2017-03-08 Nr. AB-5504-3-61-3-03405-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-305-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03405-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. A. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų pakeitimo ir panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 6-24-7929, nustatant, kad jai mokėtina motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. sudaro 11 403,96 Eur, pakeisti Valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. 6-24-9734, nustatant, kad jai mokėtina motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d. sudaro 1 310,80 Eur, panaikinti Valdybos 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (11.1)1-4333 ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (11.1)-1-4720.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimais į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. posėdžio metu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2017 m. vasario 8 d., suteikiant galimybę pareiškėjai patikslinti skundą.

2017 m. sausio 30 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas, kuriame pareiškėja nurodė, kad Valdybos Vilniaus skyrius 2017 m. sausio 6 d. sprendimais Nr. PA_SP2-14 ir Nr. PA_SP5-181 perskaičiavo jai skundžiamais sprendimais paskirtą motinystės pašalpą, netaikydamas iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, numatančių maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ribojimą. 2017 m. sausio 10 d. jai buvo išmokėtas perskaičiuotos ir skundžiamais sprendimais priskaičiuotos motinystės pašalpos skirtumas. Tokiu būdu jos reikalavimai buvo patenkinti, todėl ji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi, atsiima skundą ir prašo administracinę bylą nutraukti. Pareiškėja kartu prašė grąžinti jai sumokėtą žyminį mokestį, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja nurodė, kad į teismą kreipėsi visiškai pagrįstai, jokių kitų galimybių ginti savo teises neturėjo. Pagal neteisingą, Konstitucijos nuostatų neatitinkantį įstatymą jai buvo apskaičiuota dvigubai mažesnė pašalpa nei turėtų būti. Įstatymų leidėjas geruoju patenkino asmenų, kurių teises pažeidė, reikalavimus. Pareiškėjos manymu, ji turėjo realų bei pakankamą pagrindą kreiptis į advokatą ir dėl to patyrė išlaidas. Atsisakius atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tai reikštų, kad ji nukenčia dėl to, jog teisėtu ir pagrįstu būdu gynė savo teises.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas prašė netenkinti pareiškėjos prašymo.

Atsakovas nurodė, kad Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai iki oficialiai paskelbiant Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą negali būti laikomi neteisėtais. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymą ir numatydamas, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, jos perskaičiuojamos netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio, įgyvendino jam suteiktą teisę nustatyti teisinį reglamentavimą, kuriuo būtų pašalintos neigiamos antikonstitucinėmis pripažintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų pasekmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjos atsisakymą nuo skundo ir bylą nutraukė. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Teismas iš dalies tenkino pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 30 Eur žyminio mokesčio ir 170 Eur atstovavimo išlaidų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu, nustatė, kad pareiškėjos atsisakymas nuo skundo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui neprieštarauja, todėl pareiškėjos skundo atsisakymą priėmė ir bylą nutraukė. Teismas pareiškėjai išaiškino, kad pagal ABTĮ 104 straipsnio 3 dalį bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Teismas rėmėsi ABTĮ 38 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjos prašymo grąžinti žyminį mokestį netenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėja patyrė bylinėjimosi išlaidas – už skundą sumokėjo 30 Eur, už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 1 785 Eur.

Teismas rėmėsi ABTĮ 40 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, vertino, kad pareiškėja turi teisę gauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimą.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjai motinystės pašalpa buvo paskirta 2016 m. gegužės 19 d. ir 2016 m. birželio 16 d. sprendimais, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis, tačiau tuo metu taikytinomis teisės nuostatomis. Dėl to pareiškėja, nesutikdama su šiais sprendimais, įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi teisminės gynybos.

Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas 2016 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 pakeitė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą Nr. IX-110 ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujoje įstatymo redakcijoje įstatymų leidėjas įgyvendino Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą ir nenumatė maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms apskaičiuoti. Pagal 2016 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 2 straipsnio 1 dalį buvo numatyta, kad naujos redakcijos įstatymas įsigalios 2017 m. sausio 1 dienos.

Įstatymų leidėjas 2016 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 2 straipsnio 3 dalyje nustatė, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos kreipimosi teisminės gynybos metu nebuvo numatyta jokio teisinio mechanizmo, pagal kurį būtų numatyta kompensuoti pašalpos gavėjų, kurioms paskirta mažesnio dydžio motinystės pašalpa pagal Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas (laikotarpiu po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo 2016 m. kovo 15 d. iki naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo), turtiniai praradimai. Dėl to teismas vertino, kad pareiškėja, esant tokiai teisinei situacijai, siekdama apginti antikonstitucinio teisinio reguliavimo taikymu pažeistas jos teises, pagrįstai kreipėsi teisminės gynybos.

Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu pakeitė 2016 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas šiuo teisiniu reguliavimu nustatė pašalpos gavėjų, kurioms paskirta mažesnio dydžio motinystės pašalpa pagal Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas (laikotarpiu po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo 2016 m. kovo 15 d. iki naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo), turtinių praradimų kompensavimo mechanizmą.

Iš šio įstatymo rengimo dokumentų teismas nustatė, kad toks mechanizmas buvo nustatytas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pasiūlymu. Šio įstatymo pakeitimo iniciatoriai manė, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lieka neišspręsta problema dėl tų asmenų, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (2016 m. kovo 15 d.) iki naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo – realiai susidaro situacijos, kai asmenims, kurių faktinės aplinkybės vienodos, turėtų būti taikomos skirtingos teisės normos (vieniems taikant galiojančio įstatymo numatytas išmokų „lubas“, kitiems ne), o tai, kokios normos jiems taikomos, iš esmės priklausytų ne nuo objektyvių sąlygų, o nuo iš esmės subjektyvių aplinkybių. Įstatymo iniciatorių manymu, reglamentavimas, sudarantis prielaidas skirtingam teisiniam tapačių faktinių aplinkybių vertinimui, nėra socialiai teisingas.

Iš 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-2501 rengimo dokumentų teismas nustatė, kad šiuo įstatymu kompensavimo mechanizmas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, tos pašalpos gavėjos, kurioms paskirta mažesnio dydžio motinystės pašalpa pagal Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas (laikotarpiu po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo 2016 m. kovo 15 d. iki naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo), ir kurios kreipėsi teisminės gynybos, pasiektų, jog jų atžvilgiu antikonstitucinis teisinis reguliavimas, nustatęs maksimalų pašalpų dydį, nebūtų taikomas.

Teismas pažymėjo, kad pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bendros taisyklės – Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo į ateitį – išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Esant šioms aplinkybėms, teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu nustatydamas pašalpų perskaičiavimą asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, be kitų tikslų, siekė, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad ne teismo tvarka būtų patenkinti besikreipusių teisminės gynybos pašalpų gavėjų teisme pareikšti reikalavimai, tuo išvengiant tolesnio bylinėjimosi. Teismas darė išvadą, kad ta aplinkybė, jog remiantis 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2017 m. sausio 6 d. sprendimais Nr. PA_SP2-14 ir Nr. PA_SP5-181 perskaičiavo pareiškėjai skundžiamais sprendimais paskirtą motinystės pašalpą, netaikant iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, numatančių maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ribojimą, reiškia, kad atsakovas geruoju patenkino pareiškėjos reikalavimą padavus skundą teismui. Pareiškėjos teisės taikant antikonstitucinį teisinį reguliavimą ir priimant skundžiamus sprendimus, buvo pažeistos, pareiškėja, siekdama apginti antikonstitucinio teisinio reguliavimo taikymu pažeistas jos teises, pagrįstai kreipėsi teisminės gynybos, dėl to ji patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias atsakovas privalo atlyginti.

Teismas nurodė, kad gali būti atlyginamos tik būtinos, pagrįstos ir racionalios bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjos patirtų atstovavimo išlaidų (1 785 Eur) teismas tokiomis nelaikė.

Teismas rėmėsi Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas nustatė, kad pareiškėja su advokatu D. A. sutartį dėl teisinės pagalbos sudarė 2016 m. birželio 13 dieną. Atsižvelgęs į 2017 m. sausio 27 d. advokato suteiktų paslaugų ataskaitą ir byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad advokatas ruošė 2016 m. birželio 16 d., 2016 m. liepos 18 d. skundus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, skundą teismui, rengė prašymą teismui sustabdyti bylą, rengė 2016 m. lapkričio 4 d. skundą Valdybai dėl Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 7 d. sprendimo, kuriuo buvo perskaičiuota motinystės pašalpa (susijęs su ginču sprendimas, dėl kurio apskundimo buvo atidėtas teismo posėdis), dalyvavo apie 20 min. trukusiame teismo posėdyje, rengė prašymą nutraukti bylą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš 2017 m. sausio 27 d. advokato suteiktų paslaugų ataskaitos teismas nustatė, kad advokatas teikė ir kitas paslaugas (konsultacijas, susipažino su dokumentais, aptarė bylą, kt.), tačiau šias paslaugos teismas laikė aukščiau minėtų suteiktų paslaugų dalimi ir nurodė, kad už jas atskirai patirtos išlaidos neatlygintinos.

Teismas rėmėsi Rekomendacijų 2, 7, 8.1„ 8.2, 8.19 punktais, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo specialių žinių, nebuvo būtinybės išvykti į kitą vietovę, ginčo turtinis interesas nebuvo itin didelio dydžio. Skundas iš esmės rėmėsi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo faktu ir jame išdėstytais argumentais. Iš bylos medžiagos teismas vertino, kad advokatas galimai yra pareiškėjos sutuoktinis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas priteistinų atstovavimo išlaidų dydį mažino ir būtinomis, pagrįstomis ir racionaliomis bylinėjimosi išlaidomis pripažino ne didesnę kaip 170 Eur sumą. Pareiškėjai taip pat priteisė 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio fondo valdybos Vilniaus skyrius atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti ir nepriteisti iš Valdybos Vilniaus skyriaus bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai.

Atsakovas pažymi, kad teismas nenagrinėjo Valdybos Vilniaus skyriaus pateiktų argumentų, jog Valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjos atžvilgiu privalėjo taikyti ir taikė galiojančius teisės aktus ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tinkamai elgėsi bylos nagrinėjimo metu, sąžiningai atliko procesines pareigas ir sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, bylos nevilkino, motinystės pašalpą pareiškėjai perskaičiavo ir išmokėjo nedelsiant, iš karto įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui bei apie tai informavo teismą. Atsakovas pabrėžia, kad motinystės pašalpa pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kuriomis nesivadovauti Valdybos Vilniaus skyrius negalėjo. Atsakovas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-1045-208/2017.

Pareiškėja I. A. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir priteisti jai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo nustatyti, kad bylos dalis, t. y. pateikiamas priedas: išrašas ir povedybinės sutarties kopija yra nevieša medžiaga.

Pareiškėja nurodo, kad byla buvo sudėtinga, nes ginčas dėl atsakovo teisės nustatyti sumažintą maksimalų dienų kompensuojamąjį uždarbį yra naujas, teisminės praktikos šiuo klausimu nėra, todėl teikiant skundą reikėjo gilintis į labai plačias konstitucinės ir administracinės teisės sritis, ieškoti teisminės praktikos panašiose bylose, kurių nuostatas būtų galima taikyti kaip analogiją ginčo atvejui. Taip pat reikėjo vertinti ir analizuoti teisės šaltinius srityje dėl teisės aktų galiojimo ir negaliojimo laiko, galimybės taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą „atgal“. Pareiškėja nurodo, kad ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas buvo sudėtingas, šalys aktyviai reiškė savo argumentus. Pareiškėja pažymi, kad advokato paslaugų kaina sudarė apie 30 procentų patenkinto reikalavimo sumos, kas advokatūros ir teismų praktikoje laikoma pagrįstu ir priimtinu dydžiu. Pareiškėja pažymi, kad dėl bylos sudėtingumo, ginčo naujumo, jai sunkiai sekėsi rasti atstovą. Pareiškėja patvirtina, kad byloje ją atstovavo sutuoktinis, tačiau nesutinka, kad ši aplinkybė yra pagrindas sumažinti priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą. Pareiškėjos manymu, toks vertinimas pažeidžia asmenų lygybės principą, įtvirtintą ABTĮ 6 straipsnyje, ir teisės pasirinkti advokatą principą, nustatytą Advokatūros įstatymo 4 straipsnyje. Pareiškėja pažymi, kad su sutuoktiniu yra sudariusi povedybinę sutartį, kuria nustatytas visiško sutuoktinių turto atskirumo teisinis režimas. Pareiškėjos manymu, atstovaujant bet kokį asmenį, nesvarbu ar sutuoktinį, ar ne, sugaištama tiek pat laiko, gautos pajamos, atstovaujant sutuoktinį, apmokestinamos tokia pačia mokesčių suma, patiriamos tokio pat dydžio sąnaudos. Pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai mažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, nes patirta bylinėjimosi išlaidų suma neviršijo teisės aktuose nustatytų maksimalių dydžių. Pareiškėja pažymi, kad teismas neatskleidė, kokia dalimi koks kriterijus nulėmė tokį drastišką bylinėjimosi išlaidų mažinimą, priteisiant mažiau nei dešimtadalį patirtų išlaidų.

Pareiškėja I. A. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Pareiškėjos manymu, atsakovas neteisingai plečiamai aiškina ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į atsakovo ir pareiškėjos atskiruosius skundus prašo atsakovo atskirąjį skundą tenkinti ir pakeistai pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies nepriteisiant iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų. Valdyba sutinka su atsakovo atskirajame skunde išdėstytais motyvais.

Pareiškėja I. A. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties dalies, kuria buvo iš dalies patenkintas pareiškėjos prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atskiruoju skundu nesutinka su pareiškėjai priteistomis išlaidomis, patirtomis pirmosios instancijos teisme, šiai atsisakius skundo.

Remiantis bylos duomenimis, pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi teisminės gynybos iš esmės siekdama, kad jai būtų išmokėta motinystės pašalpos nepriemoka nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 dienos. Šis pareiškėjos siekis buvo patenkintas Valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. sausio 6 d. sprendimais Nr. PA_SP2-14 ir Nr. PA_SP5-181 perskaičiavus pareiškėjai skundžiamais sprendimais paskirtą motinystės pašalpą, netaikant iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, numatančių maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ribojimą. Dėl šios priežasties pareiškėja 2017 m. sausio 28 d. pirmosios instancijos teismui pateikė skundo atsisakymą. Ši administracinė byla užbaigta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartimi patenkinus pareiškėjos prašymą ir nutraukus bylą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Šiuo atveju svarbu nustatyti tai, ar pareiškėja turi teisę gauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimą, ar laikytina, jog atsakovas pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo prasmę geruoju patenkino pareiškėjos skundo reikalavimus. Atsakovas pažymi, jog išmokėjo pareiškėjai motinystės pašalpos skirtumą atsižvelgdamas į 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusį Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą bei nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusias Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra iš esmės pažymėjęs, kad pareiškėjo teisė į išlaidų atlyginimą negali būti paneigta vien dėl tos aplinkybės, jog atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimus ne savo paties iniciatyva, bet dėl to, kad buvo priimtas ginčui aktualus Konstitucinio Teismo nutarimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-98/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-690/2012, 2013 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-13/2013) (ABTĮ 15 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Laikantis aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos, atsižvelgus į šioje byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos pareiškėjai reikalauti išlaidų atlyginimo ir nėra pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti atsakovo atskirąjį skundą nėra pagrindo.

Pareiškėja atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jai priteista tik dalis jos prašomų bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjos manymu, byla buvo sudėtinga, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Byloje esantys 2017 m. sausio 27 d. ataskaita, 2017 m. sausio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 922 bei 2017 m. sausio 27 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. DF 0004 (b. l. 88-90) patvirtina, kad pareiškėja advokatui D. A. sumokėjo 1 785 Eur atstovavimo išlaidų. Šią sumą sudaro 2017 m. sausio 27 d. ataskaitoje nurodytos konkrečios paslaugos su detaliais įkainiais (b. l. 88).

Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.1 punktais, už 2016 m. birželio 16 d., 2016 m. liepos 18 d., 2016 m. lapkričio 4 d. skundų Valdybai parengimą maksimali priteistina suma yra 683,04 Eur (0,3 x 756,9 + 0,3 x 748 + 0,3 x 771,9). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 19 d. teismui pateikė skundą (b. l. 1-3). Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.2 punktais, maksimali galima priteisti suma už skundo parengimą 1 870 Eur (2,5 x 748). Pareiškėja, atsižvelgdama į teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį dėl trūkumų pašalinimo, pateikė 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymą (b. l. 8), dėl kurio parengimo nurodė patyrusi 70 Eur išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. prašymas dėl trūkumų šalinimo buvo surašytas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartį pašalinti nutartyje nustatytus trūkumus, už šias paslaugas patirtos išlaidos nepriteistinos. Pareiškėja 2016 m. spalio 20 d. išsiuntė teismui prašymą dėl bylos sustabdymo (b. l. 57, 58), dėl kurio parengimo patyrė 245 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.16 punktais, maksimali galima priteisti suma už tokį prašymą yra 308,76 Eur (0,4 x 771,9). Iš 2016 m. lapkričio 30 d. informacinės pažymos (b. l. 66-67) matyti, kad pareiškėjos atstovas advokatas D. A. dalyvavo teismo posėdyje, prasidėjusiame 10.09 val. ir pasibaigusiame 10.19 val., t. y. trukusiame 10 minučių. 2017 m. sausio 27 d. ataskaitoje pažymėta, kad advokatas 1,5 val. skyrė susipažinimui su atsakovų atsiliepimais į skundą, jų analizavimui. Vadovaujantis 2, 7, 8.19, 9 punktais, už šias paslaugas maksimali priteistina suma yra 154,38 Eur (2 x 0,1 x 771,9). Pareiškėja taip pat pateikė 2017 m. sausio 28 d. prašymą dėl bylos nutraukimo, papildomų dokumentų prijungimo (b. l. 80-82). Pareiškėja nurodo dėl šio prašymo parengimo patyrusi 105 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.16 punktais maksimali priteistina suma už tokį prašymą yra 317,32 Eur (0,4 x 793,3).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vertinant pareiškėjos patirtų atstovavimo išlaidų dydį, jis neviršija maksimaliai rekomenduojamų dydžių.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, tai, kad nereikėjo vykti į kitą vietovę, ginčo turtinis interesas nebuvo itin didelio dydžio, skundo pobūdį, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjos advokatas yra jos sutuoktinis, priteistinų atstovavimo išlaidų dydį mažino iki 170 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų dydis negali būti pripažintas būtinu, pagrįstu ir racionaliu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas atsižvelgdama į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, į tai, kad atsakovas geruoju patenkino pareiškėjos reikalavimą, o jo ankstesnė pozicija buvo grindžiama tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, įvertinusi tai, kad pareiškėjos pateikta povedybinė sutartis buvo sudaryta jau po kreipimosi į apygardos administracinį teismą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjos prašoma ir pakankamais byloje esančiais įrodymais pagrįsta patirtų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 900 Eur. Tokia suma, teisėjų kolegijos nuomone, yra racionali, protinga ir sąžininga, atitinkanti šalių lygiateisiškumo principą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėja sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio (b. l. 14), kurį jai priteisė iš atsakovo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties dalis dėl atstovavimo išlaidų priteisimo keistina, pareiškėjai iš atsakovo priteisiant 900 Eur atstovavimo išlaidų.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Iš pareiškėjos pateikto 2017 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymo Nr. 10, 2017 m. kovo 6 d. ataskaitos ir 2017 m. kovo 7 d. sąskaitos už teisinę pagalbą matyti, kad pareiškėja advokatui D. A. už atskirojo skundo paruošimą, susipažinimą su atsakovo atskiruoju skundu, atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą paruošimą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų paruošimą sumokėjo 595 Eur.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos atskirasis skundas parengtas 2017 m. vasario 15 dieną. Vadovaujantis Rekomendacijos 7, 8.15 punktais, maksimali galima priteisti suma už atskirojo skundą parengimą yra 317,32 Eur (793,3 x 0,4). Pareiškėjos prašoma priteisti 280 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Kita vertus, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos atskirasis skundas yra tenkintinas iš dalies. Pareiškėja atskiruoju skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį priteisiant jai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. vietoj priteistų 170 Eur priteisti 1 785 Eur. Taigi pareiškėja atskiruoju skundu iš esmės siekė, kad jai dar būtų priteista 1615 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai papildomai priteistina 730 Eur. Atsižvelgus į šias aplinkybes, matyti, kad pareiškėjos atskirasis skundas buvo tenkintas iš dalies, kuri sudaro 45 procentus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos atskirojo skundo tenkintų reikalavimų apimtį, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, konstatuoja, kad už atskirojo skundo parengimą pareiškėjai nagrinėjamu atveju priteistina iš atsakovo 126 Eur.

Pareiškėja nurodo už atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą parengimą, susipažinimą su atsakovo atskiruoju skundu patyrusi 280 Eur (35 + 245) išlaidų. Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.16 punktais maksimali galima priteisti suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 317,32 Eur (793,3 x 0,4). Pažymėtina, kad atsakovo atskirasis skundas netenkintas. Atsižvelgusi į Rekomendacijų 2 punkte išdėstytus kriterijus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai už atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą parengimą priteistina iš atsakovo 200 Eur.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo priskirtinas prie kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese (Rekomendacijų 8.17 p.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-707/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-416/2014,2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-1158/2014). Pareiškėjos prašoma priteisti 35 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose įtvirtinto maksimalaus dydžio ir laikytina racionali bei pagrįsta, todėl priteistina pareiškėjai iš atsakovo.

Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 361 Eur (126 + 200 +35) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašomų pripažinti nevieša medžiaga dokumentų pobūdį, pareiškėjos prašymą tenkina ir daro išvadą, kad pareiškėjos pateiktas išrašas iš vedybų sutarčių registro su priedu – povedybine sutartimi, pripažintinas nevieša bylos medžiaga bei neteiktinas susipažinti ir kopijuoti kitiems asmenims.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, 14 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą atmesti.

Pareiškėjos I. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį pakeisti, padidinant pareiškėjai I. A. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus priteistą atstovavimo išlaidų sumą iki 900 Eur (devynių šimtų eurų).

Pareiškėjos I. A. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjai I. A. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 361 Eur (tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjos I. A. prašymą tenkinti ir pripažinti išrašą iš vedybų sutarčių registro su priedu – povedybine sutartimi, nevieša bylos medžiaga bei neteikti jų susipažinti ar kopijuoti kitiems asmenims.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė