2016-05-31 Nr. AB-11710-3-64-3-01260-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1236-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01260-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–5, 78–80), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. birželio mėn. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių TI, ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Buvo laikomas su daugybe kitų nuteistųjų, kameroje buvo iki 10 asmenų, kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu. Tokiose sąlygose reikėjo visą laiką gulėti ar sėdėti, gamtinius reikalus atlikti visų akivaizdoje, nebuvo galimybės pajudėti ar pasportuoti, nebuvo natūralaus apšvietimo, kas kenkė akims. Tuo buvo pažeistos jo teisės, jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 18–24) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma.

Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2008 m. birželio 20 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. gegužės 20 d.

Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikytina senatis, buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 15, Nr. 45, kameroje būdavo 1-8 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,36 kv. m iki 18,47 kv. m gyvenamasis plotas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, veikia laisvalaikio užimtumo programa. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai.

Tualetai yra įrengti pagal higienos normų reikalavimus, apšvietimas užtikrinamas, tačiau kaliniai dažnai gadina inventorių. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 85–92) pareiškėjo P. S. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 14 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. buvo pažeista; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą; likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Prieš pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2015 m. balandžio 21 d. (spaudas ant voko, b. l. 6), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. gegužės 20 d.

Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 69/06-16956 „Dėl P. S.“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2008 m. birželio 20 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. gegužės 20 d. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą, buvimo tardymo izoliatoriuje periodus, bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, aptars pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2011 m. rugpjūčio 2 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. pareiškėjas Šiaulių TI nebuvo.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2015 m. gegužės 19 d. pažymos Nr. 69/06-16956 „Dėl P. S.“, pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, į Šiaulių TI buvo etapuotas 2014 m. gegužės 14 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. gegužės 20 d. Pažymoje nurodyta, kokią dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 7 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,36 kv. m iki 18,47 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jo nurodytu laikotarpiu 5 dienas pareiškėjui teko nuo 6,16 kv. m iki 18,47 kv. m kameros ploto. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu 2 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Duomenų, jog pareiškėjas P. S. kreipėsi su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių, nepateikta.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 62/08-607 „Apie P. S. laikymo sąlygas“ nurodyta, kad „Šiaulių TI korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“. Tualetai atitverti ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma danga. Tvarką kamerose turi palaikyti patys suimtieji ar nuteistieji. Apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams neatliko. Kitų įrodymų dėl kamerų atitikimo higienos normoms nepateikta.

Susipažinus su pateikta asmens sveikatos istorija, matyti, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu dėl sveikatos nesiskundė.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik metus, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjas P. S. laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, Šiaulių TI buvo trumpą laiką, tik 7 dienas, jo buvimo metu jam tenkantis plotas 5 dienas žymiai viršijo 3,6 kv. m (pareiškėjui tekdavo mažiausia 6,16 kv. m kameros ploto) ir tik 2 dienas visą laiką buvo mažesnis, pareiškėjui teko nuo 2,69 kv. m iki 2,36 kv. m kameros ploto. Be to, nors pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, tačiau to nedetalizuoja, nenurodo nei kokiose kamerose, nei kokiu laikotarpiu šios konkrečios antisanitarinės sąlygos pasireiškia.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors pareiškėjas nurodo, kad patyrė neturtinę žalą, tačiau niekaip nedetalizuoja, kuo jam ši neturtinė žala pasireiškė. Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta kad pareiškėjas būtų laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai ir nėra paneigta byloje surinkta medžiaga, tad abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, vertinamu laikotarpiu pareiškėjas pas gydytojus nesikreipė).

Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės dėl kameros ploto, buvo trumpas, tik 2 dienos, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik metams po to, kai išvyko iš Šiaulių TI, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas P. S. apeliaciniu skundu (b. l. 96) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą – netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti pareiškėjo skunde nurodytą neturtinės žalos sumą.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi nuo 2014 m. gegužės mėnesio, kai pareiškėjas paskutinį kartą buvo etapuotas į Šiaulių TI, dar nėra praėję 3 metai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 101–104) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui P. S. už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo P. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 14 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą; likusioje dalyje skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu laikotarpiui nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2011 m. liepos 18 d. taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino tik jo laikymo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. (žr., Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. 60/09-16956, b. l. 25). Įvertinęs laikotarpį, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas, Šiaulių apygardos administracinis teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 20 d., t. y. iš 7 dienų dvi dienas (2014 m. gegužės 14 d. ir 2015 m. gegužės 15 d.) pareiškėjui teko mažiau nei teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas. Kitus pareiškėjo skunde išvardintus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų (kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu, tualetas neatskirtas nuo bendro kameros ploto) atmetė konstatavęs, kad šių savo skundo teiginių pareiškėjas nedetalizavo, nenurodė nei kokiose kamerose, nei kokiu laikotarpiu šios konkrečios antisanitarinės sąlygos pasireiškė.

Iš teismui pateikto apeliacinio skundo turinio (b. l. 96) matyti, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas grindžia iš esmės tik vienu teiginiu, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu. Jo manymu, nuo 2014 m. gegužės mėnesio, kai jis paskutinį kartą buvo atvežtas į Šiaulių TI, dar nėra praėję 3 metai.

Pasisakydama dėl teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015). Šiuo atveju nors apeliantas teigia, jog teismas turėjo priteisti visą pirminiame skunde nurodytą neturtinės žalos sumą, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių argumentų, susijusių su teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis. Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015). Šiuo aspektu teisėjų kolegija teismo nurodytų argumentų iš naujo nebekartoja.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo ir byloje nėra duomenų, kad, būdamas Šiaulių TI ar išvykęs iš jo, jis būtų neturėjęs galimybės (jam būtų sudarytos kliūtys) susipažinti su aktualiais kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, kreipimąsi į teismą, įskaitant ir senaties terminą, reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl informacijos suteikimo. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Be to, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose buvo pažeista iš viso tik 2 dienas, t. y. 2014 m. gegužės 14 d. ir 2015 m. gegužės 15 d., o pažeidimai, susiję su kalinimu kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu ir trūko oro, byloje nenustatyti (ABTĮ 136 str.). Šiais aspektais teisėjų kolegija teismo sprendime išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai konstatavo, kad Šiaulių TI kamerose esančių tualetų įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymoje apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas (b. l. 27–30) nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti tualetai, nuo gyvenamosios kameros ploto atitverti 150 cm aukščio pertvara. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad naujausioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu pareiškėjo P. S. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose areštinės kamerose, buvo pažeista.

Kiek tai susiję su apelianto teiginiais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-444-619/2008).

Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę ir pobūdį (Šiaulių TI pareiškėjas laikytas 7 dienas, dvi iš jų buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytus ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose, tačiau likusias 5 dienas pareiškėjui teko žymiai didesnis kameros plotas, t. y. nuo 6,16 kv. m. iki 18,47 kv. m), į tai, kad ne visas 7 dienas pareiškėjui teko naudotis tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies, pažeidžiant jo privatumą, jaučiant diskomfortą ar pažeminimą (2014 m. gegužės 20 d. pareiškėjas kameroje buvo vienas, o 5 dienas kameroje pareiškėjas buvo laikomas su vienu arba dviem kitais asmenimis), teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Juolab, kad pareiškėjas skundo teiginių dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus tekusį kameros plotą) nedetalizavo; byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų,o atsakovas būtų siekęs pareiškėjo išskirti iš kitų nuteistųjų. Byloje nėra ir duomenų, kad dėl tokių kalinimo Šiaulių TI sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo P. S. apeliacinį skundą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė