2015-12-08 Nr. AB-23731-3-61-3-00259-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1964-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00259-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau patikslino (b. l. 8), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), ir LAVL po 150 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną nepriimtinomis sąlygomis LAVL praleistą dieną laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 8 d. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. į LAVL buvo pristatytas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir įstaigoje buvo laikomas kameroje Nr. 19, kuri yra apie 8 kv. m ploto ir joje yra 3 lovos bei 2 spintelės, nėra stalo. Pareiškėjas tą pačią dieną parašė skundą LAVL direktoriui ir paprašė, kad būtų perkeltas į bendrą skyrių, kuriame laikymo sąlygos atitiktų įstatymus. Tačiau LAVL pareigūnė paaiškino, kad pareiškėjas turi būti laikomas kameros tipo palatoje, nes jis yra atvežtas iš kalėjimo, o ne iš pataisos namų. Tuo tarpu pareiškėjas manė, jog jis gali būti laikomas bendrame ligoninės skyriuje, kadangi aplinkiniams pavojaus nekėlė, nesirgo infekcinėmis ligomis ir nebuvo nuteistas iki gyvos galvos. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis piktybiškai buvo laikomas kankinančiomis, nežmoniškomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, todėl patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas įstaigoje buvo gydomas nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 8 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 19, kurios plotas 7,19 kv. m ir joje įrengtos 3 lovos, taip pat yra 1 kėdė ir 1 spintelė, atliekanti stalo funkciją, WC, prausykla. Tuo tarpu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, o pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad LAVL negali lemti atvykstančių gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiaus, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, be to, turi būti užtikrinti jų izoliacijos reikalavimai.

Atitinkamai LAVL pabrėžė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 19 buvo užtikrinta minimalaus ploto norma. Papildomai dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo paaiškino, jog LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos teisės aktuose numatytu inventoriumi ir būtiniausiais baldais, kurie nuolat remontuojami ir / ar keičiami, visus atsiradusius defektus įstaigos ūkio skyriaus darbuotojai šalina trumpiausiais terminais. Kartu akcentavo, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, o visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir (ar) nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliais terminais.

Be to, akcentavo, kad LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau, atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami nustatyta tvarka. Taip pat nurodė, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, jog įstaigos patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Dėl pareiškėjo perkėlimo į ligoninės bendrąjį skyrių paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 15 m. laisvės atėmimo bausme – 7 m. kalėjime, o likusieji pataisos namuose.

Kadangi bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2008 m. kovo 7 d., pareiškėjas turi būti laikomas ir (arba) gydomas kamerų tipo palatoje iki 2015 m. kovo 7 d. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 39–42) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 8 d. gydėsi LAVL ir buvo laikomas kameros tipo palatoje Nr. 19, kurios plotas 7,19 kv. m ir joje buvo 3 lovos, 1 kėdė, 1 spintelė, atliekanti stalo funkciją, WC bei prausykla. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio Vidaus tyrimų skyriaus viršininkės 2014 m. vasario 10 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog pareiškėjas visą nurodytą laikotarpį minėtoje palatoje gydėsi vienas. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjui ligoninės Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19 minimalaus ploto norma buvo užtikrinta per visą gydymosi laikotarpį. Be to, teismas akcentavo, kad LAVL nurodyta aplinkybė, jog minėtoje palatoje yra ir viena spintelė, kuri atlieka stalo funkciją, byloje nepaneigta. Taip pat akcentavo, kad LAVL pateikė 2013 m. gegužės 16 d. darbų priėmimo aktą Nr. BD-493, iš kurio matyti, jog palatoje Nr. 19 atliktas grindų remontas ir dažymas. Minėtos kameros remonto faktą patvirtina ir 2013 m. rugsėjo 27 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-1038. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad LAVL administracija patalpas prižiūri, atlieka jų remontą, todėl sprendė jog buvo remontuojamos ir kitos ligoninės patalpos. Tuo tarpu pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo kamerų tipo palatoje, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 13 d. nuosprendžiu nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme pirmuosius 7 metus atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2008 m. kovo 7 d. Vadinasi, siekdama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų, t. y. atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją, padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą, padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų, LAVL administracija turėjo teisėtą pagrindą izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų ir elgėsi teisėtai. Atitinkamai teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju institucijos neteisėti veiksmai nenustatyti ir pareiškėjui neturtinė žala nebuvo padaryta.

III. Pareiškėjas R. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, po 150 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną LAVL praleistą dieną. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas. Teigia, jog LAVL teiginys, kad pareiškėjas visą laiką palatoje buvo laikomas vienas, yra melagingas, kadangi jis buvo laikomas su dar 2 žmonėmis, be to, net ir laikant jį palatoje vieną, būtų pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto norma, kadangi palata yra užstatyta įvairiais daiktais. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad LAVL pateikti remonto darbų aktai yra niekiniai, ir prašo teismo išreikalauti filmuotą medžiagą dėl palatos Nr. 19 būklės. Kartu akcentuoja, kad spintelė yra skirta daiktams susidėti, o ne stalas, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis buvo izoliuotas pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 8 d., atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 10–11, 18–22), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, tik abstrakčiai nurodė, kad LAVL pateikti duomenys yra melagingi.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pagrindo abejoti tiesiogines savo funkcijas vykdančių pareigūnų ir darbuotojų oficialiuose dokumentuose užfiksuotomis aplinkybėmis, byloje nėra duomenų, kad LAVL pareigūnai ir darbuotojai būtų šališki ir suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ar kitaip jam pakenkti. Atsižvelgus į tai, minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, taip pat atsisakytina tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti filmuotą medžiagą dėl palatos Nr. 19, kurioje jis buvo laikomas, būklės. Juolab kad nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos yra praėję daug laiko ir dabartinė nurodytos palatos būklė objektyviai negalėtų atspindėti jos būklės būtent pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai nenumato, jog į minimalią vienam LAVL laikomam asmeniui turinčią tekti ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pažeista pareiškėjui LAVL turinti tekti minimali ploto norma, įvertinus tai, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 19, kurios plotas 7,19 kv. m, buvo laikomas vienas (b. l. 11, 19), atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, be kita ko, atsižvelgė ir įvertino aplinkybę, kad pareiškėjo laikymo palatoje Nr. 19 nebuvo stalo, tačiau buvo spintelė, kuri atliko stalo funkciją. Šiuo aspektu papildomai pabrėžtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo nurodytų teiginių aspektu ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyti, pareiškėjas taip pat neįrodė ir neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais.

Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o nenustačius bent vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius