2019-05-22 Nr. AB-11693-3-61-3-02711-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1169-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02711-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2015 m. spalio 30 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. spalio 30 d. Vilniaus PN buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,1 kv. m bendrabučių patalpose ir mažiau nei 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose. Pareiškėjo nuomone, į kameros plotą neturi būti įskaičiuojami baldai, lubos, sanitarinio mazgo patalpa. Dėl kamerų mažo ploto nebuvo galimybių laisvai judėti, todėl pareiškėjas turėdavo sėdėti arba gulėti. Todėl jis patyrė dvasinius išgyvenimus

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus PN laikomas nuo 2015 m. spalio 30 d. ir patalpų, kuriose pareiškėjas kalėjo, plotas, tenkantis vienam asmeniui visiškai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Atsakovo teigimu, Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje nes Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga ir teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti nurodytą informaciją. Kamerose buvo laikoma ne daugiau asmenų nei buvo įrengtų lovų, be to, ne visos gyvenamosios patalpos būna užimtos, todėl realiai laikomiems asmenims teko daugiau kameros ploto. Atsakovo nuomone, baldai ir sanitarinio mazgo patalpa netūrėtų būti išskaičiuoti iš bendro patalpos ploto.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. spalio 30 d. ir buvo patalpintas į Vilniaus PN karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109, 2015 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 7-307 (b. l. 14) ir buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą 2-201-07 (b. l. 20) Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat gyveno Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-312-09 (b. l. 40). Šių aplinkybių neginčijo ir pats pareiškėjas. Teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktais duomenimis, taip pat nustatė, kad karantino patalpos Nr. 109 plotas 19,78 kv. m, joje įrengtos 3 dviaukštės lovos (6 miegamos vietos); gyvenamosios patalpos Nr. 5-308 (bendrabučio tipo) plotas yra 39,30 kv. m ir joje yra įrengtos 9 lovos (b. l. 41). Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-312-09, kurios plotas 35,40 kv. m, joje įrengta 11 miegamų vietų (b. l. 45) ir Nr. 2-201-07, kurios plotas 34,99 kv. m ir įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 44), todėl darytina išvada, kad minimalus kameros ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeistas, t. y. viršijo minimalų 3,1 kv. m ploto reikalavimą.

7. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu jam buvo paskirtos nuobaudos ir už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus buvo kalinamas kamerų tipo patalpose. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas už drausmės pažeidimus buvo kalinamas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 2K (plotas - 14,35 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 4K (13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. I8K 30,47 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos), Nr. 20K (13,83 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 5D (plotas 14,57 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) ir Nr. 6D (plotas 14,66 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos) (b. l. 21–39), todėl darytina išvada, kad minimalus kameros ploto reikalavimas, turintis tekti vienam asmeniui, nebuvo pažeistas, nes viršijo minimalų 3,1 kv. m ploto reikalavimą.

8. Pareiškėjo teiginius, kad iš kameros ploto turi būti išskaičiuojamas baldų ūžimams plotas, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes teisės aktai nenumato reikalavimo, jog baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą.

III. 9. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, jog teismas nesivadovavo teismų praktika dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui, apskaičiavimo (turi būti išskaičiuoti baldai ir sanitarinis mazgas).

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi visų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl kalinimo sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neatėmė sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

17. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo sąlygų Vilniaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

20. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namų gyvenamosiose patalpose bei 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 pakeistų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 p.)

21. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 2-201-07, kurios plotas 34,99 kv. m, joje įrengtos 11 miegamų vietų; Nr. 5-312-09, kurios plotas 35,40 kv. m, joje įrengtos 5 miegamos vietos. Taigi pareiškėjui teko nuo 3,18 kv. m iki 3,21 kv. m gyvenamojo ploto. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas taip pat atliko jam paskirtas nuobaudas Vilniau PN kamerų tipo patalpose: 2K, kurios plotas 14,35 kv. m, joje įrengtos 3 miegamos vietos; Nr. 4K, kurios plotas 13,55 kv., m, joje įrengtos 3 miegamos vietos; Nr. 18K, kurios plotas 30,47 kv. m, joje įrengtos 7 miegamos vietos; Nr. 20K, kurios plotas 13,83 kv. m, joje įrengtos 3 miegamos vietos; Nr. 5D, kurios plotas 14,57 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos; Nr. 6D, kurios plotas 14,66 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos. Taigi pareiškėjui teko nuo 3,64 kv. m iki 4,78 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo laikoma kamerose konkrečiu laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje apskaičiavo kameros plotą padalindamas iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ir pagrįstai konstatavo, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neatsižvelgė į sanitarinio mazgo, baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017 ir kt.). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

23. Teisėjų kolegija, kaip jau buvo minėta, akcentuoja, kad tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, pagrįstai iš kameros ploto neatėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Taigi ginčo laikotarpiu Vilniaus PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros tipo patalpose arba 3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpose. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius