2017-03-02 Nr. AB-4995-3-61-3-04819-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-472-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04819-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), priteisti 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 20 d. buvo etapuojamas iš įkalinimo įstaigos į Utenos rajono areštinę. Etapavimo metu iš jo buvo tyčiojamasi, žeminamas orumas, kankinamas, stumdomas. Į 2 kv. m patalpą susodindavo 7 ir daugiau asmenų. Žiemos metu buvo šalta, tirpo kojų pirštai, trūko oro, buvo sukišti asmeniniai daiktai. Vasaros metu buvo karšta. Automobilio vidus buvo purvinas, surūdijęs, blogo kvapo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus. Paaiškino, kad anksčiau į teismą nesikreipė dėl to, kad nežinojo apie padarytus pažeidimus. Ginčo periodu buvo vežtas apie 15 kartų iš Vilniaus į Uteną didelėmis metalinėmis mašinomis, automobilių markių negali nurodyti.

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 9–11) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Paaiškino, kad visus Viešojo saugumo tarnyba konvojuoja specialiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo.

Visas specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu, transporto priemonės valstybinės atitikmens sertifikatais su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės).

Specialiajam transportui, skirtam asmenims konvojuoti, atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Patikrinimų metu nenustatyta, kad automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą Viešojo saugumo tarnyba užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras.

Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius). Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų daiktų pervežimo. Konvojavimo taisyklių 3 punktas numato, kad konvojavimą vykdo ginkluota pareigūnų grupė. Viešojo saugumo tarnybos vado įsakymais nustatyta, kad sveikatos priežiūros specialistai atlieka specialios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems konvojuoti planinę ir neplaninę dezinfekciją.

Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pateiktuose žiniaraščiuose nėra užfiksuota pareiškėjo skundų ar prašymų. Aplinkybių dėl ypatingo visuomenei nepriimtino pareigūnų elgesio pareiškėjo konvojavimo metu nebuvo užfiksuota. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnybos dokumentacijos planas parengtas remiantis Archyvų įstatymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 40–43) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos veiksmų, konvojuojant pareiškėją, atlyginimo.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad su skundu M. A. į teismą kreipėsi praleidęs ilgą laiko tarpą po įvykių, su kuriais sieja žalos atsiradimą, prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Sužinojimo apie pažeidimą diena laikoma neigiamų išgyvenimų patyrimo diena, o ne momentas, kai asmuo sužino, jog jo atžvilgiu atlikti veiksmai pažeidžia teisės aktų reikalavimus. M. A. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. spalio 2 d., taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo buvo pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kankinamas, žeminamas, stumdomas, tokie veiksmai yra paprastai pajaučiami ir suprantami, todėl apie jų padarymą sužinoma iš karto. Sužinojimo apie pažeidimą momentas nėra susijęs su tuo, kad asmuo sužinojo, jog teisės aktai kitokiu būdu reglamentuoja elgesio variantus, nei jie įvyko iš tikrųjų. Asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jeigu asmuo nejaučia pažeminimo ar kančios, tai negali būti laikoma pažeidimu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Šioje byloje taip pat pasisakyti dėl skundo esmės neleidžia ir įrodymų surinkimo problema. Viešojo saugumo tarnyba 2015 m. lapkričio 19 d.raštu Nr. 47SD-1770 (b. l. 24) nurodė, kad vadovaujantis Viešojo saugumo tarnybos dokumentacijos planu, patvirtintu vado 2015 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 47D-2, Konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus. Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą iki 2012 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėjas jokių duomenų dėl konkrečių jo konvojavimo aplinkybių negalėjo nurodyti. Trejų metų senaties termino taikymo reikšmė išaiškinta LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, daroma išvada, kad pareiškėjas praleido senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu, kurį patikslino (b. l. 50–51, 56) prašo teismo sprendimą panaikinti, atnaujinti ieškinio senaties terminą, išsireikalauti visus duomenis apie jo etapavimą bei skundą tenkinti.

Apeliantas pažymi, kad teismas ne iki galo išnagrinėjo visus byloje surinktus duomenis. Pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo visų atsakovo turimų duomenų apie pareiškėjo etapavimą. Taikyti ieškinio senaties termino teismas negalėjo dėl to, kad joks senaties terminas dėl nusikaltimų žmogiškumui nėra taikomas, jis nenustatytas nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Be to, pareiškėjas neturi jokio teisinio išsilavinimo, todėl negalėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Pareigūnai tyčiojasi, žemina orumą, kankina, stumdo ne tik etapavimo metu, bet ir pačioje įkalinimo įstaigoje, todėl pareiškėjas negalėjo suvokti, kad toks elgesys pažeidžia jo teises.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 61–62) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad sutinka su teismo sprendimu, taikytu ieškinio senaties terminu bei mano, kad pareiškėjas jokių atsakovo veiksmų neteisėtumo įrodymų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas apeliaciniu skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą, kuriuo teismas jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui M. A. už Viešojo saugumo tarnybos vykdytą jo etapavimą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 20 d. (pareiškėjo teigimu, šiuo laikotarpiu jis buvo etapuotas apie 15 kartų) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Šiuo atveju skundą teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes nei Konvencija, nei EŽTT praktika nenumato jokių senaties terminų žmogaus teisių, pažeistų vykdant nusikaltimus prieš žmogiškumą, gynimui, taip pat apeliantas teigia, kad neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas nesurinko visų bylai nagrinėti reikalingų duomenų, t. y. neišsireikalavo iš Viešojo saugumo tarnybos duomenų apie pareiškėjo etapavimą ginčo laikotarpiu.

Pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek EŽTT, tiek ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015). Kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų nekartoja.

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencija bei EŽTT praktika nenustato jokių senaties terminų Konvencijoje numatytiems pažeidimams konstatuoti, apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2330-624/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1189-822/2015).

Kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie etapavimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl informacijos suteikimo, nėra.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 9 d. iki 2012 m. kovo 20 d., ir M. A. skundą atmetė.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (pareiškėjas teigia, kad teismas nesurinko visų reikalingų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo etapavimo sąlygas ginčo laikotarpiu), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė