2013-11-06 Nr. AB-7563-3-61-3-01410-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-649/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01410-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RadioSolis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RadioSolis“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl žalos atlyginimo, akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RadioSolis“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „RadioSolis) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 29-36), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) 2013 m. kovo 27 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 27 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančioje neintegruoto tipo saulės elektrinių pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas, EEĮ) 78 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013, teismas padarė išvadą, jog ginčus dėl tarifų taikymo privaloma išankstine ne teisme tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Teismas pažymėjo, kad minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje priėmimo klausimas, todėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, ja vadovavosi. Taip pat teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai, jog ikiteisminė tvarka jo keliamam ginčui netaikytina, patvirtina, kad pareiškėjas privaloma ikiteismine tvarka nesinaudojo.

Todėl, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 27 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsisakyta priimti. Atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, atsisakyta priimti ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, kadangi visi reikalavimai yra tarpusavyje susiję, todėl turėtų būti nagrinėjami kartu.

II. Pareiškėjas UAB „RadioSolis“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 66-70), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino EEĮ 78 straipsnio 4 dalies nuostatas, iš esmės nesigilino į šioje teisės normoje įtvirtintos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos paskirtį ir esmę bei sukeliamas pasekmes, todėl nepagrįstai sprendė, kad šioje byloje yra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (toliau – ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, AIEĮ). Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat nustato energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis (AIEĮ 1 str. 1 d.). Taigi, AIEĮ yra lex specialis tiek EEĮ, tiek ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) atžvilgiu. AIEĮ 64 straipsnio („Skundų nagrinėjimas“) 1 dalyje numatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine neprivaloma skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl elektros tinklų operatorių, šilumos tiekėjų ir dujų sistemų operatorių veiksmų ar neveikimo, kreipiantis dėl šių asmenų įrenginių prijungimo prie atitinkamų tinklų ar sistemų, prijungiant įrenginius, priimant pagamintą energiją į energetikos tinklus ar sistemas ir (ar) vykdant kitas šio įstatymo nustatytas pareigas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu energijai gaminti. Taigi, AIEĮ apskritai nenumato, kad kokie nors ginčai, kylantys iš šio įstatymo reglamentavimo srities, turi būti privalomai nagrinėjami ikiteismine tvarka. Antra vertus, AIEĮ aiškiai atskleidžia, tarp kokių subjektų ginčai gali būti nagrinėjami neprivaloma ikiteismine tvarka – tai ginčai tarp suinteresuotų asmenų (elektros iš atsinaujinančių išteklių gamintojų, kaip kad nagrinėjamu atveju) ir elektros tinklų operatorių, bet ne ginčai tarp Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, ir elektros gamintojų. Darytina išvada, kad jeigu įstatymų leidėjas būtų siekęs tokio pobūdžio ginčams nustatyti privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, tai tokios nuostatos expresis verbis būtų įtvirtintos AIEĮ.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja ginčus tarp vartotojų ir energetikos įmonių. EEĮ 78 straipsnio 4 dalis numato, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir (ar) elektros energijos pirkimu-pardavimu.

EEĮ 78 straipsnio 1 dalis numato, kad tokio pobūdžio skundai ir ginčai nagrinėjami Energetikos įstatyme ir šiame įstatyme nustatyta tvarka. Atitinkamai EĮ 34 straipsnio 3 dalis nustato, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo.

Lingvistiškai, sistemiškai ir logiškai aiškinant minėtas teisės normas, darytina neabejotina išvada, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus ir ginčus, kilusius vartojimo bei komerciniuose santykiuose dėl energetikos įmonių veikų. Tokią išvadą patvirtina ir Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1, 8.3, 8.5, 8.7, 26.3, 44, 64 punktai. Taigi, teisės aktai nustato aiškų subjektų ratą, kurių ginčus privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja Komisija.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo teisiniuose santykiuose yra ne elektros vartotojas (EEĮ 2 str. 48 d.; EĮ 2 str. 19 d.), bet elektros energijos gamintojas (EEĮ 2 str. 12 d.), o Energetikos ministerija nėra energetikos įmonė (EEĮ 2 str. 5 d.) ir ne elektros energijos rinkos dalyvė apskritai (EEĮ 2 str. 15 d.). Kitaip tariant, Komisija nėra kompetentinga nagrinėti elektros energijos gamintojų ir viešojo administravimo subjekto – Energetikos ministerijos – ginčų.

EEĮ 78 straipsnio 4 dalyje numatyta privalomo ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra taikoma ginčams dėl fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo. Nagrinėjamu pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino, kokios būtent kainos ir tarifai yra turimi omenyje šioje teisės normoje. EEĮ vartojamų sąvokų „kainos“ ir „tarifai“ esmę atskleidžia sisteminė EEĮ 67 straipsnio ir kitų įstatymo nuostatų (pvz.: EEĮ 41 str. 1 d., 44 str. 1 d. 3-4 p., 49 str. 2 d. 3-4 p., 51 str. 1 d. 3 p., 69 str. ir kt.) analizė. EEĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir nepriklausomų tiekėjų parduodamos elektros energijos ir rezervinės galios kainos nereguliuojamos. EEĮ 67 straipsnio 2 dalis numato, kad perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainos reguliuojamos Komisijai nustatant viršutines kainų ribas. Konkrečias perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomenines elektros energijos kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugos teikėjas. Taigi, EEĮ reglamentuoja tik parduodamos elektros energijos, rezervinės galios, perdavimo, skirstymo, visuomeninio teikimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas bei tarifus. Tuo tarpu fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas yra atskiras institutas, kurio EEĮ apskritai nereglamentuoja. EEĮ 14 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta blanketinė norma, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas elektros energijai gaminti gali būti skatinamas šiame įstatyme ir AIEĮ nustatyta tvarka, sąlygomis ir apimtimi. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, vadovaudamasi EEĮ ir AIEĮ reikalavimais, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės turi būti taikomos laikantis nediskriminavimo ir skaidrumo principų, atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Kaip ne kartą minėta, fiksuotą elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifą įtvirtina ir jo taikymo tvarką bei sąlygas reglamentuoja AIEĮ (AIEĮ 2 str. 27 d., 3 str. 2 d. 1 p., 20 str.). Todėl darytina išvada, kad ginčai dėl fiksuoto energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo nepatenka į EEĮ 78 straipsnio 4 dalies reglamentavimo apimtį.

Skundžiama nutartimi teismas iš esmės pakeitė bylos teismingumą. Pagal EĮ 34 straipsnio 16 dalies nuostatas, ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Kitaip tariant, pareiškėjui laikantis teismo nurodomos ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarkos, vėliau ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos, o ne administraciniame teisme.

Tokią EEĮ 78 straipsnio 4 dalyje numatytų ginčų nagrinėjimo eigą patvirtina ir teismų praktika (žr., pvz., 2013 m. gegužės 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-278/2013; 2013 m. vasario 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-208/2013; 2012 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. 1-3229-426/2012; 2012 m. liepos 24 d. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartį Nr. 3-66-3-00057-2012-5; 2012 m. liepos 25 d.

Specialiosios teisėjų kolegijos nutartį Nr. 3-66-3-00070-2012-0). Tačiau, remiantis ABTĮ 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių, t. y. ginčai dėl teisės viešojo administravimo srityje, priskirtini administracinių teismų kompetencijai. Pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 str. 2 d.) (žr., pvz., 2012 m. liepos 31 d.

Specialiosios teisėjų kolegijos nutartį Nr. 2-02-3-10943-2011-8; 2012 m. kovo 21 d. nutartį Nr. 2-10-3-00951-2011-5; 2012 m. kovo 29 d. nutartį Nr. 2-683-568/2012). Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs grynai iš administracinių teisinių santykių – pareiškėjas ginčija individualų administracinį aktą (jo dalį) ir prašo priteisti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.). Kitaip tariant, tarp pareiškėjo ir atsakovų nagrinėjamu atveju susiklostė administraciniai teisiniai santykiai, o ginčams, kylantiems iš šių santykių, nėra taikytina EEĮ 78 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka.

Ginčas neturi jokių civilinio ginčo požymių, dėl kurių jis turėtų būti „perkeliamas“ bendrosios kompetencijos teismui.

Komisija taip pat laikosi pozicijos, kad ji nėra kompetentinga nagrinėti šį ginčą. Kaip matyti iš Komisijos 2013 m. balandžio 10 d. rašto Nr. R2-1121 (Priedas Nr. 1), jame Komisija nurodė, kad įstatymų leidėjas nustato tokius Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ikiteismine privalomo ginčo nagrinėjimo tvarka nagrinėjamų skundų ir ginčų požymius: visų pirma, minėti teisės aktai aiškiai ir nedviprasmiškai išskiria vartotojus ir energetikos įmones kaip subjektus, kuriems yra taikoma išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka; antra, minėti teisės aktai įtvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nagrinėjamų skundų ir ginčų objektą, t. y. energetikos įmonių veikimas ar neveikimas, kuris ikiteisminio skundo ar ginčo nagrinėjimo metu yra vertinamas pagal EĮ 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą Komisijos kompetenciją. Atsižvelgusi į šiuos argumentus, Komisija padarė aiškią išvadą, kad ji išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus ir ginčus, kilusius vartojimo komerciniuose santykiuose dėl energetikos įmonių veikų. Komisija taip pat pažymėjo, kad šis ginčas yra kilęs dėl Energetikos ministerijos išduotų leidimų gaminti elektros energiją, t. y. dėl centrinio valstybinio administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto. Komisija pabrėžė, kad ji nėra įgaliota vykdyti kitų valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų teisėtumo kontrolės, todėl ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių, nepatenka į Komisijoje nagrinėjamų skundų ir ginčų dalyką. Išplėstinis Komisijos įgaliojimų traktavimas pažeistų teisėtumo principą, reiškiantį, kada viešojo administravimo subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų, bei nepiktnaudžiavimo valdžia principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą, neturint tam suteiktų įgaliojimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atsisakė priimti skundą, iš esmės konstatavęs, kad pareiškėjas nesilaikė šiai bylų kategorijai Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, t. y. nesikreipė į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją.

Įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos pardavimui taikomo tarifo, atsižvelgusi į ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 2 dalies nuostatas bei įvertinusi šioje administracinėje byloje keliamus reikalavimus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo šioje byloje inicijuojamam ginčui taikytina privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje. Šią išvadą patvirtina sisteminė teisės aktų nuostatų analizė.

Pagal Energetikos įstatymo (2012 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnio 3 dalį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Elektros energetikos įstatymo (2013 m. kovo 1 d. redakcija) 78 straipsnio 4 dalyje, numatančioje, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal kompetenciją nagrinėja skundus ir ginčus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo skirstant, perduodant ir tiekiant elektros energiją, dėl teisės elektros energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prijungimo prie elektros tinklų, elektros energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, taip pat elektros energijos vartotojų ir fizinių asmenų skundus ir ginčus, susijusius su paslaugomis elektros energetikos sektoriuje ir (ar) elektros energijos pirkimu-pardavimu.

Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja inter alia vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo dėl Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamų teisinių santykių kategorijų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptariamu atveju ginčas kilęs dėl saulės energijos gamybos tarifų nustatymo, kurį reglamentuoja ir specialusis – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas. Pagal šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo 1 d. redakcija), Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine neprivaloma skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl elektros tinklų operatorių, šilumos tiekėjų ir dujų sistemų operatorių veiksmų ar neveikimo, kreipiantis dėl šių asmenų įrenginių prijungimo prie atitinkamų tinklų ar sistemų, prijungiant įrenginius, priimant pagamintą energiją į energetikos tinklus ar sistemas ir (ar) vykdant kitas šio įstatymo nustatytas pareigas, susijusias su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu energijai gaminti. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai pateikti skundai nagrinėjami Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 64 str. 2 d.). Kaip matyti iš nurodytos normos ir kitų šio įstatymo nuostatų, šis įstatymas taip pat nenumato šioje administracinėje byloje inicijuojamo ginčo privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ginčai, kylantys tarp Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjektas, ir pareiškėjo dėl elektros energijos pardavimui taikomo tarifo nustatymo, į ginčų kategoriją, kuriai taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, nepatenka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog įstatymų nuostatos, nustatančios privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, negali būti aiškinamos plečiamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-148/2013), išplečiant įstatymų numatytą tokių ginčų ratą.

Papildomai pastebėtina, jog tokį aiškinimą pagrindžia ir tai, kad Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje skundai ir ginčai nagrinėjami laikantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 (2012 m. rugsėjo 15 d. redakcija) patvirtinto Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo reikalavimų. Aprašo 1 punktas numato, jog jis inter alia reglamentuoja vartotojų ir energetikos įmonių skundų ir ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo nagrinėjimą Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje nagrinėjami skundai − asmenų rašytiniai kreipimaisi į Komisiją, kuriuose nurodoma, kad yra pažeistos jų teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti, yra nagrinėjami Aprašo IV skyriaus numatyta tvarka (Aprašo 8.7 p.). Aprašo 8.8 punktas įtvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nagrinėjamų ginčų sampratą ir numato, jog tai yra pareiškėjo ir skundžiamos įmonės konfliktas, kuris grindžiamas pažeistais teisiniais interesais. Skundžiama įmonė šiame kontekste suprantama būtent kaip energetikos įmonė, vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo įmonė, dėl kurių veiksmų ar neveikimo yra pateiktas skundas arba kilęs ginčas (Aprašo 8.5 p.). Aprašo V skyrius detalizuoja tokių ginčų sprendimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarką ir įtvirtina, kad asmuo, manantis, kad skundžiama įmonė pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, ir ketinantis dėl kilusio ginčo nagrinėjimo kreiptis į komisiją, prieš kreipdamasis į ją privalo raštu kreiptis į skundžiamą įmonę, nurodydamas ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą (Aprašo 64 p.). Asmuo, gavęs neigiamą ar kitokį jo netenkinantį skundžiamos įmonės atsakymą, per 6 mėnesius nuo skundžiamos įmonės atsakymo gavimo dienos turi teisę kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, pateikdamas prašymą išspręsti ginčą (Aprašo 67 p.).

Aprašo 127 punktas expressis verbis numato, jog kreipimasis į teismą po Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo dėl ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Ginčo šalys per 30 dienų nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

Taigi, iš nurodytų nuostatų matyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo, paprastai kylančius iš vartojimo, civilinių teisinių santykių. Tokių ginčų pobūdis lemia ir įtvirtintą jų nagrinėjimo tvarką, kreipimąsi į tam tikros kompetencijos teismą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, jog pareiškėjas inicijuoja ginčą, prašydamas panaikinti administracinį aktą – atsakovo Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 27 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; įpareigoti atsakovą Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 27 d. išduotame leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1221 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, žalą, apskaičiuotą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę už laikotarpį nuo skundžiamo akto priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, nagrinėjamu atveju ginčas kyla administracinių teisinių santykių srityje ir inicijuojamas ginčas neatitinka ginčų, kuriuos nagrinėja privaloma ikiteismine tvarka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, sąvokos (Aprašo 8.5, 8.8 p.), t. y. šiuo atveju ginčas kyla tarp pareiškėjo, juridinio asmens, elektros energijos gamintojo, ir Energetikos ministerijos, veikiančios kaip viešojo administravimo subjektas. Tokio pareiškėjo inicijuojamo ginčo pobūdis neatitinka Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalyje, Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, Apraše numatyto teisinio reguliavimo dėl išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 17 dalis apibrėžia administracinių ginčų sąvoką, numatant, kad inter alia tai yra asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo inicijuojamas ginčas atitinka iš esmės šią sąvoką ir, remiantis nurodytais argumentais, tokiam ginčui nėra taikytina privaloma išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje.

Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai iš esmės atspindi šiuo klausimu vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2013 m. sausio 1 d. redakcija) 33 straipsnio 4 dalimi, turi vadovautis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-672/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-656/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-637/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-634/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-616/2013, 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-612/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-560/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-558/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-615/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-618/2013, 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-654/2013, 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-557/2013, 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-617/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti nuo vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir ja vadovaujasi.

Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui yra taikytina privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje, ir, nesant duomenų dėl kreipimosi į ją, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RadioSolis“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virgilijus Valančius