2021-04-14 Nr. AB-7542-3-61-3-03001-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-258-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03001-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 12 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 206, kurioje sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas 1,5 metro aukščio sienele ir užuolaida, kas neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, nes jį galėjo stebėti kiti kameroje laikomi asmenys ir pareigūnai. Pareiškėjas jautėsi pažemintas, daug kartų patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, nepilnavertiškumo jausmą. Administracijos darbuotojai atidarydavo duris ir neskubėdavo jų uždaryti. Be to, kameroje buvo įrengta tik viena lentynėlė priešais unitazą higienos reikmėms ir maistui susidėti, toks įrengimas neatitinka higienos normų reikalavimų. Minėta kamera yra rūsyje, todėl joje yra drėgna, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl gyvenimo sąlygų pagerinimo, tačiau jam atsakydavo, kad tokiomis sąlygomis yra laikomi visi.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė dalį pareiškėjo skundo atmesti kaip nepagrįstą, o dalį palikti nenagrinėtą, nes pareiškėjui administracinėje byloje Nr. I-4819-815/2018 už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 7 d. jau yra priteistas neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimas.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad už kamerų tvarką ir švarą yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, šiam tikslui į kameras išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės, be to, su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Kameros vėdinamos per langus, natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Tie asmenys, kurie nuolat tvarko ir vėdina kameras, neturi nusiskundimų dėl drėgmės ir pelėsio kamerose. Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kiekvienoje kameroje įrengta lentyna maisto produktams susidėti, konkreti lentynos tvirtinimo vieta kameroje nereglamentuota. Sanitarinis mazgas kameroje įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, jis atitvertas nuo gyvenamosios kameros dalies 1,5 metro aukščio pertvara ir nuo stebėjimo akutės uždengtas užuolaida. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

5. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo atsiliepimą nurodė, kad į bylą pateiktos tipinės kameros nuotraukos neatitinka kameros Nr. 206 būklės. Prašė laikyti, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2019 m. vasario 12 d.

6. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovo atstovo pateikta informacija ir teikti rašytiniai įrodymai neatitinka faktinės situacijos. Nuotraukose užfiksuota kamera yra kitame korpuse ir kitame aukšte. Patalpose buvo kenkėjų (tarakonų ir kt.), o atsakovo atstovo pateikti įrodymai, kad buvo sudarytos sutartys su kenkėjų naikintojais, nieko nekeičia. Dėl pelėsio pareiškėjas susirgo astma.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2019 m. vasario 12 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo.

9. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams susidėti, teisės aktai nereglamentuoja konkrečios lentynos tvirtinimo vietos gyvenamojoje kameroje. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kameroje buvusios tik vienos lentynėlės bei jos įrengimo vietos kameroje, nes teisės aktai nereglamentuoja nei didesnio kiekio lentynų įrengimo kameroje, nei tokios lentynos vietos įrengimo kameroje, be to, ir pats pareiškėjas neneigė, kad tokia lentyna kameroje buvo įrengta.

10. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia būtų nesilaikę nustatytų etikos elgesio taisyklių, siekę pažeminti pareiškėją nepagrįstai jį stebėdami, juo labiau, kad sanitarinis mazgas buvo uždengtas užuolaida. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad tuo metu, kai jis naudojosi tualetu, pareigūnai (pareigūnės) atidarydavo duris ir neskubėdavo jų uždaryti, tačiau konkrečiau ir išsamiau nenurodė realiai įvykusių faktų ar įvykių (kada, kokiomis aplinkybėmis pareigūnai buvo atėję, kai jis naudojosi tualetu, kaip pasireiškė jo teisių pažeidimas, kokie konkrečiai asmenys jį stebėjo ir pan.), lėmusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis dėl konkrečių jo teisių pažeidimo galbūt jį stebint besinaudojantį tualetu per stebėjimo akutę kameros duryse. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kameroje Nr. 206 buvo laikomas vienas, konstatavo, kad nebuvo pažeista jo teisė į privatumą naudojantis tualetu, todėl šiuo aspektu nebuvo teisinio pagrindo nustatyti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

11. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), taip pat atsakovo atstovo tvirtinimu, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai vėdinimui pritaikyti, atsidaro, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo kamerose nenumato galiojantys teisės aktai, apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, taip pat dėl nemalonaus kvapo gyvenamosiose kamerose.

Teismas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu matuodavo drėgmę ir oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, ir nustatė, kad oro temperatūra ir drėgmė atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Teismas apibendrino, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl kameroje buvusio pelėsio, drėgmės yra nepagrįsti ir neįrodyti, paneigti atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, todėl juos atmetė.

Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti Centro patikrinimo aktai yra neaktualūs ginčo laikotarpiui, nes kameroje Nr. 206 2017 m. vasario mėn. rastas pelėsis buvo pašalintas, ką patvirtina Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 23 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad sienų ir lubų vietos, kuriose buvo pelėsio, nušlifuotos ir užglaistytos. Vėlesnių Centro atliktų patikrinimų metu nenustatyta, kad kameroje Nr. 206 būtų pelėsio. Taip pat teismas nenustatė, kad pareiškėjas su skundais dėl nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, kas sudarė teismui pagrindą manyti, jog pareiškėjo nusiskundimai iš esmės neatitiko faktinės padėties, buvo subjektyvūs ir deklaratyvūs, nepagrįsti.

Teismas nenustatė ir to, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir įrodymais, nuotraukomis. Teismas apibendrino, kad nėra pagrindo konstatuoti nurodytų pažeidimų ir atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo.

12. Teismas pažymėjo, kad nenustatė jokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys, ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašo nustatė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2019 m. vasario 12 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytojus 10 kartų, tačiau nurodyti susirgimai ir sveikatos problemos nėra susijusios su skunde nurodytais kalinimo sąlygų pažeidimais, galėjusiais lemti sveikatos sutrikimų atsiradimą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaringas, priimtas iškraipius ir neteisingai įvertinus bylos aplinkybes (dėl kameros Nr. 206 būklės, pelėsio, grybelio, tarakonų, pareiškėjo privatumo pažeidimo, fotolentelių), neįvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų apie jo sveikatą. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į pataisos įstaigos direktorių, tačiau jokios komisijos nebuvo atvykusios, o direktoriaus pavaduotojas sakė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas su kitais nuteistaisiais, yra techninės.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2019 m. vasario 12 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaringas, priimtas iškraipius ir neteisingai įvertinus bylos aplinkybes (dėl kameros Nr. 206 būklės, pelėsio, grybelio, tarakonų, pareiškėjo privatumo pažeidimo, fotolentelių), neįvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų apie jo sveikatą; pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į pataisos įstaigos direktorių, tačiau jokios komisijos nebuvo atvykusios, o direktoriaus pavaduotojas sakė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas su kitais nuteistaisiais, yra techninės.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 87–90) nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde (b. l. 1–3) ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 69), pateiktuose pirmosios instancijos teismui, t. y. dėl buitinių parazitų ir dėl to, kad kamera buvo techninės paskirties patalpa. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, nenagrinėja.

21. Pareiškėjas kitais apeliacinio skundo argumentais iš esmės ginčija skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atliktą įrodymų vertinimą.

22. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad atsakovo atstovas ar jo pareigūnai ginčo laikotarpiu neatliko pareiškėjo skunde nurodytų neteisėtų veiksmų (neveikimo), su kurių vertinimu pareiškėjas nesutinka apeliaciniame skunde ir dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių.

24. Teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų neperrašo, tačiau pasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde skundžiasi buvusia prasta kameros būkle, joje besiveisusiu grybeliu ir pelėsiu, netinkamai įrengta lentynėle; atkreipia dėmesį į tai, kad teismui buvo pateiktos netinkamos kameros nuotraukos; nurodo ne kartą kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo nurodyta prieš tai, dėl analizuojamų pareiškėjų apeliacinio skundo nusiskundimų išsamiai ir teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Priešingai pareiškėjo tvirtinimui, atsakovo atstovo nurodė (b. l. 13), kad pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiginiais, juo labiau, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių savo skundų ar prašymų atsakovo atstovui ar atsakymų į juos. Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis dėl ginčo laikotarpiu buvusių netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į kitas institucijas (Visuomenės sveikatos centrą ar pan.). Tuo tarpu atsakovo atstovas pateikė teismui Visuomenės sveikatos centro patikrinimų, atliktų prieš ir po ginčo laikotarpio, aktų kopijas (b. l. 21–39), kuriais remdamasis teismas pagrįstai nenustatė jokių pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui buvo pateiktos netinkamos kameros nuotraukos (b. l. 40), tačiau nedetalizavo, kuo šios nuotraukos yra netinkamos, juo labiau, kad atsakovo atstovas prie pateiktų nuotraukų aiškiai nurodė, jog tai yra tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinimu, jog ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomas vienas, o sanitarinio mazgo zona yra atitverta sienele ir užuolaida. Nors pareiškėjas teigia, kad užuolaida savo funkcijos neatliko, tačiau jis niekaip šios aplinkybės nedetalizavo ir nepaaiškino, kokiu būdu jis per šią užuolaidą galėjo būti matomas pareigūnų pro stebėjimo langelį duryse ar atidarius duris. Šią aplinkybę paneigia ir jau minėta atsakovo atstovo pateikta nuotrauka (b. l. 40), iš kurios matyti, jog pro atidarytas kameros duris yra matoma tik užuolaida, ji visiškai uždengia sanitarinio mazgo zoną, o kartu ir joje esantį asmenį. Ta aplinkybė, kad pareiškėjui besinaudojant tualetu, yra atidaromas stebėjimo langelis ar durys, savaime pareiškėjo privatumo nepažeidžia, nes, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas buvo visiškai nematomas dėl sanitarinio mazgo zonoje įrengtos užuolaidos. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galbūt neteisėtai elgėsi, t. y. stebėjo, kai jis naudojosi tualetu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2177-415/2020). Teisėjų kolegija apibendrina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pretenzijų dėl jo privatumo pažeidimo, kai jis kameroje buvo laikomas vienas ir, jam užsitraukus užuolaidą, negalėjo būti stebimas pareigūnų, nepripažino pagrįstomis.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo sveikatos būklę apibūdinančius duomenis. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad Marijampolės pataisos namai pateikė teismui išrašą iš pareiškėjo medicinos kortelės (b. l. 58), šiame išraše nurodyti ginčo laikotarpiu buvę pareiškėjo sveikatos sutrikimai, kurie, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra susiję su, pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu buvusiomis netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kokie konkrečiai ir kaip kitaip turėjo būti įvertinti jo sveikatos sutrikimai, todėl analizuojami pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

28. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius