2017-03-01 Nr. AB-4834-3-61-3-03190-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-291-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03190-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 57.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. Ž. 2016 m. rugpjūčio 4 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 6-24-7447 ir VSDFV 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3947;

2) įpareigoti VSDFV priimti naują sprendimą – skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už prašyme nurodytą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, apskaičiuojant pašalpą taikant 86,71 Eur asmens kompensuojamąjį dienos uždarbį, ir išmokėti pareiškėjai 1 644,3 Eur motinystės pašalpos nepriemoką;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja A. Ž. 2017 m. vasario 5 d. teismui pateikė rašytinį skundo atsisakymą, kuriame paaiškino, kad atsakovas perskaičiavo pašalpą ir išmokėjo jai 1 644,30 Eur motinystės pašalpos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinę bylą Nr. eI-873-281/2017 nutraukė, pareiškėjai atsisakius skundo; išaiškino, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama; priteisė pareiškėjai A. Ž. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 22,50 € žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalis nustato, kad pareiškėjas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi teisę atsisakyti skundo. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Nagrinėjamos bylos atveju kliūčių priimti pareiškėjos skundo atsisakymą nėra.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. PA-SP5-159 perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d., netaikydamas iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, numatančių maksimalaus kompensuojamo darbo užmokesčio ribojimą. Perskaičiavus susidarė 1 644,3 Eur motinystės pašalpos nepriemoka, kuri, atskaičius mokesčius, pareiškėjai pervesta į banko sąskaitą.

Atsižvelgiant į tai, atsakovui geruoju patenkinus pareiškėjos skundo reikalavimus, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas sumokėtas 22,50 € dydžio žyminis mokestis.

III. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kurioje pareiškėjai iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovo manymu, teismas, priteisdamas iš VSDFV Vilniaus skyriaus bylinėjimosi išlaidas, netinkamai taikė procesinės teisės normas. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas iš viso nepasisakė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus prašymo nepriteisti bylinėjimosi išlaidų šioje byloje ir nenagrinėjo pateiktų argumentų, kad VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos atžvilgiu privalėjo taikyti ir taikė galiojančius teisės aktus ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tinkamai elgėsi bylos nagrinėjimo metu, sąžiningai atliko procesines pareigas ir sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, bylos nevilkino, motinystės pašalpą pareiškėjai perskaičiavo ir išmokėjo nedelsiant, iš karto įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui Nr. KT8-N5/2016, apie tai informavo teismą. Atsakovo teigimu, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, teismas akcentavo vien tik pareiškėjos teisę gauti išlaidų atlyginimą, vertino tik pareiškėjai palankias aplinkybes ir nenagrinėjo ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies taikymo galimybės, tokiu būdu išreikšdamas šališkumą pareiškėjos atžvilgiu. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės – kad VSDFV Vilniaus skyrius, būdamas viešojo administravimo subjektu, tiek skirdamas pareiškėjai motinystės pašalpą, tiek ją perskaičiuodamas, vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, kad VSDFV Vilniaus skyriaus procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamas, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, sudaro teisinį pagrindą netenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad tokios pačios nuomonės laikėsi ir kita Vilniaus apygardos administracinio teismo kolegija, analogiškoje byloje netenkinusi pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (2017 m. vasario 1 d. nutartis adm. byloje Nr. eI-1045-208/2017).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad sutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

VSDFV papildomai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas patenkino pareiškėjos reikalavimus (t. y. išmokėjo motinystės pašalpos skirtumą) ne geruoju ir ne dėl to, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, bet dėl to, kad tai padaryti atsakovą įpareigojo naujai priimtas įstatymas.

Pareiškėja A. Ž. pateikė atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Pareiškėja pažymi, kad neturėjo kito būdo kaip apginti savo teises, išskyrus nustatyta tvarka kreiptis į administracinį teismą su skundu dėl atsakovo sprendimo. Pareiškėja sumokėjo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Savo procesinėmis teisėmis ji naudojosi tinkamai, todėl neturėtų patirti neigiamų pasekmių dėl to, kad skundė atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus. Be to, pareiškėja šioje byloje savarankiškai rengė procesinius dokumentus ir neprašė teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, todėl teismas pagrįstai priteisė žyminio mokesčio sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutarties dalies, kuria teismas priteisė pareiškėjai A. Ž. iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 22,50 Eur žyminį mokestį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ši administracinė byla buvo nutraukta, nes pareiškėja atsisakė skundo dėl to, jog atsakovas geruoju patenkino jos reikalavimą jau po to, kai pareiškėja padavė skundą teismui.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui.

Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Administracinių teismų praktikoje, aiškinant ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuota, jog šiai teisės normai taikyti neturi esminės reikšmės, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminė aplinkybė yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Priešingas situacijos aiškinimas būtų neproporcingas ir pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą, pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą ir motyvuotų tai bet kokiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-596/2011; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. eAS-766-520/2016 ir kt.).

Šiame kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, nors atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjos reikalavimas patenkintas ne geruoju, o dėl to, kad įsigaliojo atitinkamo įstatymo pataisos, atsakovas atskirajame skunde visgi pats pripažįsta, kad vadovaudamasis 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 bei nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitusiomis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nelaukdamas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje numatytų pašalpos perskaičiavimo ir išmokėjimo terminų pabaigos, perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą ir iš karto išmokėjo susidariusį skirtumą.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį adm. byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (LVAT 2013 m. gegužės 9 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. AS438-726/2013, kt.).

Šiuo atveju pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė jos naudai priteisti sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį. Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina į bylą pateiktas 2016 m. rugpjūčio 24 d. Lėšų pervedimo nurodymas Nr. 169 (skundas teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateiktas 2016 m. rugpjūčio 5 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja skundą teismui surašė pati, advokato paslaugomis nesinaudojo. Žyminį mokestį nagrinėjamu atveju įpareigoja sumokėti įstatymas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos. Kadangi pareiškėja savo teisėmis naudojosi sąžiningai, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjai priteisė jos prašytas išlaidas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, remiantis atsakovo atskirojo skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė