2K-21/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-21/2013 Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00968-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.4.5 1.2.4.1 2.1.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus ir nuteistojo R. M. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžių.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. V. M. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 92 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsniu, V. M. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant nuo 23 iki 6 val. būti namuose ir tęsti mokslą arba dirbti. Iš R. M. bei V. M. valstybei priteista po 34,60 Lt pašto išlaidų ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai priteista 2 288,19 Lt nukentėjusiojo Š. I. gydymo išlaidų.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: R. M. ir V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys ir R. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė sušvelninta iki trejų metų laisvės atėmimo; V. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė sušvelninta iki vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo ir pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas sutrumpintas iki vienerių metų.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimo,

n u s t a t ė :

R. M. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 10 d., apie 12 val., Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) namo laiptinės aikštelėje, tarp antro ir trečio aukštų, asmeninio konflikto metu peiliu, kurį gavo iš savo sūnaus V. M., tyčia dūrė Š. I. du kartus į kairės rankos dilbį ir vieną kartą į nugaros sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą, lydimą plaučio pažeidimo, durtines-pjautines kairio dilbio žaizdas, o dėl kiauryminės durtinės-pjautinės nugaros žaizdos, lydimos plaučio pažeidimo, Š. I. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

V. M. nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padavė savo tėvui R. M. peilį, kuriuo šis asmeninio konflikto metu tyčia dūrė Š. I. du kartus į kairės rankos dilbį ir vieną kartą į nugaros sritį, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą, lydimą plaučio pažeidimo, durtines-pjautines kairio dilbio žaizdas. Taip V. M. padėjo R. M. padaryti Š. I. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažindami R. M. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui.

Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylos duomenų vertinimo ir jų pripažinimo įrodymais prasme nukentėjusiojo Š. I., liudytojų I. I., R. T., S. T., G. P., A. V., A. J., E. M. parodymus ir kitame ikiteisminiame tyrime gautus duomenis – Š. I. slaptai kontroliuotų telefoninių pokalbių turinį – pripažindamas įrodymais, pakankamais R. M. kaltei pagrįsti, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nukrypo nuo šios baudžiamojo proceso įstatymo normos taikymo praktikos.

Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-399/2011, 2K-440/2010, teigia, kad teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo abejotinos, nes ne visi bylos įrodymai yra ištirti ir įvertinti, kai kurių esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose neatlikta išsami liudytojų I. I., R. T., S. T., A. V. parodymų turinio analizė juos gretinant, nepašalinti esminiai prieštaravimai liudytojų parodymuose dėl įvykio pradžios, eigos, konflikto dalyvių veiksmų ir elgsenos, nepašalintos abejonės dėl šių liudytojų parodymų patikimumo.

Nuteistojo gynėjo nuomone, gretinant minėtų liudytojų parodymus dėl įvykio pradžios ir sekos, dėl konflikto vietos ir konflikto dalyvių veiksmų, dėl liudytojų buvimo įvykio vietoje, akivaizdūs jų prieštaravimai ir neatitikimai. Kasatorius, gretindamas liudytojų I. I., R. T., S. T. parodymus dėl konflikto pradžios ir konflikto dalyvių veiksmų, atkreipia dėmesį, kad šios liudytojos iš skirtingų vietų mato tą patį įvykį ir nurodo tas pačias įvykio smulkmenas, tačiau nemato vienos kitų, nors pagal šių liudytojų nurodytas jų buvimo vietas jos nematyti vienos kitų objektyviai negalėjo.

Gynėjo manymu, sprendžiant šių liudytojų parodymų patikimumo klausimą, reikšminga yra ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu I. I. apklausta tik po trijų dienų, o liudytojos R. T. ir S. T. tik po trijų mėnesių ir tik paprašytos I. I., t. y. ne savo noru ir nesilaikant liudytojų apklausos tvarkos, nes abi jos apklausų metu buvo tyrėjo kabinete ir girdėjo viena kitos parodymus (2011 m. birželio 6 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Kasatorius pažymi, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. I. parodė, kad jai nežinoma, ar dar kas nors matė įvykį, tačiau apklausoje, vykusioje po penkių mėnesių, ji jau prisiminė, kad įvykio metu jų bute buvo A.

V.. Tuo tarpu liudytoja G. P., apklausta įvykio dieną, nei apie I. I., nei apie kitą asmenį neužsiminė. Reikšminga ir tai, kad liudytoja I. I. nebuvo prie sužeisto jos sutuoktinio Š. I., šiam išbėgus į kiemą, neva matydama kaip žalojamas jos sutuoktinis, nekvietė nei policijos, nei medikų, o atvykus greitosios medicinos pagalbos ekipažui, nevyko į ligoninę kartu su sužalotu sutuoktiniu. Be to, abejones dėl liudytojos I. I. buvimo įvykio vietoje įvykio metu sustiprina ir tai, kad ji nebegyvena su Š. I. ir ruošia dokumentus ištuokai.

Kasatorius mano, kad dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nuosprendyje pasisakyti dėl nurodytų liudytojų parodymų prieštaravimų ir motyvuotai juos pašalinti, tačiau pasitenkino samprotavimu, kad I. I., R. T. ir S. T. įvykį stebėjo iš skirtingų laiptinės aukštų ir vietų, todėl skirtingai matė V. M. peilio išnešimo ir perdavimo aplinkybes, kad įvykis vyko labai trumpai, kad joms matytos įvykio aplinkybės neabejotinai sukėlė didelį šoką, todėl natūralu, kad jos nepastebėjo vienos kitų.

Nuteistojo gynėjas taip pat mano, kad svarbu ir tai, jog pirmosios instancijos teismas kitame ikiteisminiame tyrime slaptai užfiksuotus Š. I. telefoninius pokalbius pripažindamas įrodymais, jų turinio neanalizavo ir negretino su kitais bylos duomenimis, t. y. su liudytojų I. I., R. T., S. T. ir A. V. parodymais. Š. I., kalbėdamas mobiliojo ryšio telefonu, 2010 m. spalio 11 d. 10.49 val. su asmeniu pravarde „N.“, nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad bute buvo šis ir kiti asmenys. Pokalbių turinys taip pat leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu I. I. ir A. V. bute nebuvo. Apklausiamas teisme liudytojas A. V. parodė, kad po įvykio jis su Š. I. bendravo telefonu, tačiau pokalbių suvestinėje toks bendravimas neužfiksuotas. Bendraudamas telefonu Š. I. neužsimena apie tai, kad įvykio metu bute buvo ir liudytoja I. I., kad ji buvo pravėrusi buto duris ir matė įvykį, nors analizuojant jo telefoninių pokalbių dalį, kai jis aiškina, kad matė, jog peilį R. M. padavė V. M., jis turėjo matyti ir tarpduryje stovinčią I. I.. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės reikšmingos, nes leidžia suabejoti visų kaltinimo liudytojų, tarp jų ir nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Š. I., apklausiamas teisme paaiškino, kad jis įvykio neprisimena, o jo pokalbių telefonu turinį lėmė ne jo žinojimas, o I. I. papasakotos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas iš esmės liudytojų I. I., R. T., S. T., A. V. parodymų patikimumo klausimo nesprendė nurodydamas, kad šių liudytojų parodymai abejonių nekelia. Gynėjas tvirtina, kad pašalinti abejones dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo buvo galima atlikus kitų Š. I. pokalbių telefonu turinio analizę, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokio gynybos prašymo netenkino, taip ne tik suvaržydami teisę į gynybą, bet ir neišsamiai išnagrinėdami visas bylos aplinkybes.

Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo paduotą apeliacinį skundą. Gynėjas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, neatlikęs įrodymų tyrimo, konstatavo, kad nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, ir kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šis teismas išsamiau nepasisakė, neaptarė ir nepaneigė gynybos nurodytų liudytojų parodymų prieštaravimų, neišsklaidė abejonių dėl jų patikimumo. Atkartodamas pirmosios instancijos teismo liudytojų parodymų vertinimo argumentus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neatsakė į apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, kuriais buvo grindžiamos abejonės dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo, tarp jų ir dėl minėtų liudytojų buvimo įvykio metu, įvykio vietoje. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas jokių motyvų, atmetė prašymą išreikalauti papildomus duomenis, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui, t. y. Š. I. telefoninių pokalbių suvestines. Dėl šių aplinkybių gynėjas mano, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas S. Butkevičius prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami byloje esančius duomenis, nesilaikė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų taisyklių, liudytojų parodymų neįvertino pagal visus leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, nepašalino prieštaravimų, nepalygino jų su kitais įrodymais, taip padarydami esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismai nepagrįstai suabejojo nuteistojo V. M. parodymais, kuriuose jis nurodė visas esmines įvykio aplinkybes. Teismai nenustatė, kad šie parodymai prieštaringi ar nenuoseklūs, o smulkūs neatitikimai juose paaiškinami tuo, kad įvykis vyko seniai. Nepagrįstai kritiškai įvertinti ir nuteistojo R. M. parodymai bei pripažinti gynybine pozicija. Šių nuteistųjų parodymai atitinka įvykio aplinkybes, tuo tarpu nukentėjusiojo Š. I. parodymai yra išvestiniai, prieštaringi ir neparemti patikimais įrodymais.

Nepatikimi ir liudytojų I. I., A. V., G. P., A. J. parodymai, taip pat suinteresuotų liudytojų R. T., S. T. ir E. M. parodymai, jie nenuoseklūs ir prieštaringi. Kasatorius pažymi, kad liudytojo A. V. parodymai nepatikimi, nes jis apklaustas po įvykio praėjus penkiems mėnesiams, o liudytoja I. I., apklausiama po įvykio, apie A. V. net neužsiminė. Nors pagal šių liudytojų parodymus, jie abu buvo bute įvykio metu, tačiau jų parodymai dėl įvykio aplinkybių skiriasi, yra prieštaringi. Užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose apie A.

V. neužsimena ir nukentėjusysis. Be to, nepagrįstai patikimais pripažinti liudytojos I. I. parodymai apie tai, kad ji matė įvykį ir jame dalyvavusius R. ir V. M.. Gynėjo manymu, įvykio aplinkybes ji galėjo sužinoti iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų prieš jos apklausą. Nepatikimi ir nukentėjusiojo Š. I. parodymai, nes apie įvykio aplinkybes jis sužinojo iš liudytojos I. I., jo parodymai dėl A. V., dėl sužalojimo laiko ir aplinkybių nenuoseklūs, teismai prieštaravimų juose nepašalino. Teismai nevertino nukentėjusiojo parodymų dėl pas jį ateidavusių draugų, dėl rūkymo laiptinėje, dėl galimo konflikto su kitais asmenimis, kurie jį galėjo sužaloti.

Tokia versija nebuvo paneigta. Gynėjas mano, kad nepagrįstai patikimais pripažinti liudytojų R. T. ir S. T. parodymai, nes teismai neįvertino, kad jos pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus buvo vienu metu apklausiamas pas tyrėją E. M., todėl jų parodymai žodis žodin sutampa ir negali būti pripažinti įrodymais. Dėl šios priežasties kritiškai turėjo būti įvertinti ir suinteresuoto tyrėjo E. M. parodymai. Kasatorius pažymi, kad nors liudytojos I. I., R. T. ir S. T. tiesiogiai stebėjo tą patį įvykį, nurodė visas jo smulkmenas, tačiau nesupranta kaip jos galėjo nematyti viena kitos, ir teigia, kad šią aplinkybę galima buvo patikrinti atliekant eksperimentą, tačiau tai nebuvo padaryta.

Tuo tarpu iš gynybos pateiktų nuotraukų matyti, kad liudytojos R. T. ir S. T. negalėjo matyti jų nurodytų aplinkybių. Taip pat nuteistojo gynėjas nurodo, kad šios liudytojos byloje apklaustos liudytojos I. I. iniciatyva, o tai patvirtina jų parodymų nepatikimumą. Nepaisant to, jos tik spėja, kad V. M. perdavė peilį savo tėvui, nes to tiesiogiai nematė, o spėjimais ir abejonėmis pakaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neatlikta išsami liudytojų parodymų analizė, jie nesugretinti, nepašalinti esminiai prieštaravimai juose dėl įvykio pradžios, eigos, konflikto dalyvių veiksmų ir elgsenos.

Be to, teismas vertino specialisto išvadą, kuria nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam, tačiau nevertino kitų įrodymų, t. y. liudytojo H. M. parodymų, tarnybinių pranešimų, gynybos pateiktų įvykio vietos nuotraukų, draudimo dokumentų. Gynėjo manymu, kritiškas nuteistojo parodymų vertinimas, kai kitų asmenų parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas ir nepatikimumas yra didesnis, vertintinas kaip teismo šališkumas ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

Kartu kasatorius pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas įrodymų leistinumo principo neatitinkančiais įrodymais, t. y. Š. I. telefoniniais pokalbiais, gautais kitame ikiteisminiame tyrime atliekant operatyvinius veiksmus ir šioje byloje panaudotais BPK 162 straipsnio tvarka. Gynėjo teigimu, pagal kasacinio teismo praktiką bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinio tyrimo metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas tokiems veiksmams atlikti, ar jie atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos ir ar šiuos duomenis patvirtina duomenys, gauti BPK nustatyta tvarka. Pirmiausia kasatorius pažymi, kad šioje byloje apie Š. I. telefoninių pokalbius turėjo būti apklausti su juo bendravę asmenys, tačiau tai nebuvo padaryta. Tai leidžia spręsti, kad šis įrodymas gautas neleistinu būdu. Be to, nukentėjusiojo pokalbiai pateikti selektyviai, t. y. tik dvidešimties dienų laikotarpio, tuo tarpu pateikus visus pokalbius galėjo būti nustatytos svarbios bylos išsprendimui aplinkybės, tarp jų ir patvirtinančios ar paneigiančios liudytojų I. I. bei A. V. buvimo įvykio vietoje faktą, taip pat tikrąsias nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Kasatorius, be to, mano, kad byloje apklausiant I. I., R. T. ir S. T. buvo neteisėtai panaudoti Š. I. telefoniniai pokalbiai, nesant teismo nutarties, kuria leista panaudoti duomenis iš kitos bylos, nes ši nutartis atsirado vėliau. Kartu skunde atkreipiamas dėmesys, kad faktinis pagrindas pradėti operatyvinį tyrimą Š. I. byloje ir teisinis pagrindas – 2010 m. gruodžio 3 d. nutartis dėl operatyvinio veiksmo yra nesusiję su veika, dėl kurios 32010 m. spalio 10 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje, kurioje vėliau pripažintas kaltu ir nuteistas V. M.. Š. I. pokalbių buvo klausomasi 2010 m. spalio 10 d., o šių pokalbių išklotinės legalizuotos 2010 m. gruodžio 3 d., todėl kasatorius mano, kad šių pokalbių turinys turėjo įtakos ikiteisminiam tyrimui ir jo metu renkamiems liudytojų parodymams.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai nepateikė motyvų, kuo remiantis jie papildė nuteistiesiems inkriminuotą kaltinimą nurodydami aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo sužalotas asmeninio konflikto metu, nepasisakė dėl kaltės formos, taip pat nemotyvavo, kodėl V. M. veika kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir kokią įtaką tai turėjo bausmės skyrimui. Be to, teismai nepasisakė dėl V. M., kaip padėjėjo, veiksmų, t. y. dėl atsiradusio rezultato, kaltės formos. Gynėjas teigia, kad V. M. ir R. M. yra prilyginami BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytai bendrininkų grupei, tačiau abiejų instancijų teismai pažymėjo, jog R. M. veikė kaip vykdytojas, o V. M. kaip padėjėjas. Kasatorius pažymi, kad būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti mažiausiai du vykdytojai. Taigi teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes klaidingai kvalifikavo V. M. ir R. M. veikas kaip padarytas susitarusių asmenų grupe.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Šis teismas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pasisakė paviršutiniškai, pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, tačiau nenagrinėjo apeliacinių skundų iš esmės, netyrė pateiktų faktinių aplinkybių nesutapimų, nevertino įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo ir taip neatliko pagrindinės apeliacijos funkcijos – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-92/2011, gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo byloje atlikti įrodymų tyrimą, nes pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino įrodymų prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė pirmosios instancijos teisme liudytojų duotus parodymus ir net neįsigilinęs deklaravo tas pačias ginčytinas išvadas, neišreikalavęs papildomų gynybos prašytų telefoninių pokalbių išklotinių ir jų neištyręs, ir tai padarė nukrypdamas kasacinio teismo praktikos, kurioje konstatuota, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka būtina tirti įrodymus, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinių skundų argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas (kasacinė nutartis Nr. 2K-82/2011). Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatų, reikalaujančių pateikti išsamius motyvus, kodėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Atsiliepimu į nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo šiuos skundus atmesti.

Prokurorė pažymi, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, 369 straipsniu, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Prokurorės teigimu, teismai vertindami įrodymus esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nepadarė.

Atsiliepime taip pat teigiama, kad nepagrįsti kasatorių teiginiai apie tai, jog apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nes apygardos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, padarė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, argumentavo, kodėl remiasi vienais parodymais, o kitus atmeta. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Prokurorės nuomone, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro R. M. ir V. M. kaltės įrodymų visumą. Tai, kad R. M. sunkiai sutrikdė S. I. sveikatą, o V. M., pateikdamas nusikaltimo priemonę – peilį, padėjo padaryti sunkų Š. I. sveikatos sutrikdymą, įrodyta liudytojų I. I., R. T., S. T., G. P., A. V. parodymais ir byloje surinktais rašytiniais įrodymais – įvykio vietos apžiūros protokolu, R. T. ir S. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G311/10(12), telefoninių pokalbių suvestinėmis.

Prokurorė nurodo, kad nepaisant to, jog kasaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas gynybos prašymu turėjo apklausti liudytojais visus asmenis, bendravusius su Š. I., kurių telefoninių pokalbių turiniu rėmėsi, taip pat atlikti eksperimentą, nes to nepadaręs suvaržė kaltinamųjų teises ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tačiau teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip kaltinamųjų teisių suvaržymas. Svarstydamas prašymus ir dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Abiejų instancijų teismai visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl telefoninių pokalbių turinio, įvertino jų įrodomąją reikšmę, o apeliacinės instancijos teismas argumentavo šių įrodymų atitikimą leistinumo principo reikalavimams. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį, kad šie įrodymai buvo įvertinti kartu su kitais įrodymais, kuriuos jie papildė, be to, byloje buvo atliktas R. T. ir S. T. parodymų patikrinimas vietoje, aiškintasi apie šių liudytojų apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes.

Atsiliepime pažymima, kad V. M. gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog nuteistieji prilyginami bendrininkų grupei. V. M. pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padėjėju, suteikusiu nusikaltimo padarymo priemonę, jo veiksmus ir veikos kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį argumentavo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, tačiau nėra pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką jis padarė bendrininkų grupe, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji šioje byloje prilyginami bendrininkų grupei.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio proceso teisėtumo

Kasatoriai nesutinka su byloje teismų atliktu nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistųjų parodymų bei nukentėjusiojo telefoninių pokalbių išklotinių vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir nurodo, kad teismai šiuos įrodymus neteisingai įvertino, todėl nepagrįstai R. M. ir V. M. pripažino kaltais, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistųjų skundus. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose argumentai dėl neva nepagrįsto nuteistojo R. M. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir V. M. pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį grindžiami prašymais kitaip vertinti byloje ištirtus įrodymus ir nustatytus faktus, t. y. ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintinų ar nepripažintinų bylos aplinkybių. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia įvykio aplinkybes, o kokie – ne, nuorodos, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo R. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir V. M. atsakomybės pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistųjų kaltumo padarius šias nusikalstamas veikas pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma.

Byloje nustatyta, kad R. M. asmeninio konflikto metu, durdamas peiliu, kurį jam perdavė sūnus V. M., tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam Š. I., o V. M., perduodamas savo tėvui peilį, padėjo tyčia sunkiai sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė apkaltinamajame nuosprendyje nešališkai ir išsamiai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Nuteistųjų kaltumą pirmosios instancijos teismas grindė liudytojos I. I. parodymais apie tai, kad dėl garsiai klausomos muzikos namo laiptinėje tarp nukentėjusiojo ir R. M. kilusio konflikto metu pastarasis nukentėjusįjį sužalojo V. M. perduotu peiliu. Teismas pateikė išsamią liudytojos I. I. parodymų analizę, sugretino juos su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kitų liudytojų parodymais bei objektyviai nustatytomis aplinkybėmis, pažymėdamas, kad liudytojos nurodytas aplinkybes apie nukentėjusiojo patirtų sužalojimų skaičių, jų padarymo būdą ir sužalotas nukentėjusiojo kūno vietas atitinka teismo medicinos ekspertizės išvadoje užfiksuoti duomenys. Kartu teismas nustatė, kad šios liudytojos parodymus iš esmės patvirtina ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų R. T. bei S. T. parodymai. Neesminius įvykio aplinkybių neatitikimus liudytojų I. I. bei R. T. ir S. T. parodymuose teismas paaiškino logiškais ir įtikinamais argumentais. Pažymėtina ir tai, kad teismas išsklaidė abejones dėl šių liudytojų parodymų leistinumo, apklausdamas jas ir liudytoją E. M. apie ikiteisminio tyrimo metu atliktų šių liudytojų apklausų tvarką ir, priešingai nei teigia kasatoriai, nustatė, kad jos buvo apklaustos ne vienu metu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių minėtų liudytojų apklausų protokolų taip pat matyti, jog jų apklausos atliktos skirtingu laiku.

Nuosprendyje taip pat įvertinti ir liudytojos G. P. parodymai apie tai, kad netrukus po įvykio laiptinėje ji matė ir bendravo su nuteistuoju R. M., kuris laiptinėje valė kraują. Teismas pasisakė ir dėl šios liudytojos parodymų patikimumo. Be to, teismas, spręsdamas dėl nuteistųjų R. ir V. M. kaltumo padarius inkriminuotas veikas, bendrame įrodymų kontekste rėmėsi liudytojų A. V. ir A. J. parodymais bei nukentėjusiojo Š. I. telefoninių pokalbių metu užfiksuotais duomenimis. Teismas pasisakė ir dėl pirmiau nurodytų telefoninių pokalbių išklotinių atitikties įrodymų leistinumo reikalavimams (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir išdėstė motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Atmesdamas nuteistųjų pateiktas versijas teismas detaliai išdėstė nuteistųjų parodymų prieštaravimus, pasisakė dėl jų nenuoseklumo, taip pat rėmėsi kitais pirmiau paminėtais įrodymais.

Nuteistojo V. M. gynėjas kasaciniame skunde pakartotinai kelia nukentėjusiojo Š. I. telefoninių pokalbių pasiklausymo ir šių pokalbių panaudojimo šioje byloje teisėtumo ir leistinumo klausimą, teigdamas, kad nebuvo patikrinta, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas šiam operatyviniam veiksmui atlikti. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis nukentėjusiojo telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo atliktas ne Operatyvinės veiklos įstatymo, o BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka. Antra, kito ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija šioje byloje panaudota BPK 162 straipsnyje nustatyta tvarka, esant byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai. Trečia, nagrinėjamoje byloje nespręstas nukentėjusiojo Š. I. baudžiamosios atsakomybės klausimas. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiojo telefoninių pokalbių kontrolės metu gauti duomenys šioje byloje neatitinka įrodymų teisėtumo ir leistinumo reikalavimų. Tuo tarpu kasatoriaus teiginiai, kad šie pokalbiai nagrinėjamoje byloje panaudoti apklausiant liudytojus, kai dar byloje nebuvo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, vertintini kaip bylos medžiaga nepatvirtintos prielaidos.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, ir, nepažeisdamas BPK 331 straipsnio 4 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atsakė į esminius nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, nuteistųjų padarytos veikos kvalifikavimu ir bausmės skyrimu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau šio reikalavimo nereikia suprasti kaip būtinumą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, pasisakė dėl telefoninių pokalbių išklotinių panaudojimo byloje teisėtumo, liudytojų parodymų nuoseklumo ir patikimumo, sugretino juos su objektyviais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip išdėstydamas argumentus, kuriais remdamasis atmetė apeliacinių skundų teiginius dėl byloje surinktų įrodymų neatitikimo BPK 20 straipsnio reikalavimams ir susiedamas byloje surinktus įrodymus į vieningą visumą, objektyviai atspindinčią įvykio eigą. Remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pritarė R. M. veikų kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, o V. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 135 straipsnio 1 dalį. Be to, šis teismas, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 4 dalis, iš dalies tenkindamas apeliacinius skundus, pasisakė ir dėl nuteistiesiems skirtinų bausmių bei, nustatęs nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jas sušvelnino.

Atmestinas kasacinių skundų teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė, neišreikalavo papildomų duomenų, jų neištyrė, neapklausė papildomai liudytojų (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įrodymų tyrimas gali būti atliekamas teismo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių prašymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi byloje atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai neištirtos esminės bylos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir pan. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje atliko dalinį įrodymų tyrimą, išvardijo gynybos prašytus dokumentus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ta apimtimi, kuria prašė nuteistųjų gynėjai, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes šis teismas pirmosios instancijos teismo klaidų, vertinant įrodymus, nenustatė, dėl šios priežasties neprivalėjo byloje atlikti įrodymų tyrimo.

Dėl bendrininkavimo

Nuteistojo V. M. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepasisakė dėl V. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, nuteistuosius prilygino BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytai bendrininkų grupei, tačiau neatsižvelgė į tai, jog būtinas bendrininkų grupės požymis yra mažiausiai dviejų vykdytojų dalyvavimas nusikalstamoje veikoje, tuo tarpu byloje nustatyta, kad vienas jų yra vykdytojas, o kitas – padėjėjas.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėju laikomas asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. M., kilus asmeniniam konfliktui tarp jo tėvo R. M. ir nukentėjusiojo Š. I., padavė savo tėvui peilį, kuriuo šis sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Kaip jau minėta, tokios aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai ištyrus bei įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad V. M., pamačius konfliktuojantį ir besimušantį su kaimynu R. M., spontaniškai kilo sumanymas padėti išspręsti konfliktą perduodant R. M. peilį, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Nors V. M. konkretaus sužalojimo laipsnio ir nedetalizavo, tačiau nekelia abejonių, kad, perduodamas peilį, V. M. suvokė, jog peilis galės būti panaudotas prieš nukentėjusįjį, ir to norėjo. Peilio perdavimo, jo paėmimo ir panaudojimo veiksmų visuma rodo bendrininkavimui būdingą nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumą. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes V. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 135 straipsnio l dalį.

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad V. M. ir R. M. buvo prilyginti BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytai bendrininkų grupei, nes byloje nuteistųjų veiksmai kvalifikuoti kaip vykdytojo ir padėjėjo, BK 25 straipsnio 2 dalyje numatyta bendrininkų grupė jiems neinkriminuota ir nepripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Konstatuotina, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Stanislovo Butkevičiaus ir nuteistojo R. M. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Vytautas Piesliakas

Olegas Fedosiukas