2015-11-03 Nr. AB-21279-3-62-3-00956-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1089-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00956-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. P. 2014 m. liepos 16 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) turtinės žalos atlyginimą už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 707,93 Lt.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2003–2009 metų laikotarpiu atsakovas tinkamai neįgyvendino pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma. Pareiškėjo nuomone, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. VIII-1631 patvirtintame Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute (toliau – ir Statutas) įtvirtintą socialinę garantiją pareigūnams nustatyta tvarka nemokamai gauti tarnybinę uniformą ir jos dalis, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str., 2.271 str. 8 d.). Nustatyta tvarka negaudamas uniformos dalių, pasibaigus jų dėvėjimo terminui, pareiškėjas turėjo dėvėti savo nuosavą avalynę bei drabužius. Dėl to pareiškėjui priteistina piniginė kompensacija kaip proporcingas jo patirtų finansinių nuostolių atlyginimas.

Pareiškėjas nurodė, jog 2013 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti kompensaciją už neišduotas nustatyta tvarka tarnybinės uniformų dalis nuo 2004 metų arba išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta jam neišduotos uniformos dalių vertė. Į šį pareiškėjo prašymą atsakovas atsakydamas 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. S-22271 informavo, kad dėl nepakankamo finansavimo pareiškėjui nebuvo išduotos uniformos dalys ir nurodyta jų vertė tik už 2010–2013 metų laikotarpį, paaiškinant, kad pažymos už ankstesnį laikotarpį dėl didelio darbuotojų darbo krūvio pateikti negali. Informaciją pareiškėjui apie jam neišduotas uniformos dalis už 2003–2009 metų laikotarpį atsakovas pateikė tik po pakartotinio pareiškėjo prašymo 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. S-18646.

Pareiškėjo nuomone, pažeidimas yra tęstinis, jis vyksta kiekvieną dieną (CK 1.127 str.), atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, todėl negali būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Pareiškėjas pažymėjo, jog teismas už vėlesnį (2010–2013 metų) laikotarpį dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo padarytą turtinę žalą pareiškėjui 2014 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-35-406/2014 atsakovą įpareigojo atlyginti.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad negalėjo pareiškėjo kaip ir kitų pareigūnų aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis laiku ne dėl atsakovo kaltės, o dėl nepakankamo finansavimo. Atsakovo nuomone, už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintoje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) tokia galimybė nėra numatyta. Taip pat atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą jo vykdymą atsakovas prašė atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Statuto 18 straipsnio 1–3 dalis pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos patvirtinimo“ buvo patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos bei Tvarka, kuriomis reglamentuotos visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalys, jų skaičius ir dėvėjimo terminai.

Teismas analizavo Tvarkos 1–4 punkto nuostatas ir pabrėžė, kad byloje esantys duomenys patvirtina ir atsakovas neginčija fakto, jog pasibaigus teisingumo ministro įsakymu nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2003–2009 metais nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo 2014 m. liepos 10 d. pažymoje Nr. S-18646 (b. l. 8–9). Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašė teismo priteisti jo patirtą žalą dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas nagrinėjamu atveju jau yra pasibaigęs. Žalą pareiškėjas kildino iš to, jog jis tarnybos metu, turėjo nešioti savo pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Pažymėjo, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.). Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių, 6.246–6.249 straipsnių nuostatas pasisakė, kad šioje byloje neginčijamai nustatytas faktas, jog pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolius. Pareiškėjas šiuo metu negali pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, todėl jas vertina išmokėtinos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją (b. l. 10). Sprendžiant dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, teismas sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų verte: 2003 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys – 73 Lt vertės, 2004 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys – 375 Lt vertės, 2005 metais – 648,75 Lt vertės, 2006 metais – 379,46 Lt vertės, 2007 metais – 238,76 Lt vertės, 2008 metais – 389,80 Lt vertės, 2009 metais – 255 Lt vertės. Iš viso 2003–2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 2 359,77 Lt (b. l. 8–9).

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Pareigūnas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį į CK 6.249 straipsnio 1 dalį, pagal kurią jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo Tvarkos 1 punktą, pagal kurį Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo nagrinėjamam ginčui taikyti trejų metų senaties terminą, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu ir pabrėžė, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. Teismas atsižvelgęs į ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalies, 5 dalies nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Teismas, atkreipęs dėmesį į CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo ir įvertinęs kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 16 d. (b. l. 4), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2003–2009 metų laikotarpį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino nepraleidimą, teigė, kad įstatymo pažeidimas buvo tęstinis, o už 2010–2013 metų laikotarpį teismas jau buvo įpareigojęs atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-35-406/2014. Iš paminėtos administracinės bylos matyti, kad 2013 m. spalio 11 d. pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas vertino, kad iš šios bylos akivaizdu, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2003–2009 metų laikotarpiu. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3d.). Kadangi sprendimas administracinėje byloje Nr. I-35-406/2014 įsiteisėjo 2014 m. liepos 3 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. liepos 16 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003–2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti, pareiškėjui kreipiantis 2014 m. liepos 16 d. buvo praleistas.

Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2003–2009 metų laikotarpį, todėl netenkino prašymo dėl patirtos žalos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis priteisimo (CK 1.131 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas S. P. padavė apeliacinį skundą (b. l. 30–33), kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais iš esmės tapačiais nurodytiems pareiškėjo skunde. Papildomai pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 36–37) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymi, jog teismas jau buvo įpareigojęs atsakovą atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-35-406/2014 už 2010–2013 metų laikotarpį, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus 2003–2009 metų laikotarpiu. Akcentuoja, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti termino skundui paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamo ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos, kuriose nustatytos pareigūnams išduodamų tarnybinių uniformų dalys, jų kiekiai bei dėvėjimo terminai. Minėtu teisingumo ministro įsakymu taip pat patvirtintos Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Pagal Tvarkos 3 punktą, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylas dėl aprūpinimo uniformomis vidaus tarnybos sistemos pareigūnus, aiškindamas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/14 apibrėžė, jog minėtos administracinių teismų praktikoje suformuotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir bylose, inicijuotose Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus.

Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl pareigūnų teisėtų interesų, susijusių su tarnybinės uniformos išdavimu, apsaugos ir gynimo, galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą. Tokiais atvejais taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 248 straipsnio 3 punkte numatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas, atsakovui neišdavus tarnybinės uniformos ir jos dalių, patyrė turtinę žalą, tačiau pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad praleistas trejų metų senaties terminas tokiems reikalavimams pareikšti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir ką patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, pareiškėjui administracinėje byloje Nr. I-35-406/2014 Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2014 m. liepos 3 d., priteisė iš atsakovo Pravieniškių PN-AK 896,16 Lt turtinės žalos atlyginimą neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2010–2013 metais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tos pačios priežasties, t. y. dėl žalos, patirtos atsakovui neišdavus tarnybinės uniformos, tačiau prašydamas ją priteisti už kitą laikotarpį – nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos bylos kontekste, aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išvados 2015 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015. Nurodytoje byloje pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. teismui padavė skundą dėl žalos priteisimo už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d., tuomet, kai pareiškėjas jau buvo kreipęsis į teismą su prašymu priteisti kompensaciją už 2010–2013 m. negautos uniformos dalis ir jo reikalavimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo patenkintas.

Išplėstinė teisėjų kolegija patvirtino, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad aptariamas pažeidimas, su kuriuo pareigūnai sieja savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažįstamas tęstinio pobūdžio. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareigūnų, laiku negavusių tarnybinės uniformos ar jos dalių ar tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismine tvarka yra ginami visa apimtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1652/2013; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013 ir jose nurodytą teismų praktiką), taigi išplėstinė teisėjų kolegija vadovavosi aptarta suformuota teismų praktika nepaisant to, kad pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus.

Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu.

Taip pat, atsižvelgdama į dispozityvumo principą – į tai, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.), išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog visu laikotarpiu, kuris pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis apibrėžtinas nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2013 metų, trukęs pareiškėjo teisės į aprūpinimą tarnybine uniforma pažeidimas pripažintinas tęstiniu, tik paties pareiškėjo pasirinkimu kreipiantis į teismą skaidytas į atskirus laikotarpius. Dėl šios priežasties pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjui 2014 m. liepos 16 d. paduodant skundą teismui buvo suėjęs trejų metų senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėjui nebuvo išduotos tarnybinės uniformos dalys 2003–2009 metų laikotarpiu, ir kad už jas nebuvo išmokėta pareiškėjui teisės aktuose nustatyta kompensacija. Darytina išvada, jog pareiškėjas pagrįstai prašo atlyginti jam atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą, pasireiškusią jo išlaidomis savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, dėvėtas vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.249 straipsniu, pripažįsta, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad patirtos žalos dydį apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tuomet jų dydį nustato teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjo patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjų patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas įsigyjant ar taisant rūbus ir avalynę, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015). Teisėjų kolegija nurodo, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjui priteistinas 205,03 Eur (707,93 Lt) dydžio žalos atlyginimas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė priėmus pareiškėjui palankų sprendimą jo vykdymą atidėti vieneriems metams, nes Pravieniškių PN-AK dėl itin didelio bylų dėl tarnybinės uniformos dalių neišdavimo skaičiaus finansiškai nėra pajėgi per trumpą laikotarpį atlyginti žalą pareigūnams.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 851 straipsnyje nurodyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atsižvelgusi į tai, kad nėra finansinių galimybių per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems į teismą besikreipiantiems pareigūnams, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, bei vadovaudamasi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (žr. pvz., 2015 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1261-756/2015; 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1259-662/2015), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo sprendimo vykdymą atideda vieneriems metams (ABTĮ 851 str., CPK 284 str. 1 d.).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundo reikalavimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. P. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui S. P. iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 205,03 Eur (dviejų šimtų penkių eurų ir trijų euro centų) turtinės žalos atlyginimą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo šio sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas