2020-05-13 Nr. AB-9788-3-62-3-01649-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-903-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01649-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (A. V.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d. buvo paskirtas į Alytaus PN 8 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurioje vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas neviršijo 3 kv. m, o tai turėtų būti vertinama kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, lokaliniame sektoriuje nebuvo įrengta rūkyti skirta vieta, tik lauke ant sienos pakabintas ženklas „Vieta rūkymui“. Minėta vieta neturėjo stogelio, todėl ja nebuvo galima naudotis esant blogam orui, žiemą ar nakties metu.

3. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat trūko ploto; tualetas buvo įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau unitazai nebuvo tinkamai atitverti vienas nuo kito, stigo privatumo, gerai nenusileisdavo vanduo, unitazai dažnai užsikimšdavo. Duše nepakako laiko nusiprausti, nebuvo įrengta pakankamai prausyklų, unitazų ir pisuarų. Pataisos namų pastatas buvo avarinės būklės, patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų – vidutinė temperatūra žiemą neviršijo 13˚C, buvo pilna tarakonų.

4. Pareiškėjas nurodė, jog į Alytaus PN administraciją ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos jis nesikreipė, nes tai būtų pasunkinę bausmės atlikimą. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs diskomfortą, psichologinę kančią, įtampą, emocinę depresiją, jautėsi pažemintas, buvo pažeista jo teisė į orumą, tai jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma nebuvo pažeista. Būrio, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, nuteistieji dirba valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ ir grįžta tik pernakvoti, miegamasis ne visada būna pilnas ir dėl nuteistųjų rotacijos (nuteistieji išvyksta į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę). Visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra bendrabučio tipo, nerakinamos, nuteistieji gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje – tiek patalpose, tiek kieme, kurio plotas 765 kv. m, gali sportuoti krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelėse. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją nesikreipė. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Alytaus PN tikrinimus, higienos normų pažeidimų nenustatė.

7. Alytaus PN taip pat pažymėjo, kad 7 lokalinio sektoriaus (8 būrio) sanitariniai mazgai yra atskiri nuo miegamųjų, tualetai atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis, įrengtos devynios prausyklos, penki tualetai ir pisuarai. Nuteistiesiems sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Po sporto užsiėmimų nuteistieji gali nusiprausti kūną po šaltu vandeniu kiekvieną dieną. Sudaryta sutartis su įmone, kuri nuolat ir pagal poreikį atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Miegamuosiuose yra draudžiama rūkyti, juose nerūkoma. Prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkyti. Alytaus PN taip pat prašė daliai pareiškėjo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2014 metų, atlyginimas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo suvokti savo teisių pažeidimą nuo pat jo pradžios, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 7 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos, atsiradusios iki 2015 m. rugpjūčio 6 d., priteisimo.

10. Vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 36,25 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,295 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas šių aplinkybių gavęs atsakovo atsiliepimą neginčijo, skunde abstrakčiai nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo perpildytos ir vienam asmeniui teko mažesnis kaip 3 kv. m grindų plotas. Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti atsakovo pateiktais duomenimis ir darė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeista.

11. Dėl Alytaus PN įrengtų rūkymo vietų pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Alytaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. 1-323 ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 patvirtina, jog rūkantiesiems yra nurodyta rūkyti tik tam skirtose vietose, rūkymo priemones laikyti specialiai tam įrengtose dėžutėse. Alytaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento patikrinimo aktuose nurodyta, kad būriuose įrengtos vietos, skirtos rūkyti, uždarojoje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimų metu, asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovo į bylą pateikti duomenys ir fotonuotrauka paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad rūkymo vietos nebuvo įrengtos. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra rūkantis, nedetalizavo, kokiu būdu buvo pažeidžiamos jo teisės dėl netinkamai įrengtų rūkymo vietų, nenurodė, jog kreipėsi į atsakovą dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar kitose patalpose ir kad į tai nebuvo reaguojama, todėl pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes laikė abstrakčiomis, nesudarančiomis pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos jo nurodytu būdu.

12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo teiginius dėl blogos Alytaus PN patalpų higienos būklės, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktuose nurodyta, kad higienos normų pažeidimai Alytaus PN nenustatyti, pažymėta, kad įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, jie naikinami, taip pat nurodyta, kad 2 bendrabučio patalpoms reikalingas kapitalinis remontas, tačiau pareiškėjas bausmę atliko 7 lokaliniame sektoriuje, kuris nėra 2 bendrabučio patalpose.

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose konstatuotomis aplinkybėmis, pareiškėjas nustatytų aplinkybių taip pat neginčijo ir nedetalizavo, kurios žiemos sezonu (kokiu konkrečiu laikotarpiu) oro temperatūra galėjo neviršyti 13˚C (pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimo daliai nuo 2014 m. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. taikytas ieškinio senaties terminas).

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo sanitariniuose mazguose, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateiktose fotonuotraukose užfiksuota, jog sanitariniame mazge buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės. Įvertinęs tai, kad unitazai vienas nuo kito buvo atskirti pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neginčijo, jog unitazai yra atitverti ir skunde tik abstrakčiai teigė, jog jie buvo atitverti netinkamai ir šios aplinkybės smulkiau nedetalizavo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl unitazų ir praustuvių kiekio, tačiau atsakovas nenurodė, koks skaičius nuteistųjų jais naudojosi, nepateikė tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybę, jog sanitariniais įrenginiais naudojosi 200 nuteistųjų laikė nepaneigta, ją vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad patalpų aprūpinimo inventoriumi normos buvo pažeistos ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei bausmę būtų atlikęs teisės aktuose nustatytomis sąlygomis.

16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemų ploto ar vienam nuteistajam privalomos ploto normos juose. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, kad dėl jo nurodytų nepatogumų (gedimų), t. y. tualete blogai veikiančio vandens nuleidimo mechanizmo, užsikimšusių klozetų, nepakankamo laiko nusiprausti duše, jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas tokius gedimus šalinti, skirti daugiau laiko naudotis dušu, o administracija į tokias pretenzijas nebūtų reagavusi.

17. Pareiškėjo motyvą, jog dėl tokio kreipimosi jam būtų pasunkėjęs bausmės atlikimas, pirmosios instancijos teismas vertino kaip subjektyvų ir nepagrįstą įrodymais, pažymėjo, jog kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar pataisos namų administracija, žinodama apie patiriamus nepatogumus, ėmėsi veiksmų sprendžiant nuteistųjų gyvenimo sąlygų gerinimo klausimus. Nesant pareiškėjo kreipimosi dėl vandens nuleidimo mechanizmo gedimo ir užsikimšusių unitazų ar nepakankamo laiko naudotis dušu ir duomenų, jog administracija į tokius skundus nereagavo arba reagavo netinkamai, pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

18. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nekonkretizavo savo deklaratyvaus teiginio dėl avarinės būklės pastato, todėl šį argumentą atmetė.

19. Nustatęs, kad dėl atsakovo nepaneigtos aplinkybės (patalpų aprūpinimo inventoriumi normos pažeidimo) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, tačiau nenustatęs, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes atsakovui neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikė mažareikšmėmis, nesudarančiomis pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais bei leidžiančiomis apsiriboti tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu. Pirmosios instancijos teismas pripažintino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nurodė atmetantis.

III. 20. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priteisti jam (pareiškėjui) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir neišreikalavo įrodymų iš Alytaus PN, rėmėsi tik prielaidomis ir atsakovo atstovo teiginiais. Pasak pareiškėjo, Alytaus PN tyčia, žinodamas apie pažeidimus, teismui neteikė visų duomenų.

22. Pareiškėjas prašo jo skundui netaikyti ieškinio senaties termino, nes pareiškėjas vis dar atlieka bausmę. Be to, pagal Konvencijos 3 straipsnį senaties terminas negali būti taikomas.

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl tinkamos patalpų temperatūros, mano, kad teismas šios aplinkybės nesiaiškino, ir prašo pripažinti, kad patalpų temperatūra neviršijo 13˚C.

24. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjui gyvenamojoje patalpoje teko 3,295 kv. m ploto, įrodo pažeidimą, nes teismų praktikoje pripažįstama, jog minimali asmeniui turinti tekti ploto norma yra 4 kv. m neužstatyto ploto. Pareiškėjas pažymi, kad Alytaus PN gyvenamųjų patalpų plotą papildomai užėmė baldai ir kiti daiktai.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Bylos dalykas – 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d. pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista, nes buvo pažeista patalpų aprūpinimo inventoriumi norma. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taip pat pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. (įskaitytinai), atlyginimą taikyta sutrumpinta ieškinio senatis.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į jo skundą, rėmėsi prielaidomis, kurias surašė atsakovo atstovas, neišreikalavo iš atsakovo atstovo dokumentų, nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senatį. Pareiškėjo teigimu, jam gyvenamojoje patalpoje turėjo būti užtikrintas ne mažesnis nei 4 kv. m laisvas plotas.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

31. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

34. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

35. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d., tačiau skundą išsiuntė 2018 m. rugpjūčio 7 d., t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

36. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

37. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

40. Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių, ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino ir taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

41. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d.

42. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.).

43. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

45. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

46. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

47. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

48. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

49. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, nustatė, jog pareiškėjas gyveno 8 būrio 4 miegamajame, kurio plotas buvo 36,25 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, t. y. pareiškėjui teko 3,295 kv. m. Pareiškėjas byloje neteikė įrodymų, kurie paneigtų šią nustatytą aplinkybę.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į 13˚C laipsnių temperatūrą ir nesiaiškino, ar tai nebuvo per žema temperatūra vasario mėnesį. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi aplinkybes apie temperatūrą, rėmėsi Alytaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, kurių metų vasario mėnesį buvo per šalta, dėl kokių priežasčių jis nesikreipė į atsakovo atstovą, kad būtų užtikrinta tinkama temperatūra. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sanitariniame mazge buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, t. y. pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.

52. Vertinant šios išvados pagrįstumą, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai unitazai yra vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; kt.).

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu turėtų būti pripažinti nepagrįstais.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių argumentų, dėl kurių kitos pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis, išskyrus tai, kad nebuvo išreikalauti įrodymai, buvo remiamasi atsakovo atstovo išsakytomis prielaidomis, tačiau pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius įrodymus ir kokiu teisiniu pagrindu turėjo išreikalauti pirmosios instancijos teismas bei kurie atsakovo atstovo pateikti paaiškinimai prieštarauja bylos įrodymams.

55. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

56. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas neteisingas išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos deklaratyvius pareiškėjo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis.

58. Pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau taip pat nenurodo jokių teisinių argumentų, dėl kurių jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais dėl nustatyto pažeidimo (patalpų aprūpinimo inventoriumi normos pažeidimas).

59. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

60. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

61. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

62. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę, kt.

63. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

65. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė