2016-10-04 Nr. AB-18891-3-61-3-03288-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1066-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03288-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alika“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alika“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Alika“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. gegužės 22 d. nutarimą Nr. ATK2-55/14 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjas nubaustas 25 500 Lt bauda už tai, kad jam priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai rado 1 butelį falsifikuotos degtinės.

Manė, kad pareiškėjui negali būti taikomos ekonominio poveikio sankcijos, numatytos įstatyme, kadangi falsifikuotos degtinės gaminiais bare iš viso neprekiaujama, pareiškėjui minėtas butelis falsifikuotos degtinės nepriklauso, todėl jis nėra atsakingas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimus. Pareiškėjo nuomone, už šiuos pažeidimus atsako barmenė.

Teigė, kad atsakomybės perkėlimas pareiškėjui (juridiniam asmeniui) už fizinio asmens padarytus teisės pažeidimus prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams, kurių turi laikytis visi subjektai, vykdydami savo veiklą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekiant juridiniam asmeniui paskirti ekonominę sankciją už neveikimą, turi būti laikomasi tokių pat principų, kaip ir baudžiamajame procese.

Manė, kad šioje byloje keltina legislatyvinės omisijos problema, kadangi Alkoholio kontrolės įstatymas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama šio įstatymo 17 straipsnio taikymo praktika nenumato teisinio reguliavimo, priemonių, kurios turėtų būti laikytinos pakankamomis, siekiant užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai nepažeidinėtų Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio reikalavimų. Tokia padėtis sudaro prielaidas taikyti juridiniam asmeniui ekonomines sankcijas, neatsižvelgiant į kaltę.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27-30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 17 straipsnio 2 dalies 6 punktas draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti ir laikyti falsifikuotus alkoholio produktus. Pažeidus šį draudimą, kėsinamasi į vartotojų interesus, kadangi vartotojas, pirkdamas prekę, tikisi gauti tokios rūšies bei kokybės prekę, už kurią sumokėjo. Falsifikuotų prekių realizavimas ir laikymas taip pat pažeidžia teisėto alkoholinių gėrimų gamintojo interesus, nes vartotojas, įsigyjantis ar vartojantis falsifikuotą prekę, pažymėtą konkrečios įmonės prekės ženklu, gali nusivilti tokios įmonės gaminama produkcija, todėl teisėtam alkoholinių gėrimų gamintojui gali būti padaroma materialinių nuostolių. Be to, disponuojant nekokybiškomis falsifikuotomis prekėmis, grėsmė gali kilti žmonių sveikatai ir netgi gyvybei. Šio itin pavojingo pobūdžio pažeidimo objektas yra žmogaus sveikata ir net gyvybė, vartotojų interesai, teisėti alkoholinių gėrimų gamintojų interesai, valstybės finansinis ir ekonominis stabilumas ir kt. Pareiškėjas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių reikalavimų. Prekybą vykdantys pareiškėjo darbuotojai veikia pareiškėjo vardu. Todėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojo atsakomybei už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 6 punkto reikalavimų pažeidimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą.

Teigė, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytą draudimą. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė. Pareiškėjas yra licencijos turėtojas ir jo pareiga yra užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi atitinkamų taisyklių. Atsižvelgiant į tai, jeigu ir būtų susiklosčiusi tokia situacija, kokią aprašo pareiškėjas skunde, tai nepanaikintų pareiškėjo padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo sudėties. Bet kokia juridinio asmens vykdoma ūkinė veikla ūkio subjekto yra vykdoma per atitinkamus darbo santykiais su ūkio subjektu susijusius asmenis. Tai yra vienintelis įmanomas ūkio subjekto tokios veiklos būdas (vienintelė jos išraiškos forma). Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigė, kad ūkio subjekto darbuotojų, kurie pagal atitinkamas darbo sutartis darbdavio vardu vykdo šią veiklą, vykdoma veikla laikytina paties ūkio subjekto veikla, t. y. objektyvi nurodytos veiklos išraiška yra ta pati (2009 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-109/2009).

Taip pat paaiškino, kad pareiškėjui taikytos ekonominės sankcijos už tai, kad nepakankamai kontroliuoja ir apmoko savo darbuotojus, jeigu jie pažeidžia taisykles, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 pažymėjo, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Juridinio asmens kaltė nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo darbuotojus.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau ne pirmą kartą padaro tokio pobūdžio Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 6 punkto pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo atžvilgiu dėl tos pačios prekybos vietos – baro, esančio (duomenys neskelbtini), yra priėmęs 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1546/2014, kurioje buvo padarytas analogiškas Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 6 punkto pažeidimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu (b. l. 81-84) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 10 d. apie 09.00 val., patikrinimo metu, dirbant barmenei Z. M., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus pareigūnai, pareiškėjui priklausančiame bare rado ir paėmė butelį su pažeistu sandarinimo žiedu, ant kurio etiketės kirilica užrašyta „Chliebnaja sleza čistaja vodka 40 %“, kuriame buvo alkoholio kvapą turintis skystis (b. l. 48). Butelis buvo paimtas ir aprašytas 2014 m. balandžio 10 d. Daiktų ir dokumentų paėmimo protokole (b. l. 50). 2014 m. balandžio 16 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvadoje Nr. 50-5-ISI-395 nustatyta, kad 2014 m. balandžio 10 d. Daiktų ir dokumentų paėmimo protokole nurodytame butelyje buvęs skystis nėra gamykliniu būdu pagaminta degtinė, atitinkanti butelio etiketėje nurodytos degtinės fizikinius-cheminius rodiklius, o yra nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinys, kuriame tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 35,4 tūrio procentų, tūris 479 kubiniai centimetrai (b. l. 54). Barmenė 2014 m. balandžio 10 d. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pareiškėjui priklausančiose patalpose rastą butelį falsifikuotos degtinės buvo įsigijusi savo reikmėms. Dėl mažo uždarbio ji pardavinėjo kontrabandines cigaretes ir degtinę, tokiu būdu gaudama papildomas pajamas (b. l. 56). Barmenei 2014 m. balandžio 23 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 45AN-11085849-14 (b. l. 40). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato 2014 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 50-47-S-3525 Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas buvo informuotas, dėl ekonominės sankcijos taikymo pareiškėjui (b. l. 36). Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjui surašė protokolą Nr. ATK2-067 dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 2 dalies 6 punkto pažeidimų (b. l. 34). 2014 m. gegužės 22 d. atsakovas priėmė ginčijamą nutarimą Nr. ATK2-55/14, kuriuo pareiškėjui už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 2 dalies 6 punkto pažeidimus skirta 25 500 Lt bauda (b. l 64-68).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytus faktus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, o ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjas gali būti atsakingas už jo darbuotojos veiksmus pareiškėjui priklausančiose patalpose darbo metu disponuojant falsifikuotais alkoholiniais gėrimais.

Teismas pažymėjo, kad, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo atžvilgiu yra priėmęs 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1546/2014, kurioje buvo padarytas analogiškas Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto, 2 dalies 6 punkto pažeidimas. Kaip ir šioje byloje, pareiškėjas toje byloje teigė, kad draudžiamą veiką padarė pareiškėjo darbuotoja, todėl už šią veiką pareiškėjas negali būti baudžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo (bylai aktuali 2013 m. gegužės 5 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama falsifikuotus alkoholio produktus, o 17 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama falsifikuotus alkoholio produktus.

Kiek tai susiję su ūkio subjekto atsakomybe už Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo suformuotoje praktikoje yra nurodęs, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010). Be to, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nurodė, kad ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys (darbuotojai ir kt.) buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse.

Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimai. Šiuo aspektu Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir 2 dalies 6 punkto nuostatose yra įtvirtintas aiškus draudimas, tuo tarpu vien tai, kad įstatyme aiškiai nėra nurodyta, kokių konkrečiai priemonių turi imtis ūkio subjektas, savaime neleidžia teigti esant legislatyvinę omisiją ir, įvertinus konkrečios bylos faktines aplinkybes, priimti sprendimą.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alika“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90-92), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą ir 2014 m. gegužės 22 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimą Nr. ATK2-55/14 dėl 25 500 Lt baudos skyrimo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjui negali būti taikomos ekonominio poveikio sankcijos, numatytos įstatyme, kadangi falsifikuotos degtinės gaminiais minėtame bare iš viso neprekiaujama, jam minėtas butelis falsifikuotos degtinės nepriklauso, todėl jis nėra atsakingas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, pareiškėjo nuomone, už juos atsako pati barmenė Z. M.. Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini) falsifikuotos degtinės butelį laikė ne UAB „Alika“, o barmenė Z. M.. Būtent ji padarė draudžiamas veikas, numatytas AKĮ. Minėtas butelis falsifikuotos degtinės UAB „Alika“ niekada nepriklausė ir apie jo egzistavimą UAB „Alika“ nežinojo. UAB „Alika“, elgdamasi ypač atidžiai, ne kartą savo darbuotojus yra informavusi, kad laikytųsi Alkoholio kontrolės įstatymo, Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų prekiaujant įmonės baruose. Baruose periodiškai vykdomos revizijos ir patikrinimas, siekiant ne tik nustatyti prekių likučius, bet ir surasti galimai neteisėtai pačių barmenių prekiaujamus produktus, imamasi įvairių prevencinių priemonių, tokių, kaip neplanuoti patikrinimai, personalo susirinkimų metu aiškinami įstatymų reikalavimai.

2. Pareiškėjo manymu, atsakomybės perkėlimas jam (bendrovei) už fizinio asmens padarytus teisės pažeidimus prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams, kurių turi laikytis visi subjektai, vykdydami savo veiklą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekiant juridiniam asmeniui paskirti ekonominę sankciją už neveikimą, turi būti laikomasi inter alia tokių pat principų, kaip ir baudžiamajame procese (2004 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-955/2007). Atitinkamai šioje byloje taip pat yra svarbūs baudžiamojoje teisėje suformuoti atsakomybės už neveikimą principai. Formaliose sudėtyse išskirtini: a) asmens pareigos veikti (turi būti teisinė asmens pareiga, t. y. konkreti pareiga, kaip tam tikroje situacijoje privalu veikti, turi būti suformuluota teisės aktuose) ir b) atitinkamos galimybės asmeniui veikti (privalu nustatyti, ar asmuo konkrečioje situacijoje galėjo veikti taip, kad išvengtų pažeidimo) principai. Todėl asmens nubaudimas be kaltės reikštų objektyvųjį pakaltinimą, kuris yru nesuderinamas su teisinės valstybės pamatiniais dėsniais ir visuotinai pripažintais žmogaus teisių gynimo principais. Pareiškėjo manymu, ir šiuo atveju turi būti remiamasi Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija bei iš jos kylančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškinami trauktino administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-216/2011). Šis principas turi būti taikomas ir sprendžiant ekonominės sankcijos skyrimo juridiniam asmeniui klausimą ir visos nurodytos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai. Pareiškėjo manymu, juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jei jo atstovas, padaręs pažeidimą, veikė intra vires, t. y. pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog „ūkio subjekto darbuotojų, kurie pagal atitinkamas darbo sutartis darbdavio vardu vykdo šią veiklą vykdoma veikla laikytina paties ūkio subjekto veikla“, atsakomybė juridiniam asmeniui gali kilti tik tuomet, jei fizinis asmuo veikia juridinio asmens vardu.

3. Taigi, šiuo atveju būtina nustatyti, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių užkirsti kelią pardavėjų veiksmams, kurie pažeistų Alkoholio kontrolės įstatymą. Tokių aplinkybių atsakovas netyrė, tik formaliai nurodė, kad bendrovė yra kalta dėl nepakankamos savo darbuotojų kontrolės. Šiuo aspektu kyla klausimas, kas yra pakankama kontrolė. Pardavėja buvo supažindinta su reikalavimu laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, bendrovė savo darbuotojus nuolat instruktuodavo, atlikdavo neplaninius patalpų tikrinimus. Kitokios kontrolės (darbuotojų asmens kratos ir pan.) bendrovė imtis negali. Šiame kontekste būtina nustatyti, ar bendrovės taikytos priemonės buvo pakankamos tam, kad užkirstų kelią barmenės padarytam pažeidimui. Jei jos buvo pakankamos, tokiu atveju bendrovės atsakomybė, remiantis inter alia tokiais pat principais, kaip ir baudžiamajame procese, negali kilti ir atsakomybė, o ekonominės sankcijos negali būti taikomos. Pareiškėjas atliko visus įmanomus veiksmus, tam, kad jo darbuotojai laikytųsi Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, todėl jam ekonominės sankcijos, numatytos šiame įstatyme, negali būti taikomos.

4. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kuriame šis yra nurodęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2000 m. birželio 22 d. nuturimai). Šioje byloje keltina legislatyvinės omisijos problema, kadangi Alkoholio kontrolės įstatymas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama šio įstatymo 17 straipsnio taikymo praktika nenumato teisinio reguliavimo, priemonių, kurios turėtų būti laikytinos pakankamomis, siekiant užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai nepažeidinėtų Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio reikalavimų. Tokia padėtis sudaro prielaidas taikyti juridiniam asmeniui ekonomines sankcijas, neatsižvelgiant į jo kaltę, už bet kokį jo darbuotojo padarytą įstatymo pažeidimą, o tai prieštarautų bendrajam teisės (lot. nulla poena sine culpa) principui, jog nėra atsakomybės be kaltės.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 109-110), prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų, dėl ko apeliaciniame skunde iš esmės vadovaujantis tapačiais motyvais kaip ir pirminiame skunde turėtų būti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Departamento nutarimas taikyti ekonomines sankcijas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia panašius argumentus kaip ir pirminiame skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Naujų argumentų apeliaciniame skunde nepateikia, skundas iš esmės yra nemotyvuotas, parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone ir tapačiais teiginiais, todėl darytina išvada, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

2. Departamentas išsamią poziciją yra išdėstęs ginčijamame 2014 m. gegužės 22 d. nutarime Nr. ATK2-55/14 ir pirminiame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-106/2011 priimtoms išvadoms, kurios aplinkybės iš esmės yra identiškos nagrinėjamam pareiškėjo atvejui. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad „Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pažeidimą įrodo Tarnybos surinkti įrodymai, be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pažeidimo fakto neginčija (neginčija protokole nurodytų aplinkybių), tačiau neigia atsakomybę už padarytus pažeidimus, siekia atsakomybės naštą perkelti pardavėjos <...> atžvilgiu. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ekonominės sankcijos už Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų draudimų pažeidimą skiriamos įmonėms, t. y. pažeidimo subjektas yra būtent įmonė“.

4. Dėl analogiško pobūdžio Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu jau yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1546/2014, kurioje pareiškėjas vadovavosi analogiškais apeliacinio skundo motyvais ir argumentais kaip ir šioje byloje, tačiau pareiškėjo apeliacinį skundą minėtas teismas atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja ir kitai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai panašaus pobūdžio bylose, pvz., 2015 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-281-261/2015, 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1230/2014, 2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1906/2014, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1183/2013.

6. Visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai pateikia tuos pačius argumentus dėl aptariamo Departamento nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl teismas atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindinius argumentus, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų.

Pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindinis argumentas grindžiamas nesutikimu dėl pritaikytos sankcijos, kai yra įrodyta, jog pažeidimą padarė įmonės darbuotoja, veikdama savo nuožiūra.

Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą vertina kaip nepagrįstą ir pažymi, kad juridiniam asmeniui atsakomybė gali būti taikoma tada, kai teisės pažeidimą padaro įmonės atstovai, valdymo organai ar jos darbuotojai, veikiantys įmonės vardu ar jo interesais.

Byloje įrodyta, kad 2014 m. balandžio 10 d. apie 09.00 val., patikrinimo metu, dirbant barmenei Z. M., pareiškėjui priklausančiame bare buvo rastas falsifikuotas alkoholio produktas (b. l. 54). Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir 17 straipsnio 2 dalies 6 punktas (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti ir laikyti tokius alkoholio produktus.

Nors barmenė Z. M. prisipažino, kad įmonei priklausančio baro patalpose rastą butelį falsifikuotos degtinės buvo įsigijusi savo reikmėms ir jį pardavinėjo, siekdama gauti papildomų pajamų, tai nešalina įmonės atsakomybės. Draudžiamas alkoholinis produktas buvo laikomas įmonei priklausančiame bare, baras buvo naudojamas kaip prekybos vieta ir tai patvirtina, kad įmonės darbuotoja veikė įmonės vardu, prekiaudama draudžiamu alkoholiniu produktu.

Mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Nesiėmus tokių priemonių ir dėl to padarius teisės pažeidimą, jis pripažintinas padarytu pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kalte.

Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 17 straipsnio 2 dalies 6 punkte, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami bauda.

Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 9 dalį įmonė – Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas užsienio juridinio asmens filialas.

Pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų, numatytų AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 17 straipsnio 2 dalies 6 punkte, subjektas yra įmonė, kuri nustatyta tvarka įregistruota ir turinti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Lietuvos Respublikoje, bet ne fizinis asmuo.

Tokiu būdu, pareiškėjui bauda dėl jo padarytų pažeidimų galėjo būti paskirta kaip juridiniam asmeniui.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino paskirtos baudos teisėtumą pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, nes jis yra padaryto pažeidimo subjektas.

Pareiškėjas taip pat šioje byloje kelia legislatyvinės omisijos problemą, kadangi, jo manymu, Alkoholio kontrolės įstatymas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama šio įstatymo 17 straipsnio taikymo praktika nenumato teisinio reguliavimo, priemonių, kurios turėtų būti laikytinos pakankamomis, siekiant užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai nepažeidinėtų Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio reikalavimų.

Dėl šio apeliacinio skundo argumento pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje legislatyvine omisija laikoma tokia teisės spraga, kai teisės akte (jo dalyje) nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas tam tikrų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas, kuris, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama Konstitucijoje (kitame aukštesnės galios teisės akte) (žr. 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 9 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimus).

Pareiškėjas nenurodė aukštesnės galios teisės akto imperatyvios normos, įpareigojančios nustatyti, jo manymu, teisinį reguliavimą, būtiną užtikrinti atsakomybei dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamos bylos apimtyje taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad tokia norma yra būtina, todėl teismui nekyla abejonių dėl atsakomybę nustatančių aktų teisėtumo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas