2021-11-17 Nr. AB-24545-3-61-3-04182-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2061-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04182-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (toliau – ir LNK) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 12R-41 dėl UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo (toliau – ir Nutarimas). Už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskirta 300 Eur bauda.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas yra neteisėtas, jame netinkamai taikyta ir aiškinta Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostata. Atsakovas taikė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir konstatavo jo pažeidimą, nors šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra nepriskirta Tarnybos kompetencijai. Nutarime konstatuotas pažeidimas nustačius, kad energinio gėrimo „HELL ENERGY“ televizijos reklama buvo transliuota televizijos programoje „BTV“ televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ transliavimo metu, kuris buvo pažymėtas indeksu „N-7“ ir dėl to transliuojamas atitinkamu paros metu pagal Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad tiek tyrimo metu, tiek Nutarime netinkamai aiškinama sąvoka „visuomenės informavimo priemonės, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“. Ši sąvoka iš esmės aiškinama ją išimtinai siejant su indeksais, kuriais pažymėtos programos, skleidžiamos visuomenei pagal Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas, ir dėl to transliuojamos atitinkamu paros metu. Pareiškėjo vertinimu, toks įstatymo aiškinimas neatitinka taikytino teisinio reguliavimo normų, logikos ir kitų institucijų formuojamos praktikos ir pateiktų rekomendacijų.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal atsakovo pasirinktą įstatymo interpretavimo logiką, tiktai programos, skirtos suaugusiems ir pažymėtos indeksu „S“ bei atitinkamai transliuojamos po 23 val., nepatektų į sąvokas „programos, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“ ir (arba) programos „skirtos vaikams“. Toks įstatymo aiškinimas, pasak LNK, yra netinkamas ir neatitinka kitų institucijų praktikos. Sąvoka „visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje“ yra naudojama ne tik Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje, bet ir kituose teisės aktuose.

5. Pareiškėjas nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinama televizijos programą apibūdinančių veiksnių visuma. Įstatymuose įtvirtintas draudimas turėtų būti taikomas tik televizijos programoms, paženklintoms žymėjimais „Visai šeimai“ arba „N-7“, iš kurių paskirties ir turinio galima būtų aiškiai numanyti, kad programų tikslinė auditorija – asmenys iki 18 metų. Atitinkamai, televizijoje transliuojamiems sporto renginiams, laidoms apie gamtą, keliones, politiką ir kitoms panašioms programoms, kurios pagal turinį arba paskirtį skirtos įvairaus amžiaus žiūrovams, įstatymuose įtvirtintas reklamos draudimas netaikomas.

6. Skunde LNK nurodė, kad šiuo atveju pats įstatymas numato, pagal kokius kriterijus turėtų būti sprendžiama, kas yra jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtos interneto svetainės. Pareiškėjui akivaizdu, kad šiuo atveju nesivadovaujama Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatomis dėl informacijos. Nurodė, kad televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ nėra skirtas tikslinei auditorijai – asmenims iki 18 metų. Pareiškėjas paaiškino, kad tai nėra net televizijos produktas, skirtas „visai šeimai“. Nutarime nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta ne tik į filmo ženklinimo indeksą, bet ir į patį filmo žanrą. Vienintelis Nutarimo argumentas ir motyvas – „nepilnamečiai yra atvira, smalsi auditorija bei detektyvo žanras gali būti įdomus ir patrauklus 13-17 metų amžiaus vaikams“. Taigi, Nutarime pateiktas įstatymo aiškinimas, pareiškėjo vertinimu, neatitinka ir kituose taikytinuose teisės aktuose įtvirtintos teisinio reguliavimo logikos, sąvokų apibrėžimų. Nagrinėjamas atvejis – programa, transliuota televizijos eteryje.

7. LNK nurodė, kad „programos vaikams“ atskiriamos pagal žanrą, turinį, paskirtį. Pagal indeksus nustatomas ir leistinas transliavimo laikas. Toks aiškinimas nesuderinamas su kitomis įstatymo nuostatomis, draudimais.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Tarnyba Nutarime konstatavo, jog pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų reikalavimų. Minėta įstatymo norma reikalauja pažymėti programas indeksu „N-7“, ką šiuo atveju LNK ir padarė. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 9 straipsnyje išvardytos institucijos, kurios pagal savo kompetenciją yra atsakingos už šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą, o Tarnybos šiame sąraše nėra.

9. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą skyrė 300 Eur baudą.

10. Tarnyba nurodė, kad Nutarimas yra pagrįstas bei teisėtas, pareiškėjo argumentai ir prašymai teisiškai nepagrįsti. Reklamos įstatymo 14 straipsnyje 5 dalyje įtvirtinamas draudimas nurodyti energinius gėrimus kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti, tame tarpe ir visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. Atkreipė dėmesį, kad minimas draudimas Reklamos įstatyme buvo įtvirtintas atsižvelgiant į tai, jog energinių gėrimų reklama jaunesniems kaip 18 metų asmenims traktuojama kaip neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti informacija.

11. Pasisakydama dėl visuomenės informavimo priemonės klasifikavimo, Tarnyba pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalimi, visuomenės informavimo priemone, be kita ko, laikytina televizijos programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Nurodė, kad pareiškėjas energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamą skleidė televizijos programoje, televizijos serialo transliavimo metu. Atsižvelgiant į tai, atsakovas priėjo prie išvados, kad Tarnybos Komisijos priimtame Nutarime vertinta pareiškėjo skleista energinio gėrimo reklama buvo skleista visuomenės informavimo priemonės reklamoje.

12. Vertinant, ar visuomenės informavimo priemonė, nagrinėjamu atveju – programa, skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, pasak atsakovo, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad programų klasifikavimas pagal amžiaus cenzą, be kita ko, yra skirtas siekiant apsaugoti ypatingai jautrios visuomenės dalies, t. y. nepilnamečių asmenų interesus visuomenės informavimo srityje, ypač nuo informacijos, skatinančios žalingus įpročius. Atkreipė dėmesį, kad, vertinant, ar programa skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, atsižvelgiama būtent į programos žymėjimą. Pareiškėjo argumentai, kad įstatymuose įtvirtintas draudimas turėtų būti taikomas tik televizijos programoms, kurios paženklintos žymėjimais „Visai šeimai“ arba „N-7“, iš kurių paskirties ir turinio galima būtų aiškiai numanyti, kad programų tikslinė auditorija – asmenys iki 18 metų, pasak atsakovo, nėra pagrįstas.

13. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo nurodomoje Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nuomonėje aiškiai pažymėta, jog Lietuvos bankui teisės aktais nesuteikta teisė oficialiai aiškinti Lietuvos Respublikos teisės aktų, o atitinkamus sprendimus Lietuvos bankas priima atsižvelgdamas į konkrečių faktinių aplinkybių visumą, todėl Lietuvos banko pateikta nuomonė yra tik dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių keliamų klausimų ir ji negali būti laikoma oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečiu atveju priimamu sprendimu. Tarnyba pabrėžė, kad teisėtai ir pagrįstai Nutarime nurodė, jog vartojimo kredito ir energinių gėrimų reklama savo esme negali būti tapatinama. Tokiu būdu, minimas pareiškėjo argumentas nėra pagrįstas.

14. Pažymėjo, kad pareiškėjas energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamą skleidė „BTV“ televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ transliavimo metu, kuris buvo pažymėtas indeksu „N-7“, kai serialas yra skirtas žiūrovams nuo 7 metų. Tokiu būdu, padarė išvadą, kad energinio gėrimo reklama buvo skleidžiama programos, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, metu, kuri neatitinka Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų reikalavimų bei pažeidžia Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje, reklamuoti energinius gėrimus.

15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Tarnyba taikė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir konstatavo jo pažeidimą, nors šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra nėra priskirta Tarnybos kompetencijai. Pažymėjo, kad Nutarimo nutariamojoje dalyje aiškiai nurodė, jog pareiškėjui skiriama 300 Eur sankcija už Reklamos įstatymo pažeidimą.

16. Tarnybos komisija, vertindama energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamą, pareiškėjo skleistą televizijos programoje, tinkamai taikė ir aiškino Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą, Nutarime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo reikalavimus, Tarnybos Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

17. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu akcentavo, kad LNK energinį gėrimą reklamavo ir 12 val. ir savaitgaliais, filmą demonstravo tokiu metu, kada galėjo žiūrėti ir vaikai. Serialas, kurio perklausose buvo reklamuojamas energinis gėrimas, pasiekiamas vaikams, nes transliuojamas ne vėlai vakare.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Nutarimo, kuriuo pareiškėjui už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pažeidimą paskirta 300 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teismas, iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad:

20.1. Lietuvos radijo ir televizijos komisija (toliau – LRT komisija) 2018 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. S-609 „Dėl paskelbtos viešosios informacijos įvertinimo pagal kompetenciją“ informavo Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – VMVT), kad LRT komisijos ūkio subjektų veiklos priežiūros skyrius, vykdydamas ūkio subjekto LNK planinį patikrinimą užfiksavo, jog šio ūkio subjekto transliuojamoje televizijos programoje „BTV“ 2018 m. spalio 24 d. nuo 19:47:55 val. iki 19:48:26 val. transliuota energinio gėrimo „HELL ENERGY“ televizijos reklama. Pažymėjo, kad minėta televizijos reklama buvo transliuota televizijos programoje, skirtoje jaunesniems negu 7 metų nepilnamečiams (serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“, kuris transliuotas pažymėtas indeksu „N-7“ transliavimo metu). LRT komisija prašė pagal kompetenciją įvertinti, ar transliuojant energinio gėrimo „HELL ENERGY“ televizijos reklamą televizijos programoje, skirtoje jaunesniems negu 7 metų nepilnamečiams, buvo laikomasi Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatų.

20.2. VMVT 2018 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. B6-(1.9)-3150 „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos“, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjo prašė iki 2018 m. lapkričio 26 d. pateikti informaciją apie televizijos programoje „BTV“ transliuotos energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos užsakovus, kurių iniciatyva ir interesais buvo skleidžiama reklama, nurodyti reklamos sklaidos laikotarpį, informuoti, kaip bus sprendžiama problema dėl reklamos rodymo laiko.

20.3. LNK 2018 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 18/272S „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ informavo VMVT, kad prekių ženklo „HELL ENERGY“ ir juo pažymėtų produktų reklamos užsakymus teikia reklamos tarpininkas (reklamos agentūra) UAB „Omnicom Media Group“, reklama buvo transliuojama nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki šio rašto surašymo dienos išimtinai tik televizijos programoje „BTV“. Aiškino, kad televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ nėra orientuotas, skirtas tikslinei auditorijai asmenims iki 18 metų. Teigė, kad nurodytu atveju nebuvo pažeistos Reklamos įstatymo nuostatos.

20.4. Tarnyba 2019 m. sausio 24 d. raštu Nr. B6-(1.9)-233 „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos“, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, UAB „Omnicom Media Group“ prašė iki 2019 m. sausio 31 d. pateikti informaciją apie televizijos programoje „BTV“ transliuotos energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos užsakovus, kurių iniciatyva ir interesais buvo skleidžiama reklama.

20.5. UAB „Omnicom Media Group“ 2019 m. sausio 28 d. raštu informavo, kad minėtą reklamą užsakė ir pirko UAB „VRS WPI Vilnius.

20.6. Atsakovas 2019 m. vasario 6 d. raštu Nr. B6-(1.9)-428 „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos, vadovaudamasis Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, UAB „VRS WPI Vilnius“ prašė iki 2019 m. vasario 7 d. pateikti informaciją apie televizijos programoje „BTV“ transliuotos energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos užsakovus, kurių iniciatyva ir interesais buvo skleidžiama reklama.

20.7. UAB „VRS WPI Vilnius“ 2019 m. vasario 7 d. raštu informavo, kad minėtą reklamą užsakė ir pirko SIA „MAGNET MEDIA“. Paaiškino, kad pastaroji nežinojo ir negalėjo kontroliuoti, kuriose TV programose televizijos kanalas uždės „N-7“ indeksą.

20.8. Atsakovas 2019 m. vasario 19 d. raštu Nr. B6-(1.11.)-539 „Dėl galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“ VMTV Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – Vilniaus VMVT) paprašė pagal kompetenciją atlikti Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimą LNK atžvilgiu ir informuoti LRT komisiją, ir Tarnybą apie priimtą nutarimą dėl Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūros.

20.9. Vilniaus VMVT 2019 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 69RĮP-10 nutarė pradėti Reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo procedūrą.

20.10. Vilniaus VMVT 2019 m. liepos 18 d. raštu Nr. 69 (68.5.)-2401 „Dėl galimo reklamos įstatymo pažeidimo ir informacijos pateikimo“, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, LNK prašė raštu pateikti iki 2019 m. liepos 31 d. motyvuotą paaiškinimą dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ skleistos reklamos televizijos programoje „BTV“.

20.11. LNK 2019 m. liepos 31 d. raštu „Dėl energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamos“ informavo, kad televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ nėra orientuotas, skirtas tikslinei auditorijai asmenims iki 18 metų. Teigė, kad nurodytu atveju nebuvo pažeistos Reklamos įstatymo nuostatos. Įstatymuose įtvirtintas draudimas turėtų būti taikomas tik toms televizijos programoms, paženklintoms žymėjimais „visai šeimai“ arba „N-7“, iš kurių paskirties ir turinio galima aiškiai numanyti, kad programų tikslinė auditorija yra asmenys iki 18 metų. Atitinkamai, televizijoje transliuojamiems sporto renginiams, laidoms apie gamtą, keliones, politiką ir kitoms panašioms programoms, kurios pagal turinį arba paskirtį yra skirtos įvairaus amžiaus žiūrovams, įstatymuose įtvirtintas reklamos draudimas netaikomas. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus VMVT vertinimas neatitinka kitų valstybinių institucijų aiškinimo (t. y. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nuomonės dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su vartojimo kredito įstatymo, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu, kur išaiškinta, kad televizijos programų žymėjimas N-7 neturėtų būti vertinamas kaip esminis kriterijus, sprendžiant, ar tokioje programoje galima skleisti vartojimo kredito reklamą, nes jie ne visada atskleidžia televizijos programos tikrąją paskirtį ir tikslinę auditoriją).

20.12. Vilniaus VMVT, įvertinusi LNK reklamą, kurioje transliuota energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklama, indeksu „N-7“ pažymėto televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ metu, kuri buvo skleidžiama: televizijos programoje „BTV“ nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. nuo 19:47:55 iki 19:48:26 val., nustatė, kad transliuota energinio gėrimo televizijos reklama neatitinka nustatytų teisės aktų reikalavimų, ir 2019 m. rugsėjo 3 d. surašė Reklamos įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 69RĮP-22. Protokole nurodė, kad LNK Reklamos įstatymą pažeidė pirmą kartą. Protokole nustatytos kitos būtinos aplinkybės: LNK tyrimo metu laiku teikė paaiškinimus, pašalino teisės aktų reikalavimų neatitinkančios reklamos turinį. Taip pat, kad LNK atsakomybę sunkinančių aplinkybių tyrimo metu nebuvo nustatyta.

20.13. Vilniaus VMVT 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 69Dl-(69.5)-2773 „Dėl reklamos įstatymo pažeidimo protokolo perdavimo tolimesniam nagrinėjimui“ persiuntė Vilniaus VMVT Protokolą kartu su tyrimo dokumentais dėl LNK reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymo.

20.14. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus VMVT tyrimą dėl LNK galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo pradėjo 2019 m. balandžio 16 d., o VMVT 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 69Dl-(69.5.)-2773 gavo persiųstą Protokolą kartu su tyrimo dokumentais, tam, kad būtų išlaikyta įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros tvarka, 2019 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 12R-36 pratęsė nagrinėjimo procedūros dėl LNK veiksmų, galimai pažeidžiančių Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatas, terminą iki 2019 m. lapkričio 26 d.

20.15. Atsakovas 2019 m. lapkričio 4 d. gavo LNK raštą, kuriame bendrovė, pateikdama papildomus paaiškinimus, nurodė, kad Vilniaus VMVT netinkamai aiškino „visuomenės informavimo priemones, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų sąvoką, nes siejo ją išimtinai su indeksais, kuriais pažymėtos programos pagal Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą. Bendrovė nurodė, kad toks šio įstatymo aiškinimas yra netinkamas, nes neatitinka taikytino teisinio reguliavimo ir kitų institucijų formuojamos praktikos rekomendacijų. LNK nurodė, kad televizijos programų žymėjimas indeksais ir skirstymas pagal kategorijas pagal Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą nėra tiesiogiai lemiantis, kad tam tikros programos yra „skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų ar vaikams. Bendrovė taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos visuomenes informavimo įstatymas skirsto televizijos programas į grupes, nesiedamas jų su Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nustatytais indeksais kadangi programos vaikams yra atskiriamos pagal žanrą, turini ir paskirtį.

20.16. Tarnybos komisija, ištyrusi bylos aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, 2019 m. lapkričio 7 d. Nutarimu pareiškėjui už Reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą skyrė 300 Eur baudą.

21. Teismas, įvertinęs Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą, 7 straipsnį, 7 straipsnio 2 dalį, priėjo prie išvados, kad įstatymo leidėjas, aiškiai ir suprantamai įtvirtino pareigą reklamos skleidėjams vaikų atžvilgiu taikyti didesnius nei įprastai atidumo standartus, kadangi šiai vartotojų grupei yra emociškai sunkiau atsispirti siūlomoms reklaminėms prekėms ar paslaugoms. Vaikai labiau linkę pasikliauti reklama nei suaugusieji ir yra mažiau atsparūs jos daromam poveikiui, todėl yra itin jautri vartotojų grupė, į kurią ir orentuoti atitinkami draudimai, apribojimai. Teismas akcentavo ir tai, kad vaikai negali suprasti reklaminio skleidžiamos informacijos pobūdžio, tikrojo jo tikslo, todėl tokio pobūdžio reklama, nors ir trumpa, tačiau žalinga.

22. Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įstatymų leidėjas nepateikė „visuomenės informavimo priemonėmis, skirtomis asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“ sąvokos apibrėžimo ar jo išsamaus išaiškinimo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalis aiškiai ir suprantamai apibrėžė, jog visuomenės informavimo priemonė yra laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Programa ir televizijos programa nėra tapatūs dalykai: programa – tai savarankiškų savo turiniu ir struktūra garsų arba vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, visuma, paprastai sudaranti atskirą nustatyto programų tvarkaraščio arba katalogo vienetą ir atitinkanti radijo ir (ar) televizijos programų formą ir turinį (vaidybinis filmas, sporto ar kitoks renginys, situacijų komedija, dokumentinis filmas, programa vaikams, originalus dramos kūrinys, anonsas, komercinis audiovizualinis pranešimas, pokalbių programa, žinių programa ir kt.) (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 46 d.), o televizijos programa – tai televizijos programų transliuotojo transliuojamų programų, skleidžiamų visuomenei elektroninių ryšių tinklais, visuma (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 68 d.).

23. Šios nagrinėjamos bylos kontekste teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas energinių gėrimų reklamą bei rėmimo veiksmus, orientuotus į asmenis iki 18 metų, uždraudė visose visuomenės informavimo priemonėse. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad šiuo atveju visuomenės informavimo priemonė, t. y. televizijos programa, laikytina „BTV“ televizijos serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“. Atsakovas Nutarimu pagrįstai konstatavo Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pažeidimą, rėmėsi galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pareiškėjo teigimu, atsakovas taikė Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir konstatavo jo pažeidimą, nors šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūra, pasak pareiškėjo, nepriskirta Tarnybos kompetencijai.

25. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su Nutarimo turiniu, sprendė kad atsakovas Nutarime pateiktos informacijos nevertino Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimo aspektu. Rezoliucinėje dalyje konstatuojama, jog pareiškėjui bauda skiriama būtent už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio, o ne kitų įstatymų pažeidimą. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad Nutarimo aprašomojoje dalyje Komisija rėmėsi Tarnybos protokolu, kuriame buvo nurodyta, jog reklamos sklaida neatitinka ir Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinęs nustatytus aprašomosios dalies trūkumus, teismas konstatavo, kad jie nelaikytini esminiais ir nesudaro pagrindo vien todėl naikinti skundžiamą Nutarimą.

26. Teismas padarė išvadą, kad Tarnybos Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pažeidimo vertinimu, negali būti pripažįstama kaip netinkamas jos pateiktų duomenų vertinimas ar ginčui reikšmingų aplinkybių nustatymas. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Tarnybos Nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta 300 Eur bauda, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir grąžinti Tarnybai nagrinėti žodinio proceso tvarka.

III. 27. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

28. Dėl to, kad Tarnyba ydingai interpretavo, o pirmosios instancijos teismas nedetalizavo Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto reikšmės, pareiškėjas pateikia šiuos argumentus:

28.1. Pareiškėjas pabrėžia, kad neginčija ir nekvestionuoja to, kad energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklama kvalifikuotina kaip reklama Reklamos įstatymo prasme, taip pat iš esmės pritaria išvadai, jog vaikai yra mažiau atsparūs reklamos poveikiui ir todėl turėtų būti saugomi nuo žalingo reklaminio turinio. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime cituota Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis yra taikoma reklamos turiniui. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo baustas už reklamos turinį, t. y. už tai, kad reklama savo turiniu formavo vaikų nuomonę tam tikrais klausimais (Reklamos įstatymo 7 str. 2 d. 2) p.) arba joje nepagrįstai buvo rodyti vaikai, patekę į situacijas, kurios kelia grėsmę jų sveikatai ir gyvybei (Reklamos įstatymo 7 str. 2 d. 3) p.). Pareiškėjas Tarnybos nubaustas už reklamos transliavimo vietą televizijos programoje, t. y. kad energinių gėrimų reklamos audiovizualinis klipas (savo turiniu atitinkantis teisės aktų reikalavimus) buvo transliuotas reklaminiame bloke (blokuose), kuris (kurie) buvo įterptas (įterpti) visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų (Reklamos įstatymo 14 str. 5 d. 4 p. pažeidimas). Todėl remiantis išdėstytais motyvais, Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies taikymas šios bylos kontekste yra neaktualus. Pareiškėjas pritaria argumentams, kad nepilnamečiai turi būti saugomi nuo reklamos žalingo poveikio ir šiuo tikslu turi būti nustatyti įstatyminiai draudimai reklamos turiniui, kurių gausu įvairiuose teisės aktuose, įskaitant ne tik skundžiamame sprendime cituotą Reklamos įstatymą, bet ir kitus teisės aktus (pvz., Visuomenės informavimo įstatymas). Vis dėlto, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra kilęs klausimas dėl to, kuriose programose gali būti įterpiami reklamos blokai su teisėto turinio energinių gėrimų reklama.

28.2. Šioje byloje pareiškėjas visiškai nesutinka su tuo, kaip teismas išsprendė pareiškėjo skunde pabrėžtą ir argumentuotai išanalizuotą problematiką dėl to, kas laikytina Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte, kurį pažeidusiu pripažintas pareiškėjas, įtvirtintu draudimu reklamuoti energinius gėrimus, būtent, „visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“, ir ar serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ yra skirtas asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Pastarasis aspektas, pareiškėjo įsitikinimu, yra esminis nustatant, ar buvo atliktas minėtas pažeidimas, tačiau pirmosios instancijos teismas jo neanalizavo – apie serialo turinį, kontekstą, paskirtį, tikslinę auditoriją nepasisakė. Pabrėžta tik viena – tai, kas laikytina visuomenės informavimo priemonėmis, skirtomis asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, kaip sąvokos, apibrėžimo ar išsamaus paaiškinimo teisės aktuose nėra numatyta.

28.3. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad energinių gėrimų reklama bei rėmimo veiksmai, orientuoti į asmenis iki 18 metų, yra uždrausti, be kita ko, ir televizijos programose, kadangi šios patenka į visuomenės informavimo priemonės sąvoką. Vis dėlto, pareiškėjo vertinimu, ši išvada vertintina dviprasmiškai: viena vertus, išvada teisinga, nes, įstatymų leidėjas tikrai reklamą (įskaitant energinių gėrimų) tam tikrais būdais orientuotą į asmenis iki 18 metų reklamos turinio prasme uždraudė visose visuomenės informavimo priemonėse; kita vertus, šios bylos kontekste pareiškėjas buvo nubaustas, kad apskritai energinio gėrimo reklamą (neorientuotą į nepilnamečius savo turiniu) transliavo atitinkamu laiku reklamos bloke, įterptame į televizijos serialą, kurį Tarnyba kvalifikavo kaip visuomenės informavimo priemonę, skirtą asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Taigi, šiuo atveju, nagrinėjamos bylos kontekste negali būti painiojamos sąvokos „į jaunesnius kaip 18 metų asmenis orientuota reklama“ (skirta reklamos teisiniam reguliavimui turinio prasme) ir „visuomenės informavimo priemonė, skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“ (skirta teisiniam reguliavimui reklamos vietos įterpimo / skleidimo prasme).

28.4. Pareiškėjas paaiškina, kad remiantis pirmosios instancijos teismo pateiktu išaiškinimu, televizijos programa (kaip transliuojamų programų visuma) ir joje transliuojama energinio gėrimo reklama nepažeistų Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto tik tuo atveju, jei visa televizijos programa (pvz., visos „BTV“ televizijos kanale (programoje) transliuojamos laidos, kaip transliuojamų programų visumą sudarantys vienetai) būtų orientuota į asmenis, vyresnius nei 18 metų, t. y. suaugusiuosius. Tokio pobūdžio teisės aiškinimas reikštų, kad nė vienoje Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančio transliuotojo transliuojamoje televizijos programoje (kanale) negali būti transliuojamos energinių gėrimų reklamos. Apeliacinio skundo surašymo dieną Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys transliuotojai netransliuoja nei vienos televizijos programos (kanalo), kuri (t. y. ne pavienės programos, o jų visuma) būtų išimtinai orientuota į pilnamečius (suaugusius) asmenis. Pagal skundžiamu sprendimu pateiktą įstatymo išaiškinimą, energinių gėrimų reklama būtų galima tik tokiose televizijos programose kaip „Playboy TV“ (priklausanti užsienio jurisdikcijai) arba tik suaugusiems skirtose interneto svetainėse (informacinėse visuomenės informavimo priemonėse). Todėl, manytina, pirmosios instancijos teismas taikė nepagrįstai griežtą teisės aktuose numatyto draudimo interpretaciją. Jeigu būtų patvirtinta pirmosios instancijos teismo pateikta įstatymo aiškinimo praktika, iš dabar esančių Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių televizijos programų („LNK“, „BTV“, „TV3“, „TV6“, „TV1“, „TV8“ ir kt.), taip pat visų informacinių visuomenės informavimo priemonių („Delfi“, „15min“, „Lrytas“ ir kt.) turėtų nedelsiant būti pašalinta ir toliau neskleidžiama energinių gėrimų reklama. Tai iš esmės de facto (faktiškai) reikštų absoliutų energinių gėrimų reklamos draudimą, kurio nesiekė įstatymų leidėjas. Taip įstatymas nėra aiškinimas ir reklamos skleidimo rinkos dalyvių, kurie šiuo metu viešai skleidžia energinių gėrimų reklamą šiame paragrafe nurodytose priemonėse. Pabrėžtina, kad taip griežtai ir plačiai įstatymo neinterpretavo ir neaiškino net Tarnyba Nutarime, dėl kurio apskundimo buvo pradėtas šis administracinis procesas.

28.5. Pareiškėjo įsitikinimu, būtina atskirti dvi galimas energinių gėrimų reklamos draudimo visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, interpretacijas (pozicijas): pozicija, kad šis draudimas taikomas visuomenės informavimo priemonėse, kurių turinį nedraudžiama pasiekti nepilnamečiams (ar daliai jų), nors šie ir nėra tokio turinio tikslinė auditorija (pvz., sporto renginių transliacijos, laidos apie gamtą, keliones, politiką ir pan., kurios, priklausomai nuo konkretaus turinio, gali būti žymimos indeksais „visai šeimai“, „N-7“, „N-14“); pozicija, kad šis draudimas taikomas visuomenės informavimo priemonėse, kurių turinys yra išimtinai orientuotas į nepilnamečius kaip tikslinę auditoriją (pvz., animaciniai filmai, paauglių gyvenimą vaizduojantys serialai ir pan.).

Pareiškėjas siekia atkreipti teismo dėmesį į tai, jog šių Reklamos įstatymo interpretavimo variantų (pozicijų) kolizija matyti nagrinėjamoje situacijoje. Būtent, serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ ir jame vaizduojamas kriminalinio pobūdžio turinys, akivaizdu, nėra skirtas vaikų auditorijai. Dėl turinio pobūdžio, transliuojamam serialui taikomas žymėjimas „N-7“, t. y. turinį draudžiama matyti jaunesniems nei 7 metų asmenims. Ir nors vyresniems nei 7 metų asmenims žiūrėti šį serialą nedraudžiama, tačiau tai savaime nedaro serialo, kaip transliuojamos programos (visuomenės informavimo priemonės), orientuotu į asmenis, jaunesnius nei 18 metų, ypač atsižvelgiant į kriminalinį minėto serialo pobūdį.

Tarnyba Nutarime nepagrįstai palaikė pirmąją poziciją ir konstatavo, kad Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostata buvo pažeista, tokią išvadą nepagrįstai argumentuodama tuo, jog: „Nepilnamečiai yra atvira, smalsi auditorija bei detektyvo žanras gali būti įdomus ir patrauklus 13-17 metų amžiaus vaikams. Todėl nėra pagrindo teigti, kad filmas nėra skirtas nepilnamečiams nuo 7 metų ir nagrinėjamos reklamos, pavyzdžiui, paaugliai negalėjo stebėti“. Tokiu aiškinimu, pareiškėjo vertinimu, sudaromas pagrindas bet kokią visuomenės informavimo priemonę – interneto svetainę (pvz., „Delfi“, „15min.lt”), programą, kuri nėra pažymėta indeksu „S“ ar „N-18“ ir atitinkamai transliuojama po 23 val., taip pat bet kokią televizijos programą, kuri nėra išimtinai skirta suaugusiems, aiškinti kaip galimai patrauklią ir nepilnamečiams, o kadangi šiems nedraudžiamą, vadinasi, ir orientuotą bei skirtą nepilnamečiams Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto prasme.

Pirmosios instancijos teismo sprendime ši problematika apskritai nebuvo analizuota, nors pareiškėjo skunde buvo išreikšta aiški Tarnybos argumentus ginčijanti pozicija.

29. Pareiškėjas, teigdamas, kad tiek esamame, tiek svarstomame priimti reglamentavime yra nuostatų, leidžiančių nustatyti visuomenės informavimo priemonės, skirtos jaunesniems kaip 18 asmenims, sąvokos reikšmę, nurodo, kad:

29.1. apeliacinio skundo pateikimo metu galiojančioje Visuomenės informavimo įstatymo redakcijoje nėra įtvirtinta nuostatų, nustatančių kriterijus transliuojamo turinio (programų, televizijos programų ir kt.) skirstymui pagal amžių. Kita vertus, programos vaikams sąvoka, nors nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei kituose teisės aktuose neapibrėžiama, tačiau yra įtvirtinta kaip programos pavyzdys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 46 d.).

29.2. Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 11 dalies 8 punktas pateikia reikalavimą teleparduotuvėms ir televizijos reklamoms, numatantį, kad „transliuojant vaikams skirtas programas, televizijos reklama ir (ar) teleparduotuvė gali būti rodomos vieną kartą per kiekvieną programoje nustatytą ne trumpesnį kaip 30 minučių laikotarpį, jeigu numatoma jos trukmė yra ilgesnė kaip 30 minučių“. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalis nustato, kad „Prekių rodymas draudžiamas vaikams skirtose programose, žinių programose“. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (kaip kontroliuojančios institucijos) praktikoje, taip pat visų Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų eteryje, šie ribojimai tikrai nėra savaime taikomi visoms programoms, kurios nėra pažymėtos indeksu „S“ (t. y. pažymėtos indeksais „N-7“, „N-14“ ar visai nepažymėtos). Atvirkščiai, nuostata taikoma ne programoms, kurias nedraudžiama matyti įvairaus amžiaus žmonėms, o būtent turiniui, kuris yra išimtinai orientuotas į vaikus. Todėl, vadovaujantis Tarnybos Nutarimu, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jų argumentacija, šie ribojimai, bent jau teorine prasme, galėtų būti pritaikyti ir „BTV“ televizijos kanale transliuojamam serialui „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“, kurį leidžiama žiūrėti vaikams nuo 7 metų. Pareiškėjo vertinimu, toks ribojimas būtų perteklinis ir niekaip neatitiktų įstatymų leidėjo, nustačiusio ribojimus vaikų programų atžvilgiu, siekiamų tikslų. Lygiai tokia situacija susidariusi ir energinių gėrimų reklamos ribojimo atžvilgiu, kai buvo konstatuotas pažeidimas, vadovaujantis nuostata, kad reklama rodyta visuomenės informavimo priemonėmis, skirtomis asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, nors iš tiesų visuomenės informavimo priemonė – programa – serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ nėra skirtas asmenims, jaunesniems kaip 18 metų. Atitinkamai, VAAT Sprendimas laikytinas (i) įtvirtinančiu perteklinį energinių gėrimų reklamos ribojimą, (ii) neatitinkančiu įstatymų leidėjo tikslų ir (iii) nepagrįstai pripažinusiu Tarnybos konstatuoto Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto pažeidimo nustatymo teisėtumą.

29.3. Pareiškėjas pastebi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktų registre 2020 m. spalio 6 d. įregistruotas Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, į kurio sąvokų sąrašą įtrauktas programos vaikams apibrėžimas (Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto 2 str. 41 d.): „Programa vaikams – programa, kurios tikslinė auditorija yra asmenys iki 18 metų. Programa, kurios tikslinė auditorija yra įvairaus amžiaus asmenys, nelaikoma programa vaikams“. Kaip matyti, šis VIĮ pakeitimas šiuo metu yra projekto etape, todėl negali būti vienareikšmiškai teigiama, kad būtent taip atrodys, kai bus oficialiai priimtas. Tačiau akivaizdu, kad įstatymų leidėjas pripažįsta esamo reguliavimo nepakankamumą ir siekia spręsti šią problemą. Atsižvelgiant į pateikiamą programos vaikams sąvoką, aišku viena: minėta problema sprendžiama išimtinai atliepiant pareiškėjo poziciją šioje byloje. Šia įstatymų leidėjo iniciatyva yra aiškiai nustatoma, kad programa vaikams yra ne programa, kurią nedraudžiama stebėti įvairioms amžiaus grupėms priklausantiems asmenims, bet programa, kurios tikslinė auditorija yra asmenys iki 18 metų.

30. Pareiškėjas pateikia argumentus susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neanalizavo pareiškėjo argumentų, susijusių su kitų valstybių institucijų praktika. Teigia, kad:

30.1. Sąvoka „visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“ yra naudojama ne tik Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje, bet ir kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, ši sąvoka taip pat naudojama Vartojimo kredito įstatymo 4 straipsnio 7 dalies 4 punkte, apibrėžiant vartojimo kredito reklamos draudimus (t. y., kur ši reklama draudžiama – identiškai, kaip ir Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje). Skirtingai nei kitos institucijos, Lietuvos banko Priežiūros tarnyba yra pateikusi rekomendacijas ir savo argumentuotą nuomonę dėl Vartojimo kredito įstatymo aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad pagal pateiktą Lietuvos banko išaiškinimą, specialūs televizijos programų žymėjimai („visai šeimai“, „N-7“, „N-14“ ir pan.) neturėtų būti vertinami kaip esminiai kriterijai, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar tokioje programoje galima skleisti reklamą, nes jie ne visada atskleidžia televizijos programos tikrąją paskirtį, turinį ir tikslinę auditoriją, pavyzdžiui, ženklu „N-7“ gali būti paženklinti tiek vaikams skirti animaciniai filmai, tiek pažintinės laidos apie keliones, gamtą, skirtos įvairaus amžiaus žiūrovams. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinama televizijos programą apibūdinančių veiksnių (programos paskirties, formos, turinio, tikslinės auditorijos) visuma. Įstatymuose įtvirtintas draudimas turėtų būti taikomas tik toms transliuojamoms programoms, paženklintoms žymėjimais „Visai šeimai“ arba „N-7“, iš kurių paskirties ir turinio galima būtų aiškiai numanyti, kad programų tikslinė auditorija yra asmenys iki 18 metų. Atitinkamai, televizijoje transliuojamiems sporto renginiams, laidoms apie gamtą, keliones, politiką ir kitoms panašioms programoms, kurios pagal turinį arba paskirtį yra skirtos įvairaus amžiaus žiūrovams, įstatymuose įtvirtintas reklamos draudimas netaikomas.

30.2. Pareiškėjas sutinka, kad Lietuvos banko aiškinimas yra rekomendacinio pobūdžio, ir Tarnyba neabejotinai turi teisę turėti kitokį požiūrį. Tačiau tuo pat metu manytina, kad kitoks požiūris turėtų būti argumentuotas, t. y. turėtų būti paaiškinama, kokiais kriterijais vadovaujantis sprendžiama, kad analogiškos nuostatos kitame teisės akte ir už šio teisės akto aiškinimą atsakingos priežiūros institucijos aiškinimas nėra galimas pritaikyti ir esamoje situacijoje. Lietuvos banko pozicijos atmetimas, nors nagrinėjamas atvejis yra bene identiškas, remiantis vien tuo, kad Lietuvos bankas nėra įgaliotas oficialiai aiškinti Lietuvos Respublikos teisės aktus, yra formalaus pobūdžio ir todėl negali būti laikomas pagrįstu. Tuo tarpu Tarnybos teiginys, kad „vartojimo kredito ir energinių gėrimų reklama savo esme negali būti tapatinama“ nebuvo paremtas nė vienu argumentu. Pareiškėjui liko neaišku, kodėl Lietuvos banko argumentacija, aiškinant Vartojimo kredito įstatymo nuostatą, analogišką, analizuojamai Reklamos įstatymo nuostatai, negali būti pasitelkiama aiškinant nagrinėjamą bene tapačią situaciją ir ieškant kriterijų, leidžiančių nustatyti minėtos Reklamos įstatymo nuostatos reikšmę ir tikslą.

30.3. Pareiškėjas pritaria Lietuvos banko pozicijai dėl ginčo sąvokos interpretavimo. Ši pozicija netiesiogiai atspindėta bei palaikoma ir kituose teisės aktuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalis numato, kad „Draudžiama jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirtose interneto svetainėse skelbti bet kokią su azartiniais lošimais susijusią informaciją. Jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirta interneto svetaine laikytina interneto svetainė, kurioje ne mažiau kaip 4/5 turinio yra skirta vaikams ir paaugliams skirtų renginių bei reiškinių aprašymui, profesionaliam jų vertinimui, informavimui apie juos, vaikų ir paauglių meninės ir techninės kūrybos sklaidai“. Taigi šiuo atveju pats įstatymas numato, pagal kokius kriterijus turėtų būti sprendžiama, kas yra jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirta interneto svetainė: tai interneto svetainė, kurioje ne mažiau 4/5 turinio yra skirta vaikams. Akivaizdžiai nėra vadovaujamasi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatomis dėl informacijos kvalifikavimo, nors Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktas suponuoja įstatymo taikymą informacijai, „skatinančiai lošti, raginančiai, siūlančiai dalyvauti azartiniuose lošimuose“. Pagal analogiją, pritaikant Azartinių lošimų įstatymo nuostatas nagrinėjamai situacijai, vertintina, kad serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ turinys jokiu būdu neatitinka 4/5 turinio skyrimo vaikams kriterijaus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios analogijos neįžvelgė, neanalizavo ir ydingai palaikė Tarnybos poziciją, jog minėtam serialui taikomas draudimas, skirtas visuomenės informavimo priemonėms, orientuotoms į jaunesnius kaip 18 metų asmenis.

30.4. Remiantis pirmosios instancijos teismo pateiktu Reklamos įstatymo aiškinimu, Lietuvos teisinis reguliavimas tampa prieštaringas. Pavyzdžiui, viena populiariausių informacinė visuomenės informavimo priemonė – interneto svetainė (naujienų portalas) „Delfi“ pagal Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 9 dalį nėra „jaunesniems kaip 18 metų asmenims skirta interneto svetainė“ ir todėl joje gali būti skleidžiama azartinių lošimų reklama. Tačiau, pagal skundžiamame sprendime pateiktą išaiškinimą, ta pati informacinės visuomenės informavimo priemonė (interneto portalas „Delfi“) pagal Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą jau yra „visuomenės informavimo priemonė, skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“ ir todėl joje draudžiama energinių gėrimų reklama. Nors Tarnyba Nutarime ir pirmosios instancijos teismo sprendime ši aplinkybė buvo pripažinta kaip teisiškai nereikšminga, Pareiškėjo įsitikinimu, ji ypatingai reikšminga siekiant nuoseklaus draudimų teisinio reguliavimo ir aiškinimo teisinėje valstybėje.

30.5. Pareiškėjui neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo šių ir kitų pareiškėjo pateiktų argumentų, kuriais aiškiai pabrėžiama, jog nuostatų, panašių į Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą „visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“, Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra, nustatyti ir konkretūs kriterijai, ką jos reiškia. Priešingai, byloje aktualioje Reklamos įstatymo nuostatoje įtvirtintas draudimas interpretuotas kaip absoliutus, taikomas visoms visuomenės informavimo priemonėms, kurios nedraudžiamos matyti ir stebėti nepilnamečiams (ar jų daliai), nors ir nėra orientuotos į juos kaip tikslinę auditoriją. Pareiškėjo vertinimu, toks Tarnybos, kartu Vilniaus apygardos administracinio teismo, vertinimas prieštarauja protingumo principui ir turėtų būti pripažintas ydingu bei nepagrįstu.

31. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas visų pirma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 83 straipsnio 1-3 dalimis, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo aprašomojoje dalyje yra nurodyti visi būtini elementai: pareiškėjo reikalavimai ir Tarnybos nesutikimo motyvai. Atsakovas taip pat pažymi, kad skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo aprašomojoje dalyje yra nurodyti visi būtini sprendimo elementai, t. y. pareiškėjo reikalavimai, Tarnybos nesutikimo motyvai. Teismas priimdamas sprendimą, atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes: motyvuojamoje dalyje aiškiai išdėstė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertinto bylos įrodymus. Teismas taip pat vadovavosi Reklamos įstatymo, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis. Tarnybos vertinimu, teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visas, esminę reikšmę, tinkamam sprendimui priimti turinčias bylos aplinkybes, nurodytas tiek pareiškėjo, tiek Tarnybos procesiniuose dokumentuose, tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas. Teismas taip pat pateikė byloje surinktų įrodymų analizę, apibendrino įrodymus, padarė atitinkamas išvadas dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

33. Atsakovas pažymi, kad Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintas aiškus draudimas nurodyti energinius gėrimus kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. Taip pat Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog reklamoje draudžiama daryti žalingą moralinį ir fizinį poveikį vaikams: formuoti vaikų nuomonę, kad tam tikrų prekių ar paslaugų naudojimas suteiks jiems fizinį, psichologinį ar socialinį pranašumą prieš bendraamžius ar kitus asmenis. Atkreipia dėmesį į tai, kad minimas draudimas Reklamos įstatyme buvo įtvirtintas atsižvelgiant į tai, jog energinių gėrimų reklama, jaunesnių kaip 18 metų asmenų atžvilgiu, traktuojama kaip neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti informacija. Akcentuoja, kad nepilnamečiai ir vaikai yra aktyvūs reklamos stebėtojai. Dėl šios priežasties bei savo galimo nebrandumo jie priskirtini itin lengvai pažeidžiamai reklamos vartotojų grupei, todėl nepilnamečiai reklamos gali neįvertinti kritiškai ir ją suvokti tiesiogiai, reklamos įtaka vaikams yra labai didelė ir nepilnamečių atžvilgiu taikomi didesni profesinio atidumo standartai. Šiai vartotojų grupei yra emociškai sunkiau atsispirti siūlomoms reklaminėms akcijoms, kadangi vaikai gali būti labiau linkę pasikliauti reklama nei suaugusieji ir yra mažiau atsparūs jos daromam poveikiui, taigi tam tikros savybės, tokios kaip amžius arba patiklumas, gali daryti vartotojus ypač lengvai pasiduodančius komercinės veiklos arba produkto siūlymo įtakai.

34. Atsakovas vadovaujasi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalimi, 47 dalimi ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklamą skleidė televizijos programoje, t. y. „BTV“ televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“ transliavimo metu, daro išvadą, kad Tarnybos komisijos priimtame Nutarime vertinta Apelianto skleista energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklama buvo skleista visuomenės informavimo priemonės reklamoje.

35. Teigia, kad, vertinant, ar visuomenės informavimo priemonė, nagrinėjamu atveju, programa, skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog programų klasifikavimas pagal amžiaus cenzą, be kita ko, yra skirtas siekiant apsaugoti ypatingai jautrios visuomenės dalies, t. y. nepilnamečių asmenų interesus visuomenės informavimo srityje, ypač nuo informacijos, skatinančios žalingus įpročius. Programa, skirta nepilnamečiams asmenims, nebūtinai bus įvardijama būtent kaip programa vaikams bei nukreipta tiesiogiai tik į nepilnamečius asmenis, t. y. nebūtinai programos tikslinė auditorija bus nepilnamečiai asmenys, tačiau ji taip pat bus skirta ir jiems. Atsakovas pažymi, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, jų dalyviai, žurnalistai ir kt., teisės aktų yra įpareigoti kiekvienu individualiu atveju, prieš informacijos skleidimą ją vertinti ir klasifikuoti, pažymint ją atitinkamais žymenimis, nustatant programos auditoriją, pagal galimą daromą poveikį. Taigi, vertinant, ar programa skirta asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, būtina atsižvelgti ne tik į transliuojamo filmo ženklinimo indeksą, jo sklaidos laiką bet ir į patį filmo žanrą. Nepilnamečiai yra atvira, smalsi auditorija bei detektyvo žanras gali būti įdomus ir patrauklus 13-17 metų amžiaus vaikams. Todėl pareiškėjo teiginys, jog filmas nėra skirtas nepilnamečiams nuo 7 metų ir Tarnybos nagrinėtos reklamos, pavyzdžiui, paaugliai negalėjo žiūrėti, atsakovo vertinimu, yra nepagrįstas. Atsakovas akcentuoja ir tai, kad Tarnybos komisija, priimdama Nutarimą, vadovavosi priimtais ir galiojančiais teisės aktais.

36. Tarnyba, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą teiginį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė ir neanalizavo pareiškėjo argumentų, susijusių su kitų valstybinių institucijų praktika, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

37. Atsakovas, vadovaujantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, prieina prie išvados, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-1626-426/2020, teisėtai ir pagrįstai nevertino kitų valstybinių institucijų praktikos, kadangi pateiktos kitų institucijų nuomonės, kurios negali būti laikomos oficialiu teisės aiškinimu konkrečiu atveju. Be kita ko, atsakovas pažymi ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai nevertino kitų institucijų praktikos, kadangi nagrinėjamu atveju vartojimo kredito ir energinių gėrimų reklama savo esme negali būti tapatinama. Tokiu būdu, pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas Sprendimas administracinėje byloje eI2-1626-426/2020 yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nevertino kitų valstybinių institucijų pateiktos nuomonės, nėra teisėti ir pagrįsti.

38. Atsakovo vertinimu, Tarnybos komisija Nutarime pagrįstai padarė išvadą, jog Apelianto skleista energinio gėrimo reklamos sklaida neatitiko Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir tokiu būdu pažeidė Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimo Nr. 12R-41, kuriuo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskirta 300 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatą ir skyrė baudą.

41. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį argumentuoja nesutikimu su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės normų aiškinimu bei taikymu.

42. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

43. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudžiama nurodyti energinius gėrimus kaip rėmėjų gaminius ir kitaip juos reklamuoti visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų, ir jų reklamoje. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 86 punkte nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Televizijos programa – televizijos programų transliuotojo transliuojamų programų, skleidžiamų visuomenei elektroninių ryšių tinklais, visuma (2 str. 68 p.). Programa – savarankiškų savo turiniu ir struktūra garsų arba vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, visuma, paprastai sudaranti atskirą nustatyto programų tvarkaraščio arba katalogo vienetą ir atitinkanti radijo ir (ar) televizijos programų formą ir turinį (vaidybinis filmas, sporto ar kitoks renginys, situacijų komedija, dokumentinis filmas, programa vaikams, originalus dramos kūrinys, anonsas, komercinis audiovizualinis pranešimas, pokalbių programa, žinių programa ir kt.) (2 str. 47 p.).

44. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ televizijos serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“, pažymėto indeksu „N-7“, transliavimo metu (televizijos kanale „BTV“) nuo 2018 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. birželio 3 d., nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2019 m. gruodžio 9 d., nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. birželio 23 d. buvo skleidžiama energinio gėrimo „HELL ENERGY“ reklama. Ginčo tarp šalių dėl šios faktinės aplinkybės nėra. Iš esmės byloje nesutariama dėl Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytos sąvokos „visuomenės informavimo priemonėse, skirtose asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“ aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje situacijoje.

45. Pareiškėjas sutinka, kad įstatymų leidėjas reklamą (įskaitant energinių gėrimų) tam tikrais būdais orientuotą į asmenis iki 18 metų reklamos turinio prasme uždraudė visose visuomenės informavimo priemonėse, tačiau laikosi pozicijos, kad serialas „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“, nors ir pažymėtas indeksu „N-7“, kas reiškia, kad jį žiūrėti vyresniems nei 7 metų asmenims nedraudžiama, nėra orientuotas į asmenis, jaunesnius nei 18 metų, ypač atsižvelgiant į šio serialo pobūdį. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, sprendime taikė nepagrįstai griežtą teisės aktuose numatyto draudimo interpretaciją, nes pagal teismo sprendime pateiktą išaiškinimą televizijos programa (kaip transliuojamų programų visuma) ir joje transliuojama energinio gėrimo reklama nepažeistų Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto tik tuo atveju, jei visa televizijos programa (pvz., visos „BTV“ televizijos kanale (programoje) transliuojamos laidos, kaip transliuojamų programų visumą sudarantys vienetai) būtų orientuota į asmenis, vyresnius nei 18 metų, t. y. suaugusiuosius.

46. Aiškinant kas yra „visuomenės informavimo priemonės, skirtos asmenims, jaunesniems kaip 18 metų“, negalima neatsižvelgti ir į kituose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias tiek viešosios informacijos, darančios neigiamą poveikį nepilnamečiams, kriterijus, jos skleidimo tvarką, tiek ir nustatančias programų klasifikavimo ir žymėjimo instrumentus, aiškinančius klasifikavimo kategorijų turinį, reikšmę, kategorijai taikomus informacijos apribojimus ir informacijos tinkamumą nepilnamečiams. Šiuo aspektu atsakovas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį į Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad žurnalistų etikos inspektorius inicijuoja, kad viešosios informacijos rengėjai, platintojai, jų savininkai, žurnalistai prisiimtų savireguliacija paremtus savanoriškus įsipareigojimus dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio. Nagrinėjamoje byloje tai siejama su Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pagal kurį reklamoje draudžiama daryti žalingą moralinį ir fizinį poveikį vaikams, t. y. formuoti vaikų nuomonę, kad tam tikrų prekių naudojimas suteiks jiems fizinį, psichologinį ar socialinį pranašumą prieš bendraamžius ar kitus asmenis.

47. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1121 patvirtinto Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo ir skleidimo tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad programas (televizijos), kuriose skleidžiama neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija, kai už vaikų auklėjimą ir priežiūrą atsakingiems asmenims nesudarytos sąlygos naudoti technines priemones, užtikrinančias galimybę riboti tokios viešosios informacijos pasiūlą nepilnamečiams, programos (televizijos) transliuotojas turi klasifikuoti į grupes pagal amžiaus cenzą: 7.1. programas (televizijos), darančias neigiamą poveikį žiūrovams iki 7 metų; 7.2. programas (televizijos), darančias neigiamą poveikį žiūrovams iki 14 metų; 7.3. programas (televizijos), darančias neigiamą poveikį žiūrovams iki 18 metų. Priskirtą konkrečiai grupei pagal amžiaus cenzą programą (televizijos) programos (televizijos) transliuotojas turi žymėti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytais indeksais (8 p.). Jeigu viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, jų dalyviai, televizijos programų transliuotojai, žurnalistai ir kiti už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingi asmenys negali savarankiškai nustatyti, ar ketinama skleisti informacija priskirtina neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos kategorijai, jie gali kreiptis į inspektorių ir prašyti, kad jis pateiktų savo rekomendacijas dėl konkrečios jų ketinamos skleisti viešosios informacijos priskyrimo neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios viešosios informacijos kategorijai, jo žymėjimo ir taikytinų skleidimo apribojimų (6 p.).

48. Žurnalistų etikos inspektoriaus rekomendacijos transliuotojams dėl viešosios informacijos priskyrimo informacijos, kuri ribojama skelbti ar platinti, kategorijai 4 punkte aiškiai nustatyta, kad filmai, serialai ir laidos (taip pat autorinės), kurių turinyje yra neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos, žymimi šiais indeksais pagal žiūrovų amžiaus cenzą: „N-7“ – skirta žiūrovams nuo 7 metų; „N-14“ – skirta žiūrovams nuo 14 metų; „S“ – skirta suaugusiems žiūrovams nuo 18 metų.

49. Reklamos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas draudimas reklamoje daryti žalingą moralinį ir fizinį poveikį vaikams siejamas su draudimu visuomenės informavimo priemonėse, skirtose jaunesniems kaip 18 metų asmenims, nurodyti energinius gėrimus kaip rėmėjų gaminius ar kitaip juos reklamuoti. Aukščiau nurodytų teisės normų sisteminis ir teleologinis aiškinimas suponuoja išvadą, kad Televizijos programos (serialo „Įstatymas ir tvarka. Specialiųjų tyrimų skyrius“) transliuotojui, pažymėjusiam šią televizijos programą indeksu „N-7“, kas reiškia, kad šis serialas skirtas žiūrovams nuo 7 metų, kilo pareiga vykdyti Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą dėl energinio gėrimo reklamos, kurį jis pažeidė. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais bandoma teisės normas aiškinti sau palankia linkme, teigiant, kad minėtas serialas nėra skirtas vaikų auditorijai, ir todėl energinio gėrimo reklama jo metu nepažeidė Reklamos įstatymo reikalavimų, nagrinėjamoje situacijoje atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad priskirti atitinkamą televizijos programą, tarp jų ir serialą tam tikrai kategorijai, tai pažymint atitinkamu indeksu, teisę turi pats televizijos programos transliuotojas. Pažymėjęs televizijos programą indeksu „N-7“, kas reiškia, kad ji skirta visiems asmenims, turintiems 7 ir daugiau metų, transliuotojas privalo laikytis ir Reklamos įstatymo reikalavimų. Plečiamai aiškinti Reklamos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatos teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje nėra vertinamas televizijos serialo priskirtinumo atitinkamam indeksui teisingumo klausimas, todėl plačiau dėl to nepasisakoma.

50. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitų valstybinių institucijų nuomonę, t. y. Lietuvos banko priežiūros tarnybos išaiškinimą, susijusį su specialiais televizijos programų žymėjimais, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo minimai valstybinei institucijai nėra suteikta oficiali teisė aiškinti atsakovo taikytų teisės normų turinį, tad ji nagrinėjamai bylai nesvarbi.

51. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjo samprotavimai nėra reikšmingi byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

52. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai jas įvertino, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė