20a75a4e-e649-4b73-84a6-06ff8d158007 · Lietuvos apeliacinis teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-990-381/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01717-2019-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. liepos 16 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArtÅ«ro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aldonos Tilindienės ir Viginto ViÅ¡inskio, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitras-S“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitras-S“ ieÅ¡kinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Geležinkelių tiesimo centras“, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkelių infrastruktÅ«ra“.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė uždaroji akcinės bendrovė (toliau – UAB) „Vitras-S“ su ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama panaikinti atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos geležinkeliai“ Viešųjų pirkimų komisijos sprendimus nesudaryti pirkimo sutarties su tiekėju – jungtinės veiklos partneriais UAB „Vitras-S“, UAB „Leonhard Weiss Lietuva“, „Leonhard Weiss RTE AS“ ir „Leonhard Weiss GmbH & Co.KG“ ir sudaryti pirkimo sutartį su antroje vietoje pasiÅ«lymų eilėje esančiu tiekėju – UAB „Geležinkelių tiesimo centras“.

2. IeÅ¡kovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. vasario 1 d. Centrinėje viešųjų pirkimų Informacinėje sistemoje paskelbė Paprastojo geležinkelio kelio remonto darbų pirkimÄ (toliau – Pirkimas). IeÅ¡kovė, veikianti 2018 m. kovo 5 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu kartu su partneriais UAB „Leonhard Weiss Lietuva“, „Leonhard Weiss RTE AS“ ir „Leonhard Weiss GmbH & Co.KG“ (toliau – Tiekėjas), dalyvavo Pirkime.

Tiekėjas buvo pripažintas vienu iš 3-ios pirkimo objekto dalies (geležinkelio kelio paprastojo remonto darbai Šiaulių regione) laimėtoju, su juo buvo sudaryta 2019 m. sausio 7 d. preliminarioji statybos rangos sutartis. 2019 m. buvo vykdoma atnaujinto varžymosi procedūra, kurios metu Tiekėjo pasiūlymas pripažintas laimėjusiu, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1042-K-8 nusprendė, kad su Tiekėju planuojamas sudaryti sandoris neatitinka Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas).

Atsižvelgdama į tai atsakovė skundžiamu 2019 m. spalio 30 d. raštu informavo ieškovę, kad sandoris bus sudaromas ne su Tiekėju, o su antroje vietoje pasiūlymų eilėje esančiu Pirkimo dalyviu UAB „Geležinkelio tiesimo centras“.

3. IeÅ¡kovės nuomone, atsakovės sprendimas nesudaryti Pirkimo sutarties su Tiekėju, kuris faktiÅ¡kai reiÅ¡kia tiekėjo paÅ¡alinimÄ iÅ¡ Pirkimo procedÅ«rų, yra neteisėtas, kadangi nėra pagrįstas Pirkimui taikytinomis teisės aktų normomis – Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar paÅ¡to paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymu (toliau – Pirkimų įstatymas), Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (toliau – VPÄ®).

Nei Europos SÄ jungos (toliau – ES) nei nacionaliniai teisės aktai nenumato tokio tiekėjo paÅ¡alinimo ir sutarties nesudarymo pagrindo kaip sandorio neatitiktis nacionalinio saugumo interesams, tokių nuostatų nebuvo ir Pirkimo sÄ lygose. Pirkimų direktyvose įtvirtintas tiekėjo paÅ¡alinimo pagrindų sÄ raÅ¡as yra iÅ¡samus ir baigtinis, todėl nei valstybės narės, į nacionalinę teisę perkeldamos aktualias ES viešųjų pirkimų teisės nuostatas, nei pirkimÄ vykdantis subjektas, negali sukurti naujų, pirkimų direktyvose nenumatytų Å«kio subjekto paÅ¡alinimo ar sutarties nesudarymo pagrindų.

IeÅ¡kovės nuomone, Ä®statymas nėra specialusis teisės aktas Pirkimų įstatymo atžvilgiu ir negali nustatyti papildomų tiekėjų paÅ¡alinimo pagrindų, be to, minėtas įstatymas negali bÅ«ti taikomas Å¡io ginčo kontekste dar ir dėl to, kad jis įsigaliojo tik po to, kai atsakovė paskelbė vieÅ¡Ä jį pirkimÄ dėl preliminariosios sutarties sudarymo.

4. Pasak ieÅ¡kovės, ji visiÅ¡kai atitinka nacionalinio saugumo interesus, nes yra ilgalaikė AB „Lietuvos geležinkeliai“ partnerė, su kuria net ir dabar sudaromi sandoriai dėl su nacionaliniu saugumu ženkliai labiau susijusių darbų atlikimo. Be to, UAB „Vitras-S“ yra įraÅ¡yta į NATO konkursų dalyvių sÄ raÅ¡Ä , jos atitiktis NATO konkursų dalyviams keliamiems reikalavimas yra patikrinta ir patvirtinta bei nekelia abejonių, bendrovė taip pat patenka į Ä®statymo 10 straipsnio 6 dalyje numatytÄ subjektų ratÄ , kurie įstatymiÅ¡kai yra laikomi atitinkančiais nacionalinio saugumo interesus, todėl ieÅ¡kovės patikra apskritai neturėjo bÅ«ti atliekama.

Atsakovė, atsisakydama sudaryti Pirkimo sandorį, negalėjo remtis Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimu, nes šis nutarimas ne tik yra nemotyvuotas, neatitinka Įstatymo nuostatų, prieštarauja ES teisei, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, paneigia teises ir laisves, įtvirtintas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK), bet ir negali sukelti teisinių pasekmių, nes nėra paskelbtas įstatymuose nustatyta tvarka.

5. Be to, ieÅ¡kovės nuomone, kadangi skundžiamas atsakovės sprendimas ir jo priėmimo pagrindu esantis 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimas pažeidžia ES teisinį reglamentavimÄ , teismas turėtų kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ (toliau – ESTT) su praÅ¡ymu priimti prejudicinį sprendimÄ dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklÄ vandens, energetikos, transporto ir paÅ¡to paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB, (toliau – Komunalinių paslaugų direktyva), be kita ko, jos 80 straipsnio 1 dalies ir 2014 m. vasario 26 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Viešųjų pirkimų direktyva) 57 straipsnio 1, 2, 4 dalių aiÅ¡kinimo, dėl Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo (toliau – SESV) 56, 49, 63 straipsnių, 52 straipsnio 1 dalies ir 65 straipsnio 1 dalies b) punkto bei 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Paslaugų direktyva) 16 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių, 13 straipsnio 1 dalies aiÅ¡kinimo.

IeÅ¡kovė taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ (toliau – Konstitucinis Teismas) su praÅ¡ymu iÅ¡spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 1042-K-8 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ neprieÅ¡tarauja Ä®statymo 10 straipsnio 6, 7 dalių, 12 straipsnio 6, 13 dalių, 13 straipsnio 7, 8 dalių, Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos teisėkÅ«ros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatų bei sustabdyti bylos nagrinėjimÄ , iki Konstituciniame Teisme bus iÅ¡nagrinėtos bylos dėl Ä®statymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai ir kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iÅ¡spręs ieÅ¡kovės kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 14 d. nutarties priėmimo klausimÄ , o kasacinį skundÄ priėmus – iki kol bus iÅ¡nagrinėta kasacinio skundo pagrindu Lietuvos Aukščiausiame Teisme pradėta civilinė byla.

6. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ savo procesiniuose dokumentuose su UAB „Vitras-S“ ieškiniu ir prašymu kreiptis į ESTT nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovės teigimu, Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis numato prievolę nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbioms įmonėms, nepriklausomai nuo to, kuriai kategorijai jos yra priskirtos, nesudaryti sandorių, kurie prieštarauja arba yra nesuderinami su nacionalinio saugumo interesais. Vyriausybės nutarimas yra imperatyvus, galiojantis teisės aktas ir atsakovei, kaip perkančiajam subjektui, privalomai vykdomas tol, kol nėra nuginčytas teisės aktuose nustatyta tvarka teisme.

Atsakovės įsitikinimu, valstybės nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turėtų būti vertinami kaip svarbesni nei pirkimo laimėtojo komerciniai interesai. Atsakovė pabrėžė, kad ieškovė nebuvo pašalinta iš pirkimo procedūros VPĮ 46 straipsnio prasme, jos pasiūlymas nebuvo atmestas kitais, Pirkimų įstatyme ar VPĮ numatytais pagrindais. Preliminarioji sutartis su ieškove nėra nutraukta ir ji yra galiojanti, todėl ieškovė ir toliau kviečiama dalyvauti atnaujintuose varžymuose, tačiau preliminarioji sutartis savaime negarantuoja pagrindinės sutarties sudarymo.

Atsakovė taip pat paaiÅ¡kino, kad neturėjo teisinio pagrindo Pirkimo sÄ lygose nusimatyti atvejų, kad sutartis su laimėtoju negalės bÅ«ti sudaroma, jeigu Vyriausybė nutarimu priims sprendimÄ , jog ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes Ä®statymas įsigaliojo tik po pirkimo paskelbimo, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad atsakovei negalioja ar ji gali nesilaikyti privalomų Vyriausybės nutarimų, priimtų galiojančių teisės aktų pagrindu, tuo labiau, kad Ä®statymo nuostatos yra specialiosios teisės normos Pirkimų įstatymo normų prasme.

Atsakovė taip pat pabrėžė, kad teisė vertinti investuotojų ir / arba sandorių atitiktį nacionalinio saugumo interesams yra suteikta ne jai, o Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai (toliau – Komisija), kurios iÅ¡vadų pagrindu galutinį sprendimÄ priima Vyriausybė, kurios nutarimų, priimtų Ä®statymo pagrindu, teisėtumo klausimai nėra teismingi bendrosios kompetencijos teismams.

7. Dėl ieÅ¡kovės praÅ¡ymo kreiptis į ESTT atsakovė nurodė, ieÅ¡kovė tokiu bÅ«du piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes nori užvilkinti bylos nagrinėjimÄ , todėl jai turėtų bÅ«ti skiriama bauda. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne ES direktyvų pagrindu, o vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais, t. y. Ä®statymo 13 straipsnio 8 dalimi, todėl nėra jokio pagrindo kreiptis į ESTT dėl ES teisės aktų iÅ¡aiÅ¡kinimo. Be to, SESV 65 straipsnis aiÅ¡kiai nurodo, kad SESV 63 straipsniu draudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų Å¡alių apribojimai nepažeidžia valstybių narių teisės imtis priemonių, pateisinamų vieÅ¡osios tvarkos ar visuomenės saugumo požiÅ«riu.

Tai reiÅ¡kia, kad valstybės narės, įskaitant ir Lietuvos RespublikÄ , turi teisę imtis priemonių, siekdamos užtikrinti konstituciÅ¡kai svarbiausias vertybes bei užkirsti keliÄ galimoms visoms įmanomoms grėsmėms ar rizikoms, susijusioms su valstybės nacionaliniu saugumu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 8. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį bei praÅ¡ymus atmetė.

9. Teismas nurodė, kad atsakovė yra priskirta prie antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, o viešoji geležinkelių infrastruktūra ir kiti įrenginiai ir turtas, reikalingi sklandžiam geležinkelių transporto eismui užtikrinti, priskiriami prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčios infrastruktūros, todėl Įstatymo nuostatos yra privalomos atsakovei vykdant viešuosius pirkimus bei sudarant sutartis su viešųjų pirkimų laimėtojais.

10. Teismas sprendė, kad ieškovė nebuvo pašalinta iš viešojo pirkimo procedūrų VPĮ 46 straipsnio prasme, nes sprendimas dėl ieškovės pasiūlymo pripažinimo laimėjusiu nebuvo panaikintas ar pakeistas, ieškovės pasiūlymas nebuvo atmestas, o su ieškove 2019 m. sausio 7 d. sudaryta preliminarioji sutartis taip pat nebuvo pakeista ar nutraukta. 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimu pasisakyta tik dėl vieno konkretaus su ieškove planuojamo sudaryti sandorio vertinimo ir šio teisės akto pagrindu buvo priimtas ieškovės ginčijamas perkančiojo subjekto sprendimas nesudaryti su ieškove konkretaus sandorio.

11. Teismas pažymėjo, kad Pirkimų įstatymo 29 straipsnis yra papildytas 5 dalimi, įsigaliojusia nuo 2019 m. birželio 11 d., kuri numato, kad perkantysis subjektas, veikiantis gynybos srityje arba srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiÅ¡kai svarbių Å«kio sektorių dalimi, atlikdamas su nacionaliniu saugumu susijusių prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, įvertina visus galinčius kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnius ir sprendžia, ar Å¡iuose pirkimuose gali dalyvauti tiekėjai ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti (jeigu tiekėjas ar subtiekėjas yra fizinis asmuo – nuolat gyvenantys) Europos SÄ jungos valstybėje narėje, Å iaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybėje narėje ar trečiojoje Å¡alyje, pasiraÅ¡iusioje Å¡io straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus.

Teismas sprendė, kad Å¡is Pirkimų įstatymo nuostatų pakeitimas priskiria nacionalinio saugumo interesų prioritetÄ prie viešųjų pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar paÅ¡to paslaugų srityje, pagrindinių principų ir tikslų.

12. Kadangi sandorio, sudaromo srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiÅ¡kai svarbių Å«kio sektorių dalimi, atitikimas nacionalinio saugumo interesams priskiriamas prie pagrindinių viešųjų pirkimų, atliekamų Å¡iose srityse, principų ir tikslų, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad aplinkybė, jog Pirkimo sÄ lygose nebuvo numatyta tokio, kaip nagrinėjamu atveju, teisinio pagrindo nesudaryti Pirkimo sutarties su laimėjusiu tiekėju, neturi reikÅ¡mės vertinant ginčijamo perkančiojo subjekto sprendimo teisėtumÄ .

Atsakovė negalėjo sudaryti vieÅ¡ojo pirkimo sutarties strategiÅ¡kai svarbioje Å«kio sektoriaus dalyje, kai sutartis buvo pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų Vyriausybės nutarimu, toks sandoris pažeistų imperatyvų vieÅ¡ojo pirkimo principÄ Å¡ioje srityje. Atsakovės viešųjų pirkimų komisija, atsakovė, kaip perkantysis subjektas, neturėjo pagrindo revizuoti Vyriausybės nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo ir atsisakyti jį vykdyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad sandoris su pirkimo laimėtoju negalėjo bÅ«ti sudarytas, nes toks sandoris bÅ«tų niekinis dėl prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešųjų prikimo principams ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

13. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovė turi didelę patirtį viešųjų pirkimų geležinkelio transporto srityje, todėl aplinkybė, kad Ä®statymo numatytais atvejais perkantysis subjektas privalo atlikti numatomų sudaryti viešųjų pirkimų sutarčių preliminarų vertinimÄ nacionalinio saugumo aspektu jai neturėjo bÅ«ti siurprizinė. Teismas vertino, kad toks imperatyvus įstatymo reikalavimas yra vieÅ¡as, galiojantis ir žinomas visiems pirkime dalyvaujantiems tiekėjams, todėl nepažeidžia pirkimo skaidrumo ir lygiateisiÅ¡kumo principų, bei negali bÅ«ti vertinamas kaip sÄ Å¾iningos konkurencijos ribojimas.

14. Teismas nevertino kitų ieškovės argumentų dėl jos veiklos ir sudaromų sandorių atitikties Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, nes šie argumentai yra susiję su Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimo, kuris nėra nagrinėjamos bylos dalykas, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

15. Teismas sprendė, kad byloje nėra poreikio aiÅ¡kinti ES teisės aktus. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad daugelis ieÅ¡kovės praÅ¡omų iÅ¡aiÅ¡kinti direktyvų nuostatų yra perkeltos į nacionalinę teisę – VPÄ®, Pirkimų įstatymÄ , nagrinėjamoje byloje taikytinos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios viešųjų pirkimų procedÅ«ras transporto srityje, yra aiÅ¡kios ir nedviprasmiÅ¡kos, o ieÅ¡kovės keliami klausimai yra susiję su Å¡ioje konkrečioje byloje susidariusių faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, tačiau ne ES teisės nuostatų aiÅ¡kinimu, todėl ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į ESTT atmetė kaip nepagrįstÄ .

16. Teismas taip pat netenkino ieÅ¡kovės praÅ¡ymų stabdyti bylÄ dėl Konstituciniame Teisme bei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamųjų bylų. Teismas nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieÅ¡tarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka KonstitucijÄ ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos dalykas – perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas. Skundžiamas atsakovės sprendimas priskiriamas prie Vyriausybės nutarimo teisinių padarinių. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovės sprendimas vertintinas pagal sprendimo priėmimo metu galiojusias teisės normas, todėl nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimÄ CPK 163 straipsnio 7 punkto pagrindu.

17. Teismas pažymėjo, kad kitas ieÅ¡kovės nurodytas bylos stabdymo pagrindas iÅ¡nyko, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos komisijos atsisakė priimti ieÅ¡kovės kasacinį skundÄ dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-347-236/2020.

18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis ir į Konstitucinį TeismÄ dėl Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1042-K-8 atitikties Ä®statymo, Vyriausybės įstatymo bei Lietuvos Respublikos teisėkÅ«ros pagrindų įstatymo nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad Å¡ioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jau yra konstatavę, kad tarp pareikÅ¡tų reikalavimų dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo ir reikalavimo dėl Vyriausybės nutarimo panaikinimo nėra tiesioginio ryÅ¡io, nes, jei ginčijamo atsakovės sprendimo metu galiojęs Vyriausybės nutarimas vėliau bÅ«tų pripažintas neteisėtu, tai savaime nelemtų ir perkančiosios organizacijos sprendimo neteisėtumo.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tai, ar Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimas neprieÅ¡tarauja ieÅ¡kovės nurodytiems įstatymams, nėra aktualu nagrinėjamoje byloje. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 19. Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovė UAB „Vitras-S“ praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį patenkinti. Be to, ieÅ¡kovė praÅ¡o sustabdyti bylÄ , kol Konstituciniame Teisme bus iÅ¡nagrinėta byla dėl Ä®statymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai, taip pat sustabdyti bylÄ ir kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 1042-K-8 neprieÅ¡tarauja Ä®statymo 10 straipsnio 6, 7 dalims, 12 straipsnio 6, 13 dalims, 13 straipsnio 7, 8 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Lietuvos Respublikos teisėkÅ«ros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai.

IeÅ¡kovė taip pat praÅ¡o sustabdyti bylÄ ir kreiptis į ESTT su praÅ¡ymu priimti prejudicinį sprendimÄ dėl Komunalinių paslaugų direktyvos, Viešųjų pirkimų direktyvos, Paslaugų direktyvos ir SESV nuostatų aiÅ¡kinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais: 19.1. Teismas atsakovės sprendimÄ nesudaryti pirkimo sutarties su ieÅ¡kove grindė netinkamomis, ginčo pirkimui neaktualiomis teisės normomis. Viešųjų pirkimų teisiniams santykiams bÅ«dingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, kuris lemia tai, kad atsakovė galėjo elgtis tik Pirkimų įstatyme numatytu bÅ«du ir priimti tik tokius sprendimus, kuriuos jai leidžia priimti Pirkimų įstatymas.

Viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai nenumato tokio pagrindo, kokiu rėmėsi atsakovė, atsisakydama sudaryti pirkimo sutartį su Tiekėju. Teismas taip pat nenurodė nė vienos Pirkimų įstatymo ar VPĮ normos, kuri būtų leidusi atsakovei nesudaryti pirkimo sutarties su ieškove, tačiau rėmėsi Įstatymu, kuris nereglamentuoja viešųjų pirkimų procedūrų, neįgyvendina Komunalinių paslaugų direktyvos ar Viešųjų pirkimų direktyvos nuostatų ir todėl negali būti teisėtu pagrindu atsakovei nesudaryti su ieškove pirkimo sutarties.

Be to, net jei Ä®statymas bÅ«tų laikomas vieÅ¡uosius pirkimus ir vieÅ¡ojo pirkimo sutarčių sudarymÄ reglamentuojančiu teisės aktu, jis negalėjo bÅ«ti taikomas ginčo situacijoje, nes ginčui aktuali jo redakcija įsigaliojo tik po to, kai atsakovė paskelbė vieÅ¡Ä jį pirkimÄ dėl preliminariosios sutarties sudarymo. 19.2. Teismas nepagrįstai nacionalinio saugumo interesų prioritetÄ Ä¯vardijo vienu iÅ¡ pagrindinių viešųjų pirkimų principų, nors toks principas neįvardintas jokiose pozityviosiose viešųjų pirkimų teisės normose, o Pirkimų įstatymo 29 straipsnio 5 dalis, iÅ¡ kurios teismas kildina šį principÄ , ginčo atveju apskritai netaikytina, nes joje įtvirtintas reglamentavimas yra aktualus tik tais atvejais, kai pirkimuose dalyvauja tiekėjas ir jo subtiekėjai, kurie nėra registruoti ES valstybėje narėje, NATO valstybėje narėje ar trečiojoje Å¡alyje, pasiraÅ¡iusioje Å¡io straipsnio 4 dalyje nurodytus tarptautinius susitarimus, tuo tarpu visi Tiekėjo jungtinės veiklos partneriai yra registruoti ES valstybėse narėse. 19.3.

Teismas netinkamai kvalifikavo atsakovės sprendimÄ ir nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovė nebuvo paÅ¡alinta iÅ¡ pirkimo VPÄ® 46 straipsnio prasme. Teismas neatsižvelgė į atsakovės sprendimu faktiÅ¡kai sukeliamas teisines pasekmes Tiekėjui ir neįvertino to, kad atsakovės sprendimu ieÅ¡kovei dėl jos individualių savybių netekus galimybės sudaryti vieÅ¡ojo pirkimo sutarties, tai faktiÅ¡kai atitinka tiekėjo paÅ¡alinimÄ iÅ¡ vieÅ¡ojo pirkimo procedÅ«rų. Pirkimų direktyvose yra įtvirtintas iÅ¡samus ir baigtinis tiekėjo paÅ¡alinimo iÅ¡ pirkimo pagrindų sÄ raÅ¡as, todėl valstybėms narėms yra draudžiama minėtÄ pateiktÄ sÄ raÅ¡Ä papildyti kitais paÅ¡alinimo pagrindais.

Nei Pirkimų įstatymas, nei VPÄ® nenumato pirkimo sutarties neatitikimo nacionaliniams saugumo interesams kaip teisinio pagrindo paÅ¡alinti tiekėjÄ iÅ¡ pirkimo procedÅ«ros, kas patvirtina atsakovės sprendimo neteisėtumÄ . 19.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad tai, jog pirkimo sÄ lygose nesant įtvirtinto pagrindo nesudaryti pirkimo sutarties dėl sandorio tariamo prieÅ¡taravimo nacionalinio saugumo interesams, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡minga sprendžiant, ar Tiekėjo paÅ¡alinimas iÅ¡ pirkimo buvo teisėtas.

Atsakovė, nesilaikydama savo pačios paskelbtų Pirkimo sÄ lygų, neįtvirtinusių tokio Tiekėjo paÅ¡alinimo iÅ¡ Pirkimo pagrindo, koks nurodytas atsakovės sprendime, pažeidė imperatyviuosius tiekėjų lygiateisiÅ¡kumo, skaidrumo principus bei nepagrįstai apribojo sÄ Å¾iningÄ tiekėjų konkurencijÄ Pirkime, o tai yra savaime pakankamas bei savarankiÅ¡kas pagrindas naikinti ginčijamus perkančiojo subjekto sprendimus. 19.5. Teismas ignoravo, jog Ä®statymas bei Vyriausybės nutarimas yra neteisėti dėl Ä®statymo prieÅ¡taravimo Konstitucijai ir Vyriausybės nutarimo – įstatymams ir nepagrįstai atsisakė Å¡iuo klausimu kreiptis į Konstitucinį TeismÄ .

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iÅ¡ esmės buvo paneigtas principas „iÅ¡ neteisės negali kilti teisė“, nes teismas, atsisakydamas vertinti, ar Vyriausybės nutarimas neprieÅ¡tarauja įstatymams, nusprendė, kad atsakovė galėjo priimti teisėtÄ sprendimÄ vadovaudamasi neteisėtu Vyriausybės nutarimu. Atsižvelgiant į tai, kad Å¡iuo metu Konstituciniame Teisme yra nagrinėjama individualių skundų pagrindu inicijuota byla dėl Ä®statymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 3 dalis numato, kad visos valstybės institucijos privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, Konstituciniam Teismui nustačius Ä®statymo nuostatų prieÅ¡taravimÄ Konstitucijai, Vyriausybė privalėtų panaikinti savo nutarimÄ , priimtÄ tapačiu pagrindu, kurio konstitucingumas tiriamas, o tai reikÅ¡tų, kad ir atsakovės sprendimas yra neteisėtas, dėl to Å¡i byla privalėjo bÅ«ti sustabdyta. 19.6.

Nepriklausomai nuo to, ar Konstitucinis Teismas pripažins Ä®statymo 11 straipsnio 4 punktÄ prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, Vyriausybės nutarimas neatitinka paties Ä®statymo nuostatų, todėl jo teisėtumas turėjo bÅ«ti iÅ¡tirtas Konstituciniame Teisme. Pirma, Vyriausybės nutarimas prieÅ¡tarauja Ä®statymo 10 straipsnio 7 daliai ir 13 straipsnio 7 daliai, nes nutarimu be teisinio pagrindo buvo pritaikyta 10 straipsnio 7 dalies norma, kuri taikoma investuotojų, o ne sandorių patikrai. Antra, Vyriausybės nutarimas prieÅ¡tarauja Ä®statymo 10 straipsnio 6 daliai, nes UAB „Vitras-S“ atžvilgiu procedÅ«ra dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams apskritai negalėjo bÅ«ti pradėta, kadangi UAB „Vitras-S“ patenka į subjektų ratÄ , kurie pagal Ä®statymo 10 straipsnio 6 dalį laikomi atitinkančiais nacionalinio saugumo interesus.

Trečia Vyriausybės nutarimas prieštarauja Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai, nes jis nėra paskelbtas viešai, kas reiškia, kad nutarimas negalioja ir negali būti taikomas. Ketvirta, Vyriausybės nutarimas neatitinka Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies, nes nutarimu nėra nustatytos priežastys, dėl kurių sandorio sudarymas galėtų neatitikti nacionalinio saugumo interesų, o tik deklaruota, jog ieškovės netiesioginis akcininkas tariamai atitinka Įstatymo 11 straipsnyje numatytus kriterijus.

Nėra jokio pagrindo teigti, jog tariamas Ä®statymo 11 straipsnyje numatytų kriterijų egzistavimas bei Pirkimo objekto specifika sukeltų kokiÄ nors grėsmę nacionalinio saugumo interesams, tuo labiau, kad ieÅ¡kovė ne kartÄ buvo pripažinta itin patikimu tiekėju, kadangi jai buvo leista sudaryti sutartis dėl žymiai vertingesnių sandorių, kurių objektas buvo žymiai strategiÅ¡kai svarbesnių darbų atlikimas, pavyzdžiui Rengės ir Pažeimenės geležinkelio ruožuose. Penkta, Vyriausybės nutarimas neatitinka Ä®statymo 12 straipsnio 6, 10 ir 12 dalių bei 13 straipsnio 7 dalies, nes ieÅ¡kovė nebuvo informuota ir (ar) kitaip įtraukta į jos atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo procedÅ«rÄ .

Galiausiai Vyriausybės nutarimas prieÅ¡tarauja Ä®statymo 12 straipsnio 13 daliai, nes yra teisiÅ¡kai ir faktiÅ¡kai nepagrįstas. 19.7. Atsakovės sprendimas pažeidžia ir ES teisę, nes su Tiekėju buvo atsisakyta sudaryti sandorį / Tiekėjas buvo paÅ¡alintas iÅ¡ Pirkimo ES pirkimų direktyvose, įtvirtinančiose baigtinį ir iÅ¡samų atsisakymo sudaryti pirkimo sutartį / tiekėjo paÅ¡alinimo pagrindų sÄ raÅ¡Ä , nenumatytu pagrindu. Be to, atsakovės sprendimas ir jo priėmimo pagrindas – Vyriausybės nutarimas pažeidžia SESV ir Paslaugų direktyvÄ , nes jais buvo apribotos ieÅ¡kovės jungtinės veiklos partnerėms ES teisės garantuojamos paslaugų judėjimo, kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės ir tokie pritaikyti fundamentalių ES laisvių ribojimai negali bÅ«ti pateisinami, kadangi nei atsakovės sprendime, nei Vyriausybės nutarime nėra identifikuota, koks tikras, specifinis ir pakankamai rimtas pavojus nacionalinio saugumo interesams bÅ«tų kilęs dėl sandorio sudarymo.

Be to, Vyriausybės nutarimas ir jo pagrindu priimtas atsakovės sprendimas yra nesuderinami su SESV 107 straipsnio 1 dalimi, draudžiančia valstybės pagalbÄ , kadangi paÅ¡alinus UAB „Vitras-S“ iÅ¡ Pirkimo, pirmenybė buvo suteikta ne tokiam efektyviam, daugiau nei 60 proc. didesnę kainÄ pasiÅ«liusiam ieÅ¡kovės konkurentui – UAB „Geležinkelių tiesimo centras“ (priklausančiam AB „Lietuvos geležinkeliai“), o tokie veiksmai iÅ¡kraipo konkurencijÄ ir daro įtakÄ prekybai tarp ES narių, dirbtinai ribojant konkurencijÄ ir suteikiant nepagrįstÄ pranaÅ¡umÄ ir tiesioginę finansinę naudÄ neefektyviems rinkos dalyviams.

Vyriausybės nutarimas taip pat buvo priimtas pagal ES teisei prieÅ¡taraujančiÄ iÅ¡ankstinio patikrinimo procedÅ«rÄ . ESTT praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tam, jog iÅ¡ankstinio leidimo tvarka bÅ«tų pateisinama, ji turi bÅ«ti pagrįsta objektyviais, aiÅ¡kiais, skaidriais, nediskriminuojančiais ir iÅ¡ anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija, tuo tarpu Ä®statyme įtvirtinta procedÅ«ra yra abstrakti ir paremta vertinamojo pobÅ«džio kriterijais, įstatyme įtvirtintas net nebaigtinis patikros kriterijų sÄ raÅ¡as.

Tokiu bÅ«du Ä®statymas valstybės institucijoms suteikia neribotÄ ir nekontroliuojamÄ laisvę spręsti dėl investuotojų / sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams, o investuotojai / ketinamo sudaryti sandorio Å¡alys niekaip iÅ¡ anksto negali numatyti, pagal kokius ir kaip aiÅ¡kinamus kriterijus jiems gali bÅ«ti uždrausta investuoti/sudaryti sandorį. Kiekvienas iÅ¡ Å¡ių ES teisės pažeidimų sudaro savarankiÅ¡kÄ pagrindÄ teismui spręsti dėl atsakovės sprendimo panaikinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė taikyti ES teisę ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. 19.8.

Teismas nevertino atsakovės sprendimo ir jo priėmimo pagrindu esančio Vyriausybės nutarimo (ne)suderinamumo su EŽTK 7 straipsnyje įtvirtintu principu „nėra bausmės be įstatymo“, 13 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingÄ teisinės gynybos priemonę, 6 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija ir EŽTK 1-ojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtina teise į nuosavybės apsaugÄ , tokiu bÅ«du įteisindamas ieÅ¡kovės teisių ir laisvių pažeidimus. Toks visiÅ¡kas motyvų dėl EŽTK įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimų nebuvimas yra nesuderinamas su EŽTK ir sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindÄ , įtvirtintÄ CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

20. Atsakovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ prašė UAB „Vitras-S“ apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais: 20.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nacionalinio saugumo svarbÄ priskyrė prie esminių tikslų tais atvejais, kai sandoriai, kilę iÅ¡ viešųjų pirkimų, sudaromi tose srityse, kurios laikomos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiÅ¡kai svarbių Å«kio sektorių dalimi, kadangi Konstitucijos 94 straipsnis įpareigoja Vyriausybę saugoti Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoti valstybės saugumÄ ir vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .

Ä®statymo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbÅ«s objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei Å«kio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose esantis turtas ir teritorija bÅ«tų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir Å¡alinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sÄ lygas. Ä®statymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktÅ«ros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimÄ ir kita.

Vadovaujantis Ä®statymo 4 skyriumi, transporto sektorius yra vienas iÅ¡ strategiÅ¡kai svarbių nacionaliniam saugumui Å«kio sektorių Lietuvoje ir yra sudedamoji vidaus saugumo užtikrinimo politikos dalis, todėl valstybės institucijos privalo imtis veiksmingų priemonių užtikrinant eismo keliuose saugumÄ bei valstybės institucijų ir privačių asmenų veiklos bei kompleksinių priemonių, skirtų avaringumui mažinti, organizavimÄ ir koordinavimÄ . Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai visais atvejais turi bÅ«ti vertinami kaip svarbesni nei privačių asmenų (Å¡iuo atveju ieÅ¡kovės ir jungtinės veiklos dalyvių) komerciniai interesai, pagrįsti iÅ¡imtinai ekonomine nauda. 20.2.

Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Vyriausybės sprendimais gali būti ribojami, sustabdomi ar panaikinti sandoriai, investicijos ar ūkinė komercinė veikla. Taigi, pats įstatymas suteikia Vyriausybei teisę stabdyti ar panaikinti sandorius, o pirkime dalyvaujantys tiekėjai bei perkantieji subjektai turi ir privalo laikytis Vyriausybės nutarimų. Vyriausybės nutarimas yra imperatyvus, galiojantis teisės aktas ir Atsakovui, kaip perkančiajam subjektui, privalomai vykdomas tol, kol nėra nuginčytas teisės aktuose nustatyta tvarka teisme. 20.3.

Atsakovė pagrįstai negalėjo sudaryti sandorio su ieÅ¡kove, kadangi ketinamas sudaryti sandoris Vyriausybės nutarimu buvo pripažintas kaip keliantis grėsmę nacionalinio saugumo interesams dėl vieno iÅ¡ partnerių UAB „Vitras-S“ kontrolinį akcijų paketÄ valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ AS savininko O. O. turimų didinančių rizikÄ ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryÅ¡ių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis. 20.4.

Preliminariosios sutarties sudarymas tiekėjams negarantuoja pagrindinės sutarties sudarymo, t. y. konkretaus užsakymo, kadangi tiekėjai atnaujinto varžymosi metu konkuruoja tarpusavyje, teikdami savo pasiūlymus. Atnaujintas tiekėjų varžymasis buvo pradėtas 2019 m. rugpjūčio 8 d., t. y. jau įsigaliojus ginčui aktualioms Įstatymo nuostatoms, todėl apeliantės argumentai, jog minėto įstatymo reikalavimai dėl ketinamų sudaryti sandorių patikros neturėjo būti taikomi, yra visiškai nepagrįsti. 20.5.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė nebuvo paÅ¡alinta iÅ¡ Pirkimo, tai matyti ir iÅ¡ skundžiamo atsakovės sprendimo turinio. IeÅ¡kovės pasiÅ«lymas nebuvo atmestas kitais, Pirkimų įstatyme ar VPÄ® numatytais pagrindais. Atsakovė nenukrypo nuo Pirkimo sÄ lygų, jų laikėsi viso pirkimo vykdymo metu, taip pat jas iÅ¡vieÅ¡ino bei taikė visiems Pirkime dalyvavusiems tiekėjams vienodai. Apeliantė yra profesionalus viešųjų pirkimų dalyvis, nuolat dalyvaujantis atsakovės organizuojamuose pirkimuose, todėl aplinkybė, jog perkantysis subjektas Ä®statymo atvejais privalo arba turi teisę kreiptis į KomisijÄ dėl ketinamo sudaryti sandorio patikros nacionalinio saugumo aspektu, jai turėjo bÅ«ti žinoma.

Tai, jog apeliantė žinojo, kad atsakovė, vykdydama Ä®statymo reikalavimus arba pasinaudodama jame suteiktomis teisėmis, kreipiasi į KomisijÄ dėl ketinamų sudaryti sandorių, patvirtina ir ankstesnių bylų, susijusių su ieÅ¡kovės vienu iÅ¡ akcininkų, baigtis. Minėtose bylose su apeliante susijusių asmenų atžvilgiu taip pat buvo kreiptasi į KomisijÄ bei priimti Vyriausybės nutarimai, kurių pagrindu ketinami sudaryti sandoriai buvo pripažinti kaip keliantys grėsmę nacionalinio saugumo interesams. 20.6.

Teismas teisingai taikė teisės normas, spręsdamas, kad atsakovės sprendimas nesudaryti sandorio su apeliante buvo pagrįstas ir teisėtas, kadangi pagal Įstatymo 13 straipsnio 8 dalį Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, yra neteisėtas ir negalioja nuo Vyriausybės sprendimo, patvirtinančio, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, įsigaliojimo momento.

Toks sandoris bÅ«tų niekinis dėl prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, viešųjų prikimo principams ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento. Ä®statymo normos yra lex specialis VPÄ® normoms sandorių sudarymo aspektu. Ä®statymų leidėjas nacionalinio saugumo svarbÄ ir bÅ«tinybę jį užtikrinti viešųjų pirkimų vykdymo ir sutarčių sudarymo metu įtvirtino VPÄ® bei Pirkimų įstatymo pakeitimuose, kurie įsigaliojo nuo 2019 m. birželio 11 d. 20.7. Teismas pagrįstai nevertino 2019 m. spalio 16 d.

Vyriausybės nutarimo teisėtumo, kadangi pagal Ä®statymo 20 straipsnį Å¡io įstatymo pagrindu vieÅ¡ojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali bÅ«ti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTÄ®) nustatyta tvarka. Apeliantė praleido įstatymuose nustatytus tokio pobÅ«džio administracinių teisės aktų apskundimo terminus, todėl Å¡ioje civilinėje byloje, nesilaikydama minėto teisinio reguliavimo, bando iÅ¡taisyti Å¡iÄ savo klaidÄ , siekdama, kad Vyriausybės nutarimo teisėtumÄ vertintų bendrosios kompetencijos teismas. 20.8.

Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsakovės sprendimas yra priskirtinas prie Vyriausybės nutarimo teisinių pasekmių, todėl teismas pagrįstai nestabdė bylos, kol bus iÅ¡nagrinėta Konstitucinio Teismo byla dėl Ä®statymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Kadangi nagrinėjamos bylos dalykas nėra Vyriausybės nutarimas ir jo teisėtumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl Vyriausybės nutarimo iÅ¡tyrimo. 20.9.

Apeliantės keliami klausimai nėra susiję su konkrečių ES teisės aktų aiÅ¡kinimu ar galiojimu Å¡ioje byloje, o pagal suformuotÄ jurisprudencijÄ , ESTT neatsako į hipotetinio arba patariamojo pobÅ«džio klausimus. Skundžiamas atsakovės sprendimas priimtas vadovaujantis ne ES, o nacionaliniais teisės aktais, todėl teismas pagrįstai nesikreipė į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. 20.10. Nėra pagrindo sutikti, kad atsakovės sprendimas pažeidžia ES teisę. Europos SÄ jungos sutarties 4 straipsnis nustato ES ir valstybių narių kompetencijos padalinimo principus.

Å io straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sÄ junga gerbia valstybių narių lygybę prieÅ¡ sutartis bei nacionalinį jų savitumÄ , neatsiejamÄ nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktÅ«rų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldÄ . Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, vieÅ¡osios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimÄ . Kiekviena valstybė narė iÅ¡imtinai iÅ¡lieka atsakinga, visų pirma, už savo nacionalinį saugumÄ .

Taigi Lietuva turėjo teisę priimti Ä®statymÄ ir jame numatyti nacionalinio saugumo užtikrinimo priemones, nes Å¡i sritis priklauso iÅ¡imtinei valstybių narių kompetencijai. Atsakovės sprendimu nebuvo apribotos ir ES pirminės teisės garantuojamos paslaugų judėjimo, kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės, nes Vyriausybės nutarimas buvo priimtas Lietuvos Respublikoje įsteigto ir paslaugas teikiančio subjekto atžvilgiu, o ne Lietuvoje įsteigti subjektai Å¡ioje byloje nedalyvavo ir reikalavimų nekėlė.

Be to, ES vidaus rinkos laisvės nėra absoliučios. SESV 45, 51, 52 ir 62 straipsniuose yra įtvirtinti minėtų laisvių ribojimo pagrįstumo atvejai, vienas iÅ¡ kurių – vieÅ¡oji tvarka ir visuomenės saugumas. 20.11. Apeliantė nėra ir nebuvo kaltinama jokio nusikaltimo padarymu Å¡ioje konkrečioje byloje, jai nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta teisė į teisminę gynybÄ . PrieÅ¡ingai, apeliantė Å¡ia savo teise ypatingai aktyviai naudojosi ir tebesinaudoja tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje, todėl jos argumentai dėl EŽTK nuostatų pažeidimo nepagrįsti nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisės aktų normomis.

Be to, šios bylos nagrinėjimo objektas yra atsakovės sprendimas, o ne Vyriausybės nutarimas, todėl teismas visiškai pagrįstai nevertino Vyriausybės nutarimo teisėtumo klausimo EŽTK nuostatų taikymo aspektu.

21. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkelių infrastruktÅ«ra“ atsiliepime į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ nurodė, kad visa apimtimi palaiko atsakovės atsiliepime į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ iÅ¡dėstytus argumentus ir motyvus. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas. Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys dėl atsakovės sprendimo nesudaryti su ieÅ¡kove vieÅ¡ojo pirkimo sutarties dėl sandorio neatitikties nacionalinio saugumo interesams panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo 24. IeÅ¡kovė praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. IeÅ¡kovės įsitikinimu, tinkamam bylos iÅ¡nagrinėjimui bÅ«tina iÅ¡samiai paaiÅ¡kinti aplinkybes, tiek susijusias su Tiekėjo pasiÅ«lymo atmetimo priežastimis, tiek su ieÅ¡kovės pateiktais praÅ¡ymais dėl bylos stabdymo pagrindų, kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ bei ESTT, taip pat dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų ieÅ¡kovės ieÅ¡kinio argumentų. Be to, ieÅ¡kovės teigimu, byla yra susijusi ne tik su siauros apimties viešųjų pirkimų teisės normų reglamentuojamais teisiniais santykiais, bet ir su Vyriausybės nutarimo atitiktimi aukÅ¡tesnės galios nacionaliniams bei ES teisės aktams, o visas Å¡ias aplinkybes, atsižvelgiant į bylos kompleksiÅ¡kumÄ , Å¡alys geriau paaiÅ¡kintų bylÄ nagrinėjant žodinio proceso tvarka, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokios galimybės neturėjo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

25. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundÄ nagrinėja raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus atvejus, kai skundÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bÅ«tinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). CPK 4231 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad viešųjų pirkimų bylos nagrinėjamos raÅ¡ytinio proceso tvarka.

IÅ¡imtiniais atvejais teismas, manydamas, kad tai bÅ«tina, gali nuspręsti viešųjų pirkimų bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas Å¡iuo atveju nėra bÅ«tinas, nes apeliaciniam skundui iÅ¡nagrinėti reikÅ¡mingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiÅ¡kios, proceso dalyviai savo pozicijÄ yra iÅ¡samiai iÅ¡dėstę procesiniuose dokumentuose. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad bÅ«tų galima įvertinti Å¡io teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , o Å¡alių procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstyti argumentai pakankamai iÅ¡samÅ«s, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų įvertinti poreikį sustabdyti bylÄ , kreiptis į Konstitucinį TeismÄ ar ESTT.

Dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ sprendimo nesudaryti su Tiekėju vieÅ¡ojo pirkimo sutarties 26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė 2018 m. vasario 2 d. paskelbė tarptautinį pirkimÄ skelbiamų derybų bÅ«du „2018/PCSR-3-2 Geležinkelio kelio remonto darbai (Nr. 364423)“. Trečioji Å¡io pirkimo objekto dalis – „Geležinkelio kelio remonto darbai Å iaulių regione“. 2019 m. sausio 7 d. atsakovė su Tiekėju pasirašė preliminariÄ jÄ sutartį Nr. SP-(DI)-14 dėl geležinkelio kelio remonto darbų Å iaulių regione.

Preliminariosios sutartys dėl Å¡ių darbų taip pat buvo pasiraÅ¡ytos ir su UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ ir SIA „LDZ infrastruktÅ«ra“. 2019 m. rugpjūčio 8 d. atsakovė iÅ¡siuntė tiekėjams, su kuriais buvo sudarytos preliminariosios sutartys, kvietimus dalyvauti atnaujintame varžymesi Nr. 12 (pirkimo Nr. 448666) dėl remonto darbų Å iaulių regione. Atnaujinto varžymosi Nr. 12 laimėtoju buvo pripažintas Tiekėjo pasiÅ«lymas. 2019 m. rugsėjo 5 d. atsakovė kreipėsi į KomisijÄ su praÅ¡ymu įvertinti, ar su Tiekėju ketinamas sudaryti sandoris atitinka nacionalinio saugumo interesus.

Vyriausybė 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1042-K-8 pripažino, kad su Tiekėju planuojamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, todėl atsakovė šioje byloje ginčijamu 2019 m. spalio 30 d. raštu informavo ieškovę, kad, vadovaudamasi minėtu 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimu, neturi teisės sudaryti sandorio su Tiekėju, todėl sandoris bus sudaromas su antroje vietoje pasiūlymų eilėje esančiu pirkimo dalyviu – UAB „Geležinkelio tiesimo centras“.

27. IeÅ¡kovės nuomone, viešųjų pirkimų procedÅ«ras reglamentuoja specialÅ«s teisės aktai – VPÄ® bei Pirkimų įstatymas, todėl pirkimo sutarties nesudarymas turi bÅ«ti grindžiamas bÅ«tent Å¡ių įstatymų nuostatomis, tačiau nei atsakovė, nei pirmosios instancijos teismas jokių VPÄ® ar Pirkimų įstatymo normų, sudarančių pagrindÄ nesudaryti pirkimo sutarties su laimėtoju, nenurodė.

28. Viešųjų pirkimų teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reguliuoja bendrieji teisės aktai – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas ir specialieji teisės aktai – VPÄ®, Pirkimų įstatymas ir kiti vieÅ¡uosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai. VPÄ® ir Pirkimų įstatymas bendrųjų teisės normų atžvilgiu yra lex specialis (specialioji norma). VPÄ® ir Pirkimų įstatymo, kaip specialiųjų įstatymų, kvalifikavimÄ lemia Å¡ių įstatymų tikslai ir jais reguliuojamų santykių pobÅ«dis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiųjų įstatymų, kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai specialiųjų viešųjų pirkimų teisės normų atžvilgiu. Kitų teisės aktų nuostatų subsidiarus taikymas VPĮ (ir / arba Pirkimų įstatymo) pirmumo naudai pasireiškia tuo, kad pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ (ir / arba Pirkimų įstatymo) nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ (ir / arba Pirkimų įstatymas) nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos.

Tačiau toks specialiųjų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobÅ«dis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPÄ® ar ne Pirkimų įstatyme, taikymo. Pagal nuosekliai suformuotÄ kasacinio teismo praktikÄ negalima VPÄ® nuostatų aiÅ¡kinti ir taikyti taip, kad bÅ«tų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o Å¡ių taikymas negali bÅ«ti laikomas prieÅ¡taraujančiu VPÄ® nuostatų taikymui, nebent VPÄ® expressis verbis (tiesiogiai) bÅ«tų įtvirtintas prieÅ¡ingas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2009, 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-661-469/2015, 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-374-248/2018).

29. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę prieÅ¡intis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumÄ , konstitucinę santvarkÄ . KraÅ¡to reikalus tvarko, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumÄ ir vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktas).

Nacionalinio saugumo klausimus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas ir kiti teisės aktai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sÄ lygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.

Lietuvos nacionalinio saugumo sistemÄ sudaro valstybės ir piliečių veiklos Å¡iam tikslui patvirtintų pagrindinių nuostatų, principų ir bÅ«dų, integracijos į Europos ir transatlantinę sÄ jungas priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės Å¡iam tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio sÄ veikos bÅ«dų visuma. Minėtu įstatymu patvirtintų Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų 4 skyriuje, be kita ko, nurodyta, kad transporto sektorius yra vienas iÅ¡ strategiÅ¡kai svarbių nacionaliniam saugumui Å«kio sektorių, be to, Å«kinės veiklos apribojimai gali bÅ«ti nustatyti tik įstatymais ir jeigu jie yra bÅ«tini nacionalinio saugumo interesams apsaugoti.

Pažymėtina, kad ir CK 1.2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.

30. Siekiant užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbÅ«s objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei Å«kio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose esantis turtas ir teritorija bÅ«tų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir Å¡alinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sÄ lygas, yra priimtas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas, kurio 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktÅ«ros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimÄ ir kita.

Ä®statymas įtvirtina ne tik investuotojų, siejamų su nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiomis įmonėmis, bet ir tokių įmonių sandorių patikros dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams reikalavimus. BÅ«tent Ä®statymo 13 straipsnio, įtvirtinančio sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrÄ , 8 dalis nustato, kad Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiÅ¡kia, kad toks sandoris negali bÅ«ti sudarytas tol, kol nebus paÅ¡alintos Vyriausybės sprendime nurodytos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali bÅ«ti paÅ¡alintos, ir Vyriausybė, prieÅ¡ tai gavusi naujÄ Komisijos iÅ¡vadÄ ir rekomendacijas, nepriims naujo sprendimo, patvirtinančio sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams.

Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris prieštarauja nacionalinio saugumo interesams, yra neteisėtas ir negalioja nuo Vyriausybės sprendimo, patvirtinančio, kad sudarytas sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, įsigaliojimo momento, o jeigu sandoris buvo sudarytas nevykdant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos prievolės arba buvo sudarytas sandorio patikros metu, – nuo sandorio sudarymo momento.

31. Pažymėtina, kad valstybėje galiojančiÄ teisę sudaro iÅ¡baigta vieninga teisės normų sistema. Teisės sistema – tai teisės vidinė sandara su tarpusavyje susijusiais ir kartu diferencijuotais elementais: teisės Å¡akomis, teisės institutais ir teisės normomis. Sistema apibÅ«dina tų dalių tarpusavio funkcionavimo ryšį. Taigi teisės sistemai bÅ«dingas padalijimas į tarpusavyje susijusias dalis (Å¡akas, institutus, teisės normas), kad bÅ«tų užtikrinta sistemos darna. Teisės sistema remiasi loginiu ryÅ¡iu, kuris visada pasireiÅ¡kia teisės normų apjungimu į teisės institutus, Å¡ių – į teisės Å¡akas, teisės Å¡akų – į visÄ teisės sistemÄ . Sistemingumas, be kita ko, gali bÅ«ti suprantamas ir kaip teisės normų tarpusavio sÄ veika, t. y. visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryÅ¡iu – viena kitÄ papildo ir garantuoja viena kitos funkcionavimÄ .

32. Sutiktina su ieškove, kad nei VPĮ, nei Pirkimų įstatyme neįtvirtintas toks viešojo pirkimo sutarties nesudarymo pagrindas kaip prieštaravimas nacionalinio saugumo interesams, tačiau nacionalinio saugumo interesams prieštaraujančių sandorių sudarymo draudimo neįtvirtinimas VPĮ ar Pirkimų įstatyme nepaneigia šio perkančiajai organizacijai Įstatymu keliamo imperatyvaus reikalavimo, nes, kaip jau minėta, VPĮ (arba Pirkimų įstatymo), kaip specialiojo įstatymo, taikymo pobūdis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ (arba ne Pirkimų įstatyme), taikymo.

Lietuvos Respublika yra teisinė demokratinė valstybė, jos esminiai principai galioja visoje teisės sistemoje, o ne tik atskirose jos struktÅ«rinėse dalyse. Todėl teisės sistemos darnos užtikrinimo požiÅ«riu nėra jokio teisinio poreikio kiekvienÄ sritį, įskaitant ir viešųjų pirkimų sritį, reglamentuojančiame teisės akte pakartoti siekį užtikrinti grėsmių nacionaliniam saugumui paÅ¡alinimÄ bei įtvirtinti konkrečias tam skirtas priemones. Visuomenės ir valstybės saugumo interesai užtikrinami Å¡iÄ teisės sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose, kurie visų kitų teisės sistemos dalių atžvilgiu yra specialÅ«s, imperatyvÅ«s ir privalomi.

33. Kaip minėta, pagal KonstitucijÄ Vyriausybė garantuoja valstybės saugumÄ ir vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ . Vyriausybė 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1042-K-8 pripažino, kad su Tiekėju planuojamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Pagal Ä®statymo 1 straipsnio 3 dalį nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių ar įmonių, kurios valdo, naudoja nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbius įrenginius ir turtÄ ar jais disponuoja, taip pat kitų įmonių, kurios veikia nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiÅ¡kai svarbiame Å«kio sektoriuje, organams draudžiama priimti Å¡io įstatymo tikslui prieÅ¡taraujančius sprendimus.

Taigi atsakovė, atsižvelgdama į 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimÄ , kuriame iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis ji neturėjo pagrindo nesiremti, priimdama ieÅ¡kovės skundžiamÄ sprendimÄ , pagrįstai vadovavosi Ä®statymo 13 straipsnio 8 dalimi, kurioje aiÅ¡kiai įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nacionalinio saugumo interesų neatitinkantys sandoriai negali bÅ«ti sudaromi. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡i nuostata neprieÅ¡tarauja VPÄ® ar Pirkimų įstatyme įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Ä®statymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatos yra pakankamas pagrindas ieÅ¡kovei, kuri patenka į antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sÄ raÅ¡Ä , nesudaryti vieÅ¡ojo pirkimo sutarties su Tiekėju.

34. Teisėjų kolegija iÅ¡ dalies sutinka su ieÅ¡kove, kad pirmosios instancijos teismas nacionalinio saugumo prioritetÄ ne visiÅ¡kai tiksliai įvardijo kaip vienÄ iÅ¡ svarbiausių viešųjų pirkimų principų. Viešųjų pirkimų principai yra įtvirtinti VPÄ® 17 straipsnyje, Pirkimų įstatymo 29 straipsnyje, tuo tarpu nacionalinio saugumo interesų užtikrinimas yra visos teisės sistemos pagrindas ir visose teisės srityse siektinas tikslas.

35. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė tik nuo 2019 m. birželio 11 d. įsigaliojusias Pirkimų įstatymo 29 straipsnio 5 dalies nuostatas. Sutiktina, kad minėtos nuostatos ginčo atveju iÅ¡ tiesų nėra taikytinos, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas Pirkimų įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reguliavimo ieÅ¡kovės atžvilgiu ir netaikė, o minėtÄ reglamentavimÄ sprendime paminėjo tik kaip pavyzdį, jog nacionalinio saugumo svarba Å¡iuo metu jau tiesiogiai yra įtvirtinta ir vieÅ¡uosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose.

36. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad ieÅ¡kovė nebuvo paÅ¡alinta iÅ¡ Pirkimo. Su Tiekėju pasiraÅ¡yta preliminarioji sutartis yra galiojanti, taigi Tiekėjas Å¡ios sutarties galiojimo laikotarpiu ir toliau gali dalyvauti atnaujintuose varžymuose. Atsakovės sprendimas nesudaryti pirkimo sutarties su Tiekėju atnaujintame varžymesi Nr. 12 nereiÅ¡kia, kad toks sprendimas užkerta keliÄ Tiekėjui sudaryti kitus sandorius su atsakove pagal preliminariÄ jÄ sutartį. Kaip paaiÅ¡kino atsakovė, ieÅ¡kovė buvo kviesta dalyvauti atnaujintuose varžymuose Nr. 13, 14 ir 15, kas patvirtina, kad ieÅ¡kovė nebuvo paÅ¡alinta iÅ¡ Pirkimo.

37. Apeliantė taip pat nurodo, kad vieÅ¡ojo pirkimo sutartis su ja Å¡iuo atveju turėjo bÅ«ti sudaryta dar ir dėl to, kad neatitikimas nacionalinio saugumo interesams kaip pagrindas nesudaryti sutarties nebuvo nurodytas Pirkimo dokumentuose. Teisėjų kolegija nepritaria tokiems apeliantės argumentams. Kaip minėta, imperatyvieji kitų įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems teisės subjektams, todėl, aplinkybė, kad iÅ¡ imperatyviųjų teisės normų kylantis reikalavimas nesudarinėti nacionalinio saugumo interesams prieÅ¡taraujančių sandorių nebuvo tiesiogiai įraÅ¡ytas Pirkimo sÄ lygose, neatleidžia perkančiosios organizacijos ir pirkimo dalyvių nuo pareigos tokio reikalavimo laikytis.

38. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybė, jog Ä®statymo nuostatos, reglamentuojančios sandorių patikrÄ bei nustatančios draudimÄ sudaryti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančius sandorius, įsigaliojo tik 2018 m. kovo 1 d., t. y. po Pirkimo sÄ lygų paskelbimo, nereiÅ¡kia, kad jos negali bÅ«ti taikomos ginčo Pirkimo atveju. Lietuvos Respublikos strateginę reikÅ¡mę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo Nr. IX-1132 pakeitimo įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kad Ä®statymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatos taikomos nuo Å¡io įstatymo įsigaliojimo dienos naujai sudarytiems sandoriams, taip pat iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo sudarytiems sandoriams, kurių nuostatos yra keičiamos ir (arba) pratęsiamas sudaryto sandorio galiojimas po Å¡io įstatymo įsigaliojimo.

Kadangi pirkimo sutartį buvo planuojama sudaryti jau galiojant pasikeitusiai Įstatymo redakcijai, vadinasi, ketinamam sudaryti sandoriui privalėjo būti taikoma Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis.

39. Apeliantės teigimu, 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimas negalioja ir negali bÅ«ti taikomas, nes nėra paskelbtas Teisės aktų registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors įprastai Vyriausybės nutarimai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra norminiai, ar individualÅ«s teisės aktai, turi bÅ«ti vieÅ¡ai skelbiami, tačiau Å¡iuo atveju 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimas turi žymÄ â€žKonfidencialu“. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 4 dalį slaptumo žyma „Konfidencialiai“ suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali turėti ypač sunkių pasekmių valstybės institucijų interesams ar sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus sveikatai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 1 straipsnio 5 dalimi, teisės aktų, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, projektai rengiami, derinami, šie teisės aktai priimami, registruojami, skelbiami ir įsigalioja juos priimančių subjektų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tokia tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamente (toliau – Reglamentas).

Vadovaujantis Reglamento 99 punktu, Vyriausybės nutarimai (iÅ¡skyrus Vyriausybės nutarimus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį, komercinę paslaptį sudarančios informacijos) registruojami, skelbiami ir įsigalioja TeisėkÅ«ros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Reglamento 100 punktÄ , Vyriausybės nutarimai, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį, komercinę paslaptį sudarančios informacijos (pagal Reglamento 16 punktÄ Ä¯ komercinę paslaptį sudarančios informacijos apibrėžimÄ patenka ir konfidenciali informacija pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymÄ ), įsigalioja jų pasiraÅ¡ymo dienÄ , jeigu pačiuose Vyriausybės nutarimuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Taigi tokių nutarimų vieÅ¡as paskelbimas Teisės aktų registre Reglamente nenustatytas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo negaliojimo dėl tos priežasties, kad jis nėra paskelbtas Teisės aktų registre, atmestini kaip nepagrįsti.

40. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir ieÅ¡kovės teiginius apie ES teisės pažeidimÄ . Pagal ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį sÄ junga gerbia valstybių narių lygybę prieÅ¡ sutartis bei nacionalinį jų savitumÄ , neatsiejamÄ nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktÅ«rų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldÄ . Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, vieÅ¡osios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimÄ .

Kiekviena valstybė narė iÅ¡imtinai iÅ¡lieka atsakinga, visų pirma, už savo nacionalinį saugumÄ . Be to, ir Viešųjų pirkimų direktyvos preambulės 41 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad jokios Å¡ios direktyvos nuostatos neturėtų trukdyti nustatyti priemones, bÅ«tinas siekiant apsaugoti vieÅ¡Ä jÄ politikÄ , visuomenės moralę, visuomenės saugumÄ , sveikatÄ , žmonių ir gyvÅ«nų gyvybę, iÅ¡saugoti augmenijÄ , ar imtis kitų aplinkos apsaugos priemonių, ypač atsižvelgiant į tvarų vystymÄ si, arba užtikrinti jų vykdymÄ , su sÄ lyga, kad tos priemonės atitinka SESV.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatyme nustatytas draudimas nesudarinėti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančių sandorių niekaip nepažeidžia ieškovės nurodomų SESV įtvirtintų laisvo kapitalo judėjimo bei įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas principų.

41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Vyriausybės nutarimams, kurie yra priimti Ä®statymo pagrindu, yra nustatyta speciali jų apskundimo tvarka. Pagal Ä®statymo 20 straipsnį Ä®statymo pagrindu vieÅ¡ojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali bÅ«ti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTÄ® nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog Vyriausybė, pagal Ä®statymo nuostatas priimdama sprendimÄ dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, nutarimo forma priima administracinį teisės aktÄ , sukeliantį konkretiems asmenims teisines pasekmes, kurio pagrįstumÄ ir teisėtumÄ suinteresuoti asmenys turi teisę ginčyti ABTÄ® nustatyta tvarka paduodami skundÄ Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-624-756/2018).

Pažymėtina, kad tokia Vyriausybės nutarimo apskundimo tvarka ieÅ¡kovei buvo iÅ¡aiÅ¡kinta ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartyje, kuria atsisakyta priimti ieÅ¡kovės ieÅ¡kinio dalį dėl Vyriausybės nutarimo panaikinimo kaip neteismingÄ bendrosios kompetencijos teismams. Tačiau ieÅ¡kovė 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo įstatymų nustatyta tvarka neskundė, todėl jis yra nenuginčytas, galiojantis ir turi bÅ«ti taikomas, o visi ieÅ¡kovės argumentai dėl minėto Vyriausybės nutarimo galimo neteisėtumo nepatenka į Å¡ios bylos nagrinėjimo ribas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl EŽTK nuostatų pažeidimo, nes šie argumentai susiję būtent su 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad apie tai, jog teismas nenagrinės ieškinio argumentų, susijusių su Vyriausybės nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu, aiškiai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo 36 punkte.

42. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ginčijamas atsakovės sprendimas nesudaryti su Tiekėju vieÅ¡ojo pirkimo sutarties yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl praÅ¡ymų sustabdyti bylÄ , kreiptis į Konstitucinį TeismÄ bei ESTT 43. IeÅ¡kovės nuomone, Å¡i byla turi bÅ«ti sustabdyta dėl Konstituciniame Teisme nagrinėjamos bylos dėl Ä®statymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos sustabdymo instituto paskirtis – paÅ¡alinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliÅ«tis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai iÅ¡nagrinėti bylos. Civilinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rÅ«pintųsi greitu bylos iÅ¡nagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas bylai sustabdyti. CPK 163 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylÄ , kai teismas kreipiasi arba kiti teismai jau kreipėsi į Konstitucinį TeismÄ CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais, t. y. jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų bÅ«ti taikomi konkrečioje byloje, gali prieÅ¡tarauti Konstitucijai ar įstatymams.

45. Nors Konstituciniame Teisme pagal individualius skundus iš tiesų yra pradėtos bylos Nr. 2-A/2020 ir Nr. 3-A/2020 dėl Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas tiesiogiai nėra taikomas. Ieškiniu ginčijamas atsakovės sprendimas yra priimtas, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 8 dalimi, dėl kurios konstitucingumo apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla. Tuo tarpu 2019 m. spalio 16 d.

Vyriausybės nutarimas, kuris, be kita ko, priimtas vadovaujantis ir Ä®statymo 11 straipsnio 4 punktu, kaip jau minėta, nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog investuotojas ar sandoris bÅ«tų pripažįstami neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų, pakanka nustatyti bent vienÄ iÅ¡ Ä®statymo 11 straipsnyje įtvirtintų kriterijų. Nagrinėjamu atveju 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimu su Tiekėju planuotas sudaryti sandoris buvo pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų net pagal du kriterijus – Ä®statymo 11 straipsnio 2 ir 4 punktus.

Taigi ta aplinkybė, kad Ä®statyto 11 straipsnio 4 punktas gali bÅ«ti pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, nepaneigs fakto, kad sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, atsižvelgiant į Ä®statymo 11 straipsnio 2 punkte nustatytÄ kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad sustabdyti bylÄ dėl Konstituciniame Teisme nagrinėjamos bylos Å¡iuo atveju nėra teisinio pagrindo.

46. IeÅ¡kovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų sustabdyti bylÄ ir pats kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl Vyriausybės 2019 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 1042-K-8 atitikties Ä®statymo 10 straipsnio 6, 7 dalims, 12 straipsnio 6, 13 dalims, 13 straipsnio 7, 8 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Lietuvos Respublikos teisėkÅ«ros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai.

47. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieÅ¡tarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ teismas, vykdydamas teisingumÄ , turi vadovautis tik Konstitucijai neprieÅ¡taraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieÅ¡tarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

48. Dalyvaujančio byloje asmens praÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ bylÄ nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų bÅ«ti taikomi konkrečioje byloje, gali prieÅ¡tarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimÄ ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetencijÄ , kreipiasi į jį praÅ¡ydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka KonstitucijÄ ar įstatymus.

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iÅ¡kilusį (ar bylos Å¡alies iÅ¡keltÄ ) klausimÄ dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ sprendžia savo nuožiÅ«ra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.

Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kovė, praÅ¡ydama kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , iÅ¡ esmės siekia, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , nors, kaip nurodyta Å¡ios nutarties 41 punkte, minėtas Vyriausybės nutarimas nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo atitikties ieÅ¡kovės nurodytiems teisės aktams.

50. Pirma, dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo vieÅ¡o paskelbimo jau pasisakyta Å¡ios nutarties 39 punkte, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl Vyriausybės nutarimo atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 5 daliai ir Lietuvos Respublikos teisėkÅ«ros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 5 daliai. Antra, ieÅ¡kovės akcentuojamame Ä®statymo 10 straipsnyje yra pateiktos bendrosios nuostatos dėl investuotojų, tuo tarpu 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo buvo tikrinamas ne investuotojų, o sandorio atitiktis nacionalinio saugumo interesams, taigi Ä®statymo 10 straipsnio 6 ir 7 dalys ginčo atveju apskritai netaikytinos.

IeÅ¡kovės teiginiai, kad jos atžvilgiu buvo taikytos Ä®statymo 10 straipsnio nuostatos yra pagrįsti tik jos subjektyviu vertinimu ir netinkamu teisės aktų interpretavimu, todėl ieÅ¡kovės argumentai, susiję su 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo galimu prieÅ¡taravimu Ä®statymo 10 straipsnio 6 ir 7 dalims ir 13 straipsnio 7 daliai, nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį TesimÄ .

51. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarime yra aiškiai nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis šio nutarimo priėmimo pagrindas, o pateikti argumentai pakankami suprasti, kodėl sandoris pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, todėl Lietuvos apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės iškeltomis abejonėmis dėl 2019 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo atitikties Įstatymo 13 straipsnio 8 dalies ir 12 straipsnio 13 dalies reikalavimams.

52. IeÅ¡kovė taip pat praÅ¡o sustabdyti bylÄ ir kreiptis į ESTT su praÅ¡ymu priimti prejudicinį sprendimÄ dėl Komunalinių paslaugų direktyvos, Viešųjų pirkimų direktyvos, Paslaugų direktyvos ir SESV nuostatų aiÅ¡kinimo.

53. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos SÄ jungos teisės normas iÅ¡kilo Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas, kurį iÅ¡nagrinėti bÅ«tina, kad sprendimas byloje bÅ«tų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimÄ ir kreiptis į kompetentingÄ Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ su praÅ¡ymu pateikti dėl to preliminarų nutarimÄ . Vadovaujantis SESV 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl sutarčių aiÅ¡kinimo ir SÄ jungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo iÅ¡aiÅ¡kinimo.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismai turi prerogatyvÄ patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į ES teisės klausimÄ siekiant iÅ¡spręsti bylÄ . Taigi, jie nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su praÅ¡ymu priimti prejudicinį sprendimÄ , jei Å¡alių keliamas ES teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT pateikto iÅ¡aiÅ¡kinimo ES teisės klausimu.

54. Pažymėtina, kad SESV 267 straipsniu įtvirtinta procedÅ«ra yra ESTT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis ESTT pateikia nacionaliniams teismams Europos SÄ jungos teisės aiÅ¡kinimÄ , kurio jiems reikia jų nagrinėjamai bylai iÅ¡spręsti. ESTT užduotis nagrinėjant praÅ¡ymus priimti prejudicinį sprendimÄ yra padėti vykdyti teisingumÄ valstybėse narėse, o ne patarti teismams bendrais ar hipotetinio pobÅ«džio klausimais (ESTT 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Unió de Pagesos de Catalunya prieÅ¡ Administración del Estado, C-197/10).

55. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovės nuomonei, kad dėl jos nurodomų klausimų yra bÅ«tina kreiptis iÅ¡aiÅ¡kinimo į ESTT. Kaip konstatuota Å¡ios nutarties 36 punkte, ieÅ¡kovė nebuvo paÅ¡alinta ir Pirkimo, todėl jos klausimai, susiję su Viešųjų pirkimų direktyvose ir Komunalinių paslaugų direktyvose įtvirtintų paÅ¡alinimo pagrindų aiÅ¡kinimu apskritai yra neaktualÅ«s Å¡ioje byloje. Pirkimo sutartis su Tiekėju nesudaryta Ä®statymo pagrindu, kuris skirtas reglamentuoti nacionalinio saugumo, o ne viešųjų pirkimų klausimus. Kaip minėta, pagal ES sutarties 4 straipsnio 2 dalį kiekviena valstybė narė iÅ¡imtinai iÅ¡lieka atsakinga, visų pirma, už savo nacionalinį saugumÄ , todėl minėtos viešųjų pirkimų klausimus reglamentuojančios direktyvos ginčo atveju netaikytinos ir jų aiÅ¡kinimas Å¡iam ginčui neaktualus.

56. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas atsakovės sprendimas nesudaryti su Tiekėju vieno konkretaus sandorio dėl sandorio neatitikties vieÅ¡ojo saugumo interesams, nustačius, kad vienas iÅ¡ sandorio dalyvių – ieÅ¡kovė UAB „Vitras-S“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų, neuždraudžia ieÅ¡kovės jungtinės veiklos partnerėms teikti paslaugas, atlikti investicijas, įsisteigti ir vykdyti veiklÄ Lietuvoje, toks sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepažeidžia paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvių bei įsisteigimo laisvės. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, Ä®statymas numato aiÅ¡kiÄ sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams procedÅ«rÄ , tokios procedÅ«ros metu priimtų aktų apskundimo tvarkÄ .

Taigi nagrinėjamos bylos rezultatui neturėtų įtakos ESTT iÅ¡aiÅ¡kinimai pagal ieÅ¡kovės nurodomus klausimus dėl SESV 56 straipsnio 1 dalies, 63 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, 65 straipsnio 1 dalies b) punkto, 49 straipsnio 1 dalies, Paslaugų direktyvos 16 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1–2 dalių. Dėl nurodytų priežasčių ieÅ¡kovės praÅ¡ymo kreiptis į ESTT su praÅ¡ymu priimti prejudicinį sprendimÄ nėra pagrindo tenkinti. Dėl procesinės bylos baigties 57.

Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiÅ¡kino ir taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtÄ , pagrįstÄ sprendimÄ dėl ginčo esmės. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

58. Netenkinus ieÅ¡kovės apeliacinio skundo, nėra pagrindo atlyginti ir jos nurodomas patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 24 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai ArtÅ«ras Driukas Aldona Tilindienė Vigintas ViÅ¡inskis