2022-03-30 Nr. AB-7556-3-61-3-00291-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1673-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00291-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. H. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. D. H. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S44896 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 6K-86 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog savo šalyje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalyvavo mitinguose prieš neteisybę, jis buvo žurnalistas, fotografas ir transliavo įvykius, dirbo laikraštyje (duomenys neskelbtini), tyrė korupciją šalyje, jo pavardė yra žinoma milicijai. Dėl jo vykdomos veiklos ir dalyvavimo mitinguose milicija jo ieškojo. Pareiškėjas, norėdamas apsaugoti savo sveikatą ir gyvybę, atvyko į Lietuvą. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir nusprendė išsiųsti jį į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Sprendimą paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjas teigė, kad nurodė tikras ir realias aplinkybes bei pagrindė savo prašymą, tačiau atsakovas nepagrįstai ignoravo nurodytus faktus. Pareiškėjas aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių jam kilo grėsmė: žurnalistinė veikla bei dalyvavimas protestuose. Atsakovas taip pat nepasinaudojo jo kompetencijai prieinamomis priemonėmis (užklausomis pareiškėjo kilmės šaliai, laikraščio redakcijai, kurioje dirbo ir pan.) ir be jokių argumentų nepagrįstu laikė pareiškėjo pasakojimą apie jo darbą žurnalistu. Pareiškėjas nurodė konkretų laikraštį, kuriame dirbo, pateikė žurnalisto darbo pažymėjimą, todėl atsakovas turėjo visas galimybes objektyviomis priemonėmis patikrinti dėstomus faktus, tačiau to nepadarė.

4. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi nesuteikti jam papildomos apsaugos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nurodė, kad atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Ši EPPB ataskaita apima beveik metų senumo duomenis. Atsakovas turėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimu atsakovas nutarė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti. Sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, todėl panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, pateikė savo asmens dokumentą, teikė visokeriopą pagalbą, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Atsakovas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes pareiškėjui.

7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Komisija neužtikrino žodinio jo skundo nagrinėjimo, taip pažeisdama teisę būti išklausytam. Būtinybė sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Skundai nagrinėjami labai greitai, minimizuotas apskundimų terminas, todėl negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo, kai tokia galimybė įtvirtinta teisės aktuose.

8. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus ir prieštaringas, grindžiamas prielaidomis ir bendro pobūdžio teiginiais, nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kokiame laikraštyje jis dirbo, pateikė darbo pažymėjimą. Ši informacija bei konkretus dokumentas yra ir objektyvus įrodymas, pagrindžiantis jo pasakojimo realumą. Atsakovas, prieš atmesdamas pareiškėjo pasakojimą apie tai, kad pareiškėjas dirbo valstybės tarnautoju (duomenys neskelbtini) parlamente, ministrų sekretoriumi ir buvo atstovas spaudai, privalėjo kreiptis į pareiškėjo kilmės šalies instituciją ir tik gavęs pareiškėjo teiginius paneigiančią informaciją, konstatuoti, kad ji yra nepatikima. Atsakovas privalėjo, remiantis objektyviais duomenimis, patikrinti pareiškėjo teiginių patikimumą.

9. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

10. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 68 straipsnio 2 dalimi bei nurodė, kad pareiga pagrįsti prieglobsčio prašymą tenka būtent pareiškėjui, o ne Departamentui. Tyrimo metu nebuvo kvestionuojama, kad pareiškėjas dirba žiniasklaidos įmonėje, todėl nebuvo poreikio tikrinti šios informacijos. Pareiškėjas tyrimo metu teigė, kad dirbo žurnalistu, tačiau jokių straipsnių, kuriuos tariamai būtų parašęs, nepateikė. Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kurią įvertino pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvų kontekste.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė grėsme būti nužudytam, nes vykdė žurnalistinę veiklą, rinko informaciją apie galimą valdžios korupciją. Tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, buvo nedetalus ir prieštaringas (iš pradžių teigė, kad gavo grasinančio pobūdžio laiškus, o vėliau, kad nieko negavo), grindžiamas prielaidomis ir bendro pobūdžio teiginiais, nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais, pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo įgytą žurnalisto išsilavinimą. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstai leidžia abejoti pareiškėjo pasakojimo patikimumu. Pareiškėjo pasakojimas negali būti pripažįstamas įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų kontekste ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12. Atsakovas pažymi, kad vadovavosi naujausia EPPB paskelbta 2021 m. ataskaita apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Be to, rėmėsi ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės informacijos pareiškėjas nepateikė. 2021 m. EPPB gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Departamentas turėjo pagrindą vadovautis. Vadovaujantis EPPB duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjui nebuvo pagrindo suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

13. Atsakovas teigė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Be to, pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Departamento nustatyti pareiškėjui taikomų sankcijų laikotarpiai yra proporcingi.

14. Atsakovas pažymėjo, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjas. Vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

15. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo darbą žurnalistu buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Departamentas įvertino, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymi esminiais trūkumais ir nėra patvirtintas jokiais objektyviais įrodymais (laikraščių iškarpomis, nuorodomis į straipsnius, išsilavinimą patvirtinančiais dokumentais ir kt.). Pareiškėjas legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

16. Atsakovas vertino, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu buvo atliktas išsamus bei visapusiškas pareiškėjo situacijos tyrimas ir tinkamai taikytos Įstatymo nuostatos. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, o sprendimai yra neteisėti ar nepagrįsti, nesant šiuos teiginius galinčių pagrįsti dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neišsamiais, nepagrįstais ar naikintinais.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti H. D. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo H. D. H. H. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus: pasą, asmens tapatybės kortelę, žurnalisto pažymėjimą, leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) kortelę. Prašyme nurodė, kad savo šalyje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalyvavo mitinguose prieš neteisybę, jis buvo žurnalistas, fotografas ir transliavo įvykius, dirbo laikraštyje (duomenys neskelbtini), tyrė korupciją šalyje, jo pavardė yra žinoma milicijai. Dėl jo vykdomos veiklos ir dalyvavimo mitinguose milicija jo ieško. Todėl prieglobsčio prašytojas ieško saugumo. Departamente buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė analogiškus prašymo suteikti prieglobstį argumentus.

19. Teismas akcentavo ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89 ir 99 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualius išaiškinimus prieglobsčio bylose.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimus apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei pateiktus papildomus įrodymus, taip pat atsižvelgęs į Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

21. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad atsakovas ištyrė su pareiškėjo individualia situacija susijusias aplinkybes surinktos apie kilmės valstybę informacijos kontekste. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos priežastys neprilygsta „persekiojimui“, pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, buvo nedetalus ir prieštaringas (iš pradžių teigė, kad gavo grasinančio pobūdžio laiškus, o vėliau, kad nieko negavo), grindžiamas prielaidomis ir bendro pobūdžio teiginiais, nepatvirtintais jokiais objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas nurodė kokiame laikraštyje dirbo ir pateikė galimai darbo pažymėjimą, kuriame nurodyta – technikos direktorius, tačiau paties laikraščio straipsnių ar nuotraukų, kurių autorius jis buvo, pateikti negalėjo. Apklausos metu, paprašius pareiškėjo patikslinti, kokios grupuotės grasino jam ir jo šeimai, pareiškėjas grupuotes įvardijo bei teigė, kad gavo grasinančius laiškus, tačiau paklausus, kokio turinio buvo tie laiškai, asmuo paneigė, kad juos gavo, ir sakė, kad jo pažįstamas, kurio įvardinti negalėjo, informavo, kad grupuotėje vyksta vidinis susirašinėjimas dėl jo veiklos.

Be to, pareiškėjas apklausos metu teigė, kad gavo ne tik grasinančio pobūdžio laiškus, bet jam buvo grasinama ir per socialinius tinklus, kad dirba Amerikai, Izraeliui, tačiau jokių nuorodų ar nuotraukų, patvirtinančių socialiniuose tinkluose gautus grasinimus, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas nepateikė ir dokumentų, patvirtinančių jo įgytą žurnalisto išsilavinimą ir nurodė, kad yra baigęs 12 klasių, yra įgijęs informacinių technologijų specialybę – internetinių puslapių kūrimas. Taigi, prieštaringos aplinkybės pagrįstai leidžia abejoti pareiškėjo pasakojimo patikimumu.

Abejones pareiškėjo pasakojimo patikimumu sustiprina pareiškėjo teiginiai, kad jis yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, o savo aktyvią politinę veiklą pradėjo vykdyti nuo 2016 m., t. y. būdamas (duomenys neskelbtini) metų. Taip pat pareiškėjas apklausos metu teigė, kad dirbo valstybės tarnautoju (duomenys neskelbtini) parlamente, ministrų sekretoriumi ir buvo atstovas spaudai, tačiau jokių dokumentų, pagrindžiančių savo teiginius, nepateikė. Atsižvelgiant į pareiškėjo jauną amžių ((duomenys neskelbtini) metų) ir tai, kad jis nėra įgijęs jokio išsilavinimo, abejotina, kad jis galėjo užimti jo įvardintas pareigas (duomenys neskelbtini) parlamente.

Teismo posėdyje pateikti pareiškėjo papildomi įrodymai taip pat nepaneigia atsakovo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo jas vertinti priešingai.

22. Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindė savo prieglobsčio prašymą, negali būti pripažįstamas įrodymu, patvirtinančiu jo nurodytų aplinkybių tikrumą. Todėl nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo pasakojime tik bendro pobūdžio bei deklaratyviais teiginiais nurodė, kad jis buvo žurnalistu, dirbo laikraštyje, transliavo įvykius, susijusius su korupcija ir pan. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai (žurnalisto kortelė) nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Įstatymo 68 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį nesikreipiama dėl informacijos į užsieniečio kilmės valstybę, jeigu toks kreipimasis galėtų atskleisti, kad užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, ir dėl to galėtų kilti grėsmė jo ar jo šeimos narių gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiga pagrįsti prieglobsčio prašymą tenka būtent pareiškėjui, o ne Departamentui. Tyrimo metu nebuvo kvestionuojama, kad pareiškėjas dirba žiniasklaidos įmonėje, todėl nebuvo poreikio tikrinti šios informacijos.

24. Teismas priėjo prie išvados, kad tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė bendro pobūdžio teiginiais, nedetalizuotomis aplinkybėmis. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog prieglobsčio prašytojas tinkamai nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

25. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Departamentas, rinkdamas informaciją apie kilmės valstybėje esančią padėtį, vadovavosi EPPB 2021 m. gairėmis, kuriose nurodyta, jog provincijoje, kurioje gyvena pareiškėjas, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas nenurodė jokios informacijos, kuri paneigtų Departamento surinktus duomenis. Vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, todėl Departamentas pagrįstai rėmėsi EPPB, kaip kompetentingos institucijos, 2021 m. parengtomis gairėmis. Be to, pareiškėjas nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje.

26. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

27. Teismas nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, nėra. Taigi, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

28. Teismas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 128 straipsnio 1 dalies, Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies kontekste nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas. Pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą, todėl, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Tokiu būdu pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Pareiškėjui taikyta priemonė – išsiuntimas į kilmės valstybę, yra motyvuota, sąlygota tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

29. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatomis, nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos draudimo atvykti terminui. Atsižvelgdamas į tai, teismas pakeitė šią Sprendimo dalį, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

30. Teismas Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punkto, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsnių kontekste sprendė, kad pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

31. Teismas nurodė, kad yra pagrindas keisti Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, keičiant laikotarpį į 2 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, akcentavo, kad skundas Komisijoje nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Teismas nenustatė ir pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios esminės aplinkybės, susijusios su pagrindais suteikti jam prieglobstį, buvo nenurodytos ir neįvertintos. Tai, kad Komisija pritarė Departamento Sprendimui, nesudaro pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir nemotyvuotu.

33. Teismas, netenkinęs reikalavimo panaikinti Departamento Sprendimą, atmetė išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

35. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų.

36. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Nurodo, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą dėl jo dalyvavimo protestuose prieš valdžią. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini) fenomenu. Protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami be orderio ir net nužudomi.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali kilmės šalies informacija, kuri patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) veikia karinės ir ginkluotos grupuotės, saugumo pajėgos, malšinančios demonstracijas ir protestus (duomenys neskelbtini). Sulaikyti ar pagrobti protestuotojai buvo mušami, su jais buvo netinkamai elgiamasi, buvo priversti pasirašyti pasižadėjimą nedalyvauti tolesniuose protestuose. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui už dalyvavimą demonstracijose kyla reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

38. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes aktyviai, daug kartų, nepaisydamas grasinimų, dalyvavo protestuose, kvietė protestuotojus ir jiems padėjo, kaip žurnalistas, korespondentas ir fotografas aprašė ir atvaizdavo vykusius protestus. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

39. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, EPPB apibendrintoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., taigi, vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

40. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti prašymą, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

41. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

42. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė grėsme būti nužudytam, nes vykdė žurnalistinę veiklą, rinko informaciją apie galimą valdžios korupciją. Tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, neva lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo nedetalus ir prieštaringas (iš pradžių teigė, kad gavo grasinančio pobūdžio laiškus, o vėliau – kad nieko negavo), grindžiamas prielaidomis ir bendro pobūdžio teiginiais, nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais (pareiškėjas nurodė kokiame laikraštyje dirbo ir pateikė galimai darbo pažymėjimą, kuriame nurodyta – technikos direktorius, tačiau paties laikraščio straipsnių ar nuotraukų, kurių autorius jis buvo, pateikti negalėjo).

Apklausos metu, paprašius pareiškėjo patikslinti, kokios grupuotės grasino jam ir jo šeimai, pareiškėjas grupuotes įvardijo bei teigė, kad gavo grasinančius laiškus, tačiau paklausus, kokio turinio buvo tie laiškai, asmuo paneigė, kad juos gavo ir sakė, kad jo pažįstamas, kurio įvardinti negalėjo, informavo, kad grupuotėje vyksta vidinis susirašinėjimas dėl jo veiklos. Pareiškėjas apklausos metu teigė, kad gavo ne tik grasinančio pobūdžio laiškus, bet jam buvo grasinama ir per socialinius tinklus, kad dirba Amerikai, Izraeliui, tačiau jokių nuorodų ar nuotraukų, patvirtinančių socialiniuose tinkluose gautus grasinimus, nepateikė.

Pareiškėjas ne tik, kad nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių vykdytą žurnalistinę veiklą (straipsnių, nuotraukų, nuorodų į socialinius tinklus), bet netgi dokumentų, patvirtinančių jo įgytą žurnalisto išsilavinimą. Pareiškėjas tyrimo metu nurodė, kad yra baigęs 12 klasių ir yra įgijęs informacinių technologijų specialybę – internetinių puslapių kūrimas. Abejones pareiškėjo pasakojimo patikimumu sustiprina pareiškėjo teiginiai, kad jis yra įgijęs vidurinį išsilavinimą, o savo aktyvią politinę veiklą pradėjo vykdyti nuo 2016 m., t. y. būdamas (duomenys neskelbtini) metų.

Teigė, kad dirbo valstybės tarnautoju (duomenys neskelbtini) parlamente, ministrų sekretoriumi ir buvo atstovas spaudai, tačiau jokių dokumentų, pagrindžiančių savo teiginius, nepateikė. Atsižvelgiant į pareiškėjo jauną amžių ((duomenys neskelbtini) metų) ir tai, kad jis nėra įgijęs jokio išsilavinimo, abejotina, kad jis galėjo užimti jo įvardintas pareigas (duomenys neskelbtini) parlamente. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu ir pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statusui keliamų reikalavimų.

43. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymo kontekste buvo įvertinta aktuali kilmės valstybės informacija. ESPA 2021 m. gairės apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje yra aktualus ir patikimas šaltinis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog saugumo situacija jo kilmės valstybėje pasikeitė tiek, kad pareiškėją grąžinus į kilmės teritoriją, egzistuotų reali grėsmė jam patirti rimtą žalą. Departamentas rėmėsi ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis.

44. Atsakovas laikosi pozicijos, kad konkrečiu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui nesuteiktina ir papildoma apsauga. Remiantis ESPA ataskaita, prieglobsčio prašytojas galimai priklauso vienai iš grupių „žurnalistai, žiniasklaidos darbuotojai ir žmogaus teisių aktyvistai“, kurios, anot ESPA, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, tačiau patikimų įrodymų, kad jis vykdė šią veiklą, nepateikė. Be to, pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad buvo aktyvus protestų dalyvis ar organizatorius, kad priklausė kokiais nors politinei partijai ar organizacijai, kad buvo areštuotas ar neteisėtai sulaikytas. Todėl nebuvo pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei. Nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

45. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, šį laikotarpį teismas sutrumpino.

46. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

48. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 50. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 21S44904, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę.

51. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

52. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

53. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

54. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

55. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

56. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

58. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2022 m. vasario 26 d.) 92 punkto nuostatas, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės, privalo patikrinti duomenis apie prieglobsčio prašytoją. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, kad persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia (be kita ko) gali būti: <...> fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant ir neužtikrinant teisės į teisingą teismą <...>. Tvarkos aprašo 99.1.9 punkte nustatyta, jog vertinant, ar prieglobsčio prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jei tokią savybę prieglobsčio prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

59. Byloje nustatyta, kad prieglobsčio prašymą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog jis savo šalyje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) dalyvavo mitinguose prieš neteisybę, jis buvo žurnalistas, fotografas ir transliavo įvykius, dirbo laikraštyje (duomenys neskelbtini), tyrė korupciją šalyje, jo pavardė yra žinoma milicijai. Dėl jo vykdomos veiklos ir dalyvavimo mitinguose milicija jo ieško. Todėl prieglobsčio prašytojas ieško saugumo.

60. Vertinant pareiškėjo pasakojimą dėl dalyvavimo protestuose prieš valdžią, atsakovas atliko tyrimą dėl (duomenys neskelbtini) vykusių protestų (duomenys neskelbtini), padarytą žalą protestuotojams. Nustatyta, kad per protestus buvo areštuota daug žmonių, paprastai be orderio, tačiau dauguma demonstrantų buvo paleisti, o likę suimti buvo apkaltinti pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamąjį kodeksą. Iki 2020 m. vasario vidurio buvo areštuoti 2 800 žmonių, iš kurių visi, išskyrus 38, buvo paleisti. Atsakovas, remdamasis EPPB ataskaita, be kita ko, nustatė, kad žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės, kritikuojantys Liaudies mobilizacijos pajėgoms (PMF) priklausančias institucijas ar pajėgas, taip pat žurnalistai patyrė grasinamus, gąsdinamus, jie buvo grobiami, suimami, su jais buvo netinkamai elgiamasi, buvo ir nužudymų.

61. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimams, kad pareiškėjui kilmės šalyje vien dėl buvimo teritorijoje nekyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o pareiškėjo nurodytos priežastys neprilygsta „persekiojimui“. Vertinant prašymo pagrįstumą ir pareiškėjo paaiškinimus, tinkamai neatsižvelgta į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo, kaip žurnalisto, fotografo dalyvavimo protesto akcijose, siejant jas su bendrais aktualiais duomenimis apie padėtį kilmės valstybėje ir nustatant individualaus persekiojimo grėsmę. Abejonėms dėl pareiškėjo bendradarbiavimo nurodytame laikraštyje pagrįsti duomenų į bylą atsakovas nepateikė.

62. Iš dalies sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, jog Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, tyrimą atliko nepakankamai išsamiai, pripažįstama, kad pareiškėjo situacija nebuvo pakankamai individualizuota, kas neleidžia ginčijamo administracinio akto pripažinti atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad prieglobsčio prašytojui negrėsė ir negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių.

63. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neįvertino visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį išnagrinėti teisiškai svarbių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, Departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas ir Komisijos sprendimas panaikinami ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo H. D. H. H. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo H. D. H. H. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 21S44896. Panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 6K-86. Įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo H. D. H. H. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė