2019-12-04 Nr. AB-22898-3-61-3-00832-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5403-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00832-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Komisijai strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) UAB „LiTak-Tak“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (toliau – ir Komisija) sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas), apie kurį pareiškėjas buvo informuotas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2019 m. sausio 31 d. raštu Nr. (24.30-72)-3-403 „Dėl prašymo Nr.17/276 ED išduoti dvejopo naudojimo prekių eksperto licenciją“ (toliau – ir Ministerijos raštas); 2) pripažinti, kad pareiškėjui dvejopo naudojimo prekių eksporto licencija į Uzbekistano Respubliką (pagal pareiškėjo UAB „LiTak-Tak“ 2017 m. lapkričio 24 d. Ministerijai pateiktą prašymą Nr.17/276 ED) buvo išduota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo (priimto administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018) įsiteisėjimo dieną; 3) priteisti pareiškėjui iš Ministerijos patirtų proceso išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. lapkričio 24 d. pateikė Ministerijai prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną. Komisija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 932 patvirtintų Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo ir siuntimo Europos Sąjungoje licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) tvarka išnagrinėjusi prašymą, jį 2018 m. sausio 15 d. sprendimu atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018 konstatavo, kad minėtas sprendimas yra neteisėtas, todėl Komisija ir Ministerija privalėjo iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą ir, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktus argumentus, priimti naują sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ministerija ir Komisija ignoravo teismo pateiktus argumentus. Nors Ministerijos rašte nurodoma, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis:

1) kriterijais, nurodytais 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę (toliau – ir Bendroji pozicija);

2) Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais ir 3) 2009 m. gegužės 5 d. Tarybos Reglamento (ES) Nr. 428/2009, nustatančio dvejopo naudojimo prekių eksporto, persiuntimo, susijusių tarpininkavimo paslaugų, techninės pagalbos ir tranzito kontrolės režimą (toliau – ir Reglamentas) nuostatomis, tačiau nepateikė jokių konkrečių nuostatų ir konkrečių faktinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo prašymas išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną turėtų būti atmestas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepaisant to, jog ginčijamame sprendime ir pateikiamos kai kurių teisės aktų nuostatos, tačiau jame nėra jokių konkrečių sąsajų tarp šių teisės aktų nuostatų ir tų subjektyvių teiginių, kurie nurodomi sprendime.

Ginčijamame sprendime pateiktos faktinės aplinkybės nėra susietos su jame nurodytomis teisės aktų normomis. Ginčijamame sprendime nenurodyta, kaip konkrečiai nurodyti teiginiai nulemia, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui licencija neišduodama. Nurodomos tam tikros ne faktinės, tačiau spėjamos ir / ar galimos aplinkybės, susijusios su galimu Uzbekistano ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimu, taip pat šių valstybių planais, tačiau nėra nurodoma, kodėl būtent pareiškėjo planuojamas vykdyti įrangos eksportas galbūt pažeistų minėtų teisės aktų nuostatas.

Bendrovė nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad Komisija sprendime tik abstrakčiai nurodė kokiomis Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normomis remiasi priimdama sprendimą neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos pareiškėjui ir pacitavo kai kurių normų dispoziciją (žr. sprendimo 39 p.), tačiau jų nesusiejo su jokiais objektyviais duomenimis ar faktais, turinčiais įtakos konkretaus sprendimo priėmimui (sprendimo 53 p.). Minėto sprendimo 54 punkte nurodyta, kad pati Ministerija (kaip strateginių prekių kontrolę vykdanti institucija (Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo 5 str.) privalėjo atlikti išsamią su prašymu susijusių aplinkybių analizę, pateikiant jų vertinimą ir išvadas bei pagrindžiant jas teisiškai reikšmingais faktais bei konkrečiomis materialinės teisės normomis.

Tačiau, pareiškėjo nuomone, ginčijamame sprendime tokia analizė nebuvo atlikta. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktos pozicijos buvo matyti, kad ir pati Komisija privalėjo atlikti išsamią susijusių aplinkybių ir pareiškėjo prašymo analizę. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas privalo siekti realios pareiškėjo pažeistų teisių gynybos, todėl Bendrovė prašė teismo konstatuoti, jog pareiškėjui prašoma licencija buvo išduota.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija pažymėjo, kad Ministerijos raštas ir Komisijos ginčijamas sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tiek Ministerijos rašte, tiek Komisijos ginčijamame sprendime buvo nurodyta, kad licencija neišduodama, nes tai prieštarauja Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kiek tai susiję su valstybės saugumo interesais, taip pat Bendrosios pozicijos 2 straipsnyje nurodytam penktajam kriterijui ta apimtimi, kiek tai susiję, jog valstybės narės atsižvelgia į įrangos eksporto poveikį jų gynybos ir saugumo interesams.

Ministerija ir Komisija ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo 53 punkte nurodytus trūkumus. Prašyme pareiškėjas nurodė prekę – radaro adapterį A114, kurio galutinis panaudojimas yra priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto papildymas, skirtas Uzbekistano gynybos ministerijai. Ministerijos rašte ir Komisijos ginčijamame sprendime pateikti faktai patvirtino, kad Uzbekistano Respublika vykdo karinį bendradarbiavimą su Rusijos Federacija. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2017 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. XIII-202 redakcija), 8 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos saugumui dabartiniu laikotarpiu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos Federacijos veiksmai, pažeidžiantys visuotinėmis tarptautinės teisės normomis ir principais bei taikiu sambūviu pagrįstą saugumo architektūrą.

Agresija prieš kaimynines valstybes, Krymo aneksija, prie Lietuvos Respublikos sienų, ypač Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, telkiama naujausia Rusijos Federacijos ginkluotė, didelio masto puolamojo pobūdžio pajėgos ir jų pratybos kelia tarptautinę įtampą ir pavojų pasaulio taikai. Taip pat Lietuvos karinėje doktrinoje, patvirtintoje Lietuvos kariuomenės vado 2016 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-570, nurodoma, kad Rusijos Federacijos veiksmai, griaunantys taisyklėmis pagrįstą saugumo architektūrą Europoje, blogina Lietuvos ir kitų valstybių regione saugumo aplinką.

Rusijos karinės galios stiprėjimas ir demonstravimas regione, tarptautinių sutarčių nesilaikymas, ypač Krymo aneksija ir veiksmai pietryčių Ukrainoje patvirtino, kad karinės jėgos panaudojimas regione nėra tik teorinė tolimos ateities galimybė. Ministerija, vertindama Uzbekistano ir Rusijos karinio bendradarbiavimo turinį ir jo reikšmę Lietuvos saugumo interesams, pažymėjo, kad paprastai kariuomenės atsižvelgia į galimybes, kurias gali pasiūlyti naujos technologijos, inovacija ir sąjungininkai; išnaudoja gebėjimą ir galėjimą veikti su partneriais.

Taigi Uzbekistano ir Rusijos, kaip sąjungininkų / partnerių glaudūs ir nuolatinio pobūdžio karinio bendradarbiavimo santykiai, juos patvirtinantys faktai suponavo išvadą, kad Rusija, savo interesams vienokiu ar kitokiu būdu panaudodama ar vien galėdama panaudoti Uzbekistano karinius pajėgumus, įskaitant ir priešlėktuvinės gynybos pajėgumus, kuriems ir buvo skirtos pareiškėjo ketinamų eksportuoti radarų detalės, tokiu būdu sustiprintų ir savo karinę galią, tuo pačiu didindama ir grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsakovas nurodė, kad Komisija ir Ministerija neturėjo jokio objektyvaus pagrindo nesiremti, motyvuotai suabejoti, kitaip nepritarti Lietuvos valstybės saugumo departamento 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-371 pateiktai išvadai, kad Rusijos Federacijai toliau siekiant kurti ir stiprinti Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (toliau – ir NVS) šalių bendrą oro erdvės gynybos sistemą, oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant nemodernizuotas ar modernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitiko Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nebuvo suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.

Su Lietuvos valstybiniam saugumui keliančiu grėsmę Uzbekistano ir Rusijos kariniu bendradarbiavimu susijusios faktinės aplinkybės nuo 2017 m. lapkričio 24 d., kai Ministerijai buvo pateiktas prašymas, išliko nepasikeitusios. Komisija posėdyje atliko realų ir išsamų pareiškėjo prašymo vertinimą, vadovaudamasi kompetentingų institucijų išvadomis.

5. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija nėra tinkamu atsakovu šioje byloje. Licencijos neišdavimui pakako nustatyti tik riziką dėl dvejopo naudojimo prekių numatomo galutinio naudojimo ar nukreipimo, todėl Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateiktos aplinkybės suponavo išvadą, kad egzistavo dvejopo naudojimo prekių galutinio nukreipimo Rusijai rizika, kuri buvo grindžiama glaudžiu bendradarbiavimu su Rusija. Pareiškėjas nepagrįstai Komisijai kėlė pačius aukščiausius įrodymų pakankamumo standartus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad 2018 m. sausio 2 d. rašte Ministerijai pateikė išvadą dėl pareiškėjo prašymo. Šiame rašte nurodytos aplinkybės nėra išnykusios ar pasikeitusios. 2019 m. sausio 16 d. raštu Ministerijai pateikė papildomą, su pareiškėju susijusią informaciją. Ministeriją informavo, kad pastebimai išaugo dvišalis Uzbekistano ir Rusijos bendradarbiavimas – po 2017 m. įvykusio Uzbekistano prezidento vizito į Maskvą, Uzbekistane apsilankė daugiau kaip 20 įvairaus lygio Rusijos delegacijų, o 2017 m. lapkritį Maskva ir Taškentas pasirašė naujų bendradarbiavimo sutarčių paketą. VSD pažymėjo, kad Komisijos sprendimas priimtas vadovaudamasis Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, leidusiomis daryti prielaidą, kad licencijos išdavimas prieštarautų Bendrosios pozicijos nuostatoms ir valstybės saugumo interesams. VSD nuomone, pareiškėjo prašymas pripažinti, kad dvejopo naudojimo eksporto licencija į Uzbekistano Respubliką buvo išduota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo įsiteisėjimo dieną, nelogiškas ir nepagrįstas, kadangi sprendime nepasisakyta, jog nebuvo pagrįsto pagrindo neišduoti licencijos, o tik konstatuota, kad Komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Teismas minėtame sprendime nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau neteisingai įvertino ir netinkamai aiškino teisės normas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „LiTak-Tak“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2019 m. sausio 24 d. posėdyje priimto ginčijamo sprendimo, apie kurį pareiškėjas buvo informuotas Ministerijos raštu, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas, remdamasis šioje byloje, taip pat prijungtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI-2038-790/2018 esančiais įrodymais ir proceso šalių paaiškinimais, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 23 d. Ministerijai pateikė prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją dėl radaro adapterių A114 tiekimo gavėjai valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Uzmachsusimpeks“. Prašyme nurodytas galutinis prekės vartotojas – Uzbekistano Respublikos gynybos ministerija, galutinė paskirties valstybė – Uzbekistanas, galutinis panaudojimas – priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto pildymas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai. 2018 m. sausio 15 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Komisija nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos, o apie Komisijos sprendimą pareiškėjas buvo informuotas Ministerijos raštu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018, tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, nurodydamas, jog Komisija ir Ministerija turėtų iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl dvejopo naudojimo prekių eksperto licencijos išdavimo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnio reikalavimus.

12. Vykdydama teismo įpareigojimą, Ministerija 2018 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (24.30-72)-3-5246 kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir URM), Lietuvos kariuomenės Judėjimo kontrolės centrą ir VSD, prašydama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimo su pridedamais dokumentais ir nustatyta tvarka pateikti išvadas atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatas. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) 2019 m. sausio 14 d. raštu Nr. 12-01-70 ir URM 2019 m. sausio 18 d. raštu Nr. (21.2.17.)-3-201 nurodė, jog klausimą dėl licencijos išdavimo siūlo spręsti Komisijos posėdyje ir jame priimti sprendimą.

VSD 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-371 nurodė, jog 2018 m. sausio 2 d. raštu Nr. 18-12 pateikė išvadą, kurioje nurodytos aplinkybės nėra išnykusios ar pasikeitusios. Taip pat pažymėjo, jog teikia aktualia informacija papildytą išvadą. Ministeriją informavo, kad yra tikėtina, jog Uzbekistano ir Rusijos Federacijos karinis bendradarbiavimas artimoje perspektyvoje (nuo 6 mėnesių iki 2 metų) bus vystomas ir toliau. 2016 m. spalį Uzbekistano karinių oro ir oro gynybos pajėgų daliniai dalyvavo didelio masto NVS šalių bendros oro erdvės gynybos sistemos mokymuose, 2017 m. spalį Uzbekistane buvo surengti bendri dvišaliai Rusijos ir Uzbekistano ginkluotųjų pajėgų mokymai.

Uzbekistano oro erdvės gynybos daliniai taip pat dalyvavo 2018 m. rugsėjį vykusiose NVS šalių oro gynybos pratybose, kurioms vadovavo Rusijos Federacijos oro – kosmoso pajėgų štabas. 2018 m. spalį Taškente vykusiame NVS gynybos ministrų tarybos pasitarime buvo nuspręsta toliau plėtoti bendras NVS šalių oro gynybos ir radiolokacines sistemas. Pasitarimo metu Uzbekistano ir Federacijos gynybos ministrai pasirašė 2019 m. ministerijų bendradarbiavimo planą. Pasitarimo išvakarėse Rusijos Federacijos gynybos ministras S. Š. pareiškė, kad Rusijos Federacija laiko Uzbekistaną savo strateginiu partneriu, įskaitant ir saugumo srityje.

Išvadoje pažymima, jog tikėtina, kad artimoje perspektyvoje Rusijos Federacija toliau nuosekliai plėtos tarpvalstybinius ryšius su Taškentu ir neatsisakys stiprinti įtaką Uzbekistane. 2018 m. spalį įvykęs Rusijos Federacijos prezidento V. P. vizitas Taškente ir susitikimas su Uzbekistano prezidentu Š. M. parodė, kad Rusijos Federacija neketina užleisti savo įtakos pozicijų Uzbekistane JAV ar Kinijai. Vizito metu buvo pasirašyta bendradarbiavimo ir investavimo susitarimų už 25 mljrd. JAV dolerių. Susitikimo metu abiejų šalių lyderiai pareiškė, kad Rusijos Federacija ir Uzbekistanas yra strateginiai partneriai ir pažymėjo, kad tarpvalstybinis bendradarbiavimas pasiekė naują kokybinį lygį.

VSD vertinimu, oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant modernizuotas ar nemodernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitinka Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.

13. Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 24 d. įvyko Komisijos posėdis, kuriame buvo svarstytas pareiškėjo prašymas išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną. Komisija nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksperto licencijos pagal pareiškėjos pateiktą prašymą Nr.17-/27/6ED, vadovaujantis Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja: Bendrajai pozicijai, atitinkamai vadovaujantis 2 straipsnio nurodytu penktuoju kriterijumi, pagal kurį valstybės narės atsižvelgia į galimą tam tikros įrangos poveikį jų gynybos ir saugumo interesams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesams. Pažymėjo, jog Komisija apsvarstė ir įvertino visas susijusias faktines aplinkybes, į kurias svarbu atsižvelgti (dėl Rusijos Federacijos ir Uzbekistano nuosekliai stiprinamo karinio bendradarbiavimo). Taip pat pažymėjo, jog sprendimas priimamas vadovaujantis Reglamento Nr. 428/2009 12 straipsnio nuostatomis, sprendžiant, ar suteikti leidimą reikia atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, įskaitant tas, kurioms yra taikomas Bendroji pozicija (šiuo atveju vadovautasi Bendrosios pozicijos 2 straipsnyje nurodytu 5 kriterijumi). Apie Komisijos sprendimą Ministerija pareiškėją informavo 2019 m. sausio 31 d. raštu Nr.(24.30-72)-3-403, kuriame nurodyti Komisijos atsisakymo išduoti licenciją motyvai, paaiškintos Taisyklių 47 punkto nuostatos ir sprendimų apskundimo tvarka.

14. Teismas pažymėjo, kad pakartotinai vertinant pareiškėjo prašymą išduoti licenciją KAM ir URM siūlė klausimą dėl licencijos išdavimo svartyti ir sprendimą priimti Komisijos posėdyje, o VSD pateikė išvadą, kuria licencijos siūlė neišduoti, todėl pareiškėjo prašymas buvo stvarstomas Komisijos posėdyje. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-566 patvirtinto Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti darbo reglamento 17 punktą, Komisijos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Nagrinėjamu atveju 2019 m. sausio 24 d. posėdyje Komisija vertino pareiškėjos prašymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją į Uzbekistaną ir bendru sutarimu nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksperto licencijos pagal pareiškėjos pateiktą prašymą Nr.17-/27/6ED.

15. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018, 2018 m. sausio 15 d. Komisijos sprendimą panaikino nurodydamas, jog jis buvo priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo numatytus objektyvumo ir gero administravimo principus ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl licencijos išdavimo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių reikalavimus.

16. Teismas sprendė, jog priimdama pakartotinį sprendimą Komisija ištaisė teismo sprendime nurodytus trūkumus ir 2019 m. sausio 24 d. sprendimą pagrindė konkrečiomis teisės aktų normomis, taip pat nurodė konkrečias faktines aplinkybes, kurios pagrindžia nurodytų teisės normų taikymą. Teismo vertinimu, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija vadovavosi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja: Bendrajai pozicijai, atitinkamai vadovaujantis 2 straipsnyje nurodytu penktuoju kriterijumi, pagal kurį valstybės narės atsižvelgia į galimą tam tikros įrangos poveikį jų gynybos ir saugumo interesams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesams. Teismas pažymėjo, kad dėl šių teisės aktų nuostatų taikymo Komisija nusprendė, apsvarsčiusi ir įvertinusi VSD 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-371 ir 2018 m. sausio 2 d. rašte Nr. 18-12 pateiktą analitinio tyrimo metu surinktą ir apibendrintą informaciją apie tai, jog nuo 2016 m. besitęsiantis Rusijos Federacijos ir Uzbekistano karinis bendradarbiavimas tęsiasi ir intensyvėja, artimoje perspektyvoje bus vystomas ir toliau. Komisija įvertino pateiktą informaciją apie kelerius metu vykstančius bendrus Rusijos Federacijos ir Uzbekistano ginkluotųjų pajėgų mokymus, dalyvavimą pratybose, taip pat informaciją apie siekius toliau plėtoti bendras šalių oro gynybos ir radiolokacines sistemas. Kaip buvo matyti iš Komisijos posėdžio protokolo, Komisijos nariai pažymėjo, jog už valstybės saugumo sritį atsakinga institucija pateikė aiškius argumentus, kad licencija neturėtų būti išduodama, pateikta papildoma informacija tik sustiprino buvusią poziciją dėl licencijos neišdavimo.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento, jog faktinės aplinkybės nėra susietos su ginčijamame sprendime nurodytomis teisės aktų normomis, nurodė, kad priimdama sprendimą atsisakyti išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją, Komisija neturi vienareikšmiškai ir neginčijamai nustatyti, kad teikiamos dvejopo naudojimo prekės bus perduotos kitam galutiniam naudotojui. Kaip nurodyta Reglamento Nr. 428/2009 12 straipsnio nuostatose, šio reglamento prasme licencijos neišdavimui pakanka nustatyti tik riziką dėl dvejopo naudojimo prekių numatomo galutinio naudojimo ir nukreipimo, todėl šių nuostatų prasme sprendimo dėl licencijos neišdavimo priėmimui pakanka nustatyti riziką, kad įranga bus panaudota prieš jų arba kitų valstybių narių, joms draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių pajėgas. Komisijos ginčijamą sprendimą, jog nagrinėjamu atveju ši rizika galima, lėmė už valstybės saugumą atsakingos institucijos 2018 m. išvadoje ir pakartotinėje 2019 m. išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės ir jų analizė, taip pat tendencijos, jog Rusijos Federacijos ir Uzbekistano bendradarbiavimas karinėje srityje intensyvėja ir artimiausiu metu plėsis. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, buvo pagrįstai pripažinta, jog oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant modernizuotas ar nemodernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitinka Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nebuvo suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.

18. Teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai vadovavosi VSD išvadose nustatytomis aplinkybėmis dėl dvejopo naudojimo prekių galutinio nukreipimo rizikos, grindžiamos glaudžiu ir stiprėjančiu Rusijos Federacijos ir Uzbekistano bendradarbiavimu. Atsižvelgus į tai, kad Reglamento Nr. 428/2009 nuostatos įpareigoja valstybes nares, priimant sprendimus dėl licencijos suteikimo, atsižvelgti į nacionalinės ir užsienio saugumo politikos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su numatomu galutiniu naudojimu ir nukreipimo rizika, kad įranga bus panaudota prieš jų arba kitų valstybių narių, joms draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių pajėgas, o Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad licencija neišduodama, jei jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio saugumo politikos ir valstybės saugumo interesams, Komisija pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie atsisakymą išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją buvo informuotas Ministerijos raštu, kuriame nurodyti Komisijos priimto sprendimo motyvai, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Komisijos sprendimas buvo nemotyvuotas ir nepagrįstas.

20. Teismas konstatavo, kad Komisijos ginčijamas sprendimas ir Ministerijos raštas buvo teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nebuvo pagrindo jų panaikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad licencija buvo išduota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo (priimto administracinėje byloje Nr.eA-4736-756/2018) įsiteisėjimo dieną buvo išvestinis iš reikalavimo panaikinti sprendimus, todėl teismo taip pat atmestas.

III. 21. Pareiškėjas UAB „LiTak-Tak“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Komisijos lygiomis dalimis pareiškėjo patirtų proceso išlaidų atlyginimą.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas aptarė tik abstrakčią ir jokiais objektyviais įrodymais neparemtą tikimybę, kad pareiškėjo planuojama eksportuoti įranga gali būti perduota priešiškoms jėgoms. Skundžiamame sprendime įrodymų vertinimas apskritai nėra atliktas, o pirmosios instancijos teismas niekaip neanalizavo, kokio pobūdžio ir kokio laipsnio (bei kokiais įrodymais pagrįsta) yra tikimybė dėl įrangos perdavimo. Pareiškėjo teigimu, nei Komisija, nei Ministerija, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, kad jokiuose teisės aktuose, oficialiuose dokumentuose (ar, pvz., operatyviniuose ar kontržvalgybiniuose dokumentuose) arba byloje esančiuose įrodymuose nepateikti jokie įrodymai apie realiai egzistuojančias faktines aplinkybes dėl tokios rizikos egzistavimo ir dėl to, kad egzistuoja pakankamai aiškiais įrodymais patvirtinta tikimybė, jog pareiškėjo planuojama eksportuoti įranga bus perduota Rusijos Federacijai ar kitoms priešiškoms jėgoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra medžiaga, kurioje nurodoma, jog, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos (NATO lyderė) stiprina bendradarbiavimą su Uzbekistanu, o Uzbekistano prezidentas susitinka su NATO valstybėmis narėmis ir deklaruoja tarptautinės prekybos plėtros ir stiprinimo siekį. Tai reiškia, jog pareiškėjas yra pateikęs į bylą informaciją, kuri paneigia VSD selektyviai atrinktus teiginius. Tačiau nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas šio aspekto visiškai neįvertino ir tokiu būdu neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktą poziciją, jog Komisijos ginčijamas sprendimas privalėjo būti priimtas tik atlikus išsamią faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo analizę. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino pačių svarbiausių bylai aspektų (t. y. Komisijos išvadą pagrindžiančių įrodymų pobūdžio ir įrodomosios galios bei objektyvumo) ir todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

23. Pareiškėjo nuomone, jo pateikti ir byloje esantys įrodymai, jog nėra jokios rizikos dėl įrangos perdavimo priešiškoms jėgoms, pirmosios instancijos teismo apskritai neįvertinti ir neaptarti. Pareiškėjas yra pateikęs Uzbekistano Respublikos kompetentingos valstybinės institucijos galutinio naudotojo sertifikatą, nei pareiškėjo, nei galutinio vartotojo atžvilgiu nėra pradėtos jokios teisminės ar administracinės procedūros dėl galimų pažeidimų, o atsisakymas išduoti eksporto licenciją grindžiamas išimtinai tik viešomis publikacijomis, t. y. prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, visiškai nevertindamas jo pateiktų argumentų ir informacijos, taip pat neatsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, o tik formaliai pritardamas VSD išvadoje nurodytos „rizikos / tikimybės“ egzistavimo galimybei, pažeidė Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagal kurias teismas turi įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė ne tik ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, bet kartu sukūrė pavojingą precedentą, kai, viena vertus, atitinkamos institucijos išvados gali būti subjektyvios, iškraipančios faktus bei parengtos iš esmės bet kokio (net ir tendencingo) pobūdžio informacijos pagrindu. Kita vertus, tokios išvados teiginius paneigiantys įrodymai nevertinami, neanalizuojami, nors jie aiškiai rodo, kad tokia VSD išvada yra nepagrįsta, neobjektyvi ir neatitinka ne tik Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų objektyvumo ir įstatymo viršenybės principų, bet ir tokioms institucijoms keliamų reikalavimų savo veikloje vadovautis objektyvaus (o ne propagandinio) pobūdžio informacija.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas visiškai neįvertino reikšmingo fakto, jog pagal aptariamą prašymą planuojama eksportuoti įranga yra tik atsarginės pagrindinių komponentų dalys ir savarankiškai negali veikti. Ministerija, anksčiau leidusi eksportuoti pagrindines dalis, dėl nesuprantamų priežasčių uždraudžia atsarginių dalių eksportą. Tokiu būdu pažeidžiami ne tik objektyvumo reikalavimai, tačiau strateginių prekių kontrolė vykdoma nenuosekliai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir keliant žalą pareiškėjui ir jo reputacijai tarptautinėje rinkoje.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sukūrė pavojingą precedentą, kai valstybės institucijoms suteikė galimybę savo sprendimus pagrįsti ne objektyviais ir aiškiais faktais paremtais įrodymais, o vien tik tariama tikimybe ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis, jog įranga gali būti perduota priešiškoms jėgoms. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, apskritai neatlikdamas jokio įrodymų vertinimo, minėtoms institucijoms suteikė neribotą diskreciją ir tokiu būdu iš esmės atsisakė teisminės jų kontrolės. Pareiškėjo teigimu, teismas visiškai neįvertino to fakto, jog nei viena iš Europos Sąjungos ir / ar Lietuvos Respublikos institucijų, jei būtų daroma prielaida dėl Komisijos ir VSD pozicijos apie Uzbekistano veiksmų grėsmę, nesiėmė jokių (administracinių / teisinių / įstatymų leidybos / diplomatinių) priemonių tam, kad Uzbekistano atžvilgiu būtų taikomi kokie nors ribojimai. Tai reiškia, kad ir de facto (faktiškai), ir de jure (teisiškai) Uzbekistanui nėra taikoma ir neplanuojama taikyti jokių prekybos apribojimų. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir to neįvertino, todėl, vadovaudamasis selektyviai parengta VSD pozicija priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tai, jog strateginių prekių kontrolės srityje Lietuvos Respublikos institucijos netaiko jokių diplomatinių / teisinių priemonių ar ribojimų, o priešingai – oficialiai deklaruoja siekį stiprinti prekybą su Uzbekistanu.

26. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo šią bylą nagrinėti skubos tvarka. Tokį pareiškėjo prašymą nulemia ne tik faktas, jog ir ankstesnės bylos nagrinėjimo metu tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad byla priskirtina skubiai nagrinėtinų bylų kategorijai, bet ir tai, jog dėl per ilgai užsitęsusio bylos nagrinėjimo pareiškėjas jau dabar patiria didelę žalą.

27. Atsakovai Ministerija ir Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, sprendime pagrįstai pripažino, kad VSD išvadose pateiktų duomenų pakako Komisijai nustatyti, jog vyksta Rusijos Federacijos ir Uzbekistano karinis bendradarbiavimas. Atsakovai sutinka su teismo išvada, kad priimdama sprendimą atisakyti išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją Komisija neturi vienareikšmiškai ir neginčijamai nustatyti, kad teikiamos dvejopo naudojimo prekės bus perduotos kitam galutiniam naudotojui <...> sprendimo dėl licencijos neišdavimo priėmimui pakanka nustatyti riziką kad įranga bus panaudota prieš jų arba kitų valstybių narią joms draugiškų šalių ir šalių sąjungininkių pajėgas. Kadangi bendrąja prasme rizika visada yra susijusi su neapibrėžtumu dėl ateities ir su tam tikro įvykio tikimybe, nagrinėjamu atveju – su įvykio tikimybe, kad teikiamos dvejopo naudojimo prekės bus perduotos kitam galutiniam naudotojui. Šis įvykis gali įvykti arba ne. Teisės aktai neįpareigoja Komisiją vienareikšmiškai nustatyti, jog prekės neabejotinai ateityje bus perduotos kitam galutiniam naudotojui. Taip pat prašymo išduoti licenciją nagrinėjimo procedūra nėra pažeidimo tyrimo procedūra, o sprendimas neišduoti licencijos nėra sankcija, pvz., ekonominė, todėl Komisija, vertindama riziką (įvykio tikimybę), neturėjo pareigos nustatyti absoliučią tiesą, kad įvykis – įrangos perdavimas tikrai įvyks. Atsarginių dalių licencijos išdavimo procedūra nėra pagrindinės įrangos licencijos išdavimo procedūros tęstinė procedūra ir jokie teisėti lūkesčiai, kad licencija bus išduota ir dėl atsarginių detalių, nes anksčiau licencijos buvo išduotos dėl pagrindinės įrangos, apeliantui negalėjo atsirasti.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. VSD nurodo, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas, tam, kad būtų priimtas sprendimas neišduoti licencijos, nėra būtina įrodyti, jog valstybei, į kurią ketinamos eksportuoti dvejopos paskirties prekės, taikomos sankcijos arba prekybos ribojimai (ar planuojama taikyti). Nagrinėjamai bylai nereikšmingi pareiškėjo argumentai, kad valstybės lygmeniu prekybos santykius su Uzbekistano Respublika siekiama plėsti, kadangi šiuo atveju kalbama ne apie prekybą apskritai, o apie strateginių prekių platinimą, kuriam taikomas atskiras, specialusis reguliavimas tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal Europos Sąjungos teisės aktus. 2019 m. sausio 24 d. posėdyje priimto Komisijos sprendimo neišduoti pareiškėjui dvejopos paskirties prekių eksporto licencijos teisinis pagrindas – Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti trečiasis bei penktasis atvejai ir Reglamento 12 straipsnis. Tyrimo buvo metu nustatytos ir pirmosios instancijos teisme įvertintos faktinės aplinkybės. Teismas teisingai pastebėjo, jog Komisijai, priimant ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti licenciją, pakanka tik nustatyti riziką, jog įranga gali būti panaudota prieš Lietuvos Respublikos arba kitų Europos Sąjungos valstybių narių, joms draugiškų šalių ir sąjungininkų pajėgas. Būtent VSD teiktoje ir Komisijos nagrinėtoje medžiagoje ir buvo informacija, patvirtinanti oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų tiekimo į Uzbekistano Respubliką keliamą riziką Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams. Pareiškėjo argumentai, esą privalėjo būti neginčytinai įrodyta ketinamų eksportuoti prekių tiesioginio perdavimo Rusijos Federacijai galimybė (rizika), atmestini. VSD atkreipia dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, licencija reikalinga kiekvienai eksportuojamai dvejopos paskirties prekei, nepriklausomai nuo to, ar tai yra pagrindinė įranga, ar šios įrangos komponentas, atsarginė dalis, pateiktina pirkėjui vykdant garantinius įsipareigojimus. Kiekvienu atveju yra vertinama konkreti situacija, todėl pareiškėjas, vykdydamas savo veiklą šioje srityje, turėtų suprasti ir prisiimti galimą verslo riziką, kad tam tikri sandoriai gali būti nevykdomi dėl jų neatitikties teisės aktų nuostatoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 m. rugsėjo 11 d. raštą Nr. (24.30-72)-3-3397 „Dėl atsakymo į kreipimąsi dėl informacijos pateikimo“, kurį prašo pridėti prie bylos.

32. Kadangi minėtame pareiškėjo pateiktame rašte nėra faktinių duomenų reikšmingų nagrinėjamai bylai, todėl teisėjų kolegija neprideda šio rašto prie bylos ir jo nevertina.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Komisijos 2019 m. sausio 24 d. posėdyje priimto sprendimo, apie kurį pareiškėjas buvo informuotas Ministerijos 2019 m. sausio 31 d. raštu Nr.(24.30-72)-3-403, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Komisija nutarė neišduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos, vadovaudamasi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis.

35. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjo 2017 m. lapkričio 23 d. prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją dėl radaro adapterių A114 tiekimo gavėjui VĮ „Uzmachsusimpeks“, galutinis prekės vartotojas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerija, galutinė paskirties valstybė – Uzbekistanas, galutinis panaudojimas – priešlėktuvinės gynybos technikos atsarginių dalių komplekto pildymas Uzbekistano Respublikos gynybos ministerijai (b. l. 11).

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pareiškėjas apeliacinio skundo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais, teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog nėra jokios rizikos dėl įrangos perdavimo priešiškoms jėgoms. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, visiškai neįvertino ir to fakto, jog pareiškėjo planuota eksportuoti įranga yra tik atsarginės pagrindinių komponentų dalys ir savarankiškai negali veikti, o pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas eksportuoti pagrindines dalis.

38. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamas Komisijos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes yra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, kurios yra siejamos su nurodytais faktiniais duomenimis.

39. Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad licencija neišduodama, jeigu jos išdavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, sankcijoms, įgyvendinamoms pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą, kriterijams, nurodytiems 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2008/944/BUSP, nustatančioje bendrąsias taisykles, reglamentuojančias karinių technologijų ir įrangos eksporto kontrolę, tarptautinių neplatinimo susitarimų nuostatoms, Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams.

40. Taigi pagal minėtas Strateginių prekių kontrolės įstatymo nuostatas, licencija gali būti neišduodama, jeigu jos išdavimas, be kita ko, prieštarauja Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams.

41. Kaip matyti iš Komisijos 2019 m. sausio 24 d. posėdžio, kurio metu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, protokolo Nr. (24.2-72)-29-1 (I t., b. l. 91–94), Komisija sprendimą pagrindė ir VSD 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr.18-371 (I t., b. l. 81–82) pateikta išvada, kad Rusijos Federacijai toliau siekiant kurti ir stiprinti NVS šalių bendrą oro erdvės gynybos sistemą, oro erdvės gynybos sistemų ir jų komponentų (įskaitant nemodernizuotas ar modernizuotas sovietines sistemas ir jų komponentus) tiekimas į NVS šalis atitinka Rusijos Federacijos saugumo interesus ir nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.

42. VSD į bylą yra pateikęs ir informacijos šaltinius, kuriais remdamasis suformulavo Komisijai pateiktas išvadas (I t., b. l. 25–48).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, prieina prie išvados, kad minėti faktiniai duomenys patvirtina VSD išvadas, kuriomis buvo grindžiamas ginčijamas Komisijos sprendimas. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų patvirtinančių tai, kad VSD pateikti duomenys yra neteisingi ir nepatvirtina jo nurodytų faktų, susijusių su Uzbekistano ir Rusijos Federacijos santykiais karinio bendradarbiavimo srityje.

44. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų dėl įrodymų vertinimo kontekste, atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis procesiniame įstatyme įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atmesti ar pripažinti nepagrįstais VSD Komisijai pateiktus duomenis nėra pagrindo.

45. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2017 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. XIII-202 redakcija) 8 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos saugumui dabartiniu laikotarpiu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos Federacijos veiksmai, pažeidžiantys visuotinėmis tarptautinės teisės normomis ir principais bei taikiu sambūviu pagrįstą saugumo architektūrą. Agresija prieš kaimynines valstybes, Krymo aneksija, prie Lietuvos Respublikos ir kitų šalių sienų, ypač Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje, telkiama naujausia Rusijos Federacijos ginkluotė, didelio masto puolamojo pobūdžio pajėgos ir jų pratybos kelia tarptautinę įtampą ir pavojų pasaulio taikai. Rusijos Federacijos pasirengimas išvien naudoti karines ir ekonomines, energetines, informacines ir kitokio pobūdžio civilines priemones, nukreiptas prieš kaimynines valstybes, gebėjimas išnaudoti ir kurti vidines Lietuvos Respublikos Rytų kaimynystėje esančių valstybių problemas, taip pat pasirengimas panaudoti branduolinį ginklą ir prieš jo neturinčias valstybes yra iššūkis Lietuvos Respublikos ir visos euroatlantinės bendruomenės saugumui. Šie veiksniai darys įtaką šalies saugumui ne tik artimiausiu metu, bet ir ateityje.

46. Taigi Komisijos nustatytų faktų visuma, juos vertinant ir Nacionalinės saugumo strategijos aspektu, leidžia prieiti išvadą, jog pareiškėjo prašomos dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos išdavimas prieštarautų Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir valstybės saugumo interesams, todėl Komisija, vadovaudamasi Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

47. Pareiškėjas neginčija fakto, jog prekės, dėl kurių eksporto licencijos išdavimo kreipėsi į Ministeriją, pagal Strateginių prekių įstatymo nuostatas yra dvejopo naudojimo prekės. Nagrinėjamo ginčo kontekste, nėra reikšminga, kad minėtos prekės yra tik atsarginės pagrindinių komponentų dalys ir savarankiškai negali veikti, kaip neturi reikšmės ir anksčiau pareiškėjui išduotos licencijos eksportuoti panašaus pobūdžio dvejopo naudojimo prekes, nes priimant sprendimą neišduoti licencijos dvejopo naudojimo prekių eksportui yra reikšmingi tik kriterijai, įtvirtinti Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje.

48. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys