2013-07-18 Nr. AB-3703-3-61-3-01603-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-198/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01603-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretieji suinteresuoti asmenys – R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Šiaulių kraštas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SPR-46 „Dėl publikacijose: „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.), „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.), „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas, 2012 m. gegužės 14 d. sprendimas) (I t., b. l. 1–8).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas UAB „Šiaulių kraštas“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 130–135) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SPR-46.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, nutarė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, susijusią su publikacija „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.), ir sprendimą išdėstyti taip: Pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. SPR-46 dalį dėl publikacijos „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.). Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į straipsnyje „XXI a. cenzūra“ paskelbtos informacijos turinį, taip pat į kituose laikraščiuose esančias publikacijas (2009 m. sausio 28 d. „Respublika“ ir 2009 m. sausio 29 d. „Vakaro žinios“ publikacija „Temidės tarnai dalija indulgencijas“; 2009 m. sausio 30 d. „Šiaulių kraštas“ publikacija „Šiaulių teisme – landa įtariamiesiems“; 2009 m. sausio 31 d. „Vakaro žinios“ publikacija „Nuvytęs teisingumas Šiauliuose“; 2009 m. kovo 25 d. „Vakaro žinios“ publikacija „Dėl pinigų plovimo per „Respublikos leidinių“ grupę“ ir kitas publikacijas, kurios buvo išspausdintos po 2011 m. gegužės 24 d.), kuriomis rėmėsi ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, nustatydami asmenis, apie kuriuos yra ginčo teiginiai, padarė išvadą, kad nei straipsnyje „XXI a. cenzūra“ paskelbtos informacijos turinys ar kontekstas (nes jis yra bendro pobūdžio, nenurodytos jokios asmenų pavardės ar konkretūs bendrovių pavadinimai, taip pat nenurodyti tokie kriterijai, kurie apibūdintų tik konkrečius asmenis, ar tokie veiksmai, kuriuos atliko ar galėtų atlikti tik tam tikri konkretūs asmenys), nei minėtos 2009 m. išspausdintos publikacijos (nes jos išspausdintos daugiau nei prieš du metus ir mažai tikėtina, kad skaitytojai galėtų minėtas publikacijas susieti su straipsnyje „XXI a. cenzūra“ pateikta informacija), bei publikacijos, kurios buvo išspausdintos jau po 2011 m. gegužės 24 d. (nes yra svarbu nustatyti straipsnio „XXI a. cenzūra“ įtaką skaitytojams šio straipsnio išspausdinimo dieną), nesudaro pagrindo identifikuoti asmenis, apie kuriuos buvo straipsnis „XXI a. cenzūra“ (2011-05-24). Vadinasi, ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas yra padarę klaidingas ir nepagrįstas išvadas dėl to, kad straipsnio „XXI a. cenzūra“ teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad straipsnio „XXI a. cenzūra“ teiginiai apie trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas konkrečias nusikalstamas veikas – vagystes, mokesčių slėpimą, turto pasisavinimą ir iššvaistymą – neatitinka tikrovės, taip pat yra nepagrįsta. Nenustačius asmenų, kuriuos apibūdina straipsnio „XXI a. cenzūra“ teiginiai, nėra pagrindo teigti, kad „XXI a. cenzūra“ straipsnyje paskleistos žinios neatitinka tikrovės, o taip pat žemina trečiųjų suinteresuotų asmenų (R. D., L. D.) garbę ir orumą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčijamu sprendimu yra nustatęs, kad publikacijose „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.) nėra pateikta pareiškėjų nuomonė visuomenei aktualiais klausimais, o publikacijoje „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.) buvo nurodyta, kad V. D. atsisakė bendrauti su žurnaliste, tuo viešosios informacijos skleidėjas neužtikrino informacijos nešališkumo bei objektyvumo, nesuteikė galimybės R. D. ir L. D. išsakyti savo poziciją ir pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Taip pat ginčijamu sprendimu buvo konstatuotas Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimas. Teisėjų kolegija patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo dalies, susijusios su kitose publikacijose („Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.); „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.)) teikiamos informacijos vertinimu, teisėtumo, sprendžia, kad ji teisėta ir pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami šios sprendimo dalies panaikinimui.

II. Pareiškėjas UAB „Šiaulių kraštas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl teismo nutarties išaiškinimo.

Prašyme nurodo, kad priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas pareiškėjui yra neaiškus. Skundžiamu Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu pareiškėjas buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų (2 punktas) ir įpareigotas paneigti tikrovės neatitinkančią, pareiškėjų (trečiųjų suinteresuotų asmenų byloje) garbę ir orumą žeminančią informaciją (3 punktas). Pareiškėjo supratimu, abu šie punktai yra susiję su publikacija „XXI a. cenzūra“, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi panaikinti. Tačiau pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas tik iš dalies, nes kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo dalis palikta nepakeista. Pareiškėjui nėra aišku, kuri pareiškėjo prašymo dalis netenkinta, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ar pareiškėjo atžvilgiu liko galioti Žurnalistų etikos inspektorės 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. SPR-46 2 punkte suformuluotas įspėjimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Prašymas dėl teismo nutarties išaiškinimo atmestinas.

Teismų praktikoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009).

Pareiškėjas nutarties išaiškinimo būtinumą motyvuoja tuo, jog iš jos rezoliucinės dalies neaišku, kuri pareiškėjo prašymo dalis netenkinta, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ar pareiškėjo atžvilgiu liko galioti Žurnalistų etikos inspektorės 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. SPR-46 2 punkte suformuluotas įspėjimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip aiškiai konstatuota teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje, atsakovas ginčijamu sprendimu yra nustatęs Viešojo administravimo įstatymo pažeidimus ne tik dėl publikacijos „XXI a. cenzūra“ (2011 m. gegužės 24 d.). Priešingai, ginčijamame sprendime teigiama, kad publikacijose „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.) nėra pateikta pareiškėjų nuomonė visuomenei aktualiais klausimais, o publikacijoje „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.) buvo nurodyta, kad V. D. atsisakė bendrauti su žurnaliste; tuo viešosios informacijos skleidėjas neužtikrino informacijos nešališkumo bei objektyvumo, nesuteikė galimybės R. D. ir L. D. išsakyti savo poziciją ir pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas. Taip pat ginčijamu sprendimu buvo konstatuotas Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimas. Atitinkamai, atsakovas ginčijamame sprendime nurodo, kad pareiškėjų (trečiųjų suinteresuotų asmenų byloje) skundas laikytinas pagrįstu ne tik dėl publikacijoje „XXI a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. gegužės 24 d.) paskelbtos tikrovės neatitinkančios ir jų garbę ir orumą žeminančios informacijos ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, bet ir dėl visose ginčo publikacijose paskelbtos informacijos šališkumo, atsakymo teisės nesuteikimo pareiškėjams (Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d., 16 str. 1 d. , 22 str. 8 d. 2 p., 41 str. 2 d. 1 p. – Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo motyvuojamosios dalies 2 p.) bei Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio pažeidimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Inspektoriaus 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo dalies, susijusios su kitose publikacijose („Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.); „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.) teikiamos informacijos vertinimu, teisėtumo, sprendė, kad ji teisėta ir pagrįsta, t. y. pareiškėjo skundas dėl šios sprendimo dalies pripažintas nepagrįstu ir ji palikta galioti.

Taigi apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kurią prašoma išaiškinti, pirmosios instancijos sprendimo rezoliucinė dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas iš dalies dėl atsakovo sprendimo, kuriuo konstatuoti pažeidimai dėl publikacijose („Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės turto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių kraštas, 2011 m. gegužės 27 d.); „Teismas išteisino „Gubernijos“ eksvadovo dukrą“ (tinklapis www.skrastas.lt, 2011 m. liepos 7 d.), „Vagystės iš „Gubernijos“ bylą stabdo atostogos“ („Šiaulių kraštas“, 2011 m. liepos 30 d.)) paskelbtos informacijos šališkumo, atsakymo teisės nesuteikimo pareiškėjams, Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio pažeidimo, liko nepakeista, taigi dėl šios dalies sprendimo pasekmės pareiškėjui neturėjo keistis prašomo išaiškinti procesinio sprendimo pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, prašyme dėl išaiškinimo nurodyti motyvai liudija, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų pakeista sprendimo rezoliucinė dalis. Tačiau ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nenumato tokios galimybės, nes tai reikštų sprendimo turinio pakeitimą, kas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina, nes, kaip pažymėta aukščiau, teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirtis yra priimto sprendimo neaiškumų jį vykdant pašalinimas, bet ne tolesnės situacijos modeliavimas ir aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymo išaiškinti teismo nutartį turinys neatitinka tokio prašymo tikslų, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis, kurią prašoma išaiškinti, yra pakankamai aiški ir nedviprasmiška, todėl prašymas dėl nutarties išaiškinimo laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė