2017-10-24 Nr. BB-5910-1-51-3-00002-2016-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-242-303/2017 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-51-3-00002-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.1; 2.1.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai R. G.,

jos atstovei advokatei Giedrei Cimbolienei,

išteisintojo A. Ž. gynėjai advokatei Virginijai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį 20 MGL (760 Eur) dydžio bauda. Iš A. Ž. R. G. priteista 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. Ž. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). R. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Iš privačios kaltintojos R. G. išteisintajam A. Ž. priteista 1100 Eur proceso išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios bei jos atstovės, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Ž. nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad 2014 m. lapkričio 8 d. 11.08–13.08 val. (duomenys neskelbtini), iš savanaudiškų paskatų siekdamas pažeminti R. G. ir pakenkti jai kaip asmeniui, paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją: kad automobilyje, esančiame tame pačiame kaime, R. G. slepia (laiko) kontrabandines prekes; šias tikrovės neatitinkančias žinias (informaciją) A. Ž. pranešė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariatui. Kai pareigūnai patikrino šią informaciją, ji nepasitvirtino. Taip A. Ž. pažemino R. G. ir pakirto pasitikėjimą ja.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. Ž. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad vien faktas, jog A. Ž. pranešė policijos pareigūnams apie, jo manymu, daromą R. G. pažeidimą, nesudaro pagrindo teigti, kad jis tyčia skleidė šmeižikiško pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją. Sąžiningas kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas; byloje surinkti įrodymai nepaneigia to, kad A. Ž. sąžiningai klydo, neįrodo, jog jis pateikė žinomai melagingą informaciją. Kai atitinkamo kreipimosi turinys tampa žinomas pareigūnams (policijos pareigūnams, prokurorams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu. Taigi A. Ž., nesant jo veikoje būtinųjų šmeižimo požymių, pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Kasaciniu skundu privati kaltintoja ir nukentėjusioji R. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį be pakeitimų.

3.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti panaikintas, teismui padarius esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 331 straipsnio 2 dalis), nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, pažeidus lygiateisiškumo ir teisės į teisingą teismą principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, taip pat netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BK 154 straipsnio 1 dalis).

3.2. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nevertino bylos duomenų, neatkreipė dėmesio į tai, kad savo apeliaciniame skunde išteisintasis A. Ž. pateikė naują buvusių įvykių interpretaciją, pakeitė pranešimo policijai tariamos kontrabandos dalyką, iš esmės nesutampa išteisintojo ir jo kviestų liudytojų parodymai.

3.3. Kasatorė mano, kad A. Ž. siekė savanaudiškais tikslais išnaudoti bet kokią tikrą ar tariamą progą tam, kad paveiktų nukentėjusiąją sprendžiant kitus tarpusavio nesutarimus (taip pat ir civilinį ginčą dėl paveldėjimo teisinių santykių realizavimo). A. Ž. nenurodė aplinkybių, kad R. G. kada nors būtų padariusi teisės pažeidimą dėl kontrabandinių prekių laikymo ar realizavimo, tik teigė, jog iki tiriamo įvykio yra siūliusi iš jos įsigyti kontrabandinių prekių – degtinės. Duomenų, kad tai buvo kontrabandinės prekės, nepateikė nei A. Ž., nei kiti byloje apklausti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad A. Ž. pirmosios instancijos teisme nurodė apie R. G. cigarečių kontrabandą, o jau apeliacinės instancijos teisme – apie degtinės kontrabandą. Tai rodo, anot kasatorės, jog jis žinojo, kad R. G. neužsiima nei cigarečių, nei degtinės kontrabanda, ir kreipėsi į policiją ne siekdamas užkirsti kelią galimam nusikaltimui, o norėdamas pakenkti R. G. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė to, kad A. Ž., nebūdamas įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo (nematė butelių, užrašų, banderolių ant butelių buvimo ar nebuvimo ir t. t.), paskleidė informaciją, kad tai kontrabandinės prekės (degtinė), dėl to jis negalėjo klysti sąžiningai. Tokios aplinkybės, anot kasatorės, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos teisiniais argumentais. Nuosprendis, pagrįstas spėjimais, prielaidomis, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė skundo nagrinėjimo ribas, yra nepagrįsta.

3.4. Kasatorė, be to, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jos 1100 Eur išteisintojo A. Ž. naudai procesinių išlaidų atlyginimo, nepagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461-895/2015 kaip precedentu, nes faktinės šios bylos aplinkybės yra skirtingos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuojama, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagrindinė paskirtis yra piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Apeliacinės instancijos teismas, anot R. G., turėjo pagrįsti, kaip reiškėsi jos piktnaudžiavimas procesu (nuteistojo A.

Ž. išteisinimas apeliacinės instancijos teisme negali būti vertinamas kaip jos piktnaudžiavimo procesu įrodymas). Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatorės 1100 Eur advokato išlaidoms sumokėti, neatsižvelgė į bylos sudėtingumą, į tai, kad advokatas nerengė procesinių dokumentų, o naudojosi kitų institucijų priimtais dokumentais, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių proceso išlaidų apimties pagrįstumą, teismas nepaisė protingumo ir sąžiningumo principų, spręsdamas dėl visos gynėjo ir jo ginamojo A.

Ž. sutartimi nustatytos priteistinos sumos. R. G., cituodama BPK 103 straipsnio, 105 straipsnio 5 dalies ir 106 straipsnio nuostatas, pažymi, kad, priteisdamas iš privataus kaltintojo advokato darbo išlaidas, teismas turėjo atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla, taip pat į priešingus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų rezultatus. Nei pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas A. Ž., nei apeliacinės instancijos teismas, jį išteisindamas, nenustatė R. G. piktnaudžiavimo procesu fakto.

A. Ž. patirtos išlaidos yra susijusios su teisės į gynybą įgyvendinimu procese. Kasatorė, cituodama kasacinės instancijos teismo 2005 m. spalio 27 d. priimtą konsultaciją Nr. B3-364, teigia, kad BPK išteisintojo patirtos išlaidos dėl gynėjo paslaugų tiesiogiai nėra įvardytos kaip proceso išlaidos, tačiau BPK 103 straipsnio 6 punktas, 104 straipsnio 2 dalis teismui leidžia proceso metu patirtomis išlaidomis laikyti ir proceso išlaidas, kurios nėra nurodytos BPK 103 straipsnio 1–5 punktuose. Tada, kai procesas buvo pradėtas tik pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) pareiškimą, pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį bet kurios rūšies proceso išlaidos gali būti priteisiamos iš pareiškimą pateikusio asmens, todėl išteisintojo išlaidos, patirtos dėl gynėjo paslaugų, gali būti priteisiamos iš nukentėjusiojo.

Esant baudžiamojo proceso pradžiai privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis), sprendžiant proceso išlaidų priteisimo klausimą, išteisintojo patirtos išlaidos turėtų būti priteisiamos iš pareiškimą pateikusio asmens, tačiau tik tuo atveju, jei būtų nustatoma, kad nukentėjusysis inicijavo baudžiamąjį procesą, neturėdamas pagrindo teigti, jog jis nukentėjo nuo nusikalstamos veikos. Sprendžiant, ar buvo piktnaudžiaujama procesu, esminės reikšmės turi ne baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų išteisinimo faktas, o nukentėjusiojo kreipimosi teisminės gynybos aplinkybės, vertintinos tiek, kiek tai reikšminga konstatuojant, ar nėra aiškiai išreikšto piktnaudžiavimo teise, atidumo ir rūpestingumo nepaisymo.

Kasatorė daro išvadą, kad piktnaudžiavimu procesu būtų pagrįstai pripažintina situacija, kai kaltinamojo teisinis statusas ir kitos aplinkybės liudytų, jog atidus ir protingas žmogus, esant analogiškai padėčiai, teisinės gynybos nesikreiptų. R. G. teigia, kad, nesant pagrindų jos veiksmų pripažinti neteisėtais, nėra sąlygų priteisti iš privataus kaltintojo proceso išlaidų išteisintojo naudai: BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka pats asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Taigi teismas nėra imperatyviai įpareigotas nuspręsti, ar kaltinamojo išteisinimo atveju jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priteisiant privataus kaltinimo proceso metu turėtas išlaidas atsižvelgiama, koks yra išteisinimo pagrindas, ar įvykis realus, ar išteisintasis tame konflikte aktyviai dalyvavo, ar jis nulėmė savo veiksmais konflikto kilimą. Tiek iš pirmosios, tiek ir iš apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad ketinimo nepagrįstai pradėti procesą nėra.

4. Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadinasi, šioje byloje paduoto privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. kasacinio skundo argumentai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų vertinimo interpretavimas, ginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės ir pan., nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies

6. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

6.1. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims (informacijai) taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis); tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi, vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015 ir kt.). Vadinasi, jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę.

6.2. Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tačiau pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015).

6.3. Nagrinėjamoje byloje A. Ž. kaltintas tuo, kad pranešdamas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono policijos komisariatui, jog R. G. automobilyje slepia (laiko) kontrabandines prekes, paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, taip ją pažemindamas ir pakirsdamas pasitikėjimą ja. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie paskleistos informacijos pobūdį (atitinka ji tikrovę ar ne, tyčia skleidžiama, suvokiant, kad ji žemina žmogaus garbę, ar ne, ir pan.) sprendžiama iš viso jos turinio, įvertinus aplinkybių, kuriomis ji buvo paskleista, visumą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2014 m. lapkričio 8 d., 12.18 val., Bendrojo pagalbos centro informacinės sistemos (toliau – BPCIS) telefonu buvo gautas A. Ž. pranešimas, jog jis įtaria, kad „giminaičiai kažką slepia automobilyje „Toyota“ (duomenys neskelbtini), pagal pranešėją, galėtų slėpti kontrabandines prekes. Kur paslėptas automobilis, parodys <...>“. Policijos pareigūnams nuvykus į pareiškėjo nurodytą vietą ir patikrinus minėtą automobilį, gauta informacija nepasitvirtino.

6.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad A. Ž. kreipimasis į policiją įtariant giminaičius dėl daromo teisės pažeidimo nelaikytinas šmeižiančios informacijos apie R. G. paskleidimu. Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, kad A. Ž. siekė ne paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. G. (kuri pranešime policijai nebuvo netgi įvardyta), o norėjo, kad įstatyme nustatyta tvarka būtų ištirtos jo nurodytos aplinkybės apie, tikėtina, daromą teisės pažeidimą. Šią informaciją priėmė ir nustatyta tvarka patikrino policijos pareigūnai, kuriems ji ir buvo skirta. Todėl tai, kad pranešime policijai nurodyta informacija nepasitvirtino, nesudaro pagrindo kvalifikuoti A. Ž. veiksmus pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Nustatytos aplinkybės rodo, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją A. Ž. įtarimas (nuomonė) apie galbūt daromą teisės pažeidimą (t. y. įtariant giminaičius automobilyje slepiant (laikant) kontrabandines (akcizines) prekes) buvo susijęs su tam tikru faktiniu pagrindu (A. Ž., M. Ž. ir S. S., įvertinę ankstesnius siūlymus jiems dėl pigesnio alkoholio įsigijimo, įtarė, kad maiše, kurį R. G. išsiėmė iš mašinos bagažinės, galėjo būti kontrabandinė degtinė; įtarimus jiems stiprino tai, kad savo automobilį, iš kurio prieš tai buvo išimtas maišas su buteliais, R. G. pastatė (jų manymu, paslėpė) kaimynės kieme, gale namo). Todėl, – tai pagrįstai pripažino apeliacinės instancijos teismas, – A. Ž., pranešdamas BPCIS telefonu apie savo įtarimus dėl galbūt daromo teisės pažeidimo, siekė ne tikrovės neatitinkančios informacijos apie R. G. paskleidimo BK 154 straipsnio prasme, o jo pranešime nurodytų aplinkybių ištyrimo. Minėta, kaltininko suvokimas, kad jis skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją, yra būtinas BK 154 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis. Nenustačius visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. Ž. dėl kaltinimo, padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nuorodų į BPK reikalavimų pažeidimus

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas A. Ž. kaltės klausimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie kasatorės skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nesusieti su konkrečia bylos medžiaga ir prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

7.1. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7.2. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų nuosprendį naikinti, neturi. Visi duomenys, kuriais šis teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Priešingai, nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek A. Ž. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius, įrodymus (t. y. privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G., liudytojų J. G., M. P., M. B., S. S., V. G., M. P., J. D., paties A. Ž. parodymus, rašytinę medžiagą), šiuos įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina byloje surinktus įrodymus bei nustatytas bylos faktines aplinkybes ir nusprendžia A. Ž. išteisinti. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ir surašydamas išteisinamąjį nuosprendį, byloje pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Dėl baudžiamojon atsakomybėn traukto asmens proceso išlaidų

8. Kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jos 1100 Eur proceso išlaidų, netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos.

8.1. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį sumoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis privataus kaltinimo byloje – dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014). Privataus kaltinimo bylose svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, advokato laiko teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinio, teismo posėdžių skaičiaus, parengtų procesinių dokumentų apimties ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-648/2015).

8.2. Baudžiamoji byla prieš A. Ž. pradėta pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. skundą, kuris jo padavimo metu buvo pakankamai argumentuotas; to teisinės pasekmės – pirmosios instancijos teismo priimtas dėl A. Ž. apkaltinamasis nuosprendis, kuris buvo panaikintas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla nėra didelės apimties (bylos nagrinėjimo metu ją sudarė 1 tomas bylos medžiagos), taip pat ji nėra sudėtinga nei pagal savo faktines aplinkybes, nei teisės taikymo prasme, proceso metu nukentėjusioji nevilkino bylos nagrinėjimo (pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta per keturis teisiamuosius posėdžius, kurie užtruko apie keturias valandas; apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant pagal nuteistojo A. Ž. gynėjos advokatės V. B. apeliacinį skundą, byla išnagrinėta per pusę valandos). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, sąžiningumo ir teisingumo principus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. apeliacinės instancijos teismo priteista 1100 Eur suma dėl A. Ž. turėtų proceso išlaidų atlyginimo mažintina iki 600 Eur.

Dėl privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios procesinių išlaidų

9. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka privati kaltintoja ir nukentėjusioji R. G. pateikė 600 Eur pinigų priėmimo kvitą, t. y. dokumentą, įrodantį, kad tokią pinigų sumą ji sumokėjo savo advokatei G. Cimbolienei už jos atstovavimą kasacinės instancijos teisme.

9.1. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas tik iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš dalies patenkinus privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios kasacinį skundą dėl iš jos priteistinų proceso išlaidų A. Ž. dydžio, kita jos kasacinio skundo dalis, t. y. dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, atmetama. Vadinasi, A. Ž. procesinis statusas – išteisintasis. Dėl to privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. patirtos išlaidos už advokato paslaugas kasacinės instancijos teisme iš išteisintojo nepriteisiamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2015, 2K-480-489/2015, 2K-104-303/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 1100 Eur proceso išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, priteisimo iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. išteisintajam A. Ž.

Iš privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios R. G. priteisti išteisintajam A. Ž. 600 Eur proceso išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis

Audronė Kartanienė