2025-12-10 Nr. AB-22080-3-61-3-02421-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2867-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02421-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimo pagal pareiškėjo K. A. R. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. A. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 24S85304 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.2. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir SIS reglamentą, dėl ko visiems užsieniečiams, kuriems panaikintas leidimas laikinai gyventi, taikomos vienodos poveikio priemonės, neatsižvelgiant į konkrečias priežastis.

2.3. Įstatymo 133 straipsnis numato galimybę, o ne pareigą uždrausti atvykimą, todėl sprendimai turi būti individualūs ir proporcingi. Teismų praktika patvirtina, kad darbo sutarties nesudarymas negali būti pakankamas pagrindas riboti judėjimą.

2.4. Sprendimas pažeidžia gero administravimo ir įstatymo viršenybės principus, reikalaujančius objektyvumo, rūpestingumo ir visų reikšmingų aplinkybių įvertinimo.

2.5. Sprendime atsakovas teigė, kad pareiškėjas pateikė neteisingus duomenis, nes nebuvo sudaryta darbo sutartis, tačiau teismų praktika rodo, jog tai nėra pakankamas pagrindas taikyti atvykimo ribojimus. Departamentas turi teisę, bet ne pareigą taikyti tokį ribojimą, o sprendimai turi būti pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis. Administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) konstatavo, kad neatvykimas dirbti ir gyvenamosios vietos nedeklaravimas savaime nereiškia piktnaudžiavimo, ypač kai pateikti paaiškinimai yra racionalūs. Todėl pareiškėjo atveju nėra pagrindo teigti, jog buvo pateikta klaidinga informacija, o teismai privalo laikytis suformuotos praktikos analogiškose bylose.

2.6. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Įstatymą ir nepagrįstai suabsoliutino teisę taikyti ribojimus, nors nenustatė grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių aplinkybių, o pareiškėjas pateikė aktualią informaciją ir nesiekė apeiti teisės aktų. Sprendimas yra neproporcingas ir peržengia diskrecijos ribas, o perspėjimo įtraukimas į SIS II turi būti pagrįstas individualiu vertinimu ir proporcingumo principu, taikomas tik esant realiai grėsmei, kaip nustatyta SIS reglamento 21 ir 24 straipsniuose. Teismų praktika patvirtina, kad tokie perspėjimai turi būti adekvatūs, pagrįsti ir taikomi tik išimtiniais atvejais.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė:

3.1. Departamentas 2024 m. vasario 22 d. sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad jis neįsidarbino bendrovėje ir pateikė netikslius duomenis. Šis sprendimas nebuvo apskųstas.

3.2. Departamentas konstatavo, kad pateikti duomenys neatitiko tikrovės, darbo sutartis nebuvo sudaryta, o pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Pareiškėjas neatvyko dirbti, nebuvo sudaryta darbo sutartis, o nurodytas darbo užmokestis – vienintelis deklaruotas pragyvenimo šaltinis – nebuvo mokamas. Pareiškėjo darbdavys patvirtino, kad jis neatvyko į darbą, per 2 mėnesių terminą nebuvo užfiksuotas įdarbinimas, todėl leidimas buvo panaikintas.

3.3. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, visą jo galiojimo laikotarpį privalo atitikti teisės aktuose nustatytas sąlygas, o leidimas negali galioti, jei šios sąlygos neįvykdytos. Pareiškėjas, kuriam leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, į Lietuvą atvyko pavėluotai, neįsidarbino ir nepateikė prašymo dėl naujo leidimo, taip pažeisdamas nacionalinę teisę. Jis taip pat negrąžino leidimo, nors sprendimo neskundė. Departamentas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir gali tai daryti ateityje, todėl jo atvejis laikytinas pakankamai svarbiu, kad būtų įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Tai atitinka SIS reglamento nuostatas ir teismų praktiką.

3.4. Pareiškėjas, pasikeitus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindui, nesikreipė dėl naujo leidimo gavimo ir nėra duomenų apie jo išvykimą iš Šengeno erdvės, todėl buvo pagrindas manyti, kad jis gali piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo patikslintą skundą.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. Sprendimu nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

5.2. Departamentas 2023 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvoje. Minėtas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2023 m. spalio 3 d., galiojantis iki 2025 m. spalio 2 d., asmeniui įteiktas 2023 m. spalio 5 d. per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje.

5.3. Departamentas atlikęs patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 5 d. atsiėmė leidimą laikinai gyventi, į darbą neatvyko ir su bendrove darbo sutarties nesudarė.

5.4. Departamentas 2024 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 24S59408 nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

5.5. Departamentas 2024 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 24S59408, be kita ko, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi patikrinimo metu nustatęs, jog, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, bendrovė su pareiškėju nėra sudariusi darbo sutarties. Patikrinimo metu nebuvo rasta duomenų, kad asmuo dirba kurioje nors Lietuvos Respublikos įmonėje. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinėje sistemoje nėra įrašų, patvirtinančių asmens atvykimą į Lietuvą.

5.6. Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi. Taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie jo darbą Lietuvoje.

5.7. Pareiškėjas neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Departamentas nenustatė, jog asmuo turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

5.8. Pareiškėjas neapskundė teismui Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 24S59408.

5.9. Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes šis nepateikė objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių pragyvenimo šaltinį bei socialinius–ekonominius ryšius su Lietuva. Priimdamas Sprendimą, Departamentas atsižvelgė į aplinkybes, nustatytas nagrinėjant pareiškėjo prašymą, t. y. kad sąlygos leidimui laikinai gyventi, suteikiančios teisę dirbti, nebuvo faktiškai įgyvendintos. Byloje surinkti dokumentai ir Departamento atliktas patikrinimas parodė, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta, o veikla, kuria remiantis buvo prašoma leidimo, nebuvo pradėta vykdyti.

5.10. Pareiškėjas nepateikė pakankamų ir įtikinamų įrodymų, galinčių paneigti Departamento išvadas dėl neatvykimo į darbą ir pateiktų netikslių duomenų. Siekdamas paneigti, jo teigimu, nepagrįstas Sprendime nurodytas aplinkybes ir išvengti nepalankaus sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas turėjo realias galimybes nuo darbo sutarties nesudarymo momento pateikti atsakovui objektyvią informaciją apie susiklosčiusią situaciją. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, privalėjo per protingą laikotarpį įgyvendinti leidimo išdavimo sąlygas – sudaryti darbo sutartį su darbdaviu ir pradėti vykdyti darbo veiklą. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuo leidimo įteikimo dienos 2023 m. spalio 5 d. iki Departamento sprendimo panaikinti leidimą priėmimo dienos 2024 m. vasario 22 d. nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių darbo santykių egzistavimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra įrašų apie pareiškėjo draudimą nuo darbo santykių, o tai reiškia, kad jis nebuvo įdarbintas nė vienoje Lietuvos Respublikos įmonėje.

5.11. Departamento atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo sudaręs darbo sutarties su įmone, kuri buvo nurodyta kaip būsimas darbdavys leidimo išdavimo pagrindu. Šis faktas patvirtina, kad pareiškėjas neįgyvendino leidimo laikinai gyventi sąlygų, o jo buvimas Lietuvos Respublikoje neturėjo teisėto pagrindo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių dokumentų ar duomenų, kurie patvirtintų, kad jis faktiškai atvyko į Lietuvos Respubliką ir pradėjo vykdyti darbo veiklą. VSAT informacinėje sistemoje yra įrašas, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 7 d. kirto sieną ir atvyko į Vilniaus oro uostą.

6. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai abejoti, ar pareiškėjas ketino pasinaudojo išduotu leidimu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neįrodė fakto, jog faktiškai atvyko dirbti į Lietuvos Respubliką, o leidimo išdavimo pagrindas – ketinimas dirbti – nebuvo realizuotas, teismas darė išvadą, kad Departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi buvo teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo elgesys rodo, kad leidimas buvo siekiamas ne darbo veiklai vykdyti, o galimai kitais tikslais, nesusijusiais su deklaruotu pagrindu.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjo neatvykimas pas darbdavį patvirtina faktą, jog pareiškėjas neatitinka darbdavio keliamų kriterijų dirbti ir gyvenimo užsieniečiams sąlygų Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vertino pareiškėjo situaciją, atsižvelgė į individualias aplinkybes ir netaikė griežčiausio penkerių metų uždraudimo atvykti laikotarpio.

8. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nepaneigė Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą ir atlikto jų vertinimo, darė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas.

9. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir įvertinęs, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, bei tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kadangi asmuo nutraukė studijas, nes neužsiregistravo ir nesumokėjo už studijas, teismas vertino, kad Departamentas darė pagrįstą išvadą, jog asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

10. Teismas pažymėjo, kad Departamentas, tinkamai įvertinęs konkrečią situaciją draudimo atvykti instituto tikslų kontekste, turėjo teisinį ir faktinį pagrindą įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Šis draudimas taikomas ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Šengeno acquis taikančių valstybių (Šveicarijos, Norvegijos Karalystės, Lichtenšteino, Islandijos) teritorijose, nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesių laikotarpiui.

11. Teismas konstatavo, kad Sprendimas buvo pakankamai motyvuotas, priimtas individualiai įvertinus reikšmingas aplinkybes, o taikytos poveikio priemonės – proporcingos.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neskundė Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimo, taip pat neįrodė, jog darbo santykiai nebuvo sukurti dėl darbdavio kaltės, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jo pateikti duomenys leidimui gyventi gauti neatitinka tikrovės. Teismas darė išvadą, kad Departamentas Sprendime išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė taikytinas teisės normas ir pagrįstai jas pritaikė konkrečioje situacijoje. Sprendimo motyvai – tiek teisiniai, tiek faktiniai – yra nuoseklūs ir aiškūs. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo teisiniu situacijos vertinimu, savaime nesudaro pagrindo sprendimą laikyti neteisėtu.

13. Įvertinęs Sprendimo turinį ir jo atitiktį byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išanalizavo situaciją, o priimtas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jis yra teisėtas ir pagrįstas.

14. Kadangi ginčas išspręstas ne pareiškėjo naudai, teismas neturėjo pagrindo laikyti pareiškėją laimėjusia šalimi ir nepriteisė jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 15. Pareiškėjas K. A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Pareiškėjas buvo gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nutraukė studijas, nes neužsiregistravo ir nesumokėjo už studijas. Teismas neįsigilino į bylos esmę ir galimai nesusipažino su byloje esančiais įrodymais, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepasisakė dėl faktinių bylos aplinkybių.

16.2. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų teismo sprendime nurodomas faktines aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

16.3. Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Sprendimą.

16.4. LVAT, formuodamas praktiką tokiose byloje, nurodo, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis, nors Įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nustatyti minėtą ribojimą.

16.5. Atsakovas net nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Todėl Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas.

16.6. Atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui bei pareiškėjo atžvilgiu nėra priimto jokio atskiro administracinio akto dėl jo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimus judėti Europos Sąjungos teritorijoje.

17. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo:

17.1. Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Maksi“ pagrindu, UAB „Maksi“ neįsidarbino, teisės aktų nustatyta tvarka prašymo dėl naujo leidimo laikinai gyventi nepateikė, todėl pareiškėjas apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje.

17.2. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo įteiktas 2023 m. spalio 5 d. Pareiškėjas Departamento sprendimo, kuriuo jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, neskundė, tačiau leidimo laikinai gyventi negrąžino iki šiol (juo naudojasi).

17.3. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis (apėjo nacionalinę teisę dėl atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje), vertino, ar pareiškėjo atvejis yra adekvatus ir pakankamai svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS. Sprendime Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Pareiškėjo atvejis yra adekvatus ir pakankamai svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.

17.4. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

17.5. Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui išduotas leidimas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje)) Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 24S59408 šis leidimas buvo panaikintas (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 6 p., 35 str. 1 d. 2 p.). Departamentas 2024 m. vasario 22 d. sprendime nurodė šias priežastis, kodėl pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas: pareiškėjas 2023 m. spalio 5 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi neatvyko ir darbo sutarties su bendrove nesudarė, todėl pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

20. Skundžiamame Sprendime konstatuota, kad: 1) pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nacionalinė viza; 2) 2023 m. spalio 3 d. darbo bendrovėje pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; 3) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje; 4) VSAT informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas 2023 m. gruodžio 7 d. atvyko į Lietuvą. Tai leido daryti išvadą, jog pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, padaryta išvada, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

21. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai uždraudė pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvedė į SIS persėjimą dėl draudimo pareiškėjui 3 metus atvykti ir apsigyventi į kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijas, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo patikslintą skundą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šiuo vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka LVAT praktikos ir prieštarauja aktualioms teisės aktų nuostatoms, paremtas prielaidomis, teismas neatliko visapusiško ir objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, vien aplinkybė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu ir nepradėjo dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo fakto. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

24. LVAT, aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau ši diskrecija yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka). Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1813-492/2025).

25. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienus metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

26. Vertindama Sprendimo dalies dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvą, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, neatvyko į Lietuvos Respubliką dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo nagrinėjamu klausimu (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius metus iki sprendimo panaikinti leidimą priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Nagrinėjamu atveju Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Pirmosios instancijos teismas nurodė neteisingas aplinkybės dėl pareiškėjo studijų nutraukimo, kadangi tokių duomenų byloje nėra. Be to, pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, todėl Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką naikintina.

28. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu.

29. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

30. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

31. LVAT yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą. Departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą LVAT praktiką).

32. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie priimtą administracinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, sprendžia, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė išsamių ir pagrįstų motyvų dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, LVAT praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys imperatyvo administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024).

33. Dėl to Sprendimo dalis dėl perspėjimo įtraukimo į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

34. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo ginčui aktualia LVAT praktika (ABTĮ 15 str. 1 d.). Todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Sprendimą panaikinti.

35. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu LVAT, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu LVAT bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

36. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 16,88 Eur – už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą sudaro 253 Eur. Teisėjų kolegija, remiantis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad pagal 2025 m. gegužės 1 d. sąskaitą už skundo teismui parengimą pareiškėjas advokato padėjėjai iš viso turėjo sumokėti 253 Eur, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas sumokėjo už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą, taip pat nėra jokių duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (išskyrus žyminį mokestį). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose (iš viso 28,13 Eur už žyminių mokesčių sumokėjimą). Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, jos priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo K. A. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. A. R. patikslintą skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 24S85304.

Priteisti pareiškėjui K. A. R. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 28,13 Eur (dvidešimt aštuonis eurus 13 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė