2013-05-23 Nr. AB-1987-3-61-3-01781-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-1037/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01781-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti 2010 m. gegužės 14 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Vidaus reikalų ministerija) sprendimą Nr. 1D-3820-2; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 1 201,5 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 3) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nepažeidžia atitinkamų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatų, taip pat, ar Laikinasis įstatymas ta apimtimi, kuria nenumato pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nurodė, kad 2000 m. gegužės 30 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. 2010 m. vasario 28 d. atsakovas Vidaus reikalų ministerija išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją, todėl pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį. 2010 m. gegužės 25 d. gavo atsakymą, kad pensijos dalis jam nebus grąžinta. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d.

Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Pareiškėjas mano, kad šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių kylantys imperatyvai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatant tam tikrą pensiją įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš minėto Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Asmens nuosavybės teisė yra ginama ir tarptautinės teisės aktais. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus) ir kt.

Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą ydingą teisinį reguliavimą ir dėl Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (atstovaujamos Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20–22) nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pažymėjo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų, taip pat nuo senatvės pensijos. Šios pensijos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, nukentėjusiems asmenims - kaip kompensacija, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Valstybė moka šias pensijas atsižvelgdama į savo biudžeto lėšų išteklius ir finansinį pajėgumą. Pensijų perskaičiavimo mechanizmas buvo pasirinktas atsižvelgiant į asmenų padėtį, gaunamas pajamas ir įvertinus pasekmes bei siekiant užtikrinti visų asmenų orumo, lygiateisiškumo, proporcingumo bei teisingumo principus. Kadangi Konstitucinio Teismo doktrina dėl pensijų mažinimo yra aiški ir išsami, pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir Civilinis Kodeksas) nustatyta, o taip pat ir Konstitucinio Teismo praktikoje įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, pasireiškiantį įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Šiuo atveju veiksmų neteisėtumo faktas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo reikalauti materialinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 25–27) nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Atsižvelgiant į tai, ar asmuo pensijos gavimo periodu turi draudžiamų pajamų, atitinkamai perskaičiuojant pensiją, taikoma arba netaikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata. Pareiškėjas 2010 m. draudžiamų pajamų turėjo, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, apskaičiavus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientus ir juos pritaikius, jam buvo išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl 2010 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. lD-3820-(2) yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų būvimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–31) nurodė, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 16445 nuo 2000 m. balandžio 29 d. buvo paskirta 1 976,16 Lt pensija už tarnybą. Pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8. Pritaikius šį koeficientą, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pareiškėjo pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir nustatytas 1 580,93 Lt pensijos dydis (1 976,16 x 0,8 = 1 580,93). Kadangi 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. sausio 1 d. redakcija), pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, jo pensijos skaičiavimui buvo pritaikytas ir 0,49 koeficientas, todėl už 2010 m. sausio mėnesį jam buvo išmokėta 774,66 Lt dydžio pensija (1 580,93 x 0,49 = 774,66). Tokio pat dydžio pensija pareiškėjui buvo išmokėta ir už 2010 m. kovo–birželio mėnesius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 2 022,54 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitoje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 16445 nuo 2000 m. balandžio 29 d. pareiškėjui paskaičiuota ir mokama 1 634,67 Lt pensija (b. l. 6). Iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjas gavo 1 790,35 Lt pensiją bei valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą - 185,81 Lt, o nuo 2010 m. vasario mėnesio šį priedą sudarė 360 Lt (b. l. 55). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jo gauta pensija buvo mažinama atsižvelgiant į gaunamų draudžiamų pajamų dydžius (b. l. 55). Pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijai pateikė 2010 m. kovo 26 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, nurodė, kad 2010 m. vasario mėnesį gavo 1 380 Lt mažesnę pensiją ir prašė šią nepriemoką išmokėti bei toliau mokėti jam paskirto dydžio pensiją (b. l. 33). Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1D-3820 (2), nurodė, kad pensija jam yra paskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo jį tenkinti (b. l. 32).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų.

Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes, įgyvendinus šią jų teisę, jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog kai pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, 2010 m. sausio 1 d. dienai pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 1 790,35 Lt, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius pensijos perskaičiavimo koeficientą, nustatytą pagal šio įstatymo 1 priede esančią formulę, buvo sumažintas iki 1 580,93 Lt, kuris, atsižvelgus į tai, kad 2010 m. jis turėjo draudžiamų pajamų, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę apskaičiavus pensijai taikytiną koeficientą, dar kartą sumažintas ir 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 774,66 Lt pensija (b. l. 55). Kaip matyti iš 2010–2012 m. pareiškėjo gautos pensijos paskaičiavimo lentelės, atsižvelgiant į jo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžius, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, jam pensijos dydis buvo mažinamas dar ir vasario bei gegužės–rugpjūčio mėnesiais, t. y. už sausio–vasario mėnesius bei gegužės–rugpjūčio mėnesius pareiškėjui šiuo pagrindu nebuvo išmokėta 2 022,54 Lt ((1 580,93 + 1 720,28) - (774,66 + 842,94) = 1 683,61; (1 433,18 x 3 + 1 720,28) + (1 399,79 + 1 342,60 + 1 361,52 + 1 576,98) = 338,93; 1 683,61 + 338,93 = 2 022,54)) (b. l. 55).

Teismo vertinimu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui, kaip dirbančiam pensininkui, paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai. Kadangi ši pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, nes pastarasis priimdamas sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 2 022,54 Lt, priteisiama pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, tuo pačiu ir pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko asmens teisių lygiateisiškumas, dirbančių ir nedirbančių pensininkų nediskriminavimas, užtikrinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3820 (2), kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą mokėti jam paskirtą 1 976,16 Lt pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, teismas netenkina, kadangi atsakovas ginčo sprendimą priėmė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, kurie neteko galios tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Teismui pripažinus, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis antrą kartą buvo sumažintas nepagrįstai ir iš valstybės priteisus 2 022,54 Lt dydžio nepriemoką, ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3820 (2) panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje netenkintas.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 74–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo E. K. skundo reikalavimo pakeisti ir jį atmesti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl teismas nepagrįstai priteisė už atitinkamą laikotarpį pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki jo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 15 d. raštu Nr. 11PP(P)-513 (b. l. 80) prisidėjo prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pateikto apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui E. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Nustatyta, kad atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, apskaičiavo pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikęs minėtą koeficientą, atsakovas perskaičiavo pensijos dydį ir pareiškėjui priklausančią valstybinę pensiją 2010 m. sausio mėn. sumažino nuo 1 976,16 Lt iki 1 580,93 Lt; 2010 m. vasario-kovo mėn. – nuo 2 150,35 Lt iki 1 720,28 Lt; 2010 m. balandžio mėn. – nuo 1 958,35 Lt iki 1 566,68 Lt; 2010 m. gegužės-liepos mėn. – nuo 1 790,35 Lt iki 1 433,18 Lt; 2010 m. rugpjūčio mėn. – nuo 2 150,35 Lt iki 1 720,28 Lt. Kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, 2010 m. vasario 23 d. sąrašą pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pagal šio įstatymo 2 priede nustatytą tvarką apskaičiavo perskaičiuotai pensijai taikytiną koeficientą (K = 0,49) ir pareiškėjo pensiją 2010 m. sausio mėn. sumažino nuo 1 580,39 Lt iki 774,66 Lt; 2010 m. vasario mėn. – nuo 1 720,28 Lt iki 842,94 Lt; 2010 m. gegužės mėn. – nuo 1 433,18 Lt iki 1 399,79 Lt; 2010 m. birželio mėn. – nuo 1 433,18 Lt iki 1 342, 60 Lt; 2010 m. liepos mėn. – nuo 1 433,18 Lt iki 1 361,52 Lt; rugpjūčio mėn. – nuo 1 720,28 Lt iki 1 576,98 Lt.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė 2 022,54 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus ir atsižvelgdamas į tai priteisė pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį iš atsakovo Lietuvos valstybės, o ne solidariai iš Lietuvos valstybės ir Vidaus reikalų ministerijos, kaip reikalavo pareiškėjas.

Be to, nors pareiškėjas prašė sumažintą pensiją priteisti iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. Toks teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas byloje esančiais duomenimis. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie pareiškėjo 2010-2012 m. pensijos dydį, pareiškėjui pensija Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo mažinama būtent iki 2010 metų rugsėjo mėnesio (b. l. 55). Remiantis minėtoje pažymoje esančiais duomenimis nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2010 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjui turėjo būti išmokėta 9 321,03 Lt suma, tačiau išmokėta tik 7 298,49 Lt. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi 2 022,54 Lt valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Kitaip tariant, teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Šios nuostatos taip pat galioja skiriant ir mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti. Kadangi teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 d. 1 p.). Tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas.

Kaip matyti, teismas priteisė „iš Lietuvos valstybės 2 022,54 Lt (du tūkstančius dvidešimt du litus, 54 ct) E. K.“. Konstatuotina, jog toks teismo nurodymas neatitinka anksčiau paminėtų reikalavimų. Teismo sprendime nenurodyta už ką teismas priteisė pareiškėjui 2 022,54 Lt sumą, taip pat nenurodytas konkretus laikotarpis, už kurį pareiškėjui priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis, nenurodyta institucija, atstovaujanti Lietuvos valstybę. Teismų praktikoje pripažįstama, jog valstybę bylose atstovauja ta institucija, kurios veiksmai skundžiami (nagrinėjamu atveju – vidaus reikalų ministerija). Dėl minėtų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl 2 022,54 Lt priteisimo pareiškėjui E. K. keistina, ją patikslinant.

Su atsakovo teiginiu, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui, nes šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 priimtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta, siekiant suteikti didesnę paramą už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei. Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Todėl aiškinimas, kad asmuo, kuris dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo patyrė turtinių praradimų, neturi teisės gauti neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos, galėtų pakenkti tinkamai pareigūnų ir karių socialinei apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Valstybinių pensijų įstatymu bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo teisių negynimas (ar gynimas iš dalies) būtų susijęs su itin nepalankių padarinių veiksmingai žmogaus teisių apsaugai atsiradimu, o to teisė netoleruoja.

Taigi, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti ABTĮ 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3820-(2), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgus į nurodytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3820-(2) panaikinimo, todėl jo sprendimas šioje dalyje keistinas. Minėta, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tą Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3820-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3820-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalį, kurioje atsisakyta E. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2 022,54 Lt (du tūkstančius dvidešimt du litus 54 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė