2019-05-15 Nr. AB-11948-3-62-3-02204-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-554-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02204-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. P. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo, kurį vėliau patikslino, prašydama atnaujinti I. A. P. praleistą terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į motinos A. V., gimusios (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, ir į tėvo F. V., gimusio (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį Šakių apskrityje (duomenys neskelbtini) bei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininkais patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėja paaiškino, kad neturėjo objektyvių galimybių pateikti prašymą ir jį patvirtinančius duomenis įstatyme numatytais terminai, nes neturėjo žinių apie galimai tėvų turėtą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kadangi nuo 1945 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV). Taip pat, kaip nurodė pareiškėja, apie jos tėvų turėtą turtą ir galimybę tokias teises atkurti iš vietinių gyventojų pasakojimų sužinojo tik 2012 m. liepos 22 d. per bažnyčios pašventinimą. Sužinojusi apie tėvų turtą pareiškėja iš karto ėmė rinkti duomenis, tačiau dėl senyvo amžiaus, žinių apie nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą stokos, sunkios sveikatos būklės, senyvo amžiaus (sužinojimo metu pareiškėjai buvo 74 metai) bei tolimo atstumo nuo Lietuvos, duomenų rinkimas užtruko. Pareiškėja pabrėžė, kad yra senyvo amžiaus, gyvena užsienyje (JAV), todėl jos teisių įgyvendinimas yra apsunkintas. Be to, kaip nurodė pareiškėja, ji neturi Lietuvoje giminaičių, retai bendrauja gimtąją lietuvių kalba, todėl savo teises gali įgyvendinti tik per atstovą.

3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl praleisto termino nesutiko su pareiškėjos prašymu.

4. NŽT nurodė, kad NŽT Šakių skyriuje nebuvo užvesta archyvinė nuosavybės teisių atkūrimo į A. ir F. V. turėtą žemę byla, nes niekas, išskyrus pareiškėją, iki 2016 m. vasario 9 d. nebuvo kreipęsis į Šakių skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. ir F. V. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę. NŽT atkreipė dėmesį, kad pareiškėja yra praleidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus (2001 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises ir 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti visus reikiamus papildomus dokumentus prie prašymo), kurie galėtų būti atnaujinami dėl priežasčių, kurias teismas galėtų pripažinti svarbiomis.

5. NŽT Šiaulių skyriaus 2016 m. kovo 8 d. rašte Nr. 18SD-1448-(14.18.104) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (kopiją pateikė pareiškėja), tarp visų pareiškėjos teismui pateikiamų dokumentų, patvirtinančių jos teisę į A. ir F. V. turėtą žemę, kaip nurodė NŽT, yra tam tikrų netikslumų: 1) susumavus su prašymu pateiktuose registruose nurodytą įgyjamą žemės sklypų plotą (po 30,9869 ha), gaunamas 61,9738 ha bendras plotas, kai tuo tarpu visuose kituose pateiktuose dokumentuose nurodomas 60,47 ha plotas; 2) dokumentuose nurodytas F. V. ir F.-V. V. (nurodytas I. A. P. gimimo-krikšto Metrikos ištraukoje) yra tas pats asmuo.

6. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra Lietuvoje oficialiai prasidėjo paskelbus 1991 m. birželio 18 d. priimtą Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pareiškėjos tėvai, buvę žemės savininkai F. V. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir A. V. (mirė (duomenys neskelbtini)) turėjo realias galimybes (tiesiogiai ar per įgaliotą asmenį) pateikti prašymą ir pradėti sau priklausiusios žemės nuosavybės atkūrimo procedūrą. NŽT pabrėžė, kad ilgalaikis F. V. ir A. V. neveikimas ir nesirūpinimas galimybe susigrąžinti nuosavybes teises į žemę pagal Lietuvos Respublikoje visuotinai žinomas ir vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, neturėtų būti traktuotinas kaip paprasčiausias asmenų nežinojimas apie Lietuvoje vykstančius procesus ir dėl to prarasti galimybę per teisės aktuose nustatytą terminą (iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti visus reikiamus papildomus dokumentus prie prašymo) įgyvendinti savo teises.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjos I. A. P. prašymą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendė, kad yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad turto savininkai F. V. gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), turto savininkė A. V. gimė (duomenys neskelbtini)., mirė (duomenys neskelbtini). Turto savininkė A. V. mirė (duomenys neskelbtini)., t. y. po termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja I. A. P., būdama mirusios savininkės dukra ir iki Atkūrimo įstatyme nustatyto prašymų pateikimo termino pabaigos esant gyvai turto savininkei, jos motinai A. V., savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nei vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo. Turto savininkė A. V. iki mirties ((duomenys neskelbtini)) nebuvo pateikusi prašymo nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei dėl praleisto termino atnaujinimo (tokių duomenų byloje nėra, dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra).

10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu. Terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.). Kadangi I. A. P. tokia teisė tuo metu (po motinos mirties) neatsirado, pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į motinos A. V., mirusios (duomenys neskelbtini)., nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, negalėjo sukurti teisinių pasekmių, o termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Teismas nurodė, kad pareiškėja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijusi subjektinės teisės į A. V. nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi, neturėdama tokios teisės, ji negalėjo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų. Tačiau teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis, nurodė, kad turto savininkas, pareiškėjos tėvas F. V., mirė (duomenys neskelbtini)., t. y. iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.), todėl pareiškėja kaip mirusio turto savininko duktė įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į tėvo F. V., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės plotą, esantį Šakių apskrityje, (duomenys neskelbtini).

11. Atsižvelgdamas į tai, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teismas vertino, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

12. Pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad ji nežinojo apie tėvų valdytą žemę Lietuvoje, pirmosios instancijos teismo vertino nelaikytina nuo pareiškėjos valios nepriklausančia, objektyvia ir svarbia aplinkybe, kuriai esant praleistas terminas atnaujintinas, nes pareiškėja 1991 m. neatliko aktyvių veiksmų, nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl reikalingų dokumentų gavimo. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis, objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas atnaujintinas. Pareiškėja, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, turėjo realią galimybę domėtis, sužinoti apie valdytą žemės sklypą ir įstatymo nustatytais terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Norėdama įgyvendinti savo teises, pareiškėja privalėjo būti aktyvi, todėl nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo pilnos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos tėvai ir pati pareiškėja savo neveikimu neišnaudojo visų realiai turėtų galimybių atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą.

III. 13. Pareiškėja I. A. P. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-535-402/2017 dalį dėl atsisakymo atnaujinti pareiškėjos I. A. P. praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į mirusio tėvo F. V., gim. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės sklypą, esantį Šakių apskr., (duomenys neskelbtini), bei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teise įrodančius ir giminystės ryšį su žemės savininkais patvirtinančius dokumentus; 2) priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. A. P. prašymo dalį dėl prašymo atnaujinti pareiškėjos praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į mirusio tėvo F. V., gim. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą 30,9869 ha žemės sklypą, esantį Šakių apskr., (duomenys neskelbtini)., bei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises įrodančius ir giminystės ryšį su žemės savininkais patvirtinančius dokumentus tenkinti.

14. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatytas ilgas valstybės terminas suteikė pakankamas ir realias galimybes tinkamai bei laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Pareiškėja nurodo, kad jai keliamais kriterijais yra pažeidžiamas impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) principas, nes pareiškėja apie tai, kad jos tėvams iki nacionalizacijos Lietuvoje priklausė nekilnojamasis turtas, sužinojo tik 2012 m., kai buvo trumpam atvykusi į gimtinę.

15. Pareiškėjos tvirtinimu, jos šeimoje buvo įprasta, kad niekas iš šeimos narių nekalba apie praeities įvykius – karą, emigracijos priežastis ir nurodo, kad analizuojant teismų praktiką panašaus pobūdžio aplinkybės dažnai pastebimos Holokaustą išgyvenusių žydų šeimose, kur vaikai praėjus ilgam laiko tarpui po tėvų ar senelių mirties sužino, kad prieš Holokaustą jų artimieji valdė verslą, nekilnojamąjį turtą ir pan. Šias aplinkybes, pareiškėjos tvirtinimu, lemia tos pačios priežastys kaip ir nagrinėjamu atveju, t. y. asmenų psichologinė būsena, vidiniai išgyvenimai.

16. Pareiškėja kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją, jog pareiškėjos tėvai, kurie žinojo apie jų valdytą žemę, 1991 m. nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir savo veiksmais lėmė šiai dienai esančią situaciją. Pareiškėja nurodo, kad jos motina ir tėvas nebuvo teisiškai išsilavinę. Be to, 1991 m. F. V. buvo 86 metai, o A. V. 75 metai, todėl, kaip teigia pareiškėja, abu jos tėvai tuo metu buvo garbingo amžiaus ir sunkios sveikatos, o pareiškėjos tėvų ryšiai su Lietuva bei joje gyvenančiais giminaičiais arba draugais buvo praktiškai nutrūkę, todėl informacija apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą jų nepasiekė.

17. Pareiškėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas realias senyvo amžiaus pareiškėjos tėvų galimybes 1991 m. ar vėlesniais metais susižinoti apie nuosavybės teisių atkūrimo procesus Lietuvoje, taikė pernelyg griežtus kriterijus, kurie galėtų būti taikomi šiandieniniam žmogui, kuris yra technologiškai išsilavinęs. Pareiškėja taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėja kartu su savo tėvais gyveno JAV ir tai prisidėjo prie to, kad pareiškėjos tėvai nežinojo apie nuosavybės teisių atkūrimo procesus.

18. Pareiškėjos nuomone, byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo teiginius, jog pareiškėja nebuvo aktyvi ir pabrėžia, kad kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir objektyvumo kriterijais. Valstybė, nustatydama teisę asmenims atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjos įsitikinimu, negali kelti kriterijų, kurie realiai yra neįgyvendinami, nes tokiu atveju valstybės garantuojama teisė tampa tik deklaratyvia bei formalia.

19. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos I. A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-535-402/2017 atmesti, paliekant nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. NŽT nurodo, kad impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) bendrasis teisės principas yra paprastai sietinas su atskirų teisės šakų teisinės atsakomybės institutais ir teisiniais santykiais, susiklostančiais sandorių pagrindu arba individualaus pobūdžio teisės aktų taikymo atvejais. Pareiškėjai galiojantys bendrieji norminio pobūdžio teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikoje asmenims iki 1940 m. sovietinės nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, nustatyti reikalavimai vienodai galiojo visiems subjektams, siekiantiems pasinaudoti teise atkurti nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą.

21. NŽT teigia, kad pareiškėja pateikia aplinkybes, pateisinančias jos tėvų A. ir F. V. neveikimą, siekiant atgauti Lietuvoje dėl sovietinės nacionalizacijos prarastą žemę ir vertina jas kaip objektyviai susiklosčiusias aplinkybes, tačiau NŽT nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo. Suinteresuotas asmuo NŽT pabrėžia, kad pareiškėja nepateikė byloje pagrįstų įrodymų, jog būtų egzistavusios nuo jos ar jos tėvų valios nepriklausiusios aplinkybės objektyviai sutrukdžiusios per Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą pateikti nustatytus dokumentus ir tinkamai pareikšti valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas, teisėtumas ir pagrįstumas.

23. Byloje sprendžiamas klausimas dėl praleistų terminų paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl terminų atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėja iš viso neįgijo teisės pretenduoti į jos motinos valdytą turtą, o terminus paduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

25. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad teismas neįvertino to, jog tinkamam pretendavimui į nuosavybės teisių atkūrimą objektyviai sutrukdė pavėluotas sužinojimas apie jos tėvų valdytą turtą, jos amžius ir gyvenimas užsienyje.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

28. Įstatymas aiškiai sieja nurodytų terminų atnaujinimą su asmenų subjektiškumu, terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Kadangi pareiškėjos motina mirė po 2001 m. gruodžio 31 d., taigi pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai teisė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą dėl jos motinos iki nacionalizacijos valdyto turto neatsirado, o terminų praleidimo priežastys šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės.

29. Pasisakydama dėl pareiškėjos elgesio, pretenduojant atkurti nuosavybės teises į jos tėvo F. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

30. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

31. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

33. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

34. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

35. Pareiškėja tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pagrindine termino pateikti prašymą praleidimo priežastimi nurodo nežinojimą apie tėvų iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens apsisprendimas domėtis jo giminės istorija, valdytu turtu bei panašiomis aplinkybėmis, bendrauti su giminaičiais priklauso nuo paties asmens valios. Pati pareiškėja neneigia, kad jos tėvai namuose turėjo dokumentus, kuriuose buvo pakankamai pradinės informacijos apie iki nacionalizacijos valdytą žemę. Taigi pareiškėja turėjo galimybę savalaikiai domėtis šiuo klausimu ir imtis konkrečių veiksmų.

37. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, kaip pati teigia savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose, apie jos tėvų valdytą nekilnojamąjį turtą sužinojo 2012 metais, t.y. po įstatyme nustatyto termino pasibaigimo. Pirmą kartą pareiškėja kreipėsi į žemėtvarkos institucijas tik 2016 metais, prieš tai 2015 metais gavo kai kuriuos archyvinius dokumentus. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, kad ir po sužinojimo apie tėvų valdytą turtą operatyviai imtųsi priemonių pateikti reikalingus dokumentus.

38. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos amžiumi bei gyvenamąja vieta, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atkreipia dėmesį į tai, kad šios priežastys nesutrukdė pareiškėjai atvykti į Lietuvą 2012 metais ar vėliau rūpintis archyvinių dokumentų gavimu. Tai įrodo, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėja buvo atitinkamai jaunesnio amžiaus, geresnės sveikatos ir, jei būtų veikusi apdairiai ir rūpestingai, būtų turėjusi objektyvią galimybę laiku paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr. 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. A. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius