2016-09-28 Nr. AB-18346-2-27-3-00754-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-720-492/2016

Teisminio proceso Nr. 2-27-3-00754-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. L. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Ž. L. ir G. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui, Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarui J. P. dėl administracinių aktų ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. L. 2014 m. gruodžio 2 d. pateikė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydama:

1) atnaujinti terminą ginčyti 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkio Nr. 382-V, kuriuo J. L. buvo suteiktas 8,58 ha žemės sklypas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 17-437-19335, kuriuo J. L. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 11,12 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkio Nr. 192-V, kuriuo J. L. nuosavybės teise suteikta 11,12 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalims dėl žemės suteikimo J. L. pareiškėjos naudojamoje 0,563 ha namų valdos žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dabartinėje (duomenys neskelbtini); Druskininkų notarų biuro notarės J. K. 2003 rugsėjo 3 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo (reg. Nr. 4395) daliai dėl 0,56 ha namų valdai naudojamo žemės sklypo, esančio 8,58 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kuriame buvo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys pastatai, paveldėjimo po 1/2 dalį atsakovams G. V. ir Ž. L.;

2) panaikinti 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkio Nr. 382-V, ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 17-437-19335 ir Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkio Nr. 192-V dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L. į 0,5632 ha pareiškėjos naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį Žemės sklype;

3) panaikinti Druskininkų notarų biuro notarės J. K. 2003 m. rugsėjo 3 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo (reg. Nr. 4395) dalį dėl 0,5632 ha pareiškėjos namų valdai naudojamo žemės sklypo, esančio Žemės sklype, paveldėjimo po 1/2 dalį atsakovams G. V. ir Ž. L., atitinkamai naikinant ir registro įrašo Nr. 15/5947 dalį.

Pareiškėja paaiškino, jog ginčijami individualūs administraciniai aktai yra nepagrįsti ir neteisėti. Pagal ginčijamus administracinius aktus J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame buvo pastatai, kurie ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ir iki J. L. mirties jam nuosavybės teise nepriklausė. Pastatų savininke nuo 1994 m. sausio 24 d. buvo pareiškėja. M. L. nuomone, dėl šios priežasties nuosavybės teisės į žemę po šiais pastatais 1991–1994 m. negalėjo būti atkurtos. Namų valda buvo priskirta valstybės išperkamai žemei.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punktas nustatė, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje nurodytus išpirkimo būdus, t. y. valstybės išperkama žemė, užimta sodybinių sklypų, kuriuos užima privačių namų valdos (sodybos) ir kiti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys pastatai kaimo vietovėje. Šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkto redakcijoje nurodoma, kokia žemė yra išperkama valstybės ir kokia tvarka už ją atlyginama.

Šiuo atveju atsakovas privalėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio l dalies 16 punkto ir 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. reikalavimu parduoti pastatų savininkams jų faktiškai naudojamus sodybai žemės sklypus bei reikalavimu, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių būtų parduoti teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto ploto ir ribų žemės sklypai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 2.6 punkte nustatyta, kad, rengiant preliminarinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, nustatomi valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plotai.

Nepažymėjus Ricielių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte tuo metu pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių statinių eksploatacijai reikalingo žemės sklypo, ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant minėtų teisės aktų nustatytą tvarką, todėl turi būti panaikinti.

Pareiškėja manė, kad ginčijamų administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo apskundimo terminas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje, buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. M. L. paaiškino, kad ginčijami administraciniai aktai buvo gauti tik atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) pateikus atsiliepimą. Tik tada pareiškėjai tapo žinomas jų turinys ir faktas, kad atsakovams G. V. ir Ž. L. priklauso ginčo žemės sklypas, esantis po pareiškėjai priklausančiais, paveldėjimo būdu įgytais pastatais, kadangi niekas jai netrukdė naudotis ginčo žemės sklypu. M. L. tvirtino, kad nebuvo praleisti terminai nurodytiems administraciniams aktams ir paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti bendrąją prasme. Tik gavusi teismingumo nutartį, pareiškėja sužinojo, kad skundas bus nagrinėjamas administracine tvarka, kurioje taikomi daug trumpesni skundo padavimo terminai. Pareiškėjos teigimu, šios priežastys laikytinos svarbiomis ir objektyviai susiklosčiusiomis.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašė M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

NŽT nurodė, kad pareiškėja statinius paveldėjo 1994 m., tačiau tik praėjus daugiau nei 20 metų kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, pageidaudama turėti namų valdos žemės sklypą prie jos nuosavybės teise valdomų statinių. Pažymėjo, kad turėtų būti kritiškai vertinamas pareiškėjos argumentas, jog ji tik 2014 m. gavusi iš NŽT Druskininkų skyriaus atsakymą, sužinojo, kad žemė, esanti po jos valdomais statiniais, priklauso privatiems asmenims (jos giminaičiams). Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjos motyvai, jog jai apie ginčo žemės sklypo teisinę būklę tapo žinoma tik 2014 m., atmestini.

Pareiškėja nurodė, kad su valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštu jai buvo pateikti šioje byloje ginčijami administraciniai aktai. Kadangi minėtus raštus bei prašymus rengė ir siuntė pareiškėjos atstovė – advokatė, ji privalėjo suprasti, jog terminas administraciniams aktams ginčyti yra vienas mėnuo, skaičiuojant nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d., tačiau ieškinys bendrosios kompetencijos teismui (Lazdijų rajono apylinkės teismui) buvo pateiktas tik 2014 m. lapkričio 10 d.

NŽT akcentavo ir tai, kad M. L. prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau nenurodė termino praleidimo priežasčių ar aplinkybių, kurios būtų pripažintos svarbiomis, išimtinėmis, nepriklausiusiomis nuo pareiškėjos valios. M. L. savo reikalavimus grindė galiojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos nuostatomis, nors ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (neteko galios 1997 m. liepos 9 d.).

NŽT taip pat pažymėjo, kad netenkinus pareiškėjos skundo, jos nuosavybės teisės į statinius nebūtų apribotos, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos M. L. suteikia teisę inicijuoti servituto nustatymą.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą ginčijamiems administraciniams aktams ir paveldėjimo teisės liudijimui apskųsti ir administracinę bylą nutraukė.

Teismas nurodė, kad pareiškėja 1994 m. sausio 24 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu Nr. 1-74 po savo motinos J. L. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) paveldėjo turtą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinius pastatus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Statiniai), esančius Žemės sklype. M. L. 2014 m. rugpjūčio 27 d. raštu kreipėsi į NŽT Druskininkų žemėtvarkos skyrių ir prašė išnuomoti ar išsipirkti ginčo sklypo dalį Statiniams eksploatuoti. NŽT Druskininkų skyrius 2014 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. 50SD-(14.50.92)-1580 nurodė, kad jis negali tenkinti pareiškėjos prašymo, kadangi Statiniai buvo ne valstybinėje žemėje, o privačiame žemės sklype.

Pareiškėjos broliui J. L. ginčijamu Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkiu Nr. 382-V, kurio pagrindu 1991 m. gruodžio 31 d. buvo išduotas ginčijamas valstybinis žemės nuosavybės aktas Nr. 68, buvo suteiktas 8,58 ha žemės plotas (Žemės sklypas) valstiečių ūkiui steigti. Ginčijamu ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 17-437-19335 J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą 11,12 ha ploto žemę, o Lazdijų rajono valdyba ginčijamu 1994 m. gegužės 4 d. potvarkiu Nr. 192-V jam suteikė nuosavybės teise 11,12 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) J. L. (duomenys neskelbtini) mirus, ginčo žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka paveldėjo atsakovai Ž. L. ir G. V..

Teismas pažymėjo, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėja dėl 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkio Nr. 382-V ir ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 17-437-19335 panaikinimo į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 16 d., o dėl Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkio Nr. 192-V bei 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo (reg. Nr. 4395) dalies panaikinimo – 2014 m. gruodžio 2 d.

Teismas sprendė, kad pareiškėjai apie Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkį Nr. 192-V buvo žinoma jau 2014 m. rugpjūčio 21 d., kai pareiškėjos atstovei buvo pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame buvo nurodytas ir ginčijamas potvarkis. Apie 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą (reg. Nr. 4395) pareiškėjos atstovė advokatė Nijolė Raulušaitienė žinojo jau 2014 m. liepos 31 d., nes savo rašte VĮ Registrų centro Alytaus filialui ji nurodė, jog pareiškėja siekė panaikinti šį liudijimą, ir prašė pateikti duomenis, kam priklausė ginčo žemės sklypas. Be to, 2014 m. rugpjūčio 21 d. VĮ Registrų centro pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytas ir ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas, ir 1994 m. gegužės 4 d. potvarkis Nr. 192-V. Šių aplinkybių pareiškėja ir jos atstovė neginčijo. Ieškinio pareiškimą, kuriame prašė panaikinti Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkį Nr. 192-V bei 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą (reg. Nr. 4395), pareiškėja teismui pateikė 2014 m. gruodžio 2 d.

Teismas konstatavo, kad apie 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkį Nr. 382-V bei ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 17-437-19335 (dokumentai teismui pateikti 2015 m. sausio 5 d.) pareiškėjai (jos atstovei) vėliausiai tapo žinoma dar 2015 m. balandžio 13 d. parengiamojo teismo posėdžio Lazdijų rajono apylinkės teisme metu, kai ji turėjo galimybę ir privalėjo susipažinti su atsakovo NŽT pateiktu atsiliepimu bei pateiktais dokumentais: 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 68, priimtu remiantis Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkiu Nr. 382-V, bei ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 17-437-19335. Šiuos aktus atsakovas atsiliepime pasiūlė pareiškėjai ginčyti. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis pareiškėjai ir jos atstovei buvo išsiųsta 2015 m. gegužės 6 d. 2015 m. birželio 16 d. įvyko Kauno apygardos administracinio teismo posėdis, kuriame dalyvavo ir pareiškėja, ir jos atstovė, tačiau patikslinto skundo M. L. teismui nepateikė. Patikslintą skundą, kuriame prašė panaikinti minėtus administracinius aktus, pareiškėja teismui pateikė 2015 m. liepos 16 d.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėja statinius paveldėjo 1994 m., tačiau praėjus daugiau nei 20 metų kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, pageidaudama turėti namų valdos žemės sklypą prie jos nuosavybės teise valdomų statinių. Šiuo atveju nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo iki reikalavimo juos panaikinti (skundo teismui padavimo) atitinkamai 2015 m. liepos 16 d. ir 2014 m. gruodžio 2 d. praėjo daugiau nei 20 metų, o nuo ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo iki reikalavimo jį panaikinti padavimo 2014 m. gruodžio 2 d. – daugiau nei 11 metų, todėl pareiškėja praleido ir bendrąjį 10 m. senaties terminą.

Teismas pažymėjo, kad M. L. nurodomas nežinojimas, nesuvokimas, kad priimti sprendimai pažeidė jos teises, vertintinas kaip subjektyvus veiksnys, priklausantis tik nuo pačios pareiškėjos valios. Administracinėje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad M. L. buvo atidi bei rūpestinga ir per mėnesį nuo minėtų raštų (atsakymų į jos skundus (pareiškimus) gavimo, susipažinimo su atsiliepimu ir kartu su juo pateiktais dokumentais bei Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi ir ėmėsi kokių nors veiksmų ginčui teisme iškelti. Akivaizdu, kad pareiškėja neaktyviai ir nerūpestingai naudojosi įstatymų jai suteiktomis teisėmis. M. L. nurodytos priežastys, kad niekas jai netrukdė naudotis ginčo žemės sklypu, todėl nebuvo praleisti terminai sprendimams ir paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti bendrąją prasme, ir tik gavusi teismingumo nutartį ji sužinojo, kad skundas vis dėlto bus nagrinėjamas administracine tvarka, kur taikytini daug trumpesni skundo padavimo terminai, nelaikytinos svarbiomis, objektyviai susiklosčiusiomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios. Kitų priežasčių M. L. teismui nenurodė. Teismas pastebėjo ir tai, jog pareiškėja per visą minėtą laikotarpį turėjo atstovą, t. y. 2014 m. gegužės 6 d. ji su advokate Nijole Raulušaitiene sudarė teisinių paslaugų sutartį. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, jog M. L. praleido įstatymo numatytą terminą skundui paduoti be svarbių priežasčių, todėl atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą. Atmetus prašymą terminui atnaujinti, administracinė byla nutraukta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktas).

III. Pareiškėja M. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. atnaujinti skundo padavimo terminus administraciniams aktams ginčyti ir patenkinti jos patikslinto skundo reikalavimus.

Pareiškėja pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytas terminas formaliai gali būti laikomas praleistu dėl ginčijamų administracinių aktų ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, nes šie aktai apskųsti parėjus daugiau nei vienam mėnesiui po dokumento gavimo advokatų kontoroje. M. L. paaiškina, kad su NŽT 2014 m. rugsėjo 24 d. raštu ji faktiškai susipažino tik 2014 m. spalio mėnesio antroje pusėje atvykusi į advokatų kontorą, todėl laikytina, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja iš pradžių bandė ginčą išspręsti neteisminiu keliu ir į advokatų kontorą atvyko tik apsisprendusi iškelti bylą. Pareiškėja teigia, kad apie tai, kad ginčo žemės sklypas priklauso atsakovams G. V. ir Ž. L., sužinojo tik gavusi NŽT atsiliepimą, su kuriuo buvo gauti ir kiti administraciniai aktai. Kadangi apie tai, kad ginčijami aktai turi būti skundžiami administracine tvarka, pareiškėja sužinojo tik gavusi teismingumo nutartį, mano, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas (10 metų), kuris nebuvo praleistas. M. L. nurodė, kad, nagrinėjant bylą Druskininkų miesto apylinkės teisme, Lazdynų rajono apylinkės teisme ir vėliau Kauno apygardos administraciniame teisme, atsakovai iš esmės su ieškiniu sutiko, buvo parengtas taikos sutarties projektas, kuris turėjo būti suderintas su NŽT, tačiau NŽT prieš pat paskutinį teismo posėdį pakeitė savo poziciją, pradėjo elgtis nesąžiningai, neapgynė viešojo intereso ir ėmė ginčyti pareiškėjos reikalavimus formaliais pagrindais (ieškinio senaties termino praleidimu).

M. L. nesutinka, kad jos nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra subjektyvios ir nepakankamos šiam terminui atnaujinti. Be to, pareiškėjos teigimu, terminai buvo praleisti tik nežymiai, todėl gali būti atnaujinti. M. L. taip pat mano, kad teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, t. y. teisės į ieškinį atsiradimo momentą. Teigia, kad jai apie teisių pažeidimą tapo žinoma tik 2014 m., kai susipažino su prašomų panaikinti aktų turiniu. Šią aplinkybę paneigiančių duomenų nėra. Pareiškėja pažymi, kad buvo su broliu J. L. susitarusi, jog jai turėtų atitekti namų valda su pastatais, o jam – paveldima žemė, todėl paveldėjusi pastatus, M. L. buvo įsitikinusi, kad kartu paveldėjo ir žemės sklypą (0,5632 ha), kaip nurodyta 1994 m. sausio 24 d. jai išduotame paveldėjimo teisės liudijime.

Pradėjus nagrinėti civilinį ieškinį Lazdijų rajono apylinkės teisme, buvo ginčijami gauti pagrindiniai dokumentai, kuriais remiantis G. V. ir Ž. L. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą ir kurie buvo nurodyti VĮ Registrų centro išraše. Papildomi dokumentai buvo gauti vėliau. M. L. pažymi, kad pagrindiniai civilinio ieškinio ir vėliau patikslinto skundo reikalavimai jau buvo suformuluoti teikiant pradinį ieškinį ir jie nesikeitė, tik buvo patikslinti.

Pareiškėja taip pat paaiškina, kad teismui pateiktas jos atstovės 2015 m. gegužės 8 d. nedarbingumo pažymėjimas patvirtina, kad atstovė sirgo. Šis dokumentas ir atstovės 2015 m. grafikas liudija, kad nurodytu laikotarpiu atstovė negalėjo tikslinti reikalavimų. Išvada, kad reikalavimus derėtų patikslinti, padaryta tik po 2015 m. birželio 16 d. Buvo bandyta ginčą išspręsti taikiai, tačiau nepavyko. Pati pareiškėja teisinių žinių neturi, todėl šių veiksmų negalėjo atlikti be advokatės pagalbos. Be to, 1991–1993 m. buvo sunkios aplinkybės ir jos šeimoje: (duomenys neskelbtini) mirė jos motina, todėl ji turėjo slaugyti neįgalų brolį, kuris mirė (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Atskiruoju skundu ginčijama Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs termino ginčijamiems aktams apskųsti, administracinę bylą nutraukė.

Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog jos nurodytos priežastys nelaikytinos pakankamai svarbiomis terminui kreiptis į teismą atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kuo greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011, 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje TA502-69/2014).

Nustatyta, kad pareiškėja teisę į ginčo sklype esančius Statinius įgijo 1994 m. sausio 24 d. (paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (I t., b. l. 19)), tačiau, vadovaujantis bylos duomenimis ir pačios pareiškėjos teiginiais, veiksmų išsiaiškinti šio sklypo savininkus ir perimti šį sklypą ji ėmėsi tik 2014 m., t. y. praėjus 20 metų. Tada paaiškėjo, kad ginčijamas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso atsakovams G. V. ir Ž. L., kurie jį paveldėjo iš savo tėvo (pareiškėjos brolio) J. L. 2002 m. spalio 27 d. (paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (I t., b. l. 10). J. L. teisę į ginčo sklypą įgijo pagal Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkį Nr. 192-V (I t., b. l. 14), t. y. atkūrė nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę. Pareiškėjai buvo pateiktas NŽT Druskininkų skyriaus 2014 m. rugsėjo 24 d. raštas Nr. 50SD-(14.50.92) (I t., b. l. 35), kuriame ji buvo informuota, kad ginčo sklypas priklauso privatiems asmenims, ir todėl institucija neturi teisės ginčo sklypo pareiškėjai išnuomoti ar leisti išpirkti.

Pareiškėja manė, kad nuosavybės teisės į ginčo sklypą buvo atkurtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 3 punktą, kadangi šiame sklype buvo jai nuosavybės teise priklausantys pastatai (paveldėti Statiniai). Atsižvelgusi į tai, M. L. 2014 m. lapkričio 10 d. pateikė ieškinį Druskininkų rajono apylinkės teismui, o šiam teismui atsisakius ieškinį priimti dėl pažeistų teritorinio teismingumo taisyklių (I t., b. l. 40), ieškinys 2014 m. gruodžio 2 d. buvo išsiųstas Lazdijų rajono apylinkės teismui (žyma ant voko, I t., b. l. 41). Šiame ieškinyje pareiškėja prašė panaikinti Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkio Nr. 192-V ir 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo (reg. Nr. 4395) dalis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad apie šiuos aktus pareiškėjai buvo žinoma jau 2014 m. rugpjūčio 21 d., kai jos atstovei buvo pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (I t., b. l. 8–9), kuriame šie aktai buvo nurodyti kaip ginčo sklypo įregistravimo ir/ar išregistravimo pagrindai. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad apie šiuos aktus pareiškėjai buvo žinoma ir anksčiau, nes dar 2014 m. gegužės 6 d. teisinių paslaugų teikimo sutartimi (I t., b. l. 39) advokatė Nijolė Raulušaitienė įsipareigojo parengti M. L. ieškinį dėl valdybos potvarkio ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo atsakovams G. V. ir kt. Pareiškėja teigė pas savo atstovę atvykusi ir su šiais aktais susipažinusi tik 2014 m. spalio mėnesio antroje pusėje, kai nusprendė savo teises ginti teismine tvarka, o apie tai, kad ginčo sklypas priklauso privatiems asmenims, sužinojusi tik iš 2014 m. rugsėjo 24 d. NŽT Druskininkų skyriaus rašto. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie pareiškėjos teiginiai yra neteisingi. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kada M. L. iš tiesų sužinojo apie šiuos aktus, todėl, kadangi byloje nėra duomenų, nurodančių kitaip, laikytina, jog pareiškėja apie Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkį Nr. 192-V ir 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą (reg. Nr. 4395) sužinojo 2014 m. gegužės 6 d.

2015 m. sausio 5 d. atsiliepime į pareiškėjos ieškinį civilinėje byloje (I t., b. l. 65–69) NŽT išreiškė poziciją, kad ieškinio reikalavimas turi būti tikslinamas, t. y. pareiškėjai siūlyta prašyti panaikinti ir 1991 m. lapkričio 27 d. valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkio Nr. 382-V dalį dėl 0,5632 ha ploto namų valdai naudojamo žemės sklypo, esančio ginčo sklype, kuriuo J. L. šis sklypas suteiktas valstiečių ūkiui steigti, nes į šį sklypą patenka J. L. nepriklausantys statiniai, prie kurių turėjo būti formuojamas namų valdos žemės sklypas; taip pat ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 17-437-19335 dalį dėl 0,5632 ha ploto namų valdai naudojamo žemės sklypo, kuriuo buvo nustatyta grąžinti 11,12 ha žemę natūra. Siūlyti ginčyti administraciniai aktai buvo pridėti prie atsiliepimo (I t., 71, 73). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjai atsiliepimo turinys ir priedai tapo (turėjo tapti) žinomi ne vėliau nei 2015 m. balandžio 13 d. parengiamojo posėdžio Lazdijų rajono apylinkės teisme (I t., b. l. 96, 97–98) metu.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-78/2015 (I t., b. l. 101–103) konstatavo, kad pareiškėjos civilinėje byloje iškelti reikalavimai (prašymas panaikinti Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkio Nr. 192-V ir 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo (reg. Nr. 4395) dalis) turi būti nagrinėjami administraciniame teisme, kadangi reikalavimas panaikinti paveldėjimo teisės liudijimą, nors ir civilinio teisinio pobūdžio, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Lazdijų rajono valdybos potvarkį, kyla iš administracinių teisinių santykių. Atsižvelgus į tai, byla buvo perduota nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui. Taigi, šia nutartimi, kuri pareiškėjos atstovei per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą buvo išsiųsta 2015 m. gegužės 6 d., M. L. buvo nurodyta, kad jos reikalavimui taikytinos teisminį procesą administraciniuose teismuose reguliuojančios normos (inter alia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos), taip pat normos, nustatančios skundų padavimo terminus. Nepaisydama to, pareiškėja patikslintą skundą (I t., b. l. 154–158), kuriuo prašė panaikinti nurodytus administracinius aktus ir atnaujinti terminą ginčyti visus skundžiamus administracinius aktus bei paveldėjimo teisės liudijimą, Kauno apygardos administraciniam teismui paštu išsiuntė tik 2015 m. liepos 16 d. (žyma ant voko, I t., b. l. 159).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjai (jos atstovei) apie Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkį Nr. 192-V tapo žinoma vėliausiai 2014 m. gegužės 6 d., tačiau ieškinys dėl šių aktų panaikinimo teismui buvo išsiųstas tik 2014 m. lapkričio mėnesį. Apie 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkį Nr. 382-V ir ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 17-437-19335 pareiškėjai (jos atstovei) vėliausiai tapo žinoma 2015 m. balandžio 13 d., tačiau skundas dėl šių administracinių aktų panaikinimo teismui buvo išsiųstas tik 2015 m. liepos 16 d. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl visų nurodytų aktų apskundimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėja, siekdama efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turėjo domėtis jos valdomo turto teisine padėtimi, jos atstovės vykdomais veiksmais ir per protingą terminą susipažinti su išreikalautais dokumentais, operatyviai priimti sprendimus dėl savo teisių gynimo. Teisėjų kolegija pastebi, jog apie tai, kad ginčo sklypas (jo dalis, kurioje yra pareiškėjos paveldėti Statiniai) jai nepriklauso, M. L. sužinojo vėliausiai 2013 m. kovo 25 d. (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, I t., b. l. 23–26), tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų, kokiais teisės aktais remiantis ir kam priklauso ginčo sklypas. Ieškinys dėl Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkio Nr. 192-V ir 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo pirmą kartą Druskininkų miesto apylinkės teismui buvo pateiktas 2014 m. lapkričio 10 d., vėliau 2014 m. gruodžio 2 d. pakartotinai išsiųstas Lazdijų rajono apylinkės teismui, kuriame ir prasidėjo šios bylos nagrinėjimas, o patikslintas ieškinys dėl kitų administracinių aktų panaikinimo Kauno apygardos administraciniam teismui paštu buvo išsiųstas tik 2015 m. liepos 16 d.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja termino kreiptis į teismą dėl Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkio Nr. 192-V ir 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo (reg. Nr. 4395) panaikinimo praleidimą aiškino tuo, kad ji 2014 m. spalio mėnesio antroje pusėje nusprendė savo teises ginti teismine tvarka ir tik tuomet atvyko pas savo atstovę susipažinti su šiais dokumentais. M. L. neneigė, kad apie šių dokumentų egzistavimą žinojo jau anksčiau. Atskirajame skunde ji nurodė, kad 2014 m. gegužės 6 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokate, svarstydama galimybę kreiptis į teismą, todėl ankstesnis pareiškėjos teiginys laikytinas neteisingu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad net pirmą kartą pateikiant ieškinį Druskininkų miesto apylinkės teismui, kuris atsisakė ieškinį priimti dėl teritorinio teismingumo taisyklių pažeidimo, vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl šių teisės aktų panaikinimo buvo praleistas penkiais mėnesiais. Šios pareiškėjos nurodytos priežastys negali būti laikomos objektyviomis ir nepriklausiusiomis nuo jos valios.

M. L. manė, jog prašymas panaikinti NŽT atsiliepime į ieškinį siūlytus ginčyti administracinius aktus (1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkį Nr. 382-V ir ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 17-437-19335) tebuvo papildomas pradinio ieškinio reikalavimams, todėl teigė, kad pradinis ieškinys iki skundo išnagrinėjimo pabaigos nesikeitė. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. M. L. 2015 m. liepos 16 d. pateiktame patikslintame skunde buvo suformuoti nauji reikalavimai, kurie pakeitė pradinio ieškinio pagrindą ir kurių patenkinimas turėtų naujas teisines pasekmes. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, nors šie reikalavimai ir buvo suformuoti siekiant įgyvendinti pagrindinį pareiškėjos tikslą – įgyti nuosavybės ar kitą teisę į ginčo sklypą, – jų pateikimo terminas negali būti sutapatintas su pradinių reikalavimų pateikimo terminu. Panaikinus vieną teisės aktą (nagrinėjamu atveju – Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkį Nr. 192-V), teisės aktai, kuriais remiantis pastarasis buvo priimtas (nagrinėjamu atveju – 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkis Nr. 382-V ir ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. 17-437-19335), savaime negali netekti galios ir turi būti ginčijami atskirai.

Pareiškėja termino kreiptis į teismą dėl 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkio Nr. 382-V ir ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 17-437-19335 panaikinimo praleidimą atskirajame skunde aiškino tuo, kad netrukus po anksčiau minėtos 2015 m. gegužės 4 d. nutarties dėl teismingumo priėmimo jos atstovė susirgo, o ji pati neturi pakankamų teisinių žinių. Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. gegužės 8 d. pareiškėjos atstovei buvo nustatyti reikšmingi kardiologiniai sutrikimai (medicinos dokumentų išrašas, II t., b. l. 97), tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie šių sutrikimų trukmę. Pareiškėjos teiginiai apie tuo metu advokatės pasiimtas atostogas nėra reikšmingi sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas paprastai patys savaime nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas kreiptis į teismą praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2016 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-491-602/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepaaiškino, kodėl žinodama apie numanomą advokatės nedarbingumą ir pasiimtas atostogas bei suvokdama savo teisinių žinių trūkumą, nesikreipė į kitus teisės specialistus.

M. L. termino apskųsti administracinius aktus praleidimą taip pat aiškino tuo, kad sprendimas tikslinti jos reikalavimus buvo priimtas tik po 2016 m. birželio 16 d. teismo posėdžio, t. y. praėjus daugiau nei dviems mėnesiams nuo sužinojimo apie šiuos administracinius aktus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmenys sprendimus dėl savo teisių gynimo priima patys savarankiškai, tačiau, kaip minėta, jie yra saistomi teisės aktais nustatytų ribojimų, kuriais siekiama užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir garantuoti kitų asmenų teises, todėl atvejai, kai asmuo žinojo (turėjo žinoti) apie savo teisių pažeidimą, tačiau dėl subjektyvių aplinkybių nusprendė jas ginti jau pasibaigus įstatymuose įtvirtintam teisės kreiptis į teismą terminui, negali būti laikomi pakankamai svarbia priežastimi šį terminą pratęsti. Nagrinėjamu atveju tai ypač aktualu dėl to, kad pareiškėjos prašomi panaikinti aktai buvo priimti daugiau nei prieš 10 metų, o kai kurie – ir daugiau nei prieš 20 metų.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėja (jos atstovė) manė, jog nagrinėjamas ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir tik 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi dėl teismingumo buvo išaiškinta, kad ginčas turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, atitinkamai taikant procesą administraciniame teisme reglamentuojančias normas, inter alia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą. Ši aplinkybė laikytina reikšminga, objektyvia ir nepriklausiusia nuo pareiškėjos valios.

Tačiau tais atvejais, kai nustatomos aplinkybės, kurios pareiškėjui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino, teisėjų kolegija taip pat turi įvertinti ir tai, ar pareiškėjas į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo kreipėsi per protingą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA438-61/2014, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-36-438/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą atnaujinti terminą ginčyti nurodytus administracinius aktus ir paveldėjimo teisės liudijimą pateikė tik 2015 m. liepos 16 d. išsiųstame patikslintame skunde, t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo minėtos nutarties dėl teismingumo priėmimo.

Pareiškėja šį laikotarpį aiškino atstovės sveikatos sutrikimais, dėl kurių reikšmės teisėjų kolegija pasisakė anksčiau. Pastebėtina, kad apie tikimybę, jog ginčas toliau bus nagrinėjamas administraciniame teisme, pareiškėja (jos atstovė) sužinojo Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje (I t., b. l. 97–98), kuria nuspręsta klausimą dėl šios bylos rūšinio teismingumo perduoti specialiai teisėjų kolegijai. Taigi, M. L. (jos atstovė), būdama atidi ir rūpestinga, turėjo galimybę prašymą panaikinti 1991 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 68, Lazdijų rajono valdybos 1991 m. lapkričio 27 d. potvarkį Nr. 382-V ir ŽŪM 1993 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 17-437-19335 pateikti per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir operatyviai pateikti prašymą atnaujinti terminą ginčyti tiek Lazdijų rajono valdybos 1994 m. gegužės 4 d. potvarkį Nr. 192-V ir 2003 m. rugsėjo 3 d. paveldėjimo teisės liudijimą (reg.

Nr. 4395), tiek ir kitus administracinius aktus. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymas atnaujinti terminą ginčijamiems aktams apskųsti taip pat nebuvo paduotas per protingą terminą.

Dėl kitų pareiškėjos atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija akcentuoja, kad maža termino praleidimo trukmė pagal teismų praktiką pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių. Tai, jog terminas yra praleistas nedaug, gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1290-575/2015). Atitinkamai šiuo konkrečiu atveju 1 mėnesio terminas kreiptis į teismą buvo praleistas atitinkamai penkiais mėnesiais ir vienu mėnesiu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad terminas buvo praleistas nežymiai.

Kadangi, remiantis byloje pateiktų duomenų visuma, derybos dėl taikos sutarties prasidėjo pareiškėjai jau pateikus ieškinį ir patikslintą skundą, t. y. apie derybas dėl taikos sutarties pirmą kartą užsiminta 2015 m. lapkričio 2 d. prašyme atidėti posėdį (I t., b. l. 179), ir todėl ši aplinkybė negali būti laikoma pareiškėjai sukliudžiusia laiku pateikti skundus dėl ginčijamų aktų.

M. L. nurodytos problemos šeimoje (mamos mirtis (duomenys neskelbtini) ir neįgalaus brolio slaugymas iki (duomenys neskelbtini)) taip pat negali pateisinti pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą, kadangi nurodytos aplinkybės egzistavo dar iki M. L. sužinojimo apie prašomais panaikinti administraciniais aktais galimai pažeistas jos teises.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytas aplinkybes pagrįstai pripažino nepakankamai svarbiomis terminui kreiptis į teismą atnaujinti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi Lazdijų rajono apylinkės teismas M. L. reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nutarė padaryti Nekilnojamojo turto registre įrašą dėl atsakovų G. V. ir Ž. L. nuosavybės teisės į 8,58 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo (I t., b. l. 42–43). Administracinę bylą nutraukus, išnyko aplinkybės, dėl kurių laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, todėl yra pagrindas jas panaikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. L. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – panaikinti Nekilnojamojo turto registre padarytą įrašą dėl atsakovų G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), ir Ž. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į 8,58 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.

Nutarties kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė