2016 m. gegužės 25 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių), o teismas neturėjo pagrindo abejoti bylos duomenimis.

8. Teismas rėmėsi bylos rašytiniais įrodymais ir Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis nustatė, kad pareiškėjas: 2015 m. gruodžio 31 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 109 (plotas 7,31 kv. m) su dar vienu asmeniu; 2016 m. sausio 1 – 3 d. minėtoje kameroje buvo laikomas su dar dviem asmenimis; 2016 m. sausio 4 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 373 (plotas 7,25 kv. m), ir joje iki sausio 5 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu; 2016 m. sausio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 307 (plotas 8,22 kv. m) ir joje iki 2016 m. sausio 21 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu; 2016 m. sausio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 298 (plotas 8,03 m2) ir joje buvo laikomas iki 2016 m. vasario 2 d. vienas arba su dar vienu asmeniu; 2016 m. vasario 3 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 173 (plotas 7,94 kv. m) ir joje iki 2016 m. vasario 7 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu; 2016 m. vasario 8 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 278 (plotas 7,92 kv. m), kameroje įvairiais laikotarpiais buvo nuo 1 iki 3 asmenų; 2016 m. vasario 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 144 (plotas 7,94 kv. m) ir joje iki 2016 m. kovo 17 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu; 2016 m. kovo 18 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 172 (plotas 7,94 kv. m) ir joje iki 2016 m. kovo 22 d. laikomas vienas arba su kitu asmeniu; 2016 m. kovo 23 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 285 (plotas 7,08 kv. m) joje buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu iki 2016 m. kovo 24 d.; 2016 m. kovo 25 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 388 (plotas 26,96 kv. m), kurioje buvo iki išvykimo į Kauno Tardymo izoliatorių. Kameroje įvairiais laikotarpiais buvo nuo 4 iki 7 asmenų. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 147 dienas.

9. Teismas dėl ploto trūkumo, kad kamerose trūko vietos ir dėl to, kad dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, pažymėjo, jog patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, nustatė, kad kai kada pareiškėjui tenkantis kameros plotas pažeidė iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusios 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ribą. Pareiškėjui 2016 m. sausio 1-3 d. būnant kameroje Nr. 109, 2016 m. vasario 11-14 d. ir 2016 m. vasario 16 – 17 d., kameroje Nr. 278, teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Teismas atsižvelgęs į bylos aplinkybes, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančio ploto minėtose kamerose 9 paras, pareiškėjo galimybes judėti papildomai apsunkino ir bendros erdvės pojūtį mažino kameroje esantys baldai, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, susijusių su gyvenamojo ploto reikalavimais, iš dalies pripažino pagrįstu.

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, juo naudojantis nebuvo užtikrinamas privatumas, akcentavo, jog Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

11. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė pareiškėjas ir Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Teismas iš 2018 m. kovo 14 d. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimo „Dėl E. M. skundo“ Nr. 24-2122 nustatė, kad nuo 2012 m. kamerose Nr. 386–395 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros patalpos su durimis. Pažymėtina, kad nuo 2016 m. kovo 25 d. iki gegužės 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 388, todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeista nebuvo, tačiau nebuvo duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto kitais laikotarpiais, darytina išvada, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. kovo 24 d., t. y. 85 paras, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimą pripažino pagrįstu.

12. Teismas dėl ventiliacijos, temperatūros, drėgmės lygio, pažymėjo, kad sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 C ir ne aukštesnė kaip 28 C. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 p.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

13. Iš pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VSC) patikrinimų aktų ir fizikinių veiksnių tyrimų protokolų teismas nustatė, kad kamerų būklė yra nuolat tikrinama, pažeidimai fiksuojami ir šalinami. Iš 2015 m. gruodžio 23 d. patikrinimo akto matyti, kad buvo tikrinta kamera Nr. 109. Akte pažeidimų nustatyta nebuvo. 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akte nurodyta, kad tikrinta buvo, be kita ko, kamera Nr. 109. Tikrinimo metu nustatyta, kad temperatūra kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nustatyti pažeidimai grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti. 2016 m. kovo 4 d. patikrinimo akte nurodyta, jog tikrinta buvo kamera Nr. 388 , kurioje pareiškėjas buvo nuo 2016 m. kovo 25 d. iki gegužės 25 d. Tikrinta buvo temperatūra kameroje, drėgmės lygis, bendra dirbtinė apšvieta, ventiliacija. Buvo nustatyta, kad kamera atitinka teisės aktų reikalavimus. 2016 m. gegužės 17 d. buvo tikrinta kamera Nr. 298, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. sausio 22 d. – 2016 m. vasario 2 d. patikrinimo metu konstatuota, kad kameroje ventiliacija yra tinkama, langai yra pritaikyti ir tinkami vėdinimui, kameroje pelėsio nenustatyta, parazitų ir graužikų kameroje nebuvo. 2016 m. rugpjūčio 2 d. patikrinimo akte konstatuota, jog kamerose Nr. 285 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016 m. kovo 23–24 d.) ir 298 buvo tikrinamas inventorius, patalynė, dirbtinė apšvieta, drėgmės lygis ir temperatūra. Pažeidimų nustatyta nebuvo.

14. Teismas, įvertinęs VSC duomenis konstatavo, kad patikrinimų metu gyvenamosios patalpos buvo švarios, santechnikos įrenginiai tvarkingi, minkštas inventorius tinkamas naudoti, buitinių parazitų buvimo ir kitų higienos normų pažeidimų nenustatyta. Ventiliacija kamerose tinkama, kameros vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismas atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjo reikalavimus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų, netinkamai įrengtų langų atmetė.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, nurodė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas atsižvelgęs į rašytinius įrodymus ir pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, nekonstatavo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

16. Teismas dėl pareiškėjo galimybės būti gryname ore pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, to nenurodė ir pareiškėjas. Pareiškėjas raštu į Lukiškių TI-K dėl galimų jo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimų nesikreipė, todėl teismas pareiškėjo reikalavimus tokiu klausimu atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam Lukiškių TI-K kamerose nebuvo sudaryta galimybė nusipirktą maistą laikyti šaldytuve teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (redakcija nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti spintelė, sieninė drabužių kabykla ir maisto produktų spintelė arba lentyna. Teisės aktai buitinio šaldytuvo įrengimo kamerose ar kitose patalpose nenustato. Eksploatavimo taisyklių (redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.6–14.8 p. nustatyta, kad kamerose kiekvienam suimtajam, be kita ko, turi būti įrengta spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Ginčo dėl to, kad kamerose lentyna maistui laikyti buvo įrengta, nėra. Be to, teismas pažymi, kad Vidaus tvarkos taisyklių 15 priedo (galiojusio iki 2016 m. balandžio 1 d.) „Tardymo izoliatoriuose suimtiesiems draudžiamų įsigyti (parduoti parduotuvėse) būtiniausių reikmenų sąrašas“ 7 punkte nustatyta, kad suimtiesiems draudžiama turėti buitinius elektrinius prietaisus (išskyrus nurodytus Vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte, iki 1 000 W galingumo virdulius ir vandens šildytuvus). Aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengti šaldytuvai parduotuvėje įsigytiems maisto produktams, teismas nelaikė teisės aktų ir pareiškėjo teisių pažeidimu.

18. Teismas dėl netinkamo, nehigieniškai dalinamo maisto, akcentavo, kad vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal.

Vidaus tvarkos taisyklių 110 punkte įtvirtinta pareiga sveikatos priežiūros tarnybos specialistui patikrinti pagamintą maistą ir juslinio patikrinimo rezultatus įrašyti į Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnalą. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus.

Šių taisyklių 20 punkte nustatyta, kad išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Pagal minėtų taisyklių 24 punktą, dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtino, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu nesikreipė su skundais, prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, kitus subjektus, kurių veikla susijusi su maitinimo suimtiesiems teikimu ar šio proceso kontrole. Taip pat byloje nebuvo duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo ar prašymo dėl maisto kokybės neregistravo ar nenagrinėjo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neįvardino labiau apibrėžtų pažeidimo laikotarpių ir aplinkybes, susijusias su, pareiškėjo teigimu, netinkamu maitinimu, privalėjo detalizuoti pareiškėjas.

Vien dėl pareiškėjo teismui nurodytų nekonkretizuotų nusiskundimų dėl maisto kokybės, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą suėmimo laikotarpiu.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 85 paras buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, 9 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kitokio pobūdžio pažeidimų ginčo laikotarpiu teismas nenustatė. atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą bei privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 400 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo atstovo neturtinei žalai atlyginti priteisė tokią sumą.

III. 20. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir už nustatytus pažeidimus iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tenkantį gyvenamojo ploto dydį, nes atskaičiavo tik sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pažymi, jog kiemeliuose buvo šiukšlės, sienos pažaliavusios nuo pelėsių, ypač pirmo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Taip pat jie nebuvo periodiškai valomi.

22. Pareiškėjas nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiferinis stogelis, kuriame yra asbesto – visuotinai pripažinto, kaip nuodinga medžiaga kenkianti asmenų sveikatai. Taip pat asbestas buvo sienose, kuris sukėlė pareiškėjui rimtą pavojų jo sveikatai, kiekvieną dieną žalojo jo sveikatą. Pažymi, kad atsakovo atstovas neužtikrino, jog būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatytų saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų, ilgiau nei vieną valandą būti lauke per parą. Akcentuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas kenksmingomis sąlygomis ir higienos normų neatitinkančiuose pasivaikščiojimo kiemeliuose.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą nepakeistą.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, kad tam tikri įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo ir sukėlė jam neigiamas pasekmes. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

25. Atsakovo atstovas pažymi, jog pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais ir nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinus jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių laikymo sąlygų, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, iš esmės nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, padavė apeliacinį skundą, kuriame papildomai išsakė nusiskundimus pasivaikščiojimo kiemelių būkle.

28. Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui (pvz., pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, jie dengti asbestu ir pan.). Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Kitoks Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo negali būti vertinamos.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kitus apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

30. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais, objektyviai galėjo būti pažeista 85 paras. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad 9 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis kameros plotas pagal Konvencijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde šių teismo išvadų neginčija, tik nurodo, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į kamerose baldų užimamą plotą ir dėl to priteisė per mažą žalos atlyginimo sumą.

31. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

32. Pareiškėjas prašo priteisti jam 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

33. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius