2017-11-08 Nr. AB-20694-3-61-3-01093-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1861-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01093-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K) 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2013 m. liepos 3 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose per mažo ploto sąlygomis, kurios neatitiko ir kitų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas su dar dviem arba trimis asmenimis. Pareiškėjas 22 mėnesius Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis ir dėl to patyrė didžiulį psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei bendravimo galimybės, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

3. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti 1,62 Eur išlaidų atlyginimą už dokumentų kopijų bylai parengimą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2013 m. liepos 3 d. Atsižvelgdamas į tai, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma mažinti kalinamiems asmenims neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Laisvės atėmimo įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjui buvo padaryta žala.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2013 m. liepos 3 d. padavė tik 2016 m. kovo 17 d. Todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2013 m. kovo 16 d. pateikti pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Teismas pritaikė pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K tik nuo 2013 m. kovo 17 d. iki 2013 m. liepos 3 d.

7. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 107 dienas buvo kalinamas per mažo kameros ploto sąlygomis, t. y. jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl maitinimosi sąlygų (dėl per mažo kamerose buvusio stalo pareiškėjui tekdavo palaukti eilėje pavalgyti prie jo) nepripažino pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste. Įvertinęs pareiškėjo teisės būti kalinam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

8. Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K dokumentai teismui buvo siųsti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, dėl ko atsakovo atstovas negalėjo patirti popierinių dokumentų kopijų rengimo išlaidų, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Pareiškėjas paaiškino, kad su savo teisėmis ir pareigomis Lukiškių TI-K buvo supažindintas netinkamai. Be to, tik atvykęs į Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo streso būsenoje, dėl ko negalėjo tinkamai suvokti jam pateiktos informacijos. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik 2016 metais, bendraudamas su kitais asmenimis ir savo atstovu. Lukiškių TI-K taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje buvo supažindintas su savo turimomis teisėmis ir pareigomis. Kadangi dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, pareiškėjo teigimu, ieškinio senatis nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma.

11. Pareiškėjas nurodo, kad liko nepaneigta jo nurodyta aplinkybė, kad kamerose trūko inventoriaus, t. y. stalas pavalgyti buvo per mažas, trūko kėdžių. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad kamerose buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Kamerose buvo perteklinių baldų, sanitarinis mazgas, dėl ko kamerų plotas dar buvo mažesnis. Sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros kamerų erdvės, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis tualetu. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K pateikė netikslius duomenis dėl asmenų, buvusių kartu su juo kamerose, skaičiaus. Kamerose dažniausiai būdavo užimtos visos gulimos vietos.

12. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Lukiškių TI-K pabrėžia, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo. Pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ir faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo nuomone, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą išreikalauti papildomus duomenis, susijusius su jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K (t. y. duomenis, kurie patvirtintų, kad jis Lukiškių TI-K buvo supažindintas su savo turimomis teisėmis, duomenis dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nuo bendros kamerų erdvės ir duomenis dėl dviaukščio gulto kamerose užimamo ploto).

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Minėtų duomenų pareiškėjas neprašė išreikalauti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo suformulavęs tik abstraktų prašymą išreikalauti visus bylai reikšmingus įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindė aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apie jo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K. Byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, dėl to išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo prašymas išreikalauti papildomus duomenis netenkinamas.

17. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

18. Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. kovo 17 d. (b. l. 1–3), t. y. pasibaigus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 16 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.

20. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

21. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. To nepaneigia ir pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis, atvykęs į Lukiškių TI-K jautė stresą. Nenustatyta, kad pareiškėjui buvo apribota teisė susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš laisvės atėmimo įstaigos administracijos. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nagrinėjamoje byloje.

22. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taigi, nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo atlyginti neturtinę žalą ieškinio senaties terminas pasibaigė ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, nagrinėjamu atveju taikytinas ieškinio senaties terminas daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K. Taigi nagrinėjamai bylai dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K, aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. kovo 17 d. iki 2013 m. liepos 3 d. (b. l. 7–15).

23. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

24. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

25. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Minėtas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. vasario 17 d. iki 2013 m. liepos 3 d. (b. l. 7–15), konstatuoja, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 106 paras. Visas 106 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti Lukiškių TI-K duomenų apie pareiškėjo kamerų plotą ir kartu su pareiškėju kamerose kalėjusių asmenų skaičių pagrįstumu.

28. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo bendros kamerų erdvės, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą jam naudojantis tualetu.

29. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Todėl ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose naudojantis tualetu, kuris buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio pertvara, buvo pažeista jo teisė į privatumą.

30. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad dėl nepakankamo inventoriaus (per mažo stalo, kėdžių trūkumo) kamerose pareiškėjui kildavo nepatogumų norint pavalgyti. Lukiškių TI-K iš esmės nepaneigė šios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, minėta aplinkybė pripažintina nustatyta pagrįstai.

31. Taigi Lukiškių TI-K pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu tualetu. Pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista ir tuo aspektu, kad dėl baldų nepakankamumo jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pavalgyti kameroje. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

32. Vertinant, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis priteistinas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina, jog pareiškėjas 106 paras buvo kalinamas mažesnio nei 3 kv. m kamerų ploto sąlygomis. Įvertinus, kad kamerų plotą taip pat užėmė sanitarinis mazgas ir baldai, pripažintina, jog pareiškėjui teko ypač mažas kamerų plotas. Visą ginčui aktualų laikotarpį (108 paras) buvo pažeista ir pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis nevisiškai nuo kameros erdvės atskirtu tualetu. Taip pat visas 108 paras pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pavalgyti kamerose. Todėl, įvertinusi pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl to buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė pakankamą sumą jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė