2016-04-18 Nr. AB-8785-3-61-3-05524-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1536-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05524-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8643(11); 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 316,96 Eur (8 000 Lt), susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam Vidaus reikalų ministerijos sprendimu buvo paskirta 3 052,88 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą bei mokamas bazinės pensijos dydžio priedas, iš viso pareiškėjas gaudavo 3 412,88 Lt. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir mokama sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą VRM, tačiau 2014 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 1D-8643(11) nurodė, kad išmokėti susidariusios nepriemokos neturi teisinio pagrindo, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., o nuo 2014 m. sausio 1 d. mokama paskirto dydžio valstybinė pensija. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pensijos dalį. Pareiškėjo teigimu, pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pratęsimas 2013 metams yra neteisėtas, dėl to pareiškėjas prašo priteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai atsiliepime nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką, mokėdama pareiškėjui perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, VRM veikė teisėtai ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas pripažino, kad paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas neprieštarauja Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., išmokėjimo pareiškėjui. Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 11SP-356 pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-8643(11) pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėjo prie išvados, kad pareiškėjui 2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo sumažinta pagrįstai. Pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimo nepagrįstumo 2013 m. vertino kritiškai.

Teismas pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8643 (11) atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad šiuo sprendimu Vidaus reikalų ministerija atsisakė pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, pateikė informaciją apie pareiškėjui mokėtą pensijos dydį. Kadangi pareiškėjui pensija buvo mažinama pagrįstai, konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos sprendimą. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančias teisės aktais.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimas 2013 metais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, jam valstybinė pensija buvo sumažinta dideliu mastu, todėl jo atžvilgiu turi būti taikoma Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime vartojama sąvoka „valstybinių pensijų sumažinimas dideliu mastu“, ir praradimai kompensuoti.

Atsakovai pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, ši įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai, todėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pažymėjo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui A. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo ir Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8643 (11) panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nebuvo išmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl valstybinės pensijos sumažinimo pagrįstumo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui A. M. Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 11SP-356 nuo 2013 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 3 052,88 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 11SP-357 nuspręsta nuo 2013 m. sausio 1 d. mokėti 360 Lt bazinės pensijos dydžio priedą. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo jos paskyrimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo matyti, kad šio įstatymo 4 straipsnio nuostatos valstybinėms pensijoms buvo taikomos iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 12 d. su prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau atsakovas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 1D-8643(11) nurodė, kad VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Taip pat nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nėra perskaičiuojama, tačiau pensijos dydis ribojamas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 2 605,20 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo klausimas jau yra įvertintas Konstitucinio Teismo, kuris 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Pareiškėjo pagal minėtą teisinį reguliavimą perskaičiuotos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 procentų), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė