2018-02-21 Nr. AB-3580-3-64-3-01908-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-628-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01908-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–7) ir patikslintu skundu (b. l. 16–22), prašydama priteisti iš atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių AVMI, atsakovas) laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 676,44 Eur. Pareiškėja taip pat prašė teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra teisėtas ir teisingas, ar kompensacijų dydžiai yra tinkami, ar Grąžinimo įstatyme numatyta darbo užmokesčio nepriemoką mažinanti formulė atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatas.

2. Pareiškėja nurodė, jog ginčo laikotarpiu jai buvo nepagrįstai mokamas neproporcingai sumažintas darbo užmokestis, sumažinus priedų už kvalifikacines klases dydžius. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po minėto nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2013 m. spalio 1 d., todėl manė, kad šiuo atveju ji nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino. Teismui visgi manant, kad nurodytas senaties terminas praleistas, pareiškėja prašė jį atnaujinti. Be to, pareiškėja akcentavo, kad pagal Grąžinimo įstatymą jai paskaičiuota grąžintina suma yra 48,29 Eur, nors faktiškai sumažinta darbo užmokesčio dalis sudaro 724,73 Eur. Taigi, pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai netinkami, t. y. Grąžinimo įstatyme numatyta darbo užmokesčio nepriemokas mažinanti formulė neatitinka Konstitucijos nuostatų, pažeidžia pareiškėjos, kaip asmens, konstitucines teises į teisingą atlygį, nuosavybės teises bei teisinės valstybės principą.

3. Atsakovas Telšių AVMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 27–32) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurie prieštaraujančiais Konstitucijai buvo pripažinti tik 2013 m. spalio 1 d., todėl nebuvo neteisėtų Telšių AVMI veiksmų ar kaltės. Kartu paaiškino, kad pagal Grąžinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtinto Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatas perskaičiavo ir išmokės pareiškėjai grąžintiną 48,29 Eur sumą. Be to, akcentavo, kad pareiškėja savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus galėjo apginti teismine tvarka iki 2012 m. rugsėjo mėn., kol dar nebuvo suėjęs trejų metų senaties terminas, tačiau ji to nepadarė, tokiu būdu praleisdama ieškinio padavimo senaties terminą.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 50–54) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, jog pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų senaties terminas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis minėto DK straipsnio nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.126 ir 1.127 straipsniais, įvertinęs pareiškėjos nurodytą ginčo laikotarpį ir tai, kad pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, todėl pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 31 d. (pagal spaudą ant voko), teismas padarė išvadą, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

7. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama atnaujinti senaties terminą, svarbiomis priežastimis nurodė tai, jog Konstitucinis Teismas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą nustatė tik daugiau nei po 4 metų nuo pažeidimo pradžios, t. y. 2013 m. liepos 1 d., o pareiškėja savo teisę būtų realizavusi per nustatytą terminą, jeigu apie teisių pažeidimą būtų žinojusi anksčiau. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja, žinodama (turėdama žinoti) apie jai taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2016 m. rugpjūčio 31 d. (kai Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsiteisėjo 2013 m. spalio 1 d.), nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėja nenurodė jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, galinčių pateisinti nepagrįstą delsimą kreiptis į teismą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pati arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui nagrinėti, todėl pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir jos skundą atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

8. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nesvarstytinas klausimas dėl pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo, kadangi laikytina, jog teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjos reikalavimas, yra pasibaigę. Tačiau teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktus išaiškinimus ir į tai, kad įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priimtame Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmą, papildomai pabrėžė, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

9. Išnagrinėjęs bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusį ginčą ir taikytinas įstatymų nuostatas, teismas taip pat padarė išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjos nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Todėl teismas netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 10. Pareiškėja D. Š. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56–62), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto (Grąžinimo įstatymo) konstitucingumo.

11. Pareiškėja mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos skundas paduotas praleidus senaties terminą ir nenurodytos svarbios aplinkybės šiam terminui atnaujinti, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai atsisakyta sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinto kompensavimo mechanizmo konstitucingumo. Pareiškėja akcentuoja, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis buvo sumažintas nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn., o įstatymų leidėjas, galbūt tyčia vilkindamas laiką, kompensavimo mechanizmą kūrė 2013–2015 m. ir tuo metu nebuvo žinoma, koks žmogaus orumą žeminantis bus kompensavimo mechanizmas. Taigi, pareiškėjos teigimu, nurodytos aplinkybės laikytinos svarbiomis senaties terminui atnaujinti. Apeliantė taip pat laikosi pozicijos, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas bei prieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

12. Atsakovo Telšių AVMI teisių perėmėjas Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2011 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

14. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėja į teismą dėl laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi praleidusi trejų metų senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, pareiškėjos skundą atmetė.

15. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino praleisto senaties termino, taip pat mano, jog šiuo atveju teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo konstitucingumo.

16. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pačios pareiškėjos apeliaciniame skunde apibrėžtų ginčo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįstumo, pažymi, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) ir CK normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

18. Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinos teisės aktų nuostatos ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą dėl laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi praleidusi trejų metų senaties terminą, kadangi skundą teismui padavė tik 2016 m. rugpjūčio 31 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 13). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė šios pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės neginčija, tik tvirtina, jog egzistuoja pagrindas šį terminą atnaujinti, akcentuodama tai, jog įstatymų leidėjas, galbūt tyčia vilkindamas laiką, kompensavimo mechanizmą kūrė 2013–2015 m. ir tuo metu nebuvo žinoma, koks žmogaus orumą žeminantis bus kompensavimo mechanizmas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą. Pabrėžtina, kad pareiškėjos argumentai dėl kompensavimo mechanizmo nustatymo vilkinimo yra abstraktūs, niekuo nepagrįsti, todėl atmestini. Juolab, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi, Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino pareiškėjai praleisto ieškinio senaties termino.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinto kompensavimo mechanizmo konstitucingumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

20. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Taigi, apeliantės teiginys, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab, kad šiuo atveju pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip paduotas praleidus senaties terminą ir šio termino neatnaujinus, o ne vadovaujantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, t. y. pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, šioje byloje netaikė minėto įstatymo. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, netenkintinas ir pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

21. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą iš esmės yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas