A-525-2197-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2197/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02441-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui K. T.,

pareiškėjų V. T., R. T. (R. T.) ir K. T. atstovui advokatui Povilui Juzikiui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Jevgenijai Bazarovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. T., R. T. (R. T.) ir K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. T., R. T. ir K. T. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. T., R. T. ir K. T. pareiškimu (t. I, b.l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus: Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų byloje (inv. Nr. 13/5078, registro įrašo Nr. 10/190763) esančius1959 m. vasario 10 d. parengtą namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius,) planą, 1959 m. birželio 16 d. namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius savininkės C. T. apklausos lapą, Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1961 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 1086, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. (M. M.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę – 12 168 kv. m bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (iki nacionalizacijos buvęs adresas: Vilniaus vaivadija, Vilniaus-Trakų apskritis, (duomenys neskelbtini) valsčius, (duomenys neskelbtini) kaimas).

Nurodė, kad C. T. 1991 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atstatyti natūra nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 12 168 kv. m bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurį iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jos tėvas M. M., miręs (duomenys neskelbtini). Šio prašymo pagrindu buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1086, nuosavybės teisių atkūrimo klausimas iki šiol nėra išspręstas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7843-10/2002 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M.

M. nuosavybės teise valdė 1,2168 ha žemės, taip pat, kad C. T. yra M. M. duktė. C. T. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties palikimą priėmė ir mirusiosios turtą paveldėjo sūnus L. T., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Po L. T. mirties palikimą priėmė ir mirusiojo turtą paveldėjo pareiškėjai − sutuoktinė V. T., sūnūs R. T. ir K. T. Visi prašymą atkurti nuosavybės teises pateikusio asmens dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ir giminystės ryšį buvo nustatyta tvarka pateikti nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdančioms institucijoms ir yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1086.

Pažymėjo, jog pareiškėjų pageidaujamas susigrąžinti 1,2168 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tiek iki nacionalizacijos buvo, tiek ir šiuo metu yra užstatytas namų valda (statiniais). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 30-592 patvirtino grąžintino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planą ir perdavė šiuos duomenis Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Sprendimu buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planas, pagal kurį prie turimos namų valdos suformuotas 5 131 kv. m žemės sklypas, likusi žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, nes patenka į valstybinio miško ribas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 30-145 suformuoto 5 131 kv. m žemės sklypo išorinės ribos, urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir naudojimo sąlygos buvo patikslintos, tačiau formuojamo žemės sklypo plotas nepakeistas. Nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas iki šiol. Pažymėjo, jog Tarnyba, atsakydama į pareiškėjų skundus dėl nuosavybės teisų atkūrimo proceso, nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 34 punkto 1 dalies 5 ir 6 papunkčius, prie namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gali būti formuojamas tik 1 490 kv. m žemės sklypas, nes tokio ploto žemės sklypas nurodytas nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro ir registro byloje, likusi dalis, kuri gali būti gražinama natūra, turi būti suformuota atskiru neužstatytu žemės sklypu aplinkui namų valdos žemės sklypą, nors įstatymu nustatyta tvarka Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai dėl žemės sklypo suformavimo nėra nuginčyti.

Nurodė, jog paaiškėjo, kad dėl tuometinio Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro (šiuo metu – VĮ Registrų centras) padarytos klaidos Tarnybos turimi duomenys nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra netikslūs ir neišsamūs. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas buvo suformavęs dvi to paties nekilnojamojo daikto – statinių, esančių siekiamame susigrąžinti namų valdos sklype, bylas, kuriose esantys dokumentai skiriasi. 1959 m. vasario 10 d. buvo užfiksuoti namų valdoje esančių statinių kadastro duomenys, taip pat namų valdos naudojamo žemės sklypo duomenys − byloje esančiame apklausimo lape nurodomas namų valdos adresas (duomenys neskelbtini), namų valdai priskirtas 6 000 kv. m žemės sklypas.

Byla kadastro tvarkytojo vedamoje apskaitoje buvo fiksuojama kaip (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų byla (inv. Nr. 13/5078, registro įrašo Nr. 10/190763). Paskutinį kartą šioje byloje kadastro duomenys buvo fiksuoti 1983 m. gegužės 14 d., o vėliau, 1992 m. birželio 2 d. buvo atlikti nauji kadastriniai matavimai ir parengta nauja nekilnojamųjų daiktų, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, byla, kurios inventorinis Nr. 13/17061 (registro įrašo Nr. 10/97571). Klaidingai antrą kartą naujai parengus nekilnojamojo daikto bylą, joje jokių duomenų apie faktinį namų valdos žemės sklypo plotą nebuvo.

Šias aplinkybes patvirtina VĮ Registrų centro 2011 m. spalio 18 d. raštas. Paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, nustatyta, kad nekilnojamojo daikto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų (inv. Nr. 13/5078, registro įrašo Nr. 10/190763) byloje yra nuosavybės teisių atkūrimui reikšmingų dokumentų, kurių nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1086 nėra: namų valdos žemės sklypo planas, iš kurio matyti namų valdos naudojamo žemės sklypo ribos, apimančios statinį ir sodą (kuris išlikęs iki šiol ir patenka į Vilniaus miesto savivaldybės suformuoto 5 131 kv. m sklypo ribas), taip pat 1959 m. vasario 16 d.

Apklausimo lapas, kuriame nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) (vėliau adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini)) yra 1 gyvenamasis namas, žemės sklypo plotas 6 000 kv. m, savininkas C. T. M. Taip pat šioje byloje yra Naujosios Vilnios LDT vykdomojo komiteto 1961 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 108, kuriame nurodyta „atimti iš pil. T. C. M., gyv. (duomenys neskelbtini) Nr. 4/20, namų valdos 4500 kv. m ploto žemės sklypą ir perduoti ji Valstybiniam žemės fondui. Palikti pil. T. C. M. naudojimui 1500 kv. m ploto žemės sklypą“. Nurodyti dokumentai patvirtina faktą, kad namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žemės sklypas visą laiką buvo ne mažesnis kaip 6 000 kv. m, jame buvo statiniai ir sodas.

Pabrėžė, jog nėra pagrindo kvestionuoti LDT vykdomojo komiteto 1961 metų veiksmų, kuriais iš C. T. atimta 4 500 kv. m žemės teisėtumo. Kita vertus, šie dokumentai patvirtina faktą, jog techninės apskaitos byloje yra duomenys apie tai, kad namų valdos žemės sklypas yra 6 000 kv. m ploto, todėl sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą šiuo atveju pareiškėjams turėtų būti grąžinamas visas išlikęs 5 131 kv. m žemės sklypas prie namų valdos (be valstybės išperkamai žemei priskirto valstybinio miško), kuris yra suformuotas teritorijų planavimo dokumentu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 str. 2 d., Atkūrimo tvarkos 34 p. 1 d. 1 ir 5 p.p.).

Kadangi nekilnojamieji daiktai, užfiksuoti nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini) kadastro byloje, yra tie patys, kurie užfiksuoti nekilnojamųjų daiktų (duomenys neskelbtini) kadastro byloje, formuojant žemės sklypą prie namų valdos turi būti vadovaujamasi visais šio žemės sklypo formavimo dokumentais ir tokie dokumentai turėtų būti prijungti prie nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1086. Šiuos dokumentus prijungus būtų paneigti Tarnybos argumentai, kad prie statinių turi būti suformuotas 1 490 kv. m ploto žemės sklypas, o likusi žemė turi būti formuojama atskiru žemės sklypu.

Teigė, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, nes pareiškėjai apie nurodytas aplinkybes nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti anksčiau, todėl terminas turėtų būti atnaujintas. Aplinkybės, kad registro įraše Nr. 10/190763 ((duomenys neskelbtini), Vilnius) ir registro įraše Nr. 10/97571 ((duomenys neskelbtini), Vilnius) minimas gyvenamasis namas yra vienas ir tas pats nekilnojamojo turto objektas paaiškėjo visiškai atsitiktinai. 2011 metų vasaros antroje pusėje į namų valdą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atvykę asmenys, prisistatę prekiautojais nekilnojamuoju turtu, pasidomėjo, ar tai yra adresas (duomenys neskelbtini), taip pat domėjosi, ar pareiškėjai nepažįsta C.

T. Kadangi nurodytas asmuo buvo pareiškėjų močiutė, mirusi dar (duomenys neskelbtini) metais, pareiškėjai patys pradėjo klausinėti atvykusiųjų, kodėl jie šiuo asmeniu domisi. Atvykusieji paaiškino, jog jie norėtų pirkti C. T. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), šis namas pagal kadastro žemėlapį yra kažkur šalia, tačiau jie šio adreso niekaip neranda. Atvykusieji parodė oficialius VĮ Registrų centro išrašus, kur nurodyta, jog C. T. tikrai priklauso gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ji iki šiol yra įregistruota kaip šio turto savininkė.

Po to pareiškėjai nedelsdami kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydami paaiškinti nurodytas aplinkybes, į ką registro tvarkytojas atsakė, jog tai yra tie patys nekilnojamieji daiktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į pareiškimą (t. I, b.l. 48a–51) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimo į buvusią iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis M. M. valdytą žemę, esančiais duomenimis byloje Nr. 1086/207A, C. T. 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į 12 168 kv. m žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Buvusio savininko M. M. nuosavybės teises į 1,2168 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, patvirtinančiu dokumentu yra Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-7843-10/2002.

Šis dokumentas yra pakankamas, įrodant M. M. nuosavybės teises į žemę, dėl kurios yra paduotas C. T. prašymas atkurti nuosavybės teises. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu.

Kadangi žemės Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija, atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyje galiojusius teisės aktus. Nurodė, jog pareiškėjai prašo teismo atnaujinti praleistą įstatymo terminą pateikti dokumentus, Tarnybos nuomone, nėra laikomi savininko nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio bei Atkūrimo tvarkos 12 punktu.

Nurodyti dokumentai nepatvirtina savininko M. M. nacionalizacijos metu (1940 m.) turėtų nuosavybės teisių, nes yra parengti po savininko mirties, t. y. po (duomenys neskelbtini). Be to, nuo 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos priėmimo privatūs asmenys negalėjo turėti jokių nuosavybės teisių į žemę. Padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodyti dokumentai nėra nuosavybės teises patvirtinantys, o tik nurodantys tuo metu jau nacionalizuoto žemės sklypo naudotoją, t. y. C. T., kuri taip pat nebuvo ir žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininke nacionalizacijos metu Atkūrimo įstatymo prasme.

Pabrėžė, jog Atkūrimo tvarkos 13 punkto 2 dalyje numatyta, jog jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, institucija, įgyvendinanti nuosavybės teisių atkūrimą, nagrinėjamu atveju privalo vadovautis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-84340/2002, kaip nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, nes šis dokumentas yra išduotas vėliausiai. Atitinkamai pareiškėjų prašymo dėl termino naujinimo patenkinimas yra netikslingas.

Kadangi teisės aktuose yra imperatyviai numatyta, jog nuosavybės teisės gali būti suteikiamos į naudojamą žemės sklypą prie nuosavybės teise valdomų statinių, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, formuodama namų valdos žemės sklypą ir nustatydama tokio žemės sklypo ribas, privalo vadovautis kadastro duomenų byloje esančiais planais, patvirtinančiais dabartiniu metu naudojamos namų valdos žemės sklypo ribas. Todėl, Tarnybos nuomone, pareiškėjų prašomi prijungti prie atkūrimo bylos Nr. 1086/207A dokumentai negalėtų turėti įtakos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimams dėl formuojamo namų valdos žemės sklypo ribų.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pabrėžė, jog tik piliečiui, nuosavybės teise valdančiam pastatus, gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į jiems eksploatuoti reikalingą žemės sklypą. Nurodė, kad tiek asmuo, kurio vardu atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, tiek jo įpėdinis yra skirtingi fiziniai asmenys, kurie negali būti sutapatinami, todėl mirusiojo vardu negali būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, reikalingą jo įpėdiniui ar kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiam gyvenamajam namui eksploatuoti.

Kadangi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuosavybės teise priklauso pareiškėjams, o sprendimas atkurti nuosavybės teises, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti priimamas C. T. vardu, atkurti nuosavybės teises į buvusią M. M. žemę, suteikiant natūrą namų valdos žemės sklypą statiniams eksploatuoti galimybės nebus, nes asmuo, kurio vardu bus priimamas sprendimas, nėra žemės sklype esančių statinių savininku.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu (t. III, b.l. 99–104) pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalis ir pažymėjo, jog svarbiomis priežastimis terminui atnaujinti pripažintinos objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo terminą atnaujinti, gali būti laikomos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Nustatė, kad C. T. 1991 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atstatyti natūra nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 12 168 kv. m bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (iki nacionalizacijos buvęs adresas: Vilniaus vaivadija, Vilniaus-Trakų apskritis, (duomenys neskelbtini) valsčius, (duomenys neskelbtini) kaimas), kurią iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė jos tėvas M. M., miręs (duomenys neskelbtini). Šio prašymų pagrindu buvo pradėta nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1086.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7843-10/2002 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. M. nuosavybės teise valdė 1,2168 ha žemės, taip pat, kad C. T. (mirusi (duomenys neskelbtini)) yra M. M. duktė. Po C. T. mirties palikimą priėmė ir mirusiosios turtą paveldėjo sūnus L. T. (miręs (duomenys neskelbtini)), jo turto paveldėtojai yra pareiškėjai − sutuoktinė V. T., sūnūs R. T. ir K. T. Pažymėjo, jog, remiantis Atkūrimo įstatymas 9 straipsnio 1 dalimi bei Atkūrimo tvarkos 12 punktu, savininko nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais laikomi išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.

Atkūrimo tvarkos 13 punkte numatyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A444-2093/2010, A146-799/2010, A261-364/2010), nurodė, jog, atkuriant nuosavybės teises į žemę, visais atvejais turi būti nustatyta, kurio asmens teisės buvo pažeistos, įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

Kadangi žemės Lietuvoje nacionalizacijos aktu laikytina 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija, atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d., pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyje galiojusius teisės aktus. Pabrėžė, jog dokumentai, kuriuos pareiškėjai siekia pateikti, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. 1959 m. vasario 10 d. namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) planas, 1959 m. vasario 16 d. namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkės C.

T. apklausos lapas, Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1961 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 1086, yra parengti po savininko, į kuriuo nuosavybę pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises, M. M., mirties ((duomenys neskelbtini)) bei po 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn priėmimo, kai privatūs asmenys negalėjo turėti jokių nuosavybės teisių į žemę. Pareiškėjų pateikti dokumentai tik nurodo, kad C. T. naudojosi tuo metu jau nacionalizuotu žemės sklypu ir nebuvo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininke.

Pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog prašymą atkurti nuosavybės teises pateikusio asmens, C. T., nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai nustatyta tvarka ir terminais pateikti nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdančioms institucijoms ir yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1086. Konstatavo, kad pareiškėjai praleido terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

III. Pareiškėjai V. T., R. T. ir K. T. pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 107–110), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nevertino termino dokumentams pateikti praleidimo priežasčių. Pareiškėjų nuomone, iš skundžiamo teismo sprendimo apskritai nėra aišku, kodėl teismas atsisakė atnaujinti prašomą terminą, nors įstatymas tokią teisę ir suteikia.

2. Nurodo, jog pateiktinais dokumentais siekia ne įrodyti, kad iš C. T. buvo neteisėtai atimtas žemės sklypas (kaip vertino pirmosios instancijos teismas), o paneigti aplinkybę, kad naudojamo namų valdos žemės sklypo plotas, užfiksuotas (duomenys neskelbtini) inventorinėje techninės apskaitos byloje esančiame 1992 metų plane, remiantis kuriuo atsisakoma atkurti nuosavybės teises ir kuris yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje, nes neva savivaldybės sprendimu prie namų valdos suformuotas per didelis sklypas, visada buvo ir yra 1 490 kv. m, nes iš kitos to paties nekilnojamojo turto bylos matyti, kad namų valdos sklypas buvo 6 000 kv. m.

3. Pabrėžia, jog nurodė priežastį, dėl kurios turėjo būti atnaujintas praleistas įstatyme nustatytas terminas – nei prašymą pateikusi C. T., nei jos įstatyminiai įpėdiniai negalėjo nei numatyti, nei suvokti, kad valstybės institucijos padarė klaidą ir tam pačiam nekilnojamajam daiktui suformavo dvi bylas, kurių vienoje pateikta daiktų kadastro istorija iki 1992 metų, o kitoje – po 1992 metų. Taigi, termino praleidimą nulėmė nuo pareiškėjų valios nepriklausiusios priežastys, o VĮ Registrų centro padaryta klaida turėtų būti vertinama kaip objektyvi priežastis, lėmusi atitinkamų dokumentų nepateikimą.

4. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, kad dokumentai, kuriuos nori pateikti pareiškėjai, parengti po savininko, į kurio nuosavybę pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises, mirties, ir po 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos, nėra susiję su pareiškėjų prašymu. Pareiškėjai šiuo atveju nekelia klausimo dėl asmens, nuosavybės teise valdžiusio nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu, nustatymo, byloje taip pat nėra ginčo dėl šių aplinkybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 121–126) prašo apeliacinį skundą atmesti bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A444-2093/2010, A3-232/2003, A146-409/2010, A3-178/2004, A261-364/2010, A502-1310/2008), pabrėžia, jog byloje esant pakankamai duomenų, kurie patvirtina, kad dokumentas, dėl kurio pateikimo prašoma atnaujinti terminą, negali patvirtinti nuosavybės teisių, turi būti daroma išvada, kad ir termino atnaujinimas tokiam dokumentui pateikti negalimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiausia siekė nustatyti, ar pareiškėjų teikiami dokumentai gali būti laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais.

2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų pateikti dokumentai nėra dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises, o tėra dokumentai, nurodantys tuo metu jau nacionalizuoto žemės sklypo naudotoją – C. T., kuri nebuvo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininke nacionalizacijos metu. Atitinkamai teismas pagrįstai vertino, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1086 jau yra pateiktas buvusio savininko nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-7843-10/2002 – kuris yra pakankamas pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir kuriuo, kaip vėliausiai išduotu dokumentu, turi būti vadovaujamasi pagal Atkūrimo tvarkos 13 punktą.

3. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kad dokumentas, dėl kurio pateikimo prašoma atnaujinti terminą, negali patvirtinti nuosavybės teisių, turi būti daroma išvada, jog ir termino atnaujinimas tokiam dokumentui yra negalimas. Tokiais atvejais teismas tokį prašymą turėtų atsisakyti priimti, kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), o jeigu jis priimtas – bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjų prašymas atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai − Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos: Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų byloje esančius 1959 m. vasario 10 d. parengtą namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, planą, 1959 m. birželio 16 d. namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkės C. T. apklausos lapą ir Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos komiteto 1961 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 1086, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę – sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjai nurodo, kad šių dokumentų pateikimo terminą praleido, nes nežinojo, jog nurodyti skirtingose kadastrinėse bylose esantys sklypai (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra tas pats nekilnojamo turto objektas.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Jei siekiantis atkurti nuosavybės teisę asmuo šių dokumentų nepateikia Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais, pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004-10-12 įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pareiškėjai prašo atnaujinti terminą pateikti tiems dokumentams, kurie, jų nuomone, patvirtina nuosavybės teisę į nekilnojamą turtą.

Šiuo klausimu aktualūs keli aspektai, dėl kurių terminas negali būti atnaujintas. Pirmiausia svarbu pažymėti, kad dokumentai, kuriuos pareiškėjai siekia pateikti (1959 m. vasario 10 d. parengtas namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, planas, 1959 m. birželio 16 d. namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkės C. T. apklausos lapas ir Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos komiteto 1961 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. 1086 yra sudaryti po 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn priėmimo (toliau − Liaudies Seimo deklaracija). Po Liaudies Seimo deklaracijos priėmimo žemės sklypo savininke tapo valstybė. Ir nors C. T. šiuo žemės sklypu galėjo naudotis, tačiau negalėjo būti ir nebuvo jo savininkė. Taigi dokumentai, kuriuos pareiškėjai siekia pateikti nepatvirtina ir negali patvirtinti C. T. ir jos įpėdinių nuosavybės teisės į žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, šių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo klausimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat reikšminga tai, kad Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir Atkūrimo tvarkos 12 punktas aiškiai nustato nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kuriuos turi pateikti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą siekiantys atkurti asmenys. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai ir kita.

Dokumentai, kuriuos pareiškėjai siekia pateikti, nepatenka į nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų apibrėžimą Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo tvarkos 12 punkto prasme, todėl negali būti pripažįstami nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, atitinkamai ir terminas jiems pateikti remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, negali būti atnaujinamas, nepriklausomai nuo to, ar praleistas dėl svarbių priežasčių.

Minėti dokumentai galėtų tik patvirtinti ar paneigti pareiškėjų įrodinėjamas aplinkybes dėl ginčo sklypo ploto ir ribų, tačiau nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka nenumato jokių pateikimo terminų dėl dokumentų, kuriais įrodinėjamos aplinkybes dėl žemės sklypo ploto ir ribų, taip pat nenumato jokios galimybės atnaujinti tokių dokumentų pateikimo terminus.

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog aplinkybės dėl ginčo žemės nuosavybės teisių bei buvusio savininko bei pretendentų giminystės ryšiai, jau yra įrodytos kitais įrodymais (konkrečiai − Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7843-10/2002) ir neginčijamos (remiantis Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 12 ir 13 punktais), todėl ginčo dokumentų prijungimas ar neprijungimas nuosavybės į išlikusį nekilnojamą turtą santykiui teisinės reikšmės neturės.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas ir bylos medžiagą konstatuotina, kad pareiškėjų nurodyti dokumentai nėra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, todėl terminas jiems pateikti negali būti atnaujinamas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjų V. T., R. T. (R. T.) ir K. T. (K. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė