2013-05-13 Nr. AB-1674-3-61-3-02163-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1041/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02163-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-68 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S.“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su skundžiamo Sprendimo teiginiais, jog nėra jokio pagrindo prielaidai, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstų persekiojimas, susijęs su rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, taip pat nėra jokių priežasčių manyti, kad jo nurodomi persekiojimo dalyviai, tariamai reketavę pareiškėją ir sumušę, veikė valstybės vardu arba kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) pilietis, nevalstybinių subjektų persekiojimo atveju negalėtų kreiptis apsaugos į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas.

Pažymėjo, jog pareiškėjas paaiškinimuose niekada netvirtino, kad prieš jį psichinę prievartą ir fizinį smurtą naudoję asmenys veikė valstybės vardu, priešingai, iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad prieš jį ir jo šeimą veikė nevalstybiniai subjektai, t. y. pareiškėjas, jo tėvas ir brolis vertėsi gimtajame mieste automobilių iš Vakarų Europos prekyba, kai iš jų pradėtas prievartauti turtas. Pareiškėjo šeimai atsisakius paklusti neteisėtiems reikalavimams, minėti asmenys nužudė pareiškėjo tėvą. Nors mirties aplinkybės nebuvo tirtos, tačiau mirties liudijime konstatuota, kad atviras kaukolės lūžis įvyko dėl nelaimingo atsitikimo namo laiptinėje.

Po pareiškėjo tėvo nužudymo turto prievartavimas nesiliovė, todėl pareiškėjas kreipėsi į vietos teisėsaugos institucijas, tačiau laiku ir tinkamos apsaugos ar adekvačių veiksmų iš teisėsaugos nesulaukta, priešingai, apie pareiškėjo kreipimosi faktą sužinojo grasinę asmenys ir vien dėl kreipimosi fakto pavartojo fizinį smurtą prieš pareiškėją ir pagrasino susidorojimu. Teigė, jog pareiškėjas, supratęs, kad tinkamos teisėsaugos pagalbos sulaukti beviltiška (pareiškėjo nuomone, turtą prievartavę asmenys turėjo ryšių vietos milicijoje arba patys buvo milicininkai) bei išsigandęs susidorojimo, išvyko dirbti ir gyventi į (duomenys neskelbtini) (laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2008 m.), ten susipažino su dabartine žmona ir bendro vaiko motina D.

S.. Pareiškėjui gyvenant užsienyje, jo brolis žuvo partrenktas automobilio. Pareiškėjo įsitikinimu, su šiomis aplinkybėmis susiję tie patys asmenys, grasinę susidorojimu, tačiau (duomenys neskelbtini) teisėsauga išsamaus tyrimo neatliko ir kaltų asmenų nenustatė. Taigi kilmės valstybėje pareiškėjo gyvybei, sveikatai ir/ar kūno neliečiamybei gresia realus pavojus (individualaus pobūdžio persekiojimas), į minėtą šalį jis negali išvykti nei vienas, nei su šeima bei iš valstybės teisėsaugos institucijų pareiškėjas nesulaukia veiksmingos pagalbos.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su Sprendimo teiginiais, jog pareiškėjo baimės pagrįstumu verčia abejoti faktas, kad galėdamas teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. vasario 6 d. bei nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 7 d. pareiškėjas savo noru buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), nors teigia, kad persekiojimas kilmės šalyje tęsiasi nuo 1997 m., be to, nėra jokio pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas, dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas.

Teigė, jog remiantis pareiškėjo paaiškinimais, būtent paskutinio apsilankymo kilmės valstybėje metu pareiškėją sumušė tie patys asmenys, kurie prievartavo pareiškėjo ir jo tėvo turtą, taip pat galimai nužudė pareiškėjo tėvą. Būtent dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas, supratęs, kad realus pavojus jo gyvybei ir sveikatai vis dar gresia, paliko kilmės valstybę. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. vasario 6 d., nepatvirtina, jog tuo metu pareiškėjui nebegrėsė realus pavojus.

Pareiškėjas grįžo tikėdamasis, kad persekiojimas baigėsi, o aplinkybė, kad per 3 buvimo kilmės valstybėje mėnesius prieš pareiškėją nebuvo panaudotas smurtas, yra veikiau atsitiktinumas. Paaiškino, jog paskutinio grįžimo į kilmės valstybę metu prieš pareiškėją buvo panaudotas fizinis smurtas, o tai patvirtina aplinkybę, kad persekiojimas nėra pasibaigęs, o realios teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma sulaukti. Pareiškėjas dėl paminėtų argumentų nesutiko su skundžiamo Sprendimo teiginiais, kad, įvertinus faktinę bylos medžiagą, nėra pagrindo manyti, jog grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjui grėstų smurto veiksmai iš valstybės vardu veikiančių asmenų pusės arba kad (duomenys neskelbtini) valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui tinkamos apsaugos nuo tariamo nevalstybinių subjektų vykdomo smurto, todėl pareiškėjui negali būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Be to, atsakovas nenustatė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje būtų akivaizdžiai melagingas ar prieštaringas. Iš pareiškėjo asmens byloje esančių paaiškinimų matyti, kad jie dėstomi sklandžiai, nuosekliai, pareiškėjas nesipainioja paaiškinimuose, o tai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas pasakoja tiesą. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jis (duomenys neskelbtini) neturi jokio asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame galėtų gyventi ar apsistoti, vienintelė vieta, kur galėtų apsistoti (duomenys neskelbtini) – pas motiną, kuri gyvena tame pačiame mieste, kur pareiškėjas buvo persekiojamas.

Akivaizdu, kad dėl šios situacijos pareiškėjas neturi kur grįžti, jeigu būtų priimtas sprendimas jį grąžinti į (duomenys neskelbtini). Dar daugiau, jeigu skundžiamas Sprendimas bus vykdomas, pareiškėjas bus priverstas Lietuvos Respublikoje palikti žmoną D. S. bei mažametį sūnų, o tai neabejotinai prieštarauja šeimos interesams.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad deklaratyviai nesutikdamas su Departamento padarytomis išvadomis dėl tariamo persekiojimo, pareiškėjas net neginčija fakto, kad tariamas persekiojimas (duomenys neskelbtini) yra visiškai nesusijęs su pareiškėjo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais (kas yra būtinas pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus), taip pat sutinka su tuo, kad tariami persekiotojai neveikė valstybės vardu, o negalėjimą kreiptis į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas argumentuoja vien tuo, jog prieš 15 metų milicininkai, jo įsitikinimu, netinkamai ištyrė pareiškėjo tėvo mirties aplinkybes.

Taigi pareiškėjo nesutikimui su Departamento argumentais dėl pareiškėjo tariamo persekiojimo akivaizdžiai trūksta pagrindimo. Teigė, jog visos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, ir nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Kai prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, turi būti įvertinama papildomos apsaugos suteikimo galimybė. Nurodė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių pašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2 punktą.

Pažymėjo, jog Departamentas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, visiškai pagrįstai konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui negresia persekiojimas, susijęs su pareiškėjo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Taip pat nėra jokių priežasčių manyti, kad pareiškėjo nurodyti persekiojimo (smurto) dalyviai, tariamai reketavę ir sumušę, veikė valstybės vardu arba kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) pilietis, nevalstybinių subjektų persekiojimo (smurto) atveju negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas.

Be to, pareiškėjo patikimumu bei jo baimės pagrįstumu verčia abejoti faktas, kad, galėdamas teisėtai būti Lietuos Respublikoje, nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. vasario 6 d. bei nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2010 m. kovo 7 d. jis savo noru buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), nors teigia, kad persekiojimas kilmės šalyje tęsiasi dar nuo 1997 m. Atsižvelgus į turimas abejones dėl pareiškėjo patikimumo bei jo patirtį pateikiant prieglobsčio prašymus įvairiose valstybėse (2003 m. – (duomenys neskelbtini), 2011 m. gegužės 8 d. (dar nesibaigus leidimo gyventi Lietuvoje galiojimui) – (duomenys neskelbtini), vėliau, vengdamas grąžinimo į Lietuvą, – (duomenys neskelbtini)) manytina, kad pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, siekdamas vienintelio tikslo – vėl įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje.

Be to, 2012 m. vasario 2 d. pareiškėjas Vilniaus oro uoste pateikė paaiškinimą, kuriuo remdamasis 2011 m. balandžio mėnesį keltu iš (duomenys neskelbtini) išvyko (duomenys neskelbtini), kur ketino „sudaryti darbo kontraktą“, tačiau „su kontraktu neišėjo“, tuomet jis nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur norėjo įsidarbinti virėju. Kai (duomenys neskelbtini) „su darbu neišėjo“, o leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimas baigėsi, pareiškėjas, jo teigimu, kreipėsi dėl prieglobsčio. 2012 m. vasario 3 d. apklausos metu pareiškėjas neneigė, jog Lietuvos Respublikoje kreipėsi dėl prieglobsčio tik tam, kad gautų leidimą laikinai gyventi „bet kokiais pagrindais“, taip pat nurodė, jog į (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) važiavo ieškoti darbo.

Manė, jog Departamentas pagristai konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas prieglobsčio prašymas neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pažymėjo, kad prieglobstis pareiškėjui nesuteiktas dėl to, kad jo nurodytos aplinkybės neatitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijų, o ne dėl to, kad pateikti duomenys buvo pripažinti melagingais, todėl šis pareiškėjo argumentas nepaneigia Departamento išvadų bei nepagrindžia reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą. Nurodo, jog nuosavo būsto kilmės šalyje turėjimo/neturėjimo faktas neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, tiek grįžimo į kilmės valstybę galimumo klausimą.

Pažymėjo, kad įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nesuteikimo, jo atžvilgiu gali būti priimtas sprendimas grąžinti jį į (duomenys neskelbtini), vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalimi. Toks sprendimas neužkirstų kelio pareiškėjui, išvykus iš Lietuvos Respublikos, nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto arba 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nustatė, kad Sprendime pagrįstai nurodoma ir pareiškėjas M. S. net neginčija fakto, kad tariamas persekiojimas (duomenys neskelbtini) yra visiškai nesusijęs su pareiškėjo rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais (kas yra būtinas pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus), taip pat sutinka su tuo, kad tariami persekiotojai neveikė valstybės vardu, o negalėjimą kreiptis į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas argumentuoja vien tuo, jog prieš 15 metų milicininkai, jo įsitikinimu, netinkamai ištyrė pareiškėjo tėvo mirties aplinkybes.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nėra jokių priežasčių manyti, jog pareiškėjo nurodyti persekiojimo dalyviai, tariamai reketavę ir sumušę, veikė valstybės vardu arba kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) pilietis, nevalstybinių subjektų persekiojimo/smurto atveju negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas. Nurodė Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį ir nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatė nei Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, būtinų pabėgėlio statusui suteikti, taip pat Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, būtinų papildomai apsaugai suteikti, nes (duomenys neskelbtini) nėra jokių neramumų, karinių konfliktų, o pareiškėjo motyvai yra grįsti prielaidomis.

Teismas sutiko ir su atsakovo atsiliepime pateiktu vertinimu, jog aplinkybių, kad pareiškėjas turėjo patirtį prašant prieglobsčio kitose valstybėse, visetas, bei pareiškėjo tiesioginiai parodymai, kad jis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ieškojo darbo, sudaro pakankamas abejones prieglobsčio prašytojo teiginių, susijusių su pareiškėjui gresiančiu pavojumi (duomenys neskelbtini), tikrumu. Nors pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) jis neturi jokio asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo būsto, tačiau nuosavo būsto kilmės šalyje turėjimo/neturėjimo faktas neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, tiek grįžimo į kilmės valstybę galimumo klausimą, todėl minėtas argumentas visiškai nepagrindžia pareiškėjo reikalavimo.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šeiminių aplinkybių taip pat nėra susiję su šios administracinės bylos dalyku – jos niekaip negali turėti įtakos prieglobsčio pareiškėjui suteikimui/nesuteikimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Sprendime nėra galutinai nuspręsta.

III. Pareiškėjas M. S. apeliaciniu skundu (b. l. 45-47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo. Taip pat prašo išreikalauti jo asmens bylą iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro.

Apeliaciniame skunde pabrėžia, jog savo baimę kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugą ir nepasitikėjimą grindžia asmenine patirtimi, t. y. tėvo mirtimi ir šio įvykio neištyrimu. Pažymi, jog neaišku, kuo remiantis buvo nustatyta sąsaja tarp pareiškėjo darbo paieškų (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) ir jo baimės būti sugrąžintam į (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog Lietuvoje pareiškėjas turi mažametį sūnų, gyvena už Užsieniečių registracijos centro ribų, dėl šių priežasčių jam yra reikalingas pragyvenimo šaltinis. Gyvendamas Lietuvoje jis išvyko į (duomenys neskelbtini), vėliau į (duomenys neskelbtini)ieškoti pragyvenimo šaltinio ir bet kuriuo atveju būtų grąžintas į Lietuvos Respubliką, kaip atsakingą už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo šalį. Jam niekaip negrėsė tiesioginis išsiuntimas į (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui gresiantį pavojų jo kilmės valstybėje paneigia jo darbo paieškos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62-64) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog neaišku, kokiu tikslu pareiškėjas kaip suinteresuotą asmenį nurodė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrą, kadangi ginčo dalykas nėra susijęs su minėtos institucijos kompetencija, taip pat nėra pagrindo iš minėtos institucijos išreikalauti saugomų dokumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-08-01 sprendimo Nr. (15/6–5)–12PR–68, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas) ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą) arba papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Skundas pirmosios instancijos teismui buvo grindžiamas ir ta aplinkybe, kad vykdant ginčijamą atsakovo sprendimą, pareiškėjas bus priverstas Lietuvos Respublikoje palikti savo žmoną D. S. bei mažametį sūnų E. S., kas neabejotinai prieštarauja šeimos interesams. Todėl aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Įstatymas, UTPĮ) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įtvirtintas nuostatas dėl asmeninio ir šeiminio gyvenimo apsaugos.

Europos Parlamentas ir Taryba 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Be to, pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo nuostatas bei jas plėtojančią ESTT praktiką, padarė išvadą, kad: pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, Lietuvos vyriausias administracinis teismas pastaruoju metu formuojamoje praktikoje yra konstatavęs, jog aiškinant minėtas direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, toks teisės aiškinimas yra optimalus ir nėra pagrindo nuo jo nukrypti. Atitinkamai UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmiau aptartą ES teisės turinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. spalio 31 d. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete D. S. bei yra mažamečio sūnaus E. S., gimusio 2004 m. birželio 16 d., tėvas. Alytaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2010-03-30 pažymoje Nr. (2010-3-PD)-769/Dv-769 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą nurodyta, kad M. S. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Iš VĮ Registrų centro 2010-03-23 nekilnojamojo turto registro išrašo-pažymėjimo Nr. 1064184 apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimo nekilnojamojo turto registre matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise taip pat priklauso butas/patalpa-kambarys, adresu (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas visai netyrė pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat asmeninio ir šeiminio gyvenimo aspektų, nors skunde apie tai buvo nurodyta, t. y. teismas nevertino, ar tarp pareiškėjo ir sutuoktinės bei vaiko egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad M. S., vadovaujantis Konvencijos 8 straipsniu, turėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Neaišku, kokiu pagrindu vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl šeiminių aplinkybių nėra susiję su šios administracinės bylos dalyku – jie niekaip negali turėti įtakos prieglobsčio pareiškėjui suteikimui/nesuteikimui. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina nustatyti, ar egzistuoja aplinkybės, dėl kurių jis šeimos su sutuoktine negalėtų kurti kitoje valstybėje, ar yra pakankamai patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad tarp pareiškėjo, sutuoktinės D. S. ir vaiko E. S. egzistuoja glaudūs šeimos santykiai, kuriuos jie galėtų įgyvendinti ir toliau plėtoti tik kartu gyvendami Lietuvoje, taip pat svarstytina, ar nebūtina pareiškėjo sutuoktinę D. S. įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose formuojamos praktikos.

Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Šio įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–3817/2011).

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė