2017-07-25 Nr. AB-14320-3-61-3-05829-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2064-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05829-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 12.16

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 5KM19/38-0791S ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 1A-505. Pareiškėjas teigė, kad muitinės pareigūnai neteisėtai atsisako grąžinti sumokėtus importo muitus ir mokesčius už įvežtą automobilio kuro bake kurą. Jo atžvilgiu teisės aktai buvo pritaikyti netinkamai. Jis nepažeidė ginčijamuose sprendimuose nurodytų teisės aktų.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas teigė, kad ginčijami sprendimai pagrįsti aplinkybe, jog pareiškėjo įvežtos prekės turi komercinių prekių požymių, dėl to pareiškėjui už importuotas prekes atsiranda pareiga mokėti importo mokesčius. Teritorinei muitinei surinkus ir patikrinus informaciją, esančią muitinės informacinėse sistemose, bei remiantis paties pareiškėjo užpildytomis deklaracijomis nustatyta, kad pareiškėjo 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. gabentas kuras turėjo nuosekliai, organizuotai ir sistemingai gabenamų prekių požymių, t. y. buvo gabenamas reguliariai. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo įvežtas kuras (465 l) buvo panaudotas tame pačiame automobilyje asmeniniams tikslams. Jo pateiktose deklaracijose nurodyti identiški automobilio ridos rodmenys - 327645 km. Darytina išvada, kad iš tokių pareiškėjo deklaruotų duomenų neįmanoma nustatyti realaus automobiliu nuvažiuotų kilometrų skaičiaus, o pareiškėjas, nesirūpindamas transporto priemonės būkle, pateikė muitinei tikrovės neatitinkančius duomenis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašė skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo teigė, kad patikrinus informaciją, esančią muitinės informacinėse sistemose, nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 18 d. iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką transporto priemone AUDI 100 kurą įvežė: vasario 3 d. - 80 l kuro transporto priemonės kuro talpykloje; vasario 9 d. - 75 l kuro transporto priemonės kuro talpykloje; kovo 2 d. - 80 l kuro transporto priemonės kuro talpykloje ir 10 l kuro nešiojamoje talpykloje; kovo 6 d. - 60 l kuro transporto priemonės kuro talpykloje; kovo 10 d. - 80 l kuro transporto priemonės kuro talpykloje (kuras apmokestintas, išrašant pranešimą Nr. K2KK2000462); kovo 18 d. - 80 l kuro transporto priemonės kuro talpykloje (kuras apmokestintas, išrašant pranešimą Nr. K2KK2000504). Įvertinus šias aplinkybes, pareiškėjo laikotarpiu 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. gabentas kuras turėjo nuosekliai, nuolatos, organizuotai ir sistemingai gabenamų prekių požymių, t. y. buvo gabenamas reguliariai. Be to, vertintinas ir pareiškėjo įvežto kuro kiekis - per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 18 d. iš viso jis įvežė 465 l kuro, kas kelia pagrįstas abejones, jog kuras buvo įvežtas ne komerciniais tikslais. Taigi, muitinės pareigūnai, 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. nustatę kuro įvežimo reguliarumą bei vertindami pareiškėjo įvežamo kuro kiekį, nusprendė, kad jis, buvo įvežamas ne asmeniniam naudojimui ir pagrįstai pareiškėjo kurą apmokestino importo muitais ir mokesčiais, t. y. 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. abiem atvejais po 168 Lt importo muito bei mokesčių (iš viso 336 Lt).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių ginčo dėl faktinių aplinkybių (įvežto kuro kiekio, įvežimų skaičiaus, aritmetinio mokesčių paskaičiavimo teisingumo) nėra.

Teismas pažymėjo, kad teritorinė muitinė sprendimą negrąžinti pareiškėjui importo muitų ir mokesčių (viso 336 Lt) grindė 2009 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (toliau – Reglamentas) 41 straipsnio, 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais (toliau – ir Direktyva) 4 ir 6 straipsnių, 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Muitinės kodeksas), 6 straipsnio nuostatomis, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 4, 5 punktų nuostatomis.

Reglamento 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atvykstančių iš trečiųjų šalių keleivių asmeniniame bagaže esančias prekes leidžiama įvežti be importo muitų, jeigu pagal nacionalinės teisės aktų nuostatas, priimtas atsižvelgiant į 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais nuostatas, tos įvežamos prekės neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Direktyvos 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, remdamosi piniginėmis ribomis arba kiekio apribojimais, neapmokestina PVM ir akcizais prekių, importuojamų keliaujančių asmenų asmeniniame bagaže, jei prekių importas yra nekomercinio pobūdžio. Tos pačios Direktyvos 6 straipsnyje apibrėžta, kad neapmokestinimo tikslais importas laikomas nekomercinio pobūdžio, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) vykdomas retkarčiais; b) susijęs tik su keliaujančių asmenų asmeniniam arba šeimyniniam naudojimui skirtomis prekėmis arba dovanojimui skirtomis prekėmis. Prekių pobūdis ar kiekis neturi būti toks, kad kiltų pagrindas manyti, jog importuojama komerciniais tikslais.

Teismas nurodė, kad iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir nacionalinės teisės aktuose. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad keleivių asmeniniame bagaže gabenamos prekės neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, kai: jos įvežamos ne komerciniais tikslais; jų vertė ar kiekis neviršija šiose taisyklėse nustatytų prekių vertės ar kiekio, leidžiamų keleiviams įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją neapmokestinant importo PVM ir akcizais. Prekės laikomos įvežtomis ne komerciniais tikslais, kai jos: įvežamos nereguliariai; skirtos keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui ir (arba) įvežamos kaip dovanos. Nei tokių prekių prigimtis, nei kiekis neturi kelti abejonių, kad jos įvežamos ne komerciniais tikslais (Taisyklių 5 p.).

Muitinės institucijos sprendimą negrąžinti pareiškėjui jo 2012 m. kovo 10 d. ir 2012 m. kovo 18 d. sumokėtų importo muito mokesčių (viso 336 Lt) priėmė iš Keleivių pateiktų žodinių muitinės deklaracijų duomenų apdorojimo informacinės sistemos ir Keleivio deklaracijos duomenų kaupimo ir kontrolės informacinės sistemos nustačiusios, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 18 d. iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per šešis kartus transporto priemonės kuro talpykloje ir kuro nešiojamoje talpykloje viso įvežė 465 l kuro. Iš šių faktinių duomenų dėl kurių ginčo tarp šalių nėra, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo veikla turėjo nuosekliai, organizuotai ir sistemingai gabenamų prekių požymių, t. y. pareiškėjas kurą gabeno reguliariai. Be to, muitinė, nustačiusi per nedidelį laikotarpį įvežto kuro didelį kiekį (465 l), padarė išvadą, kad kuras buvo įvežtas ne pareiškėjo ar jo šeimos asmeniniam naudojimui, o komerciniais tikslais.

Teismas iš byloje esančių duomenų padarė išvadą, kad muitinės institucijos tinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino aktualias teisės aktų nuostatas ir atitinkamai priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Pareiškėjo kuro įvežimų iš Rusijos Federaciją į Lietuvos Respubliką intensyvumas (pareiškėjas kurą vien per 17 kovo mėnesio dienų įvežė net keturis, t. y. maždaug kas keturias dienas) leidžia pagrįstai spręsti apie tokios veiklos reguliarų pobūdį. Per tokį trumpą laiką įvežtas ypač didelis kiekis kuro ir tai, jog pareiškėjas muitinės institucijoms nepateikė tokio kuro kiekio panaudojimo objektyvių duomenų, taip pat leidžia daryti išvadą, kad kuras buvo įvežamas ne pareiškėjo ir (ar) jo šeimos narių asmeniniam naudojimui, o komerciniais tikslais (Taisyklių 5 p.). Reglamento 110 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad pagal 107, 108, ir 109 straipsnius muitais neapmokestinti degalai negali būti naudojami kitoje transporto priemonėje nei toji, kurioje jie buvo įvežti, ir negali būti iš tos priemonės išpilti ir sandėliuojami, išskyrus tos transporto priemonės būtino remonto metu; jų taip pat negali perleisti, už atlygį ar nemokamai, asmuo, kuris juos įvežė be muitų. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ir nagrinėjant bylą teisme nepateikė jokių argumentų nei objektyvių duomenų, kurie paneigtų muitinės institucijų padarytas išvadas dėl įvežimų reguliarumo ir komercinio jų pobūdžio, apsiribodamas vien įvežimų skaičiaus vertinimu.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliantas nurodo, kad jis turi teisę nupirkti kitose šalyse pigesnį kurą. Apeliantas teigia, kad kiti, jo nenurodyti asmenys gabenę panašų kiekį mokesčių nemokėjo, taigi įstatymai nebuvo taikomi vienodai. Kadangi automobilis varomas kuru, tai jis turėjo sumokėti mokesčius ir už kurą buvusį bake išvykstant iš Lietuvos Respublikos. Direktyvos 12 straipsnis ir 7 straipsnio 1 dalis jam leidžia gabenti prekių už 300 Eur, Direktyva riboja gabenamų akcizinių prekių kiekį, bet ne kartus.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginys, kad jis iš ES išvyko su kuru, kuris, vėliau įvažiuojant į Lietuvos Respubliką, buvo apmokestintas, pateikiamas tik skunde Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui, taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia jokių tokį teiginį patvirtinančių įrodymų.

Direktyvos 6 straipsnyje nustatytas bendrasis reikalavimas įvežamoms prekėms. Direktyvos 7, 8, 9 ir 11 straipsniuose prekėms, kurios atitiko 6 straipsnyje nurodytą nekomercinių prekių reikalavimą, taikomi specialieji reikalavimai. Pareiškėjo nurodyti Direktyvos straipsniai nustato specialius kiekio, vertės ir kitus reikalavimus įvežamoms prekėms, kurios atitinka nekomercinių prekių požymius. Sąvokų „retkarčiais" ir „komerciniais tikslais“ apibrėžimas“ palikta valstybių narių nacionalinės teisės kompetencijai.

A. R. gabentas kuras turėjo nuosekliai, organizuotai ir sistemingai gabenamų prekių požymių, t. y. buvo gabenamas reguliariai. Turi būti vertintinas ir pareiškėjo įvežto kuro kiekis – per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 18 d. iš viso jis įvežė 465 l kuro, o tai kelia pagrįstų abejonių, kad kuras buvo įvežtas ne komerciniais tikslais.

Atsakovas pabrėžia, kad Reglamento 110 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad pagal 107, 108, ir 109 straipsnius muitais neapmokestinti degalai negali būti naudojami kitoje transporto priemonėje nei toji, kurioje jie buvo įvežti, ir negali būti iš tos priemonės išpilti ir sandėliuojami, išskyrus tos transporto priemonės būtino remonto metu; jų taip pat negali perleisti, už atlygį ar nemokamai, asmuo, kuris juos įvežė be muitų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo įvežtas kuras (465 litrai) buvo panaudotas tame pačiame automobilyje asmeniniams tikslams. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi nei darbo, nei pajamų, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų įrodančių, kad parsivežtas kuras buvo sunaudotas jį įvežusioje transporto priemonėje, taip pat į tai, kad pareiškėjas nurodytose deklaracijose pateikė neteisingus automobilio ridos duomenis ir į tai, kad dėl pareiškėjo aplaidumo neįmanoma nustatyti realios automobilio ridos, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo sistemingą vykimą per Lietuvos-Rusijos sieną ir dažnumą, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo įvežtos prekės turi būti vertinamos kaip prekės, įvežtos komerciniais tikslais, ir buvo pagrįstai apmokestintos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės tais pat argumentais kaip ir atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje kilo ginčas ar prekės įvežtos komerciniais tikslais ir ar privalu mokėti importo muitus ir mokesčius.

Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje tarp proceso šalių ginčo dėl faktinių aplinkybių (įvežto kuro kiekio, įvežimų skaičiaus, aritmetinio mokesčių paskaičiavimo teisingumo) nėra. Bet teikdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodė, kad jis turėjo sumokėti mokesčius ir už kurą buvusį bake išvykstant iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas teisės normas ir patikrinusi byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių paminėtą apelianto teiginį. Todėl teismas atmeta apelianto argumentą, kad jis turėjo sumokėti mokesčius ir už kurą buvusį bake išvykstant iš Lietuvos Respublikos.

Apeliantas teigia, kad kiti asmenys, gabenę panašų kiekį, mokesčių nemokėjo, taigi, įstatymai nebuvo taikomi vienodai. Teismas galimos diskriminacijos nenustatė – pareiškėjas nenurodė kokie konkretūs asmenys nebuvo apmokestinti, todėl teismas vertina, kad, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas taisykles, jo teiginiai dėl galimos diskriminacijos nėra įrodyti.

Teismas patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Sutinkamai su 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais 6 straipsniu, asmuo turi teisę importuoti prekes nemokant papildomų pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių kai importas vykdomas retkarčiais ir susijęs tik su keliaujančių asmenų asmeniniam arba šeimyniniam naudojimui skirtomis prekėmis arba dovanojimui skirtomis prekėmis. Be to, prekių pobūdis ar kiekis neturi būti toks, kad kiltų pagrindas manyti, jog importuojama komerciniais tikslais. Ši teisės norma numatyta Direktyvos II skyriaus I skirsnyje „Bendrosios nuostatos“. Todėl turi būti taikoma visais importo atvejais nepaisant piniginių ribų ir kiekio apribojimų išdėstytų kituose direktyvos skirsniuose.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 4 p. ir 5 p. nustatyta, kad keleivių asmeniniame bagaže gabenamos prekės neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, kai jos įvežamos ne komerciniais tikslais ir jų vertė ar kiekis neviršija šiose taisyklėse nustatytų prekių vertės ar kiekio, leidžiamų keleiviams įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją neapmokestinant importo PVM ir akcizais. Prekės laikomos įvežtomis ne komerciniais tikslais, kai jos įvežamos nereguliariai; skirtos keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui ir (arba) įvežamos kaip dovanos. Nei tokių prekių prigimtis, nei kiekis neturi kelti abejonių, kad jos įvežamos ne komerciniais tikslais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-676-261/2017 pažymėjo, kad „nėra nustatyti konkretūs kriterijai, atskleidžiantys prekių įvežimui taikomos Direktyvos sąvokos „vykdomas retkarčiais“, Taisyklių 5 punkte nurodytos sąvokos „įvežamos nereguliariai“ turinį. Todėl toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į minėtų teisės aktų reikalavimus bei gabentas prekes.

Iš byloje esančių įrodymų seka, kad pareiškėjas kurą vežė vasario 3 d., vasario 9 d., kovo 2 d., kovo 6 d., kovo 10 d., kovo 18 d. Tokį dažnumą pirmosios instancijos teismas teisingai vertino kaip reguliarų.

Įvežtas itin didelis kuro kiekis – 465 litrų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo įvežtas kuras buvo panaudotas tame pačiame automobilyje asmeniniams tikslams. Iš esmės jis nepaaiškino, kur sunaudotas kuras. Pareiškėjas nurodytose deklaracijose pateikė neteisingus automobilio ridos duomenis, todėl neįmanoma nustatyti realios automobilio ridos, todėl atsakovas ir teismas padarė pagrįstą išvada, kad pareiškėjo įvežtos prekės turi būti vertinamos kaip prekės, įvežtos komerciniais tikslais, ir buvo pagrįstai apmokestintos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė