2017-05-02 Nr. AB-9571-3-61-3-01430-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-858-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01430-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Š. ir A. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. Š. ir A. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu ir prašė panaikinti: 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimus Nr. FR0682-486 ir Nr. FR0682-487; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimus Nr. 68-214 ir Nr. 68-215; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. vasario 5 d. sprendimus Nr. S-14(7-253/2014) ir Nr. S-15(7-252/2014).

Pareiškėjai paaiškino, kad nepažeidė jokios įstatymo nustatytos pareigos deklaruoti ir apskaičiuoti mokesčius, todėl taikyti jų atžvilgiu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatų nebuvo jokio pagrindo. Teigė, kad A. Š. mokesčių administratoriui yra nurodęs, jog gyvenamąjį namą statėsi iš savo uždirbtų pinigų. 2007 m. atlikus inventorizaciją atitinkamai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 91 % gyvenamojo namo baigtumas. Faktiškai neatlikus namo statybos darbų, toks įregistravimas yra neįmanomas.

Nurodė, kad gyvenamojo namo statybas finansavo ne iš banko gautos paskolos. Šia gauta paskola buvo atstatytos namo statybai išleistos lėšos, tai patvirtina įrašai nekilnojamojo turto registre. Tvirtino, kad pareiškėjo ir A. Š., J. V. Š. ir V. Š. sudarytos dovanojimo sutartys atitiko įstatymo reikalavimus, o J. V. Š. daryti bankiniai pavedimai tik patvirtina finansines galimybes dovanoti pinigus. Iš mokestinių patikrinimų aktų argumentų neaišku, kodėl mokesčių administratorius pripažįsta bankinius pavedimus, tačiau nepripažįsta grynais perduotų pinigų.

Nepagrįstomis ir neteisėtomis laikė mokesčių administratoriaus išvadas, kad nuo 2005 m. iki 2007 m. A. Š. ir A. Š. išlaidos viršijo pajamas 257 898,29 Lt. Mokesčių administratorius neturėjo teisės atlikinėti tokius skaičiavimus ir daryti tokias išvadas. Teigė, kad nesiruošia teikti jokių paaiškinimų dėl šio laikotarpio (nors galėtų), kadangi tokiais savo paaiškinimais tik pripažintų mokesčių inspekcijos pareigūnų piktnaudžiavimą savo teisėmis. Pareiškėjų tvirtinimu, duomenys apie pareiškėjų pajamas bei išlaidas už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. buvo renkamos peržengiant pavedimuose atlikti mokestinius patikrinimus nustatytas ribas.

Sprendime dėl mokestinių patikrinimų aktų turėtų būti nurodytas įstatyminis pagrindas, suteikiantis teisę mokesčių administratoriaus pareigūnams atlikti mokestinius patikrinimus už ilgesnį laikotarpį nei nurodyta pavedimuose atlikti mokestinius patikrinimus. Nesutiko su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad sutuoktinių kitos neapmokestinamos pajamos laikomos sutuoktinių jungtine nuosavybe, todėl padalinamos abiem per pusę ir atitinkamai kiekvienam sutuoktiniui apskaičiuojama papildomai mokėtina mokesčių suma. Nei vieno įrodymo, kad pareiškėjai gavo neapmokestintų pajamų patikrinimų aktuose nenurodyta.

Be to, gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) turi apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą (kai tai numatyta įstatymu) ne šeima, ne kitas sutuoktinis, bet tas konkretus asmuo, kuris tas pajamas gavo. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nepasisakė dėl visų pateiktų pastabų argumentų, liko neatsakyta į tai, kokiu įstatyminiu pagrindu vadovaujantis buvo atliekamas mokestinis tyrimas pareiškėjų bei kitų patikrinimo aktuose nurodytų asmenų (tame tarpe ir mirusių) atžvilgiu. Mokesčių administratorius sprendimuose aiškiai vengė įvardinti paskolos suteikimo 2007 m. datas, kurios akivaizdžiai paneigia mokesčių administratoriaus išvadą, kad 2007 m. iš banko gauti pinigai buvo panaudoti namo statybai.

Centrinis mokesčių administratorius, kaip ir vietos mokesčių administratorius, net tik kad neanalizavo skunde išdėstytų motyvų, bet jų savo sprendimuose net nepaminėjo. Komisija sprendimo nemotyvavo, visiškai neanalizavo jai nepatogių klausimų, kurie buvo nagrinėjami komisijos posėdyje. Pareiškėjai kėlė klausimą dėl negalimos kolektyvinės atsakomybės, kai mokesčių administratorius paskirstė mokėtinus mokesčius abiem sutuoktiniam lygiomis dalimis.

Atsakovas VMI su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad buvo atlikta pareiškėjų šeimos gautų pajamų ir turėtų išlaidų analizė už laikotarpį nuo 2008 iki 2012 m. 2004 – 2007 metų laikotarpiu pareiškėjų didžiosios dalies pajamas sudarė banko suteikta paskola, kuri atskirais pavedimais šiuo laikotarpiu sudarė 600 000 Lt, pareiškėjo mamos į banko sąskaitą kaip dovana pervesti 169 500 Lt, bei pagal dovanojimo sutartis iš artimųjų neva gautos 140 000 Lt piniginės lėšos. Pagrindines išlaidas susidarė gyvenamojo namo statyba ir pareiškėjų įnašai į individualios įmonės „Camba“ sąskaitą 326 573 Lt. 2007 m. gruodžio 31 d. statomo namo baigtumas siekė 91 proc., t. y. namas buvo beveik pastatytas.

Vertinant pareiškėjo ir pareiškėjos banko paskolos panaudojimo faktą 600 000 Lt iki 2007 m. gruodžio 31 d., sutiko, kad pareiškėjo 2004 – 2007 metais banko išmokėta dalis paskolos (600 000 Lt) buvo panaudota namo statybai. Nurodė, kad mokestinio tyrimo metu pareiškėjai pateikė 16 dovanojimo sutarčių kopijas, pagal kurias laikotarpiu nuo 2007 iki 2012 m. pareiškėjas iš savo mamos J. V. Š., iš tėčio V. Š. ir iš močiutės A. Š. yra gavęs dovanų grynaisiais pinigais, viso 732 000 Lt. Iš šios sumos pareiškėjas 2007 m. neva gavo 140 000 Lt.

Dovanojimo sutarčių forma, apimtis, sąlygos yra vienodos, skiriasi tik dovanotojo rekvizitais, datomis ir dovanotų lėšų dydžiais, kiekvienoje sutartyje padovanotos piniginės lėšos neviršija 50 000 Lt sumos, todėl sutartis neturėjo būti notarinės formos. Bylos duomenys leido konstatuoti, jog pareiškėjo tėvai ir močiutė grynais pinigais minėtų pinigų sumų padovanoti 2004 – 2012 m. laikotarpiu negalėjo. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas iš mamos kaip dovaną bankiniais pavedimais 2007 m. gavo 169 500 Lt, kuriuos Šiaulių AVMI pripažino pareiškėjo pajamomis.

Atlikus pareiškėjų šeimos 2004 – 2007 m. pajamų – išlaidų analizę, matyti, kad pareiškėjai tikrinamo laikotarpio pradžioje, t. y 2008 m. sausio 1 d. negalėjo turėti teisės aktų nustatyta tvarka apskaitytų ir apmokestintų piniginių lėšų likučio ne banke. Atliekant analizę už laikotarpį nuo 2008 iki 2012 m. buvo skaičiuojamos šeimos vartojimo ir kitos išlaidos pagal mokesčių mokėtojų pateiktą paaiškinimą raštu. Konstatuota, jog 2008 – 2009 m. pareiškėjui ir pareiškėjai išmokėta 60 000 Lt banko paskola statybų užbaigimui buvo panaudota gyvenamojo namo statybai ir gerbūvio kūrimui, nes pagal pirminius paaiškinimus, namo statybos vertė viso sudarė 640 000 Lt, o 2007 m. gruodžio 31 d. namo statybų baigtumas sudarė 91 proc., tad reikėjo lėšų objekto pabaigimui.

Nustatyta, jog pareiškėjas iš mamos taip pat kaip dovaną bankiniais pavedimais 2008 m. gavo 45 000 Lt, kuriuos Šiaulių AVMI pripažino pareiškėjo pajamomis. Didžiąją išlaidų dalį 2008 – 2012 m. sudarė paskolos grąžinimas ir palūkanos (225 000 Lt), ir pareiškėjo bei pareiškėjos įnašai į įmonę (571 601 Lt), kurioms padengti trūksta oficialiai gaunamų pajamų. Vertinant 2008 – 2012 m. laikotarpį nustatyta, jog pareiškėjų šeimos išlaidos viršijo gautas, teisės aktų nustatyta tvarka apskaitytas ir apmokestintas, deklaruotas pajamas, todėl Šiaulių AVMI pagrįstai pripažino, jog pareiškėjai turėjo kitų pajamų, nuo kurių turėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti 24 ir 15 proc. tarifu GPM.

Pareiškėjų gautos pajamos ir patirtos išlaidos, kadangi tai yra bendros šeimos pajamos ir išlaidos, yra dalinamos lygiomis dalimis tarp pareiškėjo ir pareiškėjos, ir apmokestintos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Šios nustatytos aplinkybės yra pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Todėl pareiškėjų gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnį ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų ,Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatas, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą naudojant išlaidų metodą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė esant VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punkte įtvirtintą sąlygą (pareiškėjų patirtos išlaidos per tikrinimo laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas), todėl pagrįstai taikydamas išlaidų vertinimo metodą (Taisyklių 6.3.3 p.), apskaičiavo mokestį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Teismas vertino, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo tėvai J. V. Š., V. Š. ir močiutė A. Š. neturėjo galimybių pareiškėjui dovanoti jo nurodomos sumos grynaisiais pinigais. Mokesčių administratoriaus surinkta informacija apie šių asmenų pajamas ir išlaidas leido pareiškėjo mamos bankiniais pavedimais dovanotas sumas laikyti pareiškėjo pajamomis. Būtent bankiniai pavedimai patvirtina faktinį pinigų perdavimą pareiškėjui, ko negalima pasakyti apie minėtas dovanojimo sutartis. Formalus dovanojimo sutarčių pateikimas mokesčių administratoriui nepagrindžia jose nurodytų piniginių lėšų realaus perdavimo pareiškėjui.

Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes ir įrodymų, kad J. V. Š., V. Š. ir A. Š. vis dėlto turėjo dovanojimo sutartyse nurodytas sumas. Teismas taip pat sutiko su mokesčių administratoriaus, Komisijos atliktu 2008 m. balandžio 23 d. ir 2011 m. balandžio 15 d. paskolos sutarčių su I. G. dėl 124 000 Lt gavimo vertinimu, nes pareiškėjai paaiškinimuose buvo nurodę, kad nėra pasiskolinę ar paskolinę pinigų. Taigi mokesčių administratorius pagrįstai beprocentines paskolos sutartis su I.

G. vertino kritiškai. Vėlesnis pareiškėjo paaiškinimų keitimas laikytinas bandymu pagrįsti pajamų šaltinį, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo. Remdamasis MAĮ 67 straipsnio nuostatomis, įpareigojančiomis pareiškėjus, nesutinkančius su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, pareigą pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad jie neturi teikti paaiškinimų dėl 2005 – 2007 m. laikotarpio.

Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjų argumentus, kad duomenys apie jų pajamas bei išlaidas už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. buvo renkami peržengiant pavedimuose atlikti mokestinius patikrinimus nustatytas ribas (laikotarpius), pažymėdamas, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, jog atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinami pareiškėjų GPM apskaičiavimui svarbūs duomenys apie pareiškėjų 2004 – 2007 m. gautas pajamas, patirtas išlaidas. Vis dėlto, šiuo atveju mokesčių administratorius nesprendė klausimo dėl pareiškėjų apmokestinimo už 2004 – 2007 m. mokestinį laikotarpį, o tik rinko įrodymus, būtinus aplinkybėms dėl tikrinamojo laikotarpio (2008 – 2012 m.) gautų pajamų bei turėtų išlaidų nustatyti. Dėl tos pačios priežasties buvo analizuotos ir pareiškėjo tėvų bei močiutės gautos pajamos, išlaidos, kad būtų galima nustatyti, ar šie asmenys turėjo finansinių galimybių pareiškėjui dovanoti pinigines lėšas.

Taigi, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pažeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostata, draudžianti mokesčius apskaičiuoti (perskaičiuoti) už ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį. Sprendė, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys paneigia pareiškėjų argumentus, kad gyvenamąjį namą jie statėsi iš savo uždirbtų pinigų, ir sutiko su mokesčių administratoriaus bei Komisijos išvadomis, jog 2006 ir 2007 m. namo statyboms buvo panaudoti 600 000 Lt banko kredito, o 2008 m. ir 2009 m. 60 000 Lt namo statyboms ir gerbūvio kūrimui.

Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius pripažino pareiškėjus 2006 – 2008 m. faktiškai lygiomis dalimis gavusiais nedeklaruotas pajamas (po 271 861,33 Lt) ir jas apmokestino GPM. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-602-2280/2012, suformuota praktika yra aktuali ir šiam ginčui, kilusiam mokesčių administratoriui nustačius, kad mokesčio mokėtojo ar jo šeimos patirtos išlaidos viršija pajamas, t. y. sutuoktiniams (vienam iš jų) gavus ir disponavus neapmokestintomis pajamomis.

Pareiškėjai nepateikė įrodymų, teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjai kartu nevedė šeimos ūkio. Byloje nėra jokių įrodymų, pagal kuriuos teismas galėtų atriboti sutuoktinių asmeninę nuosavybę nuo bendrosios sutuoktinių nuosavybės (vedybų sutartis ar pan.). Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, teismas sprendė, kad pagrįstai A. Š. gautos pajamos, patirtos išlaidos (banko kreditas, mokėjimai individualiai įmonei) laikytos bendromis šeimos pajamomis ir išlaidomis, ir dalintos lygiomis dalimis abiems pareiškėjams ir apmokestintos.

Teismas pažymėjo, kad apskaičiuoti mokestinių prievolių dydžiai pareiškėjams skiriasi dėl kiekvieno iš jų skirtingų neapmokestinamų pajamų dydžių. Tad, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai nustatė, kad didžiąją pareiškėjų išlaidų dalį 2008 – 2012 m. sudarė paskolos grąžinimas ir palūkanos (225 000 Lt) bei pareiškėjų įnašai į įmonę (571 601 Lt), kurioms padengti trūksta oficialiai gaunamų pajamų, todėl pareiškėjų šeima 2008 – 2012 m. laikotarpiu turėjo 543 722,66 Lt pajamų, kurių šaltinis nėra aiškus ir žinomas.

III. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius patikrinimo akte nurodė, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Šiuo atveju nei A. Š., nei A. Š. nepažeidė jokios įstatymo nustatytos pareigos deklaruoti ir apskaičiuoti mokesčius, todėl taikyti jų atžvilgiu mokesčių administratoriaus cituojamo MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nebuvo jokio pagrindo. Nurodo, kad mokesčių administratorius kaip pareiškėjų pajamų nepripažino iš banko gautos paskolos. Pasak mokesčių administratoriaus, paskola buvo panaudota namo statybai. Su tokia išvada pareiškėjai nesutiko. Mokesčių administratoriui A. Š. raštu yra nurodęs, kad gyvenamąjį namą statėsi iš savo uždirbtų pinigų.

Mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino A. Š. iš A. Š., J. V. Š. ir V. Š., kaip dovana, gautų pajamų (732 000 Lt). Pareiškėjo tvirtinimu, Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato kolektyvinės pareigos šeimai mokėti mokesčius. Priešingai, pagal galiojančius teisės aktus ir pagal nusistovėjusią praktiką, tiek GPM, tiek PSD moka tik tas sutuoktinis, kuris gavo konkrečias pajamas. Mano, kad visi priimti mokesčių administratoriaus sprendimai turi būti naikinami. Mokesčių administratorius nepasisakė dėl visų pateiktų pastabų argumentų, t. y. liko neatsakyta į tai, kokiu įstatyminiu pagrindu vadovaujantis buvo atliekamas mokestinis tyrimas A.

Š., A. Š. bei kitų patikrinimo aktuose nurodytų asmenų (tame tarpe ir mirusių) atžvilgiu. Taip pat, mokesčių administratorius sprendimuose aiškiai vengė įvardinti paskolos suteikimo 2007 metais datas, kurios akivaizdžiai paneigia mokesčių administratoriaus išvadą, kad 2007 metais iš banko gauti pinigai buvo panaudoti namo statybai. Centrinis mokesčių administratorius, kaip ir vietos mokesčių administratorius, ne tik neanalizavo skunde išdėstytų motyvų, bet jų savo sprendimuose net nepaminėjo. Tokiu būdų laikytina, kad centrinis mokesčių administratorius skundo net nenagrinėjo, o tik perrašė dalį vietos mokesčių administratoriaus argumentų.

Pareiškėjas pažymi, jog Mokestinių ginčų komisija nemotyvavo savo sprendimo. Motyvų nesurašymas yra atskiras grubus proceso pažeidimas, kuris yra savarankiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Nesant Komisijos motyvų, pareiškėjai negali tinkamai argumentuoti, kodėl skundžiami sprendimai nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjų argumentą, kad visus mokesčius, tame tarpe GPM, turi sumokėti būtent tas fizinis asmuo, kuris pajamas gavo. Atmesdamas pareiškėjų argumentą, teismas pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-2280/2012, kurios fabula iš esmės skirtinga nuo ginčo bylos. Teismas neatkreipė dėmesio, kad nutartyje aiškiai nurodyta, jog GPM mokėtoju gali būti pripažintas tik konkretus fizinis asmuo, o ne tokių asmenų daugėtas. Tuo labiau, negalimas kolektyvinis sankcijų (delspinigių, baudų) taikymas. Taigi šiuo atveju, pareiga sumokėti GPM buvo nepagrįstai nustatyta abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis (kaip nurodoma sprendimuose). Tačiau teismas nepasisakė, kodėl, net ir lygiai paskirsčius prievoles, suminės išraiškos skiriasi.

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas teigia, kad atlikus pareiškėjo šeimos 2004 – 2007 m. pajamų – išlaidų analizę, konstatuota, jog pareiškėjas ir sutuoktinė tikrinamo laikotarpio pradžioje, t. y 2008 m. sausio 1 d. negalėjo turėti teisės aktų nustatyta tvarka apskaitytų ir apmokestintų piniginių lėšų likučio ne banke. Pažymi, jog vertinant pareiškėjo ir pareiškėjo sutuoktinės patirtas išlaidas nustatyta, jog didžiąją išlaidų dalį 2008 – 2012 m. sudarė paskolos grąžinimas ir palūkanos (225 000 Lt) bei pareiškėjų įnašai į įmonę (571 601 Lt), kurioms padengti trūksta oficialiai gaunamų pajamų. Vertinant 2008 – 2012 m. laikotarpį nustatyta, jog pareiškėjų išlaidos viršijo gautas, teisės aktų nustatyta tvarka apskaitytas ir apmokestintas, deklaruotas pajamas 2008 m. – 119 531,80 Lt, 2009 m. – 96 589,88 Lt, 2010 m. – 103 017,39 Lt, 2011 m. – 119 495,81 Lt, 2012 m. – 105 087,78 Lt, todėl pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjai turėjo kitų pajamų, nuo kurių turėjo apskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti GPM. Nurodo, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 3.87, 3.88 ir 3.109 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis sutuoktinių turto teisinį režimą, analizuojant pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas pagrįstai atsižvelgta ir į A. Š. gautas pajamas, patirtas išlaidas bei piniginių lėšų likučius. Minėtų Civilinio kodekso straipsnių nuostatų pagrindu, pareiškėjo ir sutuoktinės gautos pajamos ir patirtos išlaidos, kadangi tai yra bendros šeimos pajamos ir išlaidos, yra pagrįstai dalinamos lygiomis dalimis tarp pareiškėjų, ir apmokestintos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. FR0682-487 „Dėl 2014 m. birželio 2 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-415 tvirtinimo“ nurodė pareiškėjui A. Š. sumokėti į valstybės biudžetą 32 789 Lt (9 496 Eur) GPM, 12 721,59 Lt (3 684 Eur) GPM delspinigius, 3 279 Lt (949 Eur) GPM baudą, 2 322 Lt (672 Eur) PSD įmokas, 1 077,19 Lt (311 Eur) PSD įmokų delspinigius ir 232 Lt (67 Eur) PSD įmokų baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo A. Š. skundą, 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 68-214 patvirtino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. FR0682-487.

Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo A. Š. skundą, 2015 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. S-15(7-252/2014) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 68-214.

Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. FR0682-486 „Dėl 2014-06-02 patikrinimo akto Nr. FR0680-416 tvirtinimo“ buvo nurodyta pareiškėjai A. Š. sumokėti į valstybės biudžetą 46 916 Lt (13 587 Eur) GPM, 18 612 Lt (5 390 Eur) GPM delspinigius, 4 653 Lt (1347 Eur) GPM baudą, 2 898 Lt (839 Eur) PSD įmokas, 1 340,40 Lt (388 Eur) PSD įmokų delspinigius ir 290 Lt (83 Eur) PSD įmokų baudą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 68-215 buvo patvirtintas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. FR0682-486.

Mokestinių ginčų komisijos 2015 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. S-14(7-253/2014) buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas Nr. 68-215.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Š. ir A. Š. skundą dėl minėtų mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų panaikinimo, 2015 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą patenkinti.

Priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys). Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

Be to, procesinis įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas iš esmės nevertino byloje esančių įrodymų, nemotyvavo, kurios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos, kurios nenustatytos. Teismo sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad, jo nuomone, kai kurios mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos nustatytos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, neargumentavo, dėl ko vienareikšmiškai pripažino mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos išvadų pagrįstumą.

Tarkim, pirmosios instancijos teismas sutiko su mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos išvadomis dėl 2008 m. balandžio 23 d. ir 2011 m. balandžio 15 d. paskolos sutarčių, sudarytų tarp pareiškėjo A. Š. ir I. G., vertinimo ir nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai beprocentines paskolos sutartis su I. G. vertino kritiškai, nes, pirmosios instancijos teismo nuomone, vėlesnis pareiškėjo paaiškinimų keitimas laikytinas bandymu pagrįsti pajamų šaltinį, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl paskolos sutarčių nėra visiškai nuoseklūs, o pačios paskolos sutartys mokesčių administratoriui buvo pateiktos tik kartu su pastabomis dėl patikrinimo akto, nereiškia, jog į šias sutartis galima neatsižvelgti vertinant pareiškėjų pajamas. Esminis faktas, kurį būtina nustatyti vertinant minėtas sutartis, yra tai, ar pareiškėjas A. Š. realiai gavo minėtose sutartyse nurodytas pinigų sumas.

ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalies ir Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo specifika nagrinėjant bylas dėl mokestinių ginčų neatleidžia teismo nuo pareigos, įtvirtintos ABTĮ 81 straipsnyje.

Atsižvelgiant į šio straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos privalėjo įvertinti, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjams sumokėti gyventojų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti.

Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo, tuo pažeisdamas procesines teisės normas (ABTĮ 81 straipsnis, 86 straipsnio 1 ir 2 dalys, 87 straipsnio 4 dalis), ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje turi būti tiriami ir vertinami įrodymai, nustatomos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė