2021-02-24 Nr. AB-4287-3-61-3-04264-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-431-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04264-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.3; 12.5.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja V. P. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-32299 „Dėl prašymo panaikinti turto areštą”; įpareigoti atsakovą panaikinti turto areštą žemės ūkio paskirties žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), Kauno r.

2. Paaiškino, kad VMI 2018 m. gegužės 25 d. areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. 3 žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno r., nustačiusi, jog yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti. Pareiškėjos atstovė advokatė L. D. 2018 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į VMI su prašymu panaikinti turto areštą, nes žemės sklypai ir iš jų gautina nauda yra skirti visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. paremti (duomenys neskelbtini) gimnaziją, tačiau VMI ginčijamu sprendimu atsisakė panaikinti turto areštą.

3. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčijamas VMI sprendimas yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias testamentinės išskirtinės vykdymą, prievolinius teisinius santykius, o taip pat pažeidžiantis testamentinės išskirtinės naudos gavėjo teisėtus interesus, priimtas nukrypus nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos.

4. Pažymėjo, kad mokestinė nepriemoka, kurios įvykdymo užtikrinimui VMI pritaikė žemės sklypams areštą, yra susidariusi dėl pareiškėjos, kaip mokesčių mokėtojos, laiku nesumokėtų mokesčių. Ši prievolė valstybei yra jos asmeninė prievolė ir jos įvykdymo užtikrinimas galimas iš pareiškėjos nuosavybės teise valdomo turto. Žemės sklypai, kuriems VMI pritaikė areštą, paveldėti įpareigojant pareiškėją šiuos sklypus parduoti, o gautus pinigus atiduoti testamentinės išskirtinės gavėjui (duomenys neskelbtini) gimnazijai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnyje įtvirtinta, kad įpėdinis, sutikęs su nustatytos prievolės įvykdymu ir priėmęs palikimą, negali atsisakyti ją įvykdyti ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitaip.

5. Pareiškėja manė, kad VMI neturi teisės nukreipti išieškojimą į turtą, kuris iš esmės net nepriklauso pareiškėjai, nes jis privalo būti parduotas, o visos gautos pajamos už šio turto pardavimą priklausys ne pareiškėjai, o (duomenys neskelbtini) gimnazijai. Tokiu būdu nepagrįstai apribota testamentinės išskirtinės naudos gavėjo, t. y. (duomenys neskelbtini) gimnazijos, teisėti interesai bei teisė gauti testamentinę išskirtinę.

6. VMI pritaikius trims žemės sklypams areštą ir apribojus disponavimo teisę, pareiškėja negalės įvykdyti testamentinėje išskirtinėje numatytos sąlygos – parduoti šiuos žemės sklypus ir gautus pinigus perduoti testamentinės išskirtinės gavėjo naudai, kaip ir analogiškai VMI negalės nukreipti išieškojimo į areštuotą turtą, kuris yra testamentinės išskirtinės dalykas.

7. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Paaiškino, kad pareiškėja yra VMI skolininkė. Įsiskolinimas yra susidaręs pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gruodžio 11 d. priimtą sprendimą Nr.(04)-K3-477 dėl pareiškėjos atžvilgiu papildomai priskaičiuotų mokėtinų mokesčių. Pareiškėjai, nepadengus įsiskolinimo valstybės biudžetui, VMI 2018 m. gegužės 25 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1052 (toliau – Turto arešto aktas) areštavo pareiškėjos nuosavybės teise valdomus 3 žemės sklypus. Pareiškėja šio Turto arešto akto neskundė, todėl jis yra teisėtas ir galiojantis.

9. Įstatymo leidėjas numatė pareigą įpėdiniui pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai. Taigi, naudos gavėjas gali reikšti pareiškėjai pretenzijas dėl negautos naudos, tačiau tai neatleidžia pareiškėjos nuo atsakomybės mokėti jai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimu papildomai priskaičiuotus mokesčius. Pareiškėja daugiau kaip dešimt metų nėra padengusi įsiskolinimo, taip pat nėra pasiūliusi jokių kitų prievolių užtikrinimo priemonių. Be to, pareiškėjos prievolė VMI yra susiformavusi dar iki įpėdinės apsisprendimo priimti palikimą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo atsisakyta panaikinti turto areštą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VMI panaikinti turto areštą.

12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjos mokestinė prievolė susidarė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2007 m. gruodžio 11 d. priėmus sprendimą Nr. (04)-K3-477, kuriuo pareiškėjai papildomai priskaičiuoti mokesčiai. Pareiškėja dėl jai priskaičiuotų mokesčių pradėjo mokestinį ginčą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3835-602/2008 pareiškėjos skundą iš dalies patenkino ir pakeitė pareiškėjai mokėtinų baudų dydį. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2009 m. lapkričio 2 d. priėmus nutartį, kuria minėtas teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

13. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų duomenimis, pareiškėjai įregistruota nuosavybės teisė į šiuos žemės sklypus: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Kauno r. Įrašai galioja nuo 2018 m. kovo 2 d., įregistravimo pagrindas (duomenys neskelbtini) paveldėjimo pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini).

14. Pareiškėjai nepadengus įsiskolinimo, VMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi, Turto arešto aktu areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. 3 žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno r. (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), nustačiusi, kad yra pavojus, jog mokesčių mokėtoja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti.

15. Teismas pabrėžė, kad turto arešto aktas gali būti skundžiamas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo įteikimo dienos Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pareiškėja minėto Turto arešto akto įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Pareiškėjos atstovė 2018 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į VMI su prašymu panaikinti turto areštą žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), Kauno r. (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) motyvuodama tuo, kad šie žemės sklypai ir iš jų gautina nauda yra skirti visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. paremti (duomenys neskelbtini) gimnaziją. VMI ginčijamu sprendimu pareiškėjos atstovės prašymo netenkino bei nurodė, kad VMI neturi juridinio pagrindo panaikinti turto areštą. Pažymėjo, kad turto areštas yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, jis bus panaikintas, tik išnykus turto arešto taikymo pagrindams, t. y. padengus mokestinę nepriemoką.

16. Pareiškėja skundą teismui grindė argumentais, kad VMI neturi teisės nukreipti išieškojimą į turtą, kuris pareiškėjai nepriklauso, nes turtas privalo būti parduotas, o visos gautos pajamos už jo pardavimą priklausys ne pareiškėjai, o (duomenys neskelbtini) gimnazijai. VMI pritaikius žemės sklypams areštą ir apribojus disponavimo teisę, pareiškėja niekaip negalės įvykdyti testamentinėje išskirtinėje numatytos sąlygos – parduoti areštuotus žemės sklypus ir gautus pinigus perduoti testamentinės išskirtinės gavėjo naudai. Vadinasi, bus nepagrįstai apribota testamentinės išskirtinės naudos gavėjo (duomenys neskelbtini) gimnazijos teisėti interesai bei teisė gauti testamentinę išskirtinę.

17. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų yra turto areštas (MAĮ 95 str. 1 d. 2 p.). Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį, turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

18. Turto arešto akto, kuriuo areštuoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys sklypai, pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, nors būtent šis administracinis aktas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes, t. y. Turto arešto aktu yra apribota pareiškėjos turto (minėtų žemės sklypų) disponavimo teisė.

19. Teismas nurodė, kad turto areštas siejamas su prievolės įvykdymu. Taigi, pareiškėja, prašydama panaikinti turto areštą žemės sklypams, turėjo pateikti įrodymus apie mokestinės prievolės, dėl kurios pritaikytas turto areštas, įvykdymą, tačiau nei kartu su 2018 m. lapkričio 2 d. prašymu, nei su skundu teismui tokių įrodymų nepateikė. Pareiškėjai nepateikus įrodymų apie mokestinės prievolės įvykdymą, teismas priėjo prie išvados, kad VMI teisėtai ir pagrįstai ginčijamu raštu netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti pritaikytą turto areštą.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai dėl testamentinės išskirtinės galėtų būti teisiškai reikšmingi, nagrinėjant Turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, tačiau šiuo atveju ginčo dalykas yra VMI atsisakymas panaikinti turto areštą pareiškėjos nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypams, todėl teismas pareiškėjos argumentų dėl testamentinės išskirtinės nenagrinėjo.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad VMI priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais argumentais. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą panaikinti turto areštą žemės ūkio paskirties žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini), Kauno r. yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą. Netenkinus šio reikalavimo, išvestinis reikalavimas taip pat netenkintas, todėl pareiškėjos skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 22. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

23. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neginčijo Turto arešto akto, dėl ko nepagrįstai atmetė skundą. Teigia, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad: 2018 m. gegužės 25 d. Valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi, areštavo V. P. nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. 3 žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Kauno raj. (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)); V. P. atstovė advokatė L. D. 2018 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į VMI su prašymu panaikinti turto areštą nuo minėtų žemės sklypų, nes šie žemės sklypai ir iš jų gautina nauda yra skirti visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. paremti (duomenys neskelbtini) gimnaziją; VMI 2018 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-32299 prašymo netenkino ir informavo, kad turto areštas bus panaikintas tik išnykus turto arešto taikymo pagrindams, t. y. padengus mokestinę nepriemoką. Nei pareiškėja, nei jos atstovė su 2018 m. gegužės 25 d. Turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1052 nebuvo supažindintos, apie tokio akto priėmimą nebuvo žinoma. Pirmą kartą su Turto arešto aktu ir jo turiniu pareiškėja susipažino atsakovei pateikus atsiliepimą į pareiškėjos skundą. Apie tai, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), Kauno raj., yra areštuoti atsakovo, buvo sužinota visiškai atsitiktinai 2018 m. spalio 12 d. pareiškėjai nusprendus pradėti 2 žemės sklypų pardavimą. 2018 m. gegužės 25 d. Turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai nebuvo įteiktas nė vienu iš MAĮ 164 straipsnyje nurodytu būdu.

24. Pareiškėja pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra atsakovo raginimo pareiškėjai gražiuoju įvykdyti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. gruodžio 11 d. priimtą sprendimą Nr. (04)-K3-477 ir susimokėti mokestinę nepriemoką, negalima tiksliai nustatyti teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dieną. Nurodo, kad byloje su atsakovo atsiliepimu yra pateiktas 2010 m. sausio 27 d. raštas Nr. 15.4-N-386, adresuotas antstoliui R. S. dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo pradėjimo iš pareiškėjos turto, kurį būtų galima laikyti priverstinio išieškojimo senaties termino pradžia, t. y. 2010 m. sausio 27 d. Taigi, pareiškėjos nuomone, įstatyminis 5 metų mokesčių išieškojimo terminas pareiškėjos atžvilgiu baigėsi 2015 m. sausio 27 d., nors kaip matyti iš antstolio 2017 m. gruodžio 6 d. rašto Nr. S-11924, išieškojimas pagal VMI sprendimą, kurio vykdymo užtikrinimui buvo pritaikytas ir turto areštas 3 žemės sklypams, yra ir bus toliau vykdomas.

25. Teismas, spręsdamas ginčą, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė panaikinti turto areštą ir nuspręsdamas, kad atsakovo atsisakymas panaikinti turto areštą yra pagrįstas, ginčą išsprendė nenagrinėdamas tokio arešto pritaikymo pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjos argumentų dėl neteisėto turto arešto. Pirmosios instancijos teismas sudarė sąlygas pareiškėjai pažeisti Civilinio kodekso 5.23 ir 6.59 straipsnius (įpėdinis, sutikęs su nustatytos prievolės įvykdymu ir priėmęs palikimą, negali atsisakyti ją įvykdyti ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitaip), nepaisant to, kad mokestinė nepriemoka, kurios įvykdymo užtikrinimui atsakovas pritaikė žemės sklypams areštą, yra susidariusi dėl V. P., kaip mokesčių mokėtojo, laiku nesumokėtų mokesčių. Ši V. P. prievolė valstybei yra jos asmeninė prievolė ir jos įvykdymo užtikrinimas galimas iš V. P. nuosavybės teise valdomo turto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Byloje nustatyta, kad Kauno AVMI 2007 m. priėmė 11 d. sprendimą Nr. (04)K-3-477 (toliau – ir Sprendimas) dėl pareiškėjos atžvilgiu papildomai priskaičiuotų mokėtinų mokesčių. Pareiškėja dėl jai priskaičiuotų mokesčių pradėjo mokestinį ginčą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3835-602/2008 pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir pakeitė pareiškėjai mokėtinų baudų dydį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1105/2009 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą.

27. VMI 2018 m. gegužės 25 d. Turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-1052, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 punktu (mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitu būdu jo netekti), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. 3 žemės ūkio paskirties žemės sklypus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)). Dokumentas, kuriuo remiantis nustatyta mokestinė nepriemoka – 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-477.

28. Pareiškėja kreipėsi į VMI su 2018 m. lapkričio 2 d. prašymu „Dėl turto arešto panaikinimo”, kuriame nurodė, kad turto areštas sklypams (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) turi būti panaikintas dėl to, jog šie žemės sklypai ir iš jų gauta nauda skiriama visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. paremti (duomenys neskelbtini) gimnaziją.

29. VMI 2018 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-32299 „Dėl prašymo panaikinti turto areštą” priėjo prie išvados, kad nėra juridinio pagrindo turto arešto naikinimui.

30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Turto arešto akto, kuriuo areštuoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys sklypai, pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, nors būtent šis administracinis aktas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes; pareiškėja, prašydama panaikinti turto areštą žemės sklypams, turėjo pateikti įrodymus apie mokestinės prievolės, dėl kurios pritaikytas turto areštas, įvykdymą; nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra VMI atsisakymas panaikinti turto areštą pareiškėjos nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypams, todėl pareiškėjos argumentai dėl testamentinės išskirtinės galėtų būti teisiškai reikšmingi nagrinėjant Turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo šiuos argumentus: (1) pareiškėja nebuvo supažindinta su Turto arešto aktu, 2018 m. lapkričio 2 d. prašymas dėl nepagrįstai pritaikyto turto arešto buvo priimtas, kas reiškia, jog VMI pats atnaujino terminą ir turto arešto klausimą išsprendė iš esmės; (2) 5 metų mokesčių išieškojimo terminas pareiškėjos atžvilgiu pasibaigė 2015 m. sausio 27 d.; (3) teismas, spręsdamas ginčą, ar atsakovo atsisakymas panaikinti turto areštą yra pagrįstas, ginčą išsprendė nenagrinėdamas tokio arešto pritaikymo pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjo argumentų dėl neteisėto turto arešto; pabrėžia, kad turto areštas pritaikytas turtui, kuris iš esmės nepriklauso pareiškėjai, nes jis turi būti parduotas, o visos gautos pajamos už šio turto pardavimą priklausys ne pareiškėjai, o (duomenys neskelbtini) gimnazijai.

V. 32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. (23.1-08) RNA-32299 „Dėl prašymo panaikinti turto areštą”, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VMI panaikinti turto areštą.

33. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja su 2018 m. lapkričio 2 d. prašymu kreipėsi į VMI dėl pritaikyto turto arešto panaikinimo, nurodydama, kad turto areštas sklypams (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) turi būti panaikintas dėl to, jog šie žemės sklypai ir iš jų gauta nauda skiriama visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. paremti (duomenys neskelbtini) gimnaziją. VMI ginčijamu 2018 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-32299 „Dėl prašymo panaikinti turto areštą” informavo pareiškėją, kad VMI neturi pagrindo turto arešto naikinimui. VMI paaiškino, kad turto areštą panaikina arba duoda sutikimą turto arešto panaikinimui tik išnykus turto arešto taikymo pagrindams, t. y. padengus mokestinę nepriemoką.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, prašydama panaikinti Turto arešto aktą, nurodė argumentą, jog turto areštas sklypams turi būti panaikintas dėl tos priežasties, kad šie žemės sklypai ir iš jų gauta nauda yra skiriama visuomenės poreikiams tenkinti – paremti (duomenys neskelbtini) gimnaziją (pareiškėja prie prašymo nepridėjo jokių dokumentų, pagrindžiančių jos argumentus dėl to, kad areštuoti žemės sklypai ir iš jų gauta nauda yra skiriama visuomenės poreikiams tenkinti). Be to, pareiškėja prašyme nenurodė argumentų, kad jos atžvilgiu išnyko turto arešto taikymo pagrindai, pareiškėja taip pat nenurodė aplinkybių, kurios galėtų daryti realią įtaką iš naujo sprendžiant klausimą dėl turto arešto panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI teisėtai ir pagrįstai 2018 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-32299 „Dėl prašymo panaikinti turto areštą” netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti pritaikytą turto areštą.

35. Taigi tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad mokesčių administratorius negali tenkinti pareiškėjos prašymo dėl arešto panaikinimo, kol nėra išnykęs turto arešto taikymo pagrindas, t. y. nėra padengta mokestinė nepriemoka. Pareiškėja ir neginčija savo procesiniuose dokumentuose esminio skundžiamame sprendime nurodyto dalyko – dėl nepadengtos mokestinės nepriemokos. Taigi mokesčių administratorius, gavęs pareiškėjos prašymą panaikinti areštą, neturėjo pagrindo naikinti taikytos mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo – turto arešto, nes neišnyko jo taikymo pagrindas, įtvirtintas MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje.

36. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja ginčija VMI 2018 m. lapkričio 13 d. raštą Nr. (23.1-08) RNA-32299 „Dėl prašymo panaikinti turto areštą”, t. y. atsakovo atsakymą į pareiškėjos prašymą panaikinti turto areštą. Pareiškėja VMI 2018 m. gegužės 25 d. Turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-1052, kuriuo areštuoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys sklypai, neskundė. Pažymėtina, kad Turto arešto akte pateikta informacija, jog šis aktas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau pareiškėja šia tvarka nepasinaudojo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepraranda galimybės kreiptis į teismą dėl Turto arešto akto panaikinimo, kartu pateikdama teismui objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Taip pat akcentuotina, kad pareiškėja, pasikeitus Turto arešto akto priėmimo metu egzistavusioms aplinkybėms, gali kreiptis į mokesčių administratorių dėl tolesnio turto arešto taikymo tikslingumo.

37. Teisėjų kolegija, be kita, nepasisakys dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų dėl 5 metų mokesčių išieškojimo termino, nes šie argumentai nebuvo nurodyti pareiškėjos prašyme, pateiktame VMI, taip pat ir skunde paduotame pirmosios instancijos teismui. Šie argumentai nėra ir negalėjo būti išnagrinėti institucijoje ir pirmosios instancijos teisme, taigi negali būti nagrinėjami apeliacinėje instancijoje, kur tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

VI. 38. Neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad turto areštas pritaikytas turtui, kuris iš esmės nepriklauso pareiškėjai, nes jis turi būti parduotas, o visos gautos pajamos už šio turto pardavimą priklausys ne pareiškėjai, o (duomenys neskelbtini) gimnazijai, į šį turtą negali būti nukreiptas išieškojimas.

39. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-38464 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto dėl 525.378,77 Lt skolos valstybės biudžetui ir perdavė Antstolio R. S. kontorai vykdymui.

40. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

41. MAĮ 101 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Mokesčių administratoriaus vykdomam turto areštui mutatis mutandis taikomos Civilinio proceso kodekso XLVIII skyriaus 675 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalyse, 677, 678, 679, 680, 683, 684 straipsniuose, 686 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 688 straipsnyje nustatytos taisyklės. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus pareigūnas turi visas teises ir pareigas dėl mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų, kaip ir šio kodekso nustatyta tvarka turtą areštuojantis antstolis.

42. Civilinio proceso kodekso XLVIII skyrius ir šio skyriaus normos, nurodytos MAĮ 101 straipsnio 6 dalyje, kurios yra privalomos Mokesčių administratoriaus vykdomam turto areštui nereglamentuoja klausimų, susijusių su apribojimais, taikomais išieškant iš fizinio asmens turto.

43. Civilinio proceso kodekso XLVII skyriuje yra nustatytos išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės, šiame skyriuje nustatyti ir apribojimai, taikomi išieškant iš fizinio asmens turto.

44. Minėtos normos patvirtina, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl turto, iš kurio gali / negali būti išieškoma, nėra susijusios su mokesčių administratoriaus kompetencija, kiek šiai kompetencijai priskirta spręsti klausimus mokesčių administratoriaus vykdomam turto areštui. Pareiškėjos nurodomi klausimai susiję su antstolių įgyvendinama kompetencija (vykdant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto), taigi pareiškėjos nurodomi klausimai dėl galimybės išieškoti mokestinę nepriemoką iš konkretaus turto negali būti siejami su mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumu, o kartu šie klausimai negali būti siejami ir su administraciniame teisme nagrinėjama byla, kurioje tikrinamas mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumas.

45. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai išaiškinęs teisės aktų nuostatas ir išnagrinėjęs bylos duomenis, teisingai nusprendė, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas yra teisėtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius