AS-556-159-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-159/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03134-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) pripažinti V. T. 2012 m. birželio 12 d. įrašymą į Karjeros registro asmenų, pretenduojančių į bet kurias laisvas arba atsilaisvinančias prokuroro pareigas, išskyrus vyriausiojo prokuroro ar vyriausiojo prokuroro pareigas, Karjeros registro sąrašą neteisėtu, prieštaraujančiu Prokuratūros įstatymo 341 straipsniui bei Generalinio prokuroro 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintiems Prokurorų ir vyriausiųjų prokurorų atrankos nuostatams, ir jį panaikinti; 2) įpareigoti atsakovą Generalinį prokurorą per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos patenkinti pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą ir paskirti jį į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - uždrausti atsakovui priimti asmenis į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

Pareiškėjas nurodė, kad, teismui patenkinus pareiškėjo skundą, nebus galima jo įvykdyti, nes nebus laisvo prokuroro etato Kauno apygardos prokuratūros specializuotame skyriuje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties dalimi nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismo vertinimu, pareiškėjas byloje siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, jog teismas prevenciškai imtųsi ginti teises ir apsaugotų nuo galimai būsimų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus teismui nesuteikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-799/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-922/2011).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo ir priėmus jam palankų teismo sprendimą, pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Teismas taip pat pažymėjo, kad, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, atsižvelgia į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Prokuratūros funkcijos yra: organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti; atlikti ikiteisminį tyrimą; kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese; palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; kontroliuoti nuosprendžių pateikimą vykdyti ir jų vykdymą; koordinuoti ikiteisminio tyrimo įstaigų veiksmus tiriant nusikalstamas veikas; ginti viešąjį interesą; atlikti kitas funkcijas. Iš esmės prokuratūra veikia nusikalstamų veikų užkardymo ir prevencijos srityje, gina viešą interesą, todėl tinkamas prokuratūros veiklos organizavimas, t. y. ir pakankamas prokurorų skaičius, yra prioritetinis uždavinys, siekiant įgyvendinti prokuratūros funkcijas.

Teismo vertinimu, uždraudimas priimti asmenis į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas būtų neproporcingas siekiamam tikslui, pažeistų viešąjį interesą. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti priimti asmenis į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

II. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir priimti nutartį – patenkinti pareiškėjo prašymą – skirti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui priimti asmenis į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismo nutartis yra nepagrįsta, nemotyvuota, padarytos išvados neatitinka faktinių skundo aplinkybių. Pagrindinis pareiškėjo skundo reikalavimas atsakovui yra įpareigojimas patenkinti pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymą ir jį paskirti į prokuroro pareigas Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio pagrindais. Kitas reikalavimas - dėl 2012 m. birželio 12 d. įrašymo į Karjeros registrą pripažinimo neteisėtu yra išvestinis, nes nepagrįstai pareiškėją įrašant į Karjeros registrą buvo vilkinama 2012 m. balandžio 24 d. prašymo įvykdymo procedūra ir to įrašymo pagrindu pareiškėjas dalyvavo atrankoje, nors turėjo būti skiriamas į pareigas be atrankos arba dalyvauti atrankoje Prokuratūros įstatymo 341 straipsnio pagrindais.

Šie du pareikšti reikalavimai apsprendžia skundo ribas bei prašomos apsaugos priemonės taikymą. Kad būtų galutinai patenkintas 2012 m. balandžio 24 d. pareiškėjo prašymas pagal Prokuratūros įstatymo 341 straipsnį, reikalinga, jog šios pareigos nebūtų užimtos, tai yra būtų laisvos (visuotinai žinomas faktas, kurio įrodinėti nereikia). Prie pateikto skundo yra pridėti įrodymai patvirtinantys, kad į pareiškėjo prašomas pareigas 2012 m. rugsėjo 21 d. buvo paskelbta atranka, kad atrankoje dalyvavo 20 asmenų, kad 2012 m. lapkričio 22 d. jau įvyko atrankos komisijos posėdis, kuris reitingavo asmenis.

Atrankos procedūra dar šiuo metu nėra užbaigta, nėra priimtas LR Generalinio prokuroro įsakymas, laukiama, kol pasibaigs atrankos rezultatų apskundimo terminas (1 mėn.). Šios aplinkybės įrodo, kad yra reali grėsmė, jog netaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, nebus jokių realių galimybių įvykdyti teismo sprendimą. Pagal teismo nutartyje nurodytas įstatymo normas ir sukurtus precedentus teismas privalėjo pasisakyti šiuo klausimu (ar yra reali, konkreti grėsmė, jog patenkinus skundą - įpareigojus atsakovą priimti pareiškėją į pareigas, nebus galima įvykdyti šio teismo sprendimo ar apsunkins jo įgyvendinimą), tačiau to nepadarė, o tik apsiribojo įstatyminių normų (ABTĮ 71 str., 92 str.) pacitavimu.

Akivaizdu, jog teismui sprendimu nustačius, jog atsakovas vilkino ilgą laiko tarpą (nuo 2012 m. balandžio 24 d.) pareiškėjo prašymo patenkinimą ir jį įpareigojus ABTĮ 90 straipsnyje pagrindais priimti sprendimą pagal pareiškėjo prašymą, to sprendimo nebus galima įvykdyti, nes jau bus kitas asmuo teisėtai paskirtas į prašomas pareigas ir joks kitas norminis teisės aktas nenumato, kaip tokiu atveju būtų įvykdomas teismo sprendimas. Teismo nutarties motyvacijoje teises ginti prevenciškai turinys neatskleistas. Pareiškėjas ne prevenciškai, o tiesiogiai siekia užtikrinti skundo reikalavimo įvykdymą ir dėl pareikšto reikalavimo jau yra kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl pareiškėjo 2012 m. balandžio 24 d. prašymo nevykdymo ir vilkinimo.

Taigi iš nurodytų aplinkybių matyti, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra tiesiogiai susietas su būtinybe užtikrinti konkretaus keliamo reikalavimo įvykdymą, nes nesiėmus prašomos priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teisės doktrinoje yra nusistovėjusi nuomonė, kad taikant proporcingumo principą reikia atsakyti į šiuos klausimus:

a) ar priemonė buvo tinkama pasiekti pageidaujamą tikslą, b) ar priemonė buvo reikalinga pasiekti pageidaujamą tikslą, c) ar priemonė per daug neapsunkino asmenų lyginant su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais, kurie kartais vadinami proporcingumo testu, reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų, būtų taikomos tinkamos priemonės ir jos yra būtinos (Broniaus Kviklio magistro darbas „Proporcingumo principo aiškinimas pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką)“. Taigi aiškinantis, ar nebūtų pažeistas proporcingumo principas pritaikius prašomą laikiną priemonę, reikia atsakyti į aukščiau paminėtus klausimus.

Skundu prašoma įpareigoti atsakovą priimti sprendimą pagal 2012 m. balandžio 24 d. pareiškėjo pareikštą prašymą, kurio išsprendimas yra vilkinamas. LR nacionalinėje teisėje kito sprendimo užtikrinimo priemonės apart uždraudimo atlikti kitus veiksmus (ABTĮ 71 str. 1 d., 2 d. 1 p.) nenumatyta. Taigi prašoma priemonė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra vienintelė tinkama pasiekti pageidaujamą pareiškėjo tikslą. Atsakant į klausimą, ar prašoma priemonė yra reikalinga pasiekti pageidaujamą tikslą, reikia išsiaiškinti, ar priėmus teigiamą teismo sprendimą būtų galima sprendimą įgyvendinti pagal kitokius LR norminius aktus, kitaip sakant, ar yra sureglamentuota norminiais aktais prašomo sprendimo įgyvendinimo tvarka.

Dabartiniai norminiai aktai reglamentuoja tik sugrąžinto teismo sprendimu darbuotojo priėmimo į darbą tvarką ir visiškai nereglamentuoja tokios situacijos, kai buvęs prokuroras pasinaudoja Prokuratūros įstatymo 341 straipsnyje numatyta garantija sugrįžti į ankstesnes pareigas. Todėl prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė yra vienintelė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti. Sprendžiant klausimą, ar prašoma priemonė per daug neapsunkins atsakovą lyginant su pageidaujamo tikslo pasiekimu, reikia įvertinti prašomos priemonės galimų nepatogumų mastą atsakovui, tai yra, ar prašoma priemonė sukels kokius nors neigiamus padarinius atsakovui, dėl kurių jis būtų neprotingai, neadekvačiai apribotas ar patirtų nuostolius, žalą, negalėtų įgyvendinti jam deleguotų funkcijų.

Kitaip sakant, ar uždraudimas priimti asmenis į vieną Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro etatą iki sprendimo priėmimo sukels kokius neigiamus padarinius atsakovui. Sprendžiant šį klausimą, reikia vadovautis atsakovo viešai paskelbta informacija apie prokurorų etatus Lietuvoje lyginant su Europos sąjungos šalių prokurorų etatų skaičiais, santykių su gyventojų skaičiumi ir dabartine LR prokuratūros politika šiuo klausimu. Iš pateikiamo priedo Nr. 1 matyti, kad LR Generalinis prokuroras 2012 m. gruodžio 17 d. įsakymu panaikino 132 laisvus neužimtus etatus, dabar numatyti viso 790 prokurorų etatai, iš kurių 766 yra užimti.

Pranešime nurodoma, kad esamas prokurorų kontingentas 22 procentais daugiau išaiškino nusikalstamų veikų. Daugiau kaip 2 metus nepriimant į laisvus etatus buvo sutaupyta 8 milijonai per metus (13 procentų) viso darbo užmokesčio ir sutaupytomis lėšomis buvo padidinti esamų prokurorų darbo užmokesčiai. Oficialiame pranešime nurodoma, kad Europos veiksmingo teisingumo komisijos 2010 m. duomenimis Lietuva tarp 47 Europos valstybių pasižymėjo didžiausiu prokurorų skaičiumi, tenkant 100 tūkst. šalies gyventojų ir užėmė trečią vietą pagal prokurorų aptarnaujančio personalo gausą.

Abu šie kriterijai Europos vidurkį viršijo dvigubai, o vieno Lietuvos prokuroro vidutiniškai perduodamų bylų teismui skaičius buvo žemiausias Europoje. Taigi iš atsakovo oficialiai pateiktų duomenų matyti, kad laikinas uždraudimas priimti į pareigas vieno prokuroro etate neturės jokios neigiamos įtakos prokuratūros funkcijoms įgyvendinti, o turės tik teigiamą ekonominį efektą, bus sutaupyta šiam etatui skirti pinigai, kuriais bus paskatinti kiti dirbantys prokurorai. Taigi įvertinus aukščiau nurodytus kriterijus matyti, kad pateiktas prašymas nepažeidžia proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principo ir viešo intereso.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja specialusis įstatymas - Prokuratūros įstatymas. Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorų tarnybos sąlygas ir tvarką nustato Prokuratūros įstatymas ir kiti įstatymai bei tai, kad prokurorams netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas. Prokuratūros įstatymas kaip specialusis įstatymas be kitų klausimų nustato, kad į prokurorų pareigybių sąraše esančias pareigas asmenį įsakymu skiria generalinis prokuroras (26 str. 1 d.). 2012 m. gruodžio 10 d. generalinis prokuroras, siekdamas efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas bei tinkamai išnaudoti finansinius išteklius, gavęs Prokurorų atrankos komisijos 2012 m. gruodžio 5 d. išvadą Nr. 17.9-2954 „Dėl atrankos į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas“, kurioje siūlomi kandidatai į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas, priėmė sprendimą nuo 2012 m. gruodžio 13 d. paskirti į minėtas pareigas dešimt prokurorų, t. y. Kauno apygardos prokuratūroje sukomplektavo dešimt laisvų pareigybių (2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11 priedai). Pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė neadekvati jo siekiamam tikslui, pažeidžia proporcingumo, interesų pusiausvyros ir viešojo intereso principus, o svarbiausia sutrikdytų prokuratūros veiklą ir neleistų generaliniam prokurorui užtikrinti tinkamą prokuratūros funkcijų įgyvendinimą. Atskirajame skunde pareiškėjas nepateikė jokių naujų faktinių aplinkybių, pagrįstų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo ir priėmus jam palankų teismo sprendimą, pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Generalinė prokuratūra paskyrusi į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas dešimt prokurorų, įrašydama pareiškėją į Karjeros registro sąrašą, neskirdama pareiškėjo į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas Prokuratūros įstatymo nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir priimti nutartį – patenkinti pareiškėjo prašymą skirti reikalavimo užtikrinimo priemonę - uždrausti atsakovui priimti asmenis į Kauno apygardos specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007, 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007, 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Tačiau pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė išskirtinių įrodymais pagrįstų faktinių aplinkybių, kurios neabejotinai pagrįstų aplinkybę, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės iš esmės apsunkintų buvusios iki pažeidimo padėties atkūrimą.

Kaip teisingai pastebėjo atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į atskirąjį skundą, pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė sutrikdytų prokuratūros veiklą ir neleistų LR generaliniam prokurorui užtikrinti tinkamą prokuratūros funkcijų įgyvendinimą. Be to, atsakovas pateikė duomenis, kad 2012 m. gruodžio 10 d. LR generalinis prokuroras, siekdamas efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas bei tinkamai išnaudoti finansinius išteklius, gavęs Prokurorų atrankos komisijos 2012 m. gruodžio 5 d. išvadą Nr. 17.9-2954 „Dėl atrankos į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas“, kurioje siūlomi kandidatai į Kauno apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas, priėmė sprendimą nuo 2012 m. gruodžio 13 d. paskirti į minėtas pareigas dešimt prokurorų, t. y. Kauno apygardos prokuratūroje sukomplektavo dešimt laisvų pareigybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Nagrinėjamoje byloje atmestini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra nemotyvuota ir neparemta faktiniais duomenimis. Pažymėtina, jog motyvų nebuvimas teismo sprendime, nutartyje reiškia, kad teismo sprendimas ar nutartis neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo, nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8-61/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nutartyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, argumentai dėl atsisakymo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Remiantis tuo, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, jog šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius