2013-06-13 Nr. AB-8249-3-61-3-01466-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-798/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-001466-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas skundu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis bei minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punktas nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus; turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. buvo laikomas Lukiškių TI- K kameroje, kurios plotas yra 8 m2, kartu dar su 3 asmenimis. Kalinimo sąlygos tapo nepakenčiamos, nebuvo galimybės pasimankštinti, trūkdavo oro, kartais dusdavo nuo oro stygiaus, skaudėdavo galvą, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Lukiškių TI-K į žodinius skundus nereagavo. Atsakovas neveikė taip, kai turėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė turtinę žalą.

Atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepime pažymėjo, jog su pareiškėjo skundu nesutinka.

Atsakovo atstovas, pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, atkreipė dėmesį į tai, kad iš teismui pateiktų duomenų matosi, kad laikotarpiais 2011 m. liepos 28 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 26 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 30 d. ryte, 2011 m. spalio 20 d. ryte, 2011 m. lapkričio 22 d. ryte - vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kurios nustato, jog asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė - suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliant į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Nuolat atliekama vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktinis patikrinimas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nėra galimybių pajudėti ar pasimankštinti, paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos nesutinka su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nėra. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, žalą jo sveikatai bei kaip apskaičiuotas tariamos žalos dydis - 15 000 Lt. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Trečiojo suinteresuotojo asmens vertinimu, pareiškėjas nenurodė kokių konkrečių neteisėtų veiksmų buvo imtasi, kalbant apie valstybės atstovus, ar nuo kokių teisėtų veiksmų buvo atsisakyta jo atžvilgiu, neužtikrinat jam tinkamas gyvenimo sąlygas Lukiškių TI-K. Trečiasis suinteresuotasis asmuo pabrėžė, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. buvo pažeista pareiškėjo R. S. teisė į Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui. Pareiškėjo R. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. kalinamas Lukiškių TI-K. Kartu teismas nurodė, jog ginčui aktuali Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Teismo vertinimu, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad R. S. ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 164 paras (pareiškėjo judėjimas b. l. 6-7, 11-12). Jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 108 (plotas 7,38 m2), Nr. 127 (plotas 7,94 m2), Nr. 141 (plotas 8,02 m2), Nr. 133 (plotas 7,94 m2 ), Nr. 200 (plotas 7,56 m2), Nr. 105 (plotas 7,38 m2), Nr. 194 (plotas 7,94 m2) kartu su 1-5 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas šią normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2011 m. liepos 28 d., kai kameroje Nr. 133 ryte kalėjo 2 asmenys, vakare 3 asmenys, todėl kameros plotas ryte vienam asmeniui sudarė 3,97 m2; 2011 m. rugpjūčio 26 d., kameroje Nr. 200 ryte pareiškėjas kalėjo 1, vakare 3 asmenys, taigi ryte jam teko 7,56 m2 kameros ploto; 2011 m. rugpjūčio 30 d., kai kameroje Nr. 200 ryte kalėjo 2 asmenys, vakare – 4 asmenys, todėl ryte pareiškėjui teko 3,78 m2 ploto; 2011 m. spalio 20 d., 2011 m. lapkričio 22 d., kai kameroje Nr. 194 ryte kalėjo 2, o vakare 3 asmenys, todėl kiekvienam kalinčiam ryte teko po 3,97 m2. Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Taigi, matyti, kad minėtais atvejais pareiškėjas apytiksliai 2,5 paros buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas kartu akcentavo, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, išanalizavus bylos duomenis matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. 161,5 paros Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m2 gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita (administracinė byla Nr. A17-1001/2007). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT adm. bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/11). Pareiškėjas skundo argumentais dėl žalos kilimo nurodo nepakenčiamas kalinimo sąlygas. Jo teigimu Lukiškių TI-K nebuvo galimybės pasimankštinti, trūkdavo oro, kartais dusdavo nuo oro stygiaus, skaudėdavo galvą, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių jo argumentus dėl pablogėjusios sveikatos patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros įstaigą, todėl jo argumentai dėl suprastėjusios sveikatos laikytini niekuo nepagrįstais. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos. Pažymėtina, kad 2009 m. gruodžio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 0102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. 2010 m. lapkričio 30 d. ši sutartis pratęsta vieneriems kalendoriniams metams. Analogiška sutartis sudaryta ir 2012 m. sausio 3 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, į bylą pateikti minėti dokumentai patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstu laikė ir pareiškėjo teiginį, kad dėl per mažai tenkančio kameros ploto negalėjo pasimankštinti, nes pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. suimtieji turi teisę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore, taigi R. S. nebuvo priverstas visą laiką būti kameroje. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nusiskundimų, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų negalėjo šia teise pasinaudoti pareiškėjas neišreiškė.

Pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs (adm. byla Nr. A520-2275/2012), jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (adm. bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas pripažino, kad, viena vertus, Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Vis dėlto, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas neilgą laiko tarpą, byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, kad jo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad kreipėsi į gydytojus, taip pat ir į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl laikymo per mažo ploto kameroje, pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais. Teismo vertinimu, R. S. išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT adm. byla Nr. A444 – 619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); adm. byla Nr. A858-1490/2012). Pirmosios instancijos teismo nuomone, nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties negalima laikyti, kad teismas, nuspręsdamas teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, išeina už pareikšto reikalavimo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės - būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.“

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėto teisės akto reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime 161,5 paros buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 3,6 m2 ploto. Šių aplinkybių atsakovas iš esmės ir neginčija bei nurodo, jog šis pareiškėjo teisių pažeidimas įvyko dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes vykdydamas teismų sprendimus jis negali kontroliuoti pristatomų į izoliatorių asmenų skaičiaus.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271; 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, tame tarpe neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Minėta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, kas įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai - Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis ir kt.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( Administracinės bylos Nr. A143 – 1966/2008; Nr. A-438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ( šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą ( pareiškimo Nr. 871/02)).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, tačiau teismas šiuo atveju nusprendė, jog ši padarytoji žala gali būti atlyginta ne pinigais, o konstatavus pareiškėjo teisių pažeidimo faktą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs su jo esminių laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje pažeidimu – draudimu elgtis nežmoniškai ar žeminant asmens orumą.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką didelis kameros perpildymas ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilygsta žeminančiam orumą elgesiui, dėl kurio asmuo patiria neturtinę žalą, kurios, vien konstatuojant pažeidimą, negalima kompensuoti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą ( pareiškimo Nr. 871/02) 82;117 punktus).

Iš bylos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui 161 parą vidutiniškai teko kiek daugiau nei 2 m2 ploto (b. l. 6-7).

Visa tai įvertinusi – pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę bei atsižvelgusi į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt.; vidutinis darbo užmokestis apie 2137 Lt.), kolegija laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1000 Lt.. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 15000 Lt. neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Tai savo ruožtu lemia, kad atitinkamai turi būti keičiamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas (ABTĮ 143 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą pakeisti:

panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis atmestas pareiškėjo R. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pripažįstant tik jo teisių pažeidimą. Šioje dalyje pareiškėjo R. S. reikalavimą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės 1000 Lt. (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė