2015-11-24 Nr. AB-23188-3-61-3-03612-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1314-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03612-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 28. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sunrita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sunrita“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Sunrita“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-13), kurį patikslino (t. I, b. l. 87–109), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 128 420, 54 Lt dydžio žalos atlyginimą ir 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2012 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir leidimas plėtoti) išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir leidimas gaminti) išdavimo dieną. Pareiškėjas leidimą plėtoti gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Tokius tarifus patvirtino Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus. Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtoti išdavimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamą supirkimo tarifą, pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai nuo leidimo plėtoti gavimo momento energetikos projektą įgyvendinantis pareiškėjas, žinojęs būsimą fiksuotą tarifą, investavo didžiąją lėšų dalį (įsigijo energetikos objekto įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt).

Pareiškėjas pabrėžė, kad, pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo leidimo plėtoti išdavimo momentu, o tie, kurie galiojo leidimo gaminti išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d.

Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, pareiškėjas patyrė 128 420,54 Lt žalą, o atsakovui atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė. Atsakovas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėtoti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjui išdavus leidimą plėtoti.

Įstatymas garantavo, kad, išdavus leidimą plėtoti iki 2012 m. gruodžio 31 d., elektros energija iš pareiškėjo bus superkama jo išdavimo metu galiojusiu tarifu. Pareiškėjo nuomone, priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo, įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas. Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes:

1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina leidimu plėtoti pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.);

2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal;

3) pareiškėjas, gavęs leidimą plėsti iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs leidimo plėsti išdavimo momentu, dėl to patyrė žalą. Pareiškėjas tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir grąža bus gerokai mažesnė, kadangi visi jo paskaičiavimai dėl projektų finansinės grąžos, atlikti galiojant Įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2013 m. sausio 31 d. Taip pat, Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs nuostolių, todėl yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl to, kad asmenims, leidimus plėsti gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek jo 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašėkreiptis į Konstitucinį Teismą (t. I, b. l. 131–147).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepimuose (t. I, b. l. 43–46, 153–159) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija paaiškino, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant nustatytu tarifu, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina.

Ministerija pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti, kurį ji gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai, t. y. lex retro non agit principas neanalizuotinas. Ministerijos nuomone, pareiškėjas, atsižvelgęs į viešai išplatintą informaciją apie nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, turėjo galimybę numatyti būsimą reglamentavimo pakeitimą. Ministerijos nuomone, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, pagal savo kompetenciją pakeitęs Įstatymo nuostatas, atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sunrita“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, jog Ministerija 2012 m. spalio 15 d. pareiškėjui išdavė leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2628, Nr. LP-2629 (t. I, b. l. 51, 65). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. vasario 18 d. ir 2013 m. vasario 22 d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymose Nr. 15ĮP2-35173 ir Nr. 15ĮP2-35636 (t. I, b. l. 49, 63) pažymėjo, kad pareiškėjo saulės elektrinės sumontuotos, išbandytos ir atitinka projektų, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį. 2013 m. kovo 21 d. Ministerija pareiškėjui išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-0914, Nr. LG-0913 (t. I, b. l. 17–18).

Pareiškėjas savo teisių ir interesų galimą pažeidimą sieja su pasikeitusiu teisiniu saulės energetikos skatinimo reglamentavimu.

Teismas nagrinėjo AIEĮ 3 straipsnio 2 dalyje, nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, AIEĮ Įstatymo 20 straipsnio 6 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas pabrėžė, jog iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą šiam subjektui išdavimo diena (2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Teismas akcentavo, jog priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems leidimus plėstis galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos. Leidimą plėstis iki 2013 m. vasario 1 d. gavusiems ūkio subjektams taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimai plėtoti buvo išduoti 2012 m. spalio 15 d. Pareiškėjas leidimus gaminti gavo 2013 m. kovo 21 d., t. y. pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d.

Teismas atkreipęs dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateikiamą išaiškinimą, kad iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavo leidimus plėtoti, investavo ir sukūrė nuosavybės teisės objektus (saulės elektrines), iš kurių naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjo turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Kita vertus, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą. AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos kainos vartotojams didėjimui. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

Teismas, atsižvelgęs į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Be to, skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 straipsnio 7 dalis). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytų saulės elektrinių eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė, įgydamas leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos saulės jėgainės gamina elektrą ir ji iš to gaunama pajamų (t. I, b. l. 116–127). Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, kurie buvo pakartoti ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-632/2014, darė išvadą, kad pareiškėjui leidimai gaminti elektros energiją pagrįstai priimti vadovaujantis leidimų gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-632/2014, aiškindama nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija) pagrindu.

Teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus, konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad leidimus gaminti Ministerija išdavė remdamasi jų išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, taigi, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas nenurodė. Neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlyga. Nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 straipsnyje, sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Teismas taip pat pasisakė, jog dėl tos priežasties, kad pareiškėjo skundas netenkintinas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas UAB „Sunrita“ padavė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–9), kuriuo prašo: kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 128 420,54 Lt žalos atlyginimą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė Konstitucijoje įtvirtintus išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Žala pareiškėjui kilo įgyvendinant Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas, būtent šių Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas pakeitė pareiškėjo teisinę padėtį įgyvendinant leidimo plėtoti išdavimo metu įgytas teises. Seimas, būdamas institucija, atitinkančia CK 6.271 straipsnyje nurodytos valstybės valdžios institucijos kvalifikaciją, priėmė Pakeitimo įstatymą, kuriuo pareiškėjo įgytoms teisėms ir teisėtiems interesams padaryta tiesioginė neigiama įtaka.

Nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas pats įvertino Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, nors atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalį, neturėjo įgaliojimų vertinti šios bylos reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių. Tokia teismo pozicija paneigia pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su teisėkūros reikalavimų laikymųsi priimant Pakeitimo įstatymą.

Atsakovo veiksmai, kurie vertinami teisėtumo požiūriu šioje byloje yra įstatymų leidyba, teismui dėl to nepasisakius buvo priimtas galimai neteisingas sprendimas ir apribota pareiškėjo teisė į teisingą teismą. Konstatuodamas, jog teismui nekyla abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai teismas bylą išnagrinėjo formaliai, apribojo pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius. Teisiniai santykiai susiję su leidimo plėtoti išdavimu yra administracinio pobūdžio, teisiniai santykiai, susiję su fiksuoto tarifo nustatymu yra turtinio pobūdžio, teisiniai santykiai, susiję su leidimo gaminti išdavimu yra ir administracinio ir turtinio pobūdžio.

Įstatymų leidėjas priimdamas pakeitimo įstatymą, pareiškėją ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Leidimo plėstis išavimo pagrindu valstybę ir pareiškėją siejantis turtinio pobūdžio teisinis santykis yra galiojantis ir nepanaikintas, dėl ko turi būti vykdomas. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta teismo išvada, jog su leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę.

Teismas neįvertino, kad Pakeitimo įstatymu pareiškėjo padėtis buvo palengvinta, kad būtų buvę galima taikyti principą lex benignor retro agit. Nei teismo nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose, nei šioje byloje nebuvo įrodyta, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo nepagrįsta, ar tai, kad dėl saulės elektrinių iki 30 kW įrengtosios galios skatinimas sukelia žymų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad kainų vartotojams padidėjimas yra pernelyg didelis.

Teismui nenustačius aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog poreikis ginti vartotojus dėl nepagrįstai didelės elektros energijos kainos yra nepagrįstas, o ne tariamas, teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai, įgyti leidimo plėsti išdavimo dieną nėra pažeisti ir juo labiau, kad gali būti ribojami. Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas ir galiojimas jo atžvilgiu prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui, todėl šioje byloje teismui privalu kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 13–11) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime Ministerija, be argumentų tapačių pateiktiems atsiliepime į pareiškėjo skundą, akcentuoja, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos 2014 metams – 61 284 mln. Lt, šešis kartus viršijančios sumą numatyta pagal Įstatymą (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), patvirtina, jog buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau nesu reikia Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti ir tai patvirtina, kad atsakovo paskaičiavimai dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai.

Atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį būtina pripažinti, kad užkertant kelią neribojamam mažųjų elektriniu, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, suminės galios didėjimui yra užtikrinama viešojo intereso apsauga. Šiuo atveju viešąjį interesą galima aiškinti kaip neprognozuojamo suminės galios didėjimo bei kaip pasekmės – neprognozuojamo, nekontroliuojamo, nevaržomo viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio didėjimo apribojimas teisinėmis, teisingomis priemonėmis. Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota.

AIEĮ pagrindinis tikslas – suteikti galimybę Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai laksčiau perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Be to, AIEĮ įgyvendinimo įstatymas nustatė kelias alternatyvas leidimą plėtoti turintiems asmenims, tokiu būdu buvo užtikrinta ne tik vartotojų apsauga, bet ir ūkio subjektų teisės. Atsižvelgiant į Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus rodiklius iki kiek gali būti didinama saulės šviesos energijos elektrinių įrengtoji suminė galia, Pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų.

Viešas interesas šiuo atveju tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Atsakovo nuomone, Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams principams. Be to, dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2843/2013 bei administracinėje byloje Nr. A-697-525/20015.

Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz. finansinių padarinių). Kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė pasirinko sau tinkančius būdus įgyvendinti 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir tarybos direktyvą 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva).

Nors pareiškėjas nurodo, jog reikia kreiptis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, pagrindinis jo reikalavimas susijęs su Įstatymu ir priskirtinas nacionalinių teismų kompetencijai. ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštų dėl ekonominės politikos sprendimų. Atsakovo požiūriu, ESTT toks griežtas šiais klausimais todėl, kad galimybė prisiteisti žalos atlyginimą tokiais atvejais žymiai apribotų Europos Bendrijos veiklos laisvę formuojant ir vykdant ekonominę politiką. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus.

Teisėkūros procese visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl Pakeitimo įstatymo projekto. Pareiškėjo nurodomų negautų pajamų realumas nėra įrodytas, tiesiog pateikti skaičiavimai, kokios pajamos būtų, jei būtų kitoks tarifas. Be to, pareiškėjas neteigia, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas inicijavo šią administracinę bylą, siekdamas turtinės žalos (128 420,54 Lt) priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia iš esmės tais argumentais, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo reakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 dienos. Anot pareiškėjo, dėl tokio jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo jis patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymą Nr. XII-169 (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai, taip pat nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal CK 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Šios bylos aplinkybių kontekste, įvertinus tai, kad pareiškėjas kildina patirtą žalą iš pasikeitusio teisinio reglamentavimo, pažymėtina, kad administracinis teismas pagal savo kompetenciją (apibrėžtą ABTĮ 3, 15, 16 str.) neturi įgaliojimų spręsti, ar įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, nes tokia teisė išimtinai suteikta tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 102 str., 105 str. 1 d., 107 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 str. 1 d., 63 str. 1 d. 1 p., 71, 72 str.).

Pagal AIEĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 d.); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

2013 m. sausio 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi, nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Įstatyme nustatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad Ministerija 2012 m. spalio 15 d. pareiškėjui išdavė leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2628, Nr. LP-2629. 2013 m. kovo 21 d. minėtų leidimų plėtoti pagrindu Ministerija išdavė pareiškėjui leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-0914, Nr. LG-0913. Leidimuose nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidimuose nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, UAB „Sunrita“ įgyvendinamo projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei jis tikėjosi, atsižvelgdamas į Įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. vasario 1 d., pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, dėl to pareiškėjas patyrė žalą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo pripažinti neteisėta naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas taip pat pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėjas, prašydamas teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, taip pat ir tai, jog jie priimti pažeidžiant teisėkūros procedūrą, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama Direktyva. Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu, pareiškėjas mano, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sunrita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius