2016-09-01 Nr. AB-16767-3-61-3-05082-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-377-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05082-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.3; 10.8.2; 10.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto, Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lytagra“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lytagra“) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (I t., b. l. 1–24), kuriame prašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 9 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4KM320057M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 1A-554 arba panaikinti šiuos sprendimus ir pavesti Kauno teritorinei muitinei atlikti pakartotinį pareiškėjo AB „Lytagra“ patikrinimą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 49–57) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad iš Tailando Karalystės bendrovės „Samakkee Salukpan Co., Ltd“ pareiškėjo importuotos ir deklaruotos prekės (tvirtinimo detalės, klasifikuojamos KN 7318 pozicijoje) buvo Kinijos Liaudies Respublikos, o ne lengvatomis besinaudojančios šalies – Tailando Karalystės, kilmės, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo apskaičiuoti mokėtini muitai, antidempingo muitas, importo PVM bei su jais susijusios sumos.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 94–95) prašė jį (skundą) atmesti kaip nepagrįstą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (IV t., b. l. 50–64) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė pakartotinai patikrino pareiškėjo komercinę ir ūkinę veiklą, jos apskaitą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 30 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d.. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš bendrovės „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ įsigijo ir į Bendrijos muitų teritoriją importavo tvirtinimo detales, klasifikuojamas KN 7318 pozicijoje, kurias muitinės deklaracijose deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu muitinės procedūrai. Prekių muitinio įforminimo metu pateikus A formos kilmės sertifikatus, importuotoms prekėms taikytas 0 proc. preferencinis muito tarifas. Padaryta išvada, kad pareiškėjo importuotos ir deklaruotos prekės yra Kinijos Liaudies Respublikos, o ne lengvatomis besinaudojančios šalies – Tailando Karalystės, kilmės. Kartu nebuvo pripažinti A formos kilmės sertifikatai, konstatuota, kad prekėms negali būti taikoma preferencinė kilmė. Kauno teritorinė muitinė taikė 85 procentų galutinio antidempingo muito tarifą bei papildomai apskaičiavo ir įregistravo muitinėje pareiškėjo mokestinę prievolę: 45 879 Lt importo muito (A00), 1 053 953 Lt antidempingo muito (A30), 230 962 Lt importo PVM (B00), 67 051 Lt delspinigių nuo importo PVM (860), 133 079 Lt baudos (894). Muitinės departamentas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 1A-554 patvirtino Patikrinimo ataskaitą.

6. Teismas konstatavo, kad pakartotinių patikrinimų sąlygos, įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatyme, buvo tenkintos, akcentavo, kad OLAF misijos Tailande 2014 m. balandžio 1 d. ataskaitoje Nr. THOR(2014)8967 (toliau – ir OLAF ataskaita) pateikta informacija yra pripažintina aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos pirminio patikrinimo metu.

7. Pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo vertinami OLAF pateikti duomenys; remdamasis Europos Sąjungos teisės aktais (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų) ir nacionalinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-144/2014) dėl OLAF ataskaitos ir rekomendacijų reikšmės bei bendromis įrodymų vertinimo administraciniuose teismuose taisyklėmis, teismas sprendė, kad ši ataskaita patvirtina, jog pareiškėjo importuotos ginčo prekės yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės.

8. Teismas, remdamasis 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ginčo prekių gamintojas nebuvo nustatytas, sprendė, kad Kauno teritorinė muitinė pagrįstai ginčo prekėms pritaikė 2009 m. sausio 26 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 91/2009 nustatytą 85 proc. antidempingo muito tarifą.

9. Teismas taip pat konstatavo, kad Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes tenkinamos šio straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos (priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla). Šiuo aspektu nurodyta, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius 2014 m. gegužės 30 d. rašte Nr. (7.34/22)16T-767 pranešė apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 04-I-00267-13 dėl pareiškėjo importuotų tvirtinimo detalių.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (IV t., b. l. 67–86) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą, panaikinti Patikrinimo ataskaitą ir Muitinės departamento 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 1A-554 arba panaikinti šiuos sprendimus ir pavesti Kauno teritorinei muitinei atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

(1) pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė antidempingo muito nustatymo sąlygas ir mokesčių administratoriaus pareigas reglamentuojančias normas, todėl buvo pažeisti sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57, 86, 87 str.). Teismo sprendimu netinkamai įvertinta teisiškai reikšminga aplinkybė, jog mokesčių administratorius neatliko tinkamo pareiškėjo veiklos tyrimo, nenustatinėjo bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių bei neįrodė privalomų antidempingo muitų taikymo sąlygų. Teismų praktikoje suformuota teisės aiškinimo taisyklė dėl mokesčių administratoriaus pareigos atlikti savarankišką tyrimą atsižvelgiant į OLAF nustatytas aplinkybes ir objektyviais ir neabejotinais duomenimis nustatyti antidempingo muitų taikymo sąlygas bei įrodyti ginčo prekių kilmę;

(2) teismas neįvertino, jog mokesčių administratorius netyrė ir nenustatė tokių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su antidempingo muitų nustatymo sąlygomis, bei nerinko pirminių ir tiesioginių įrodymų, o savo išvadas grindė išimtinai OLAF ataskaitomis. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius neturi pareigos atlikti savarankiško tyrimo ir teisiškai aktualių faktų nustatymo;

(3) byloje yra pateikti prekių kilmės sertifikatai ir oficialūs įrodymai, patvirtinantys sertifikatų galiojimą ir jų pagrįstumą. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, kurie paneigia OLAF ataskaitų išvadas, tarp jų – dėl Tailando Karalystės kompetentingos institucijos ginčo prekėms išduotų A formos kilmės sertifikatų bei oficialių dokumentų, patvirtinančių A formos kilmės sertifikatų pagrįstumą ir galiojimą. Teismas nepasisakė dėl įrodymų, kurie patvirtina OLAF ataskaitų ir duomenų neatitikimus ir OLAF tyrimo neišsamumą ginčui aktualaus eksportuotojo atžvilgiu;

(4) teismas nepasisakė dėl dalies skundo motyvų, dėl Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto;

(5) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant antidempingo muitų nustatymo sąlygas, yra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, jog muitinė, nurodžiusi, kad atitinkamas produkto kokybės rodiklis buvo pasiektas Kinijos Liaudies Respublikoje ar kad prekė buvo įvežta nepakeitus jos kilmės šalies kitoje šalyje, privalo įrodyti tokio teiginio šaltinį. Vien tik fakto patvirtinimas, kad prekė į eksporto šalį buvo įvežta iš Kinijos Liaudies Respublikos, nėra pakankamas pripažinti, jog gali būti taikomas antidempingo mokestis;

(6) atsižvelgiant į faktą, jog mokesčių administratorius neatliko realių patikrinimo veiksmų ir nenustatė ginčui teisiškai reikšmingų aplinkybių, teismo veiksmai – vertinti Patikrinimo ataskaitos pagrįstumą tik remiantis OLAF ataskaitomis, iš esmės prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams. Dėl to teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 str.);

(7) Teisingumo Teismas, aiškindamas OLAF ataskaitų pobūdį ir juridinę galią, yra išaiškinęs, jog galutinė ataskaita, kurią OLAF rengia atlikusi išorės tyrimą ir perduoda kompetentingoms nacionalinėms valstybių narių institucijoms pagal Tarybos reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnį, yra tik rekomendacijos ir nuomonės, neturinčios juridiškai privalomo poveikio net ir procedūrine prasme. Kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas savo išvadas dėl ginčo esmės grindė OLAF pateiktu vertinimu ir nevertino kitų byloje esančių įrodymų ir duomenų, kurie paneigia OLAF ataskaitų objektyvumą ir pakankamumą;

(8) teismas netinkamai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnį. Sprendimu netinkamai aiškinta šio kodekso 221 straipsnio 4 dalimi nustatyta 3 metų senaties termino išimtis. Teismas nepateikė teisinio vertinimo ir pagrindimo, kuo remiantis vien tik ikiteisminio tyrimo inicijavimas sudaro pagrindą atsisakyti taikyti Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį.

11. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti galioti (IV t., b. l. 94–102).

12. Atsakovas nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Atsakovas visiškai nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl teismo skundžiamo sprendimo neišsamumo ir vienpusiškumo. Mano, kad teismas savo sprendime pasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų – tiek surinktų muitinės, tiek ir pateiktų paties pareiškėjo. Pastebi, kad pareiškėjas, išskyrus formalius teiginius apie kilmės dokumentų galiojimą, nepateikia jokių įrodymų apie tai, jog Tailande buvo atliktas atitinkamas prekių apdirbimas. Pažymi, kad jokių pagrindų Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymui šio ginčo atveju nėra. Ta aplinkybė, kad muitinė prekių muitinio įforminimo metu nepareiškė jokių prieštaravimų dėl pareiškėjo importuojamų prekių kilmės, nėra pagrindas teigti apie muitinės padarytą klaidą ir, tuo labiau, nėra kliūtis muitinei atlikti deklaracijų patikrinimą. Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnis numato muitinei teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos. Muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis. Įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalis nustato, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Tokiu būdu pats pareiškėjas, kaip deklarantas, tapo atsakingu už muitinės deklaracijoje įvardintą prekių kilmę, prisiėmė atsakomybę už importuotos prekės teisingą aprašymą bei už kitos muitinei teikiamos informacijos teisingumą. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, priimtas laikantis atitinkamų teisės aktų ir remiantis byloje esančiais įrodymais, taip pat šiuo teismo sprendimu buvo ištirtos visos nagrinėjamo ginčo aplinkybės.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 103–104) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl muitinės atlikto pakartotinio patikrinimo, OLAF pateiktos ataskaitos objektyvumo, prekių Kinijos kilmės nustatymo nepagrįstumo ir kilmės dokumentų patikrinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 9 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320057M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) ir ją patvirtinusio atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 1A-554 „Dėl AB „Lytagra“ skundo“ (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas). Ginčijama Patikrinimo ataskaita buvo nuspręsta pakeisti atitinkamose pareiškėjo 2011 m. sausio 29 d. – 2012 m. liepos 11 d. deklaracijose nurodytą ginčo prekių kilmę iš Tailando Karalystės į Kinijos Liaudies Respublikos, nepripažinti šių prekių A formos kilmės sertifikatų, taikyti trečiųjų šalių (3,7 proc.) ir galutinio antidempingo muito (85 proc.) tarifus, apskaičiuoti 45 879 Lt importo muitą, 1 053 953 Lt antidempingo muitą, 230 962 Lt importo PVM, 67 051 Lt importo PVM delspinigių bei skirti 133 079 Lt (10 proc.) dydžio baudą. Apelianto skundžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu šie viešojo administravimo subjektų sprendimai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

16. Prieš nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo pažymėtina, kad pagal šį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai, išskyrus atskirai nurodytus atvejus, šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

V. 17. Pasisakant dėl kilusio ginčo esmės pirmiausia akcentuotina, jog nagrinėjamoje byloje yra nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo tarp šalių iš esmės nėra:

(1) pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2011 m. sausio mėn. – 2012 m. liepos mėn.) į Bendrijos muitų teritoriją importavo iš Tailando bendrovės „Samakkee Salukpan Co., Ltd“ įsigytas prekes – plieninius tvirtinimo elementus, klasifikuojamus KN 7318 pozicijoje, bei muitinei pateiktomis deklaracijomis deklaravo jų išleidimą į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu;

(2) šių prekių muitinio įforminimo metu deklaruota, kad prekių kilmė – Tailando Karalystė, taip pat buvo pateikti tai patvirtinantys A formos kilmės sertifikatai; atitinkamai importuotoms prekėms buvo taikytas 0 proc. preferencinis muito tarifas;

(3) 2011 metais atliktu pareiškėjo veiklos mokestiniu patikrinimu, kurio rezultatai buvo įforminti Kauno teritorinės muitinės 2011 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 1KM320059M, pažeidimų pareiškėjo veikloje nebuvo nustatyta;

(4) 2014 m. balandžio 14 d. Kauno teritorinė muitinė gavo Muitinės kriminalinės tarnybos 2014 m. balandžio 7 d. raštą Nr. (15.1/3)3R-792, kuriuo buvo perduota Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) 2014 m. balandžio 1 d. ataskaita Nr. THOR(2014)8967 ir išsami šios tarnybos atlikto tyrimo medžiaga (toliau – OLAF ataskaita) apie sukčiavimo mechanizmą dėl prekių kilmės klastojimo, siekiant išvengti antidempingo muitų Kinijos Liaudies Respublikos kilmės KN 7318 pozicijoje klasifikuojamoms prekėms (geležinėms ar plieninėms tvirtinimo detalėms);

(5) atlikusi (pakartotinį) patikrinimą, Kauno teritorinė muitinė konstatavo, kad pareiškėjo importuotos ginčo prekės buvo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, bei atsisakė pripažinti pareiškėjo pateiktus A formos kilmės sertifikatus; atitinkamai pareiškėjui buvo apskaičiuotos minėtos ginčo sumos, kurias nurodyta sumokėti per nustatytą terminą; mokestinį ginčą dėl tokio Kauno teritorinės muitinės sprendimo nagrinėjęs atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Nekartodama tų pačių argumentų, kurie išdėstyti tikrinamame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendime, išplėstinė teisėjų kolegija atskirai akcentuoja, jog pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl pakartotinio mokestinio patikrinimo pagrįstumo bei sutinka su šio teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju egzistavo visos teisinės prielaidos (pagrindai) šiam patikrinimui atlikti. Atitinkamai apelianto argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti ir plačiau dėl jų nepasisakytina.

Dėl senaties termino taikymo ir jo skaičiavimo

19. Savo nesutikimą su apskaičiuotomis ginčo sumomis pareiškėjas, be kita ko, grindžia aplinkybe, jog Patikrinimo ataskaitos priėmimo metu (2014 m. birželio 9 d.) buvo suėjęs 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Muitinės kodeksas), 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas. Atitinkamai apeliantas nurodo, kad jam neteisėtai buvo apskaičiuoti muitai, importo PVM ir susijusios sumos pagal dalį pareiškėjo pateiktų ginčo prekių importo deklaracijų.

20. Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalis, be kita ko, įtvirtina, kad „pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos <...>“. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas), pasibaigus šioje nuostatoje įtvirtintam senaties terminui, muitinės skolai sueina senatis ir dėl to ji išnyksta šio kodekso 233 straipsnio prasme (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Direct Parcel, C-264/08, 43 p.).

21. Nekvestionuotina, jog minėtas senaties terminas nagrinėjamu atveju dėl 2011 m. sausio 26 d. deklaracijoje Nr. 11LTLUB000IM002809 ir 2011 m. kovo 24 d. deklaracijoje Nr. 11LTLUB000IM008CE4 nurodytų ginčo prekių yra suėjęs. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad aptariamas senaties terminas skaičiuotinas nuo Patikrinimo ataskaitos pateikimo pareiškėjui, todėl pažymėtina, jog apeliantas, dėstydamas argumentus dėl aptariamo senaties termino, nepagrįstai mini ir kitas jo teiktas deklaracijas.

22. Kaip matyti iš skundžiamų vietos ir centrinio mokesčių administratorių sprendimų, senaties terminą buvo atsisakyta tenkinti remiantis Muitinės kodekso, iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000, 221 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtimi. Ši nuostata įtvirtina, kad, „jeigu priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų“.

23. Aiškindamas šias nuostatas Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad apie muito sumą gali būti pranešama skolininkui pasibaigus trejų metų laikotarpiui ir tais atvejais, kai skolininkas nėra asmuo, kuris padarė šią veiką, t. y. ši nuostata pranešimą apie mokėtinus muitus leidžia siųsti ne tik skolininkui, padariusiam veiką, dėl kurios gali būti iškelta baudžiamoji byla (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo sujungtose bylose Snauwaert ir kt., C-124/08 ir C‑125/08, 30 ir 31 p.). Todėl spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi pareiškėjo argumentai, jog jam (ar su juo susijusiems asmenims) nebuvo baudžiamųjų įstatymų nustatyta tvarka pareikšti įtarimai dėl atitinkamos (baudžiamosios) veikos padarymo.

24. Pati minėta Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies formuluotė „veiksmas [veika], dėl kurio [kurios] galėjo būti iškelta baudžiamoji byla“ reiškia veikas, kurios valstybės narės, kurios kompetentingos valdžios institucijos vykdo vėlesnį išieškojimą, teisės sistemoje gali būti kvalifikuojamos kaip nacionalinės baudžiamosios teisės pažeidimai. Be to, muitinės institucijoms kvalifikavus veiką kaip „veiksmą [veiką], dėl kurio [kurios] gali būti iškelta baudžiamoji byla“, nereiškia, jog baudžiamieji įstatymai buvo iš tikrųjų pažeisti. Minėtas kvalifikavimas atliekamas tik administracinėje procedūroje (žr. Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo sujungtose bylose Snauwaert ir kt., C-124/08 ir C-125/08, 25 ir 26 p.).

25. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog įrodyti (pagrįsti) Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų (prielaidų) buvimą tenka mokesčių administratoriui (muitinės įstaigoms). Iš tiesų minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vertinimą administracinės procedūros metu dėl atitinkamos veikos (veiksmų) kvalifikavimo pagal baudžiamuosius įstatymus atlieka muitinės įstaiga (jos pareigūnai). Be to, Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje numatytas senaties terminas inter alia yra susijęs su reikalavimais, kylančiais iš teisinio saugumo principo, kuriuo siekiama užtikrinti situacijų ir teisinių santykių numatomumą ir reikalaujama, kad apmokestinamojo asmens situacija, atsižvelgiant į jo teises ir pareigas mokesčių administratoriaus arba muitinės atžvilgiu, negali būti nuginčytina neribotą laiką (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo byloje Veloserviss, C-427/14, 31 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Todėl to paties kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis negali būti aiškinama plečiamai, o šią išimtį siekiantis taikyti mokesčių administratorius turėtų pateikti aiškų atitinkamos veikos (veiksmų) kvalifikavimą. Mokesčių administratorius turi pateikti teisės normomis ir objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą (motyvuotą) vertinimą (nuomonę), nurodant veikas (veiksmus), atskleidžiant priežastinį ryšį su muitinės skola (jos atsiradimu) bei įvardinant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, numatančias aptariamą atsakomybę už atitinkamas veikas (veiksmus) (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str.).

26. Šiuo klausimu Patikrinimo akte tėra abstrakčiai nurodyta, kad „<...> vadovaujantis [Muitinės kodekso] 201 straipsnio 1 dalies a punktu, skolos muitinei atsiradimo momentas yra importo muitais apmokestinamų prekių išleidimo į laisvą apyvartą diena, o kadangi priežastis dėl kurios atsirado skola muitinei buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, todėl <...> pranešimas skolininkui pateikiamas ir pasibaigus <..> nurodytam trejų metų laikotarpiui <...>“. Muitinės departamento sprendime iš esmės apsiribojama konstatavimu (nurodymu), jog Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (7.34/22)16T-767 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00267-13 dėl pareiškėjo importuotų tvirtinimo detalių.

27. Vertindama, ar vietos bei centrinis mokesčių administratoriai tinkamai įvykdė prieš tai aptartą pareigą pagrįsti Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies taikymą, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad minėtame Muitinės kriminalinės tarnybos teritorinio padalinio rašte nėra nurodomos jokios veikos (veiksmai), nėra pateikiama jokių nuorodų į atitinkamą atsakomybę numatančius įstatymus, apsiribojama trumpa ir abstrakčia informacija, kad atliekamas atitinkamas tyrimas, išvardinami tam tikrų deklaracijų numeriai. Todėl, skirtingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, šis raštas savaime nepatvirtina aptariamos išimties iš bendro senaties termino taikymo materialiųjų pagrindų buvimo.

28. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip minėta, vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, kiek tai susiję su aptariamos išimties taikymu, pareiškėjo skolos muitinei atsiradimo pagrindu įvardina Muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies a punktą („importo skola muitinei atsiranda <...> išleidžiant į laisvą apyvartą importo muitais apmokestinamas prekes <...>“), t. y. bendrą muitinės skolos atsiradimo atvejį, kuris, skirtingai nei, pavyzdžiui, šio kodekso 202–205 straipsniai, savaime nesieja skolos muitinei atsiradimo su atitinkamais neteisėtais (teisės aktų reikalavimų neatitinkančiais) asmens (importuotojo, muitinės skolininko) veiksmais.

29. Apibendrindama šias aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tiek vietos mokesčių administratorius, tiek atsakovas neįvykdė minėtos pareigos pagrįsti Muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies taikymą. Todėl nepagrįstais pripažintini ginčijami Patikrinimo ataskaita bei ją patvirtinę mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimai dalyje dėl pareiškėjui apskaičiuotų muitų ir kitų importo mokesčių bei su jais susijusių sumų pagal 2011 m. sausio 26 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM002809 ir 2011 m. kovo 24 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM008CE4. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad yra duomenų apie galimai atliekamą ikiteisminį tyrimą, šį tyrimą atliekančių institucijų susirašinėjimą su OLAF ir kompetentingomis Tailando Karalystės institucijomis, nagrinėjamu atveju klausimas dėl pareiškėjo mokestinių prievolių, susijusių su pagal šias deklaracijas importuotomis prekėmis, grąžintinas atsakovui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 1 p.).

30. Atitinkamai toliau šiame teismo akte pasisakytina dėl pareiškėjo mokestinių prievolių, susijusių su kitomis į Bendrijos muitų teritoriją importuotomis ginčo prekėmis, dėl kurių Patikrinimo aktas (pranešimas) priimtas nepraėjus minėtam trejų metų terminui nuo šių prekių išleidimo į laisvą apyvartą (muitinės skolos atsiradimo).

Dėl reikalavimų mokestiniam patikrinimui, jo apimties ir OLAF ataskaitos reikšmės

31. Pareiškėjas, kvestionuodamas Patikrinimo ataskaitos teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat nurodo, jog vietos mokesčių administratoriaus atliktas mokestinis patikrinimas nėra išsamus, jo metu nebuvo atliekami iš esmės jokie veiksmai, siekiant surinkti papildomą bei patikrinant jau turimą informaciją, nebuvo laikomasi norminiuose aktuose nustatytų šios mokesčių administravimo procedūros vykdymo taisyklių.

32. Kiek tai susiję su veiksmais, kurių mokesčių administratorius privalo imtis atlikdamas mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą, primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad atlikdamas šį patikrinimą, tiek vietinis, tiek centrinis mokesčių administratoriai privalo nustatyti, ar mokesčio mokėtojas teisingai vykdo savo prievoles, tuo tikslu privalu tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčio mokėtojo veikla, ir atitinkamai rinkti įrodymus, tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčio mokėtojo veiksmų teisėtumą. Toks tyrimas, administruojant mokesčius, turi būti atliekamas vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, nepažeidžiant mokesčių mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1086/2007; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-427/2011 ir kt.). Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog inter alia minėtas protingumo kriterijus bei reikalavimas mokestinį patikrinimą baigti per protingą terminą reiškia ir tai, jog mokesčių administratorius neprivalo imtis papildomų veiksmų ir (ar) rinkti papildomą informaciją, jei jo nustatytos faktinės aplinkybės ir turimi (surinkti) duomenys (informacija, įrodymai) yra pakankami pagrįsti jo priimamą sprendimą. Kartu primintina ir tai, jog įstatymas suteikia mokesčių administratoriui diskreciją pasirinkti mokestinio patikrinimo laikotarpį bei vienokią ar kitokią mokestinio patikrinimo kryptį, o patikrinimą atliekantis pareigūnas šią kryptį gali pasirinkti teisingiausiai, visapusiškai ir objektyviai įvertinus reikšmingų aplinkybių visetą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-474/2010).

33. Aptariamu aspektu iš Patikrinimo ataskaitos bei Muitinės departamento sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjo importuotų prekių kilmė (būtent šis aspektas nulėmė pareiškėjo mokestines prievoles ir jų apimtį) buvo identifikuota remiantis ir vertinant iš esmės tik OLAF ataskaitą ir kartu su ja pateiktus duomenis (informaciją). Taigi, ginčo mokestinis patikrinimas, tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo importuotų prekių kilmės nustatymu, iš esmės apsiribojo OLAF pateiktos informacijos analize ir jos vertinimu.

34. Kaip teisingai pastebi pareiškėjas, Europos Sąjungos teisminės institucijos jau yra pripažinusios, kad OLAF atlikto tyrimo išdavoje priimamos išvados ir rekomendacijos iš esmės skiriamos kompetentingoms valstybių narių įstaigoms bei Europos Sąjungos institucijoms, kad jos galėtų nuspręsti, ar būtina imtis tolesnių priemonių; šios išvados ir rekomendacijos automatiškai nereiškia, kad bus pradėtas administracinis ar teismo procesas, nes kompetentingos valdžios institucijos gali pačios nuspręsti, kokių veiksmų reikia imtis po galutinės ataskaitos, ir todėl tik jos gali priimti sprendimus, galinčius daryti įtaką asmenų, kurių atžvilgiu rekomenduojama pradėti tokius procesus, teisinei padėčiai (Pirmosios instancijos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Manel Camós Grau prieš Komisiją, T-309/03, 50 ir 51 p.). Kitaip tariant, pati OLAF ataskaita neturi jokios juridiškai privalomos galios kompetentingoms nacionalinėms institucijoms (žr., pvz., Pirmosios instancijos teismo 2004 m. liepos 13 d. nutarties byloje Comunidad Autónoma de Andalucía prieš Komisiją, T-29/03, 33 ir 39 p.).

35. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ataskaitos, kuriomis užbaigiami OLAF tyrimai, apima ne tik atitinkamas (subendrintas) išvadas bei rekomendacijas dėl tolesnių priemonių, kurių, OLAF manymu, reikia imtis, bet ir nustatytas faktines aplinkybes. Šių ataskaitų ir jose nustatytų faktinių aplinkybių teisinė reikšmė eksplicitiškai yra nurodyta 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES. Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 11 straipsnio 2 dalyje. Ši reglamento nuostata įtvirtina, kad „<...> [OLAF] ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais valstybės narės administraciniuose ar teisminiuose procesuose, kai nustatoma, kad tai yra būtina, tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms, ir jos turi tokią pačią įrodomąją vertę“. Identiška nuostata dėl aptariamos ataskaitos juridinės reikšmės buvo įtvirtinta ir 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų 9 straipsnio 2 dalyje.

36. Europos Sąjungos teisminės institucijos, aiškindamos šias nuostatas, yra pripažinusios, kad OLAF parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ar teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje. Tačiau tik institucijos ar kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, kurioms OLAF perdavė ataskaitas ir informaciją, yra visiškai atsakingos už tolesnius veiksmus, kurių minėtu pagrindu jos gali imtis (Pirmosios instancijos teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Yves Franchet ir Daniel Byk prieš Komisiją, T-391/03 ir T-70/04, 94 ir 95 p.). Kad OLAF ataskaitoje pateikiami duomenys yra laikytini vienu iš įrodymų šaltiniu, kurie, ginčą nagrinėjant administraciniame teisme, yra vertinami pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies taisykles, yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., žr. 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-146/2014; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-144/2014).

37. Apibendrinant aptartą aktualų teisinį reguliavimą bei Europos Sąjungos teisminių institucijų vertinimą, taip pat paminėtą nacionalinių teismų praktiką, pirmiausia akcentuotina, jog mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, turi teisę remtis jo gautoje OLAF ataskaitoje pateiktais duomenimis, inter alia spręsdamas dėl mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Vykdant mokesčių administravimą, nesuderinamas inter alia su protingumo kriterijumi (Mokesčių administravimo įstatymo 8 str. 3 d.) būtų reikalavimas mokesčių administratoriui gavus OLAF ataskaitą visais atvejais atlikti atitinkamus veiksmus, siekiant patikrinti ir (ar) patvirtinti kiekvieną šioje ataskaitoje ir (ar) kartu su ja pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją. Tačiau pareiga patikrinti egzistuoja, kai aptariamoje ataskaitoje pateikiami duomenys, kuriais remiantis identifikuojama mokestinės prievolės apimtis, yra prieštaringi, keliantys abejonę dėl jų pagrįstumo, teisingumo ir pan. Toks vertinimas, be kita ko, išplaukia iš mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.), užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų grindžiami objektyviais duomenimis (faktais) (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

38. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, vietos ir centrinis mokesčių administratoriai neprivalėjo atskirai tikrinti ir (ar) vykdant atitinkamas mokesčių administravimo (mokestinio patikrinimo) procedūras atliekamais atskirais veiksmais rinkti papildomus duomenis siekiant patvirtinti OLAF ataskaitoje pateikiamą informaciją, jei ji yra pakankama ir objektyviai patvirtina (leidžia nustatyti) ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Tačiau, kaip minėta, tai nereiškia, kad mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo pareigos atlikti atitinkamas procedūras, kai OLAF pateikta informacija nėra surinkta, kai tai yra būtina, tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir kompetentingų nacionalinių institucijų. Tai, atsižvelgiant į pareiškėjo mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, įskaitant teismus, teiktus argumentus, nagrinėjamu atveju suponuoja būtinybę įvertinti, ar vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, nepaneigę pateiktų A formos kilmės sertifikatų, galėjo remtis vien minėta OLAF ataskaita (kartu su ja pateikta informacija) nustatydami ginčo prekių kilmę.

Dėl A formos kilmės sertifikatų ir ginčo prekių kilmės

39. Byloje nustatyta, kad ginčo prekių kilmę pareiškėjas pirmiausia grindžia Tailando Karalystės išduotais A formos kilmės sertifikatais (Nr. 0031594, 0002782, IA2011-041234, IA2011-0207929, IA2011‑0220599, IA2012-024126, IA2012-0095496) bei aplinkybe, jog juos išdavusios valstybės kompetentingos institucijos nėra pripažinusios aptariamų kilmės sertifikatų negaliojančiais. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju šiuos kilmės sertifikatus galėjo paneigti ir taip sudaryti prielaidas vertinimui, kad ginčo prekės nėra Tailando Karalystės kilmės, tik šios valstybės kompetentingos institucijos.

40. Šiuo aspektu paminėtina, kad, kaip nurodo atsakovas, Teisingumo Teismas iš tiesų yra nusprendęs, kad taikant Europos Sąjungos vienašališkai nustatytą bendrųjų tarifų lengvatų sistemą eksporto valstybės institucijos negali Europos Sąjungos ir jos valstybių narių priversti vadovautis savo atliktu A formos kilmės sertifikatų galiojimo vertinimu, kai importo valstybės muitinės institucijoms ir toliau kyla abejonių dėl faktinės prekių kilmės, nors minėti sertifikatai nebuvo pripažinti negaliojančiais (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Lagura, C‑438/11, 36 p.). Kadangi ginčo atveju Tailando Karalystei lengvatinis režimas nustatytas ne tarptautiniu susitarimu, kuriuo Europos Sąjunga ir trečioji valstybė susaistoma abipusiais įsipareigojimais, o kaip savarankiška Sąjungos priemonė, pareiškėjo nurodomuose Teisingumo Teismo sprendimuose (inter alia 2006 m. kovo 9 d. sprendime byloje Beemsterboer Coldstore Services, C-293/04) pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės savaime negali lemti vertinimo, kad ginčo atveju muitinės institucijos pareiškėjo deklaruotą prekių kilmę galėjo paneigti tik kompetentingoms Tailando Karalystės institucijoms panaikinus (pripažinus negaliojančiais) ginčo A formos prekių kilmės sertifikatus (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Lagura, C‑438/11, 34–38 p.).

41. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šios Teisingumo Teismo praktikoje suformuotos taisyklės apima santykius, susijusius su trečiųjų šalių, išdavusių aptariamus sertifikatus, kompetentingų institucijų atlikto paskesnio patikrinimo rezultatų vertinimu. Todėl, skirtingai nei nurodo atsakovas, šios taisyklės savaime neeliminuoja mokesčių administratoriaus pareigos kreiptis į A formos kilmės sertifikatą išdavusios valstybės kompetentingas institucijas.

42. Šiuo klausimu primintina, jog 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, iš dalies pakeisto 2010 m. lapkričio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1063/2010 (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 97t straipsnio 1 dalis numato, kad „A formos prekių kilmės sertifikatų ir sąskaitų faktūrų deklaracijų paskesni patikrinimai atliekami atsitiktine tvarka arba kaskart, kai valstybių narių muitinės turi pagrįstų abejonių dėl šių dokumentų autentiškumo, susijusių produktų kilmės statuso arba kitų šio skirsnio reikalavimų įvykdymo“.

43. To paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad, „jeigu esant pagrįstoms abejonėms per šešis mėnesius, kaip nustatyta 3 dalyje, negaunamas atsakymas arba jeigu atsakyme nėra pakankamai informacijos, kad būtų galima nustatyti atitinkamo dokumento autentiškumą arba tikrąją produktų kilmę, kompetentingoms institucijoms siunčiamas antrasis pranešimas. Jeigu ir po antrojo pranešimo prašančiosios institucijos per keturis mėnesius nuo antrojo pranešimo išsiuntimo datos neinformuojamos apie patikrinimo rezultatus arba jeigu remiantis šiais rezultatais neįmanoma nustatyti atitinkamo dokumento autentiškumo ar tikrosios produktų kilmės, prašančiosios institucijos turi atsisakyti suteikti teisę taikyti lengvatinius muitų tarifus, išskyrus išimtines aplinkybes“.

44. Taigi, iš šių valstybėms narėms privalomo ir tiesiogiai taikomo akto nuostatų matyti, kad kompetentinga muitinės įstaiga, kuriai kyla inter alia abejonių dėl A formos kilmės sertifikate nurodytų prekių kilmės, turi kreiptis į šiuos sertifikatus išdavusios valstybės kompetentingas institucijas. Atitinkamai atsisakyti suteikti teisę taikyti lengvatinius muitų tarifus nacionalinės muitinės įstaigos galėtų remiantis aplinkybe, jog atsakymas, minėtais terminais, nebuvo pateiktas, arba iš pateikto atsakymo nėra galima nustatyti prekių kilmės (nėra pašalinamos valstybės narės muitinės įstaigos kilusios abejonės). Išimtimi iš minėtų kompetentingų nacionalinių institucijų pareigų negali būti pripažinta atsakovo nurodoma Įgyvendinimo reglamento 97 straipsnio 6 dalis, kuri iš esmės skirta reguliuoti eksportuojančios šalies pareigas. Šių taisyklių nepaisymas negali būti savaime grindžiamas ir nacionalinėje mokesčių teisėje, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje, įtvirtintu bendruoju turinio viršenybės prieš formą principu.

45. Akcentuotina ir tai, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad administracinio bendradarbiavimo sistema gali veikti, tik jei importo valstybės muitinės administracija pripažįsta eksporto valstybės institucijų teisėtai atliktus įvertinimus (žr. Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimo sujungtose bylose Sfakianakis, C-23/04–C‑25/04, 23 p.; 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Komisija prieš Vokietiją, C-442/08, 72 p.). Eksporto valstybės institucijų atliekamo vėlesnio patikrinimo tikslas – patikrinti A formos kilmės sertifikate nurodytos kilmės teisingumą. Jeigu vėlesnis patikrinimas neleidžia patvirtinti A formos kilmės sertifikate nurodytos prekių kilmės, darytina išvada, kad jų kilmė nežinoma, todėl kilmės sertifikatas išduotas ir lengvatinis muitų tarifas pritaikytas nepagrįstai (Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Lagura, C‑438/11, 17 ir 18 p.). Todėl akivaizdu, jog priešingas vertinimas dėl minėtų Įgyvendinimo reglamento nuostatų privalomumo paneigtų ir aptarto administracinio bendradarbiavimo bei paskesnio sertifikato patikrinimo procedūros tikslus.

46. Aptartais aspektais nagrinėjamu atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Tailando Karalystės Užsienio prekybos departamentas 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 0303.03/2308 informavo, kad kilmės sertifikatai Nr. IA2011-0207929, IA2011‑0220599, IA2012-0024126, IA2012-0095496 yra autentiški, tačiau dėl eksportuotojo atsisakymo bendradarbiauti, šios valstybės kompetentingos įstaigos negalėjo patvirtinti, kad kai kurių produktų kilmės šalis yra Tailandas. Akcentuotina, kad, kaip nurodo atsakovas atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, apie šį raštą Muitinės departamentas buvo informuotas jau po skundžiamų sprendimų priėmimo. Taip pat pažymėtina, kad iš Tailando Karalystės Užsienio prekybos departamento 2015 m. vasario 4 d. rašto Nr. 0307.07/303 matyti, kad jo pateikimo metu dar tebuvo atliekamas nagrinėjamoje byloje aktualaus A formos kilmės sertifikato Nr. IA2011-041234 patikrinimas, be to, šios Tailando Karalystės institucijos 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. 0303.03/542 patvirtintas ginčo sertifikatų Nr. 0031594 ir 0002782 autentiškumas bei iš esmės yra patvirtinta juose nurodytų prekių kilmė – Tailandas.

47. Taigi skundžiamų individualių administracinių aktų priėmimo metu dėl dalies ginčo sertifikatų nebuvo atliktas paskesnis jų patikrinimas, o dalis su aptariamais prekių kilmę patvirtinančiais dokumentais susijusių reikšmingų aplinkybių paaiškėjo mokestinio ginčo nagrinėjimo teismuose metu, šios aplinkybės visiškai nebuvo vertintos ir dėl jų nebuvo pasisakyta priimant ginčijamus Patikrinimo ataskaitą ir Muitinės departamento sprendimą. Tai lemia vertinimą, jog nagrinėjamu atveju tiek vietos, tiek centrinis mokesčių administratoriai netinkamai vykdė savo pareigas kontroliuodami pareiškėjo, kaip mokesčio mokėtojo, veiklą, susijusią su ginčo prekių importu ir deklaruota šių prekių kilme. Todėl, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje (ypač dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos ir (ar) vertinamos vietos bei centrinio mokesčių administratorių), bei įvertinus tai, jog nagrinėjamu atveju esminis ginčas kyla būtent dėl pareiškėjo importuotų prekių kilmės, klausimas dėl ginčo A formos kilmės sertifikatų reikšmės pareiškėjo mokestinių prievolių turiniui taip pat grąžintinas atsakovui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 3 p.).

48. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vien minėtose Įgyvendinimo reglamento nuostatose bei apžvelgtoje Teisingumo Teismo praktikoje nurodytų aplinkybių (40, 42 ir 43 p.) konstatavimas paprastai savaime sudaro pagrindą mokesčių administratoriui nesivadovauti A formos kilmės sertifikatais ir atsisakyti suteikti teisę taikyti lengvatinius muitų tarifus, o atitinkamas į laisvą apyvartą Bendrijos muitų teritorijoje išleistas prekes apmokestinti bendra tvarka. Tuo atveju, kai minėtus sertifikatus išdavusios valstybės kompetentingų institucijų atlikto paskesnio jų patikrinimo rezultatai neleidžia patvirtinti prekių kilmės, pareiga įrodyti, jog joms yra taikoma atitinkama muitų tarifų lengvatų sistema, tenka muitinės skolininkui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), o ne mokesčių administratoriui (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Lagura, C‑438/11, 39–41 p.). Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismui teiktame ir apeliaciniame skunduose dėstomus argumentus, atskirai akcentuotina, jog paneigus aptariamus kilmės sertifikatus, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, būtent pareiškėjui tektų pareiga pagrįsti, kad prekės yra Tailando Karalystės kilmės, šių prekių importo į šią valstybę atveju – kad šios prekės prieš jas importuojant į Bendrijos muitų teritoriją įgijo Tailando Karalystės kilmę.

Dėl ginčo prekių pripažinimo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės

49. Prieš tai išdėstytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, inter alia dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, yra susijusios su paneigimu ar patvirtinimu, jog prekių kilmė yra trečioji šalis, kurios atitinkamų prekių importui yra taikoma Europos Sąjungos vienašališkai nustatyta muitų tarifų lengvatų sistema. Nagrinėjamu atveju taip pat kyla klausimas dėl ginčo prekių pripažinimo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, kurioms taikomas 2009 m. sausio 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 91/2009, kuriuo tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms nustatomas galutinis antidempingo muitas (toliau – ir Reglamentas 91/2009).

50. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, jog, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, jei būtų prielaidos nepripažinti prekių Tailando Karalystės kilmės, pareiga įrodyti, kad šių prekių kilmė yra Kinijos Liaudies Respublika, tektų pirmiausiai mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.).

51. Iš skundžiamų viešojo administravimo subjektų sprendimų matyti, kad aplinkybę, jog ginčo prekių kilmė yra Kinijos Liaudies Respublika, vietos ir centrinis mokesčių administratoriai pripažino iš esmės remdamiesi OLAF ataskaita ir kartu su ja gautais duomenimis. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad, kaip minėta šiame baigiamajame teismo akte, tikroji ginčo prekių kilmė, teisės aktų nustatyta tvarka nepripažinus (paneigus) deklaracijoje importuotojo nurodytos kilmės, gali būti nustatoma remiantis ir OLAF ataskaita, o mokesčių administratorius turėtų atlikti papildomus veiksmus renkant papildomą informaciją iš esmės tais atvejais, kai turimų duomenų nepakanka ar šie (reikšmingi) duomenys yra prieštaringi ir šios prieštaros negalima pašalinti nesurinkus papildomos informacijos. Tačiau mokesčių administratorius visada turi įvertinti turimą informaciją, priimtame sprendime turi būti aiškiai nurodyta, kokiais reikšmingas faktines aplinkybes patvirtinančiais duomenimis, t. y. nurodant konkrečius faktus, o ne abstrakčius apsvarstymus, remiantis daroma išvada dėl tikrosios prekių kilmės (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str.).

52. Šiuo aspektu, nevertinant minėtos OLAF ataskaitos duomenų išsamumo ir pakankamumo aspektais, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas centriniam mokesčių administratoriui teiktuose 2014 m. rugsėjo 22 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė (įvardino) konkrečias aplinkybes, galimus prieštaravimus, trūkumus, kurie, jo manymu, neleidžia pripažinti, jog ginčo prekių (jų dalies) kilmė yra Kinijos Liaudies Respublika; teigė, jog nėra jokių duomenų apie dalį pareiškėjo deklaruotų prekių.

53. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad iš tiesų negali būti reikalaujama iš mokesčių administratoriaus išsamiai pasisakyti dėl kiekvieno mokesčių mokėtojo teikiamo argumento, tačiau juos vertindamas atsakovas iš esmės apsiribojo bendrais (abstrakčiais) teiginiais, jog OLAF ataskaitoje ir jo prieduose surinkta informacija patvirtina, jog ginčo prekių kilmė yra Kinijos Liaudies Respublika. Dar sykį pabrėžtina, kad OLAF ataskaitoje pateikiamos išvados (subendrinti teiginiai, vertinimas) gali būti pripažintos įrodymais administruojant mokesčius tik tokiu atveju, jei jos (subendrintos išvados, vertinimas) pagrįstos įrodymais, kitais objektyviais duomenimis. Be to, paminėtina ir tai, kad aptariamus prieštaravimus ir trūkumus pareiškėjas nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui, tačiau, kaip matyti iš tikrinamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, šiuo klausimu iš esmės tebuvo apsiribota bendromis nuorodomis į proceso įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su įrodymų vertinimo taisyklėmis administracinėse bylose.

54. Pabrėžtina, kad ginčo prekių pripažinimas Kinijos Liaudies Respublikos kilmės nagrinėjamu atveju turi tiesioginę įtaką pareiškėjo mokestinėms prievolėms ir jų apimčiai. Aptarti procedūriniai ir proceso trūkumai, susiję su minėtų pareiškėjo argumentų, kurie nėra akivaizdžiai nepagrįsti, vertinimu, taip pat aplinkybė, jog mokestinio ginčo metu buvo teikiami nauji įrodymai, inter alia susiję su OLAF atliktu tyrimu bei jo metu surinktais duomenimis ir jų vertinimu, nagrinėjamu atveju lemia būtinybę klausimą dėl ginčo prekių pripažinimo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo. Tokią būtinybę lemia ir tai, jog šis klausimas ir jo išsprendimas yra tiesiogiai susijęs ir su jau šiame baigiamajame teismo akte aptartu ginčo prekių Tailando Karalystės kilmės paneigimu.

Dėl bylos procesinės baigties

55. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Patikrinimo ataskaitos, neįvertino visų ginčo santykių kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų, Muitinės departamento sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Be to, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, yra tikslinga perduoti centriniam mokesčių administratoriui (atsakovui) mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į šiame baigiamajame teismo akte pateiktus išaiškinimus, mokestinio ginčo nagrinėjimo metu surinktus naujus įrodymus ir nustatytas (paaiškėjusias) kitas reikšmingas aplinkybes, atsakovas turėtų iš naujo įvertinti Patikrinimo ataskaitos pagrįstumą, taip pat įvertinti, ar yra būtinybė atlikti papildomus veiksmus, ar egzistuoja pagrindas (prielaidos) pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 4 d. 5 p.).

56. Šiomis aplinkybėmis apelianto skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – Muitinės departamento sprendimas naikinamas ir mokestinis ginčas dėl Patikrinimo ataskaitos grąžinamas atsakovui nagrinėti iš naujo.

VI. 57. Kiek tai susiję su pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir apeliaciniame skunde pateiktu prašymu priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, primintina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje taip pat numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atitinkamai, kadangi nagrinėjamu atveju sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai, vadovaujantis šiomis proceso taisyklėmis, jam iš atsakovo priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

58. Byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys žyminio mokesčio už pirmosios instancijos teismui teiktą skundą (100 Lt, t. y. 28,96 Eur) ir apeliacinį skundą (14 Eur) sumokėjimą – iš viso 42,96 Eur. Ši suma (42,96 Eur) pareiškėjui priteistina iš atsakovo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d.).

59. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodo konkrečių sumų bei nepateikia jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.). Atitinkamai šis klausimas paliktinas nenagrinėtu atkreipiant apelianto dėmesį, jog dėl šių išlaidų atlyginimo jis gali kreiptis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 1A-554 „Dėl AB „Lytagra“ skundo“ ir įpareigoti atsakovą mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ naudai iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 42,96 Eur (keturiasdešimt du eurai 96 ct) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius