2016-09-05 Nr. AB-16930-3-61-3-04117-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4069-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04117-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2, 66).

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 123 buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors buvo nurodęs, kad jis pats yra nerūkantis. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra specialios vietos rūkyti, todėl visi kaliniai rūko kamerose, o prižiūrėtojai į tai nereaguoja. Pasak pareiškėjo, visi jo rūbai, patalynė smirdėjo tabaku, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjo nuomone, toks elgesys prilyginamas kankinimui, dėl kurio jis jautė pyktį, diskomfortą, diskriminaciją, susirgo depresija. Pareiškėjas teigė, kad yra patyręs du infarktus, tuo tarpu būdamas kartu su rūkančiais asmenimis, jautėsi nuodijamas, buvo kenkiama jo sveikatai. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K su juo taip elgėsi tyčia ir dėl to jam buvo padaryta didžiulė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 6–8).

Paaiškino, kad laikino laikymo kameros, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi neilgiau 2 valandų, yra administraciniame pastate. Tokioje kameroje pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas iki 12.30 val., vėliau perkeltas į gyvenamąją kamerą Nr. 123. Nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose ant durų ir viduje yra iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti. Pareiškėjas buvo laikomas atsižvelgiant į jo anketoje esantį įrašą, jog jis yra nerūkantis ir nesutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas skundų dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis įstaigos administracijai neteikė. Lukiškių TI-K nuomone, atsakovo atstovo veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nurodant itin mažą laikotarpį, visiškai nepagrįstas ir neatitinka jokių proporcingumo principų. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o jo abstraktūs teiginiai negali būti pagrindu tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu (b. l. 169–172) pareiškėjo R. Č. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Lukiškių TI-K, 2014 m. rugpjūčio 29 d. kameroje Nr. 123, laikydamas pareiškėją R. Č. kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidė jo teisę į sveikatai saugią aplinką. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsniais, Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 6, 14 punktais, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2012 m. rugsėjo 1 d. redakcija) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, šio straipsnio 4 dalimi. Teismas taip pat atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją (2008 m. kovo 27 d. sprendimas Choukhovov prieš Rusiją, 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas Benediktov prieš Rusiją, 2011 m. sausio 25 d. sprendimas Elefteriadis prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 15 d. sprendimas Kalashnikov prieš Rusiją).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d.–2014 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu, būdamas nerūkančiu, buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 123 kartu su rūkančiais asmenimis – R. Ž. ir J. S. (J. S.).

2014 m. spalio 23 d. teismui pateiktame prašyme pareiškėjas pageidavo, kad R. Ž. ir J. S. teisme būtų apklausti liudytojais, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad tiek R. Ž., tiek J. S. yra paleisti į laisvę. J. S. 2015 m. gruodžio 15 d. yra paskelbta paieška, o R. Ž. gyvenamosios vietos adresas teismui nėra žinomas. Vilniaus pataisos namų nurodytu adresu teismo šaukimo R. Ž. įteikti nepavyko, savo gyvenamosios vietos nurodytas asmuo nėra deklaravęs ir niekur nedirba. Esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujantis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje vadovausis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Pažymėta, kad 2016 m. gegužės 5 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas neprieštaravo, kad bylos nagrinėjimas būtų tęsiamas neapklausiant liudytojais R. Ž. ir J. S..

Pagal atsiliepime į skundą nurodytus duomenis kameroje Nr. 123 pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. rugpjūčio 29 d.–2014 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K 2016 m. sausio 19 d. ir 2016 m. balandžio 18 d. raštai patvirtina, kad J. S. ir R. Ž. kameroje Nr. 123 buvo laikomi tik 2014 m. rugpjūčio 29 d. Daryta išvada, kad pareiškėjas su R. Ž. ir J. S. vienoje kameroje buvo laikomas tik vieną dieną – 2014 m. rugpjūčio 29 d.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2014 m. rugpjūčio 29 d. apklausos anketoje nurodė, jog yra nerūkantis. Pareiškėjo pageidavimai gyventi nerūkančių asmenų kameroje taip pat buvo užfiksuoti 2014 m. rugsėjo 11 d. ir 2013 m. gruodžio 17 d. apklausos anketose. Iš J. S. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apklausos anketos matyti, kad pastarasis, atvykęs į Lukiškių TI-K, pageidavo būti laikomas gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, R. Ž. 2014 m. rugpjūčio 29 d. apklausos anketoje taip pat nurodė, kad pageidauja būti laikomas rūkančių asmenų kameroje. Aplinkybę, jog R. Ž. rūkė, būdamas kameroje Nr. 123 kartu su pareiškėju, patvirtino ir R. Ž. 2015 m. vasario 12 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas paaiškinimas. Teismo vertinimu, nurodyti duomenys paneigia atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, kad pareiškėjas buvo laikomas atsižvelgiant į jo anketose esančius įrašus, jog jis yra nerūkantis ir nesutinka būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas neturėjo duomenų apie tai, ar E. S. būdamas kartu su pareiškėju kameroje Nr. 123 rūkė, tačiau tokia išvada yra logiška, atsižvelgiant į jo apklausos anketoje esantį įrašą apie pageidavimą būti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis. Kita vertus, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės ginčo nagrinėjimui nurodyta aplinkybė neturėjo, kadangi Lukiškių TI-K pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimą, o tuo pačiu ir neteisėtus veiksmus, patvirtino byloje nustatyta aplinkybė, jog 2014 m. rugpjūčio 29 d. R. Č., būdamas nerūkantis, kameroje Nr. 123 buvo laikytas kartu su rūkančiu asmeniu – R. Ž..

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostata. Iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjui atvykus į laisvės atėmimo įstaigą, buvo ištirta jo sveikata ir jokių sveikatos sutrikimų nenustatyta. Įrašų apie patirtus infarktus ar darytas operacijas taip pat nėra. Pareiškėjo medicininės kortelės duomenys patvirtino, kad pareiškėjas gana dažnai kreipdavosi į gydytojus, norėdamas pasimatuoti kraujo spaudimą ir skųsdamasis sutrikusiu miegu bei prasta nuotaika, dirglumu, tačiau tai iš esmės vieninteliai pareiškėjo nusiskundimai per 2013 m. spalio 28 d.–2015 m. liepos 29 d. laikotarpį. Sveikatos istorijoje nėra įrašo, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 29 d. ar vėliau kreipėsi į medikus dėl pasyvaus rūkymo sukelto sveikatos sutrikimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d. (1 dieną) buvimas kameroje su rūkančiais asmenimis turėjo itin ženklią įtaką pareiškėjo sveikatos būklei ar sukėlė kitokias neigiamas pasekmes. Kita vertus, tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi netrukus po to, kai buvo laikytas su rūkančiais asmenimis – 2014 m. rugsėjo 8 d., taip pat pakankamai intensyvus pareiškėjo dalyvavimas bylos nagrinėjimo metu, – 2014 m. spalio 23 d. atsikirtimo į atsiliepimą pateikimas, apeliacinio skundo teikimas, papildomų įrodymų rinkimas ir pateikimas teismui (R. Ž. paaiškinimų, įrodymų apie pasyvaus rūkymo žalą sveikatai), skunde ir teismo posėdžio metu išsakyti argumentai apie itin neigiamą požiūrį į tabako poveikį sveikatai, rodė, kad pareiškėjo laikymas kartu su rūkančiais asmenimis, nors ir vieną dieną, itin palietė jo vertybes bei sukėlė jautresnę nei įprasta reakciją į konstatuotus neteisėtus veiksmus, neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas pagrįstai prilygino neturtinei žalai.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką buvo pažeista Lukiškių TI-K veiksmais, jam būnant laisvės atėmimo vietoje. Pažymėta, kad pareiškėjo padėtis laisvės atėmimo įstaigoje buvo specifinė, kadangi jis iš esmės nelabai galėjo nulemti kameros, kurioje bus laikomas, parinkimą. Pareiškėjas įstaigos administracijai buvo nurodęs, kad pageidauja būti laikomas nerūkančiųjų kameroje, tačiau į jo norus nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo atstovo pažeidimo patyrė itin neigiamus emocinius išgyvenimus, kuriuos teismo vertinimu galėjo sustiprinti ir ne itin gera pareiškėjo emocinė būklė.

Kaip minėta, pareiškėjas viso laikymo laisvės atėmimo vietose metu skundėsi prasta nuotaika, nerimu ir miego sutrikimais. Kita vertus, būtina atsižvelgti į Lukiškių TI-K įvykdyto pažeidimo trukmę. Pareiškėjo teisė būti nerūkančių asmenų kameroje buvo pažeista tik vieną dieną. Be to, iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas į kamerą Nr. 123 buvo perkeltas 2014 m. rugpjūčio 29 d. 12.30, t. y. šioje kameroje buvo laikomas ne visą parą. Nurodytas laikotarpis laikytas per trumpu, kad iš esmės paveiktų pareiškėjo sveikatą ar paliktų negrįžtamą psichologinę žalą, kuri negalėtų užsimiršti per atitinkamą laikotarpį.

Duomenų, jog 2014 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjo laikymas su rūkančiais asmenimis sukėlė neigiamą poveikį jo sveikatai, byloje nėra. Pareiškėjas administracijos neprašė užtikrinti jam apsaugą nuo pasyvaus rūkymo sukeliamų pasekmių, pavyzdžiui, perkeliant jį į kitą kamerą ir tokio pobūdžio skundų neteikė. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl tyčinių atsakovo atstovo veiksmų. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, rūkantieji asmenys R. Ž. ir J. S. iš pareiškėjo kameros Nr. 123 sekančią dieną buvo iškeldinti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog byloje konstatuotas pareiškėjo teisės į sveiką aplinką pažeidimas ir dalį paros jo patirti neigiami išgyvenimai sukėlė pareiškėjui tokio lygio dvasines kančias ir neigiamą poveikį, kad jo patirtų išgyvenimų teisingas kompensavimas būtų įmanomas tik priteisiant neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Įvertinęs atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjo patirtų išgyvenimų mastą, intensyvumą bei pobūdį, kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, jog pareiškėjo pažeistų teisių būti kameroje su nerūkančiaisiais asmenimis pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija kompensuojant pareiškėjo patirtą žalą.

Pažymėta, kad toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką.

III. Pareiškėjas R. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui (b. l. 178–180).

Pažymi, kad pareiškėjas prašė teismo apklausti liudytojais R. Ž. ir J. S. dar 2014–2015 metais, kai jie dar buvo kalinami. Kadangi dabar liudytojai dingo, pareiškėjas nebegali paneigti Lukiškių TI-K pareigūnų melo.

Teigia, kad pareiškėjas su J. S. buvo laikomas 2014 m. rugpjūčio 29 d.–2014 m. rugpjūčio 30 d. 2 paras, nes į kitą korpusą jis buvo išvestas tik vakare. R. Ž. su pareiškėju vienoje kameroje Nr. 123 buvo nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d.

Pareiškėjas pateikė atsikirtimą, kuriame atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to, jog buvo laikomas su rūkančiais, jis 3 pilnas paras buvo kankinamas dūmais, smarve.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 185–186).

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir esamą situaciją, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus. Apeliaciniame skunde R. Č. naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikia. Mano, kad teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos dėl kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 2014 m. rugpjūčio 29 d. nerūkantis R. Č. kameroje Nr. 123 buvo laikomas kartu su rūkančiu asmeniu, tačiau, įvertinęs atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjo patirtų išgyvenimų mastą, intensyvumą bei pobūdį, kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nusprendė, jog pareiškėjo teisės būti kameroje su nerūkančiaisiais asmenimis pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija kompensuojant pareiškėjo patirtą žalą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, kad vienoje kameroje su J. S. jis buvo laikomas 2 paras, o su R. Ž. – 3 paras.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Taigi, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Pareiškėjas R. Č. Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus siejo su tuo, kad jis buvo laikomas kameroje Nr. 123 su rūkančiais asmenimis. Nurodė, kad su J. S. buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d. 16 val., o su R. Ž. – 2014 m. rugpjūčio 29 d.–2014 m. rugsėjo 1 d.

Lukiškių TI-K Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2016 m. sausio 19 d. raštą Nr. 9-882 (b. l. 117), kuriame nurodė, kad apskaita, su kokiais asmenimis kameroje buvo laikomas R. Č., nėra vedama, todėl tokių duomenų pateikti negali. Tačiau pažymėjo, kad R. Č. ir R. Ž. kameroje Nr. 123 buvo laikomi kartu 2014 m. rugpjūčio 29 d. Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 9-5771 (b. l. 165) nurodė, kad E. S. 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 123, o 2014 m. rugpjūčio 30 d.–2014 m. rugsėjo 2 d. – kameroje Nr. 386.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė konkrečius laikotarpius, kada jis buvo laikomas kameroje Nr. 123 su kitais rūkančiais asmenimis, atsakovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė: Lukiškių TI-K 2016 m. sausio 19 d. rašte Nr. 9-882 tik apibendrintai nurodoma, kad R. Ž. su pareiškėju vienoje kameroje buvo laikomi tik 2014 m. rugpjūčio 29 d., tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikta: į bylą pateikta R. Ž. kameros kortelė (b. l. 120), kurioje nurodoma, kad jis 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 123, tačiau nėra nurodyta, kada ir į kurią kamerą jis buvo perkeltas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad 3 dienas, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., R. Č. ir R. Ž. buvo laikomi toje pačioje kameroje; atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad jis su J. S. buvo laikomas vienoje kameroje 2 dienas, kadangi į kitą kamerą J. S. buvo perkeltas tik 2014 m. rugpjūčio 30 d. vakarą: Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 9-5771 nebuvo nurodyta, kokią valandą 2014 m. rugpjūčio 30 d. J. S. buvo perkeltas iš kameros Nr. 123. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. Č. iš viso 3 paras buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. Č., 2014 m. rugpjūčio 29 d. Lukiškių TI-K asmenų, atvykusių į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pirmą kartą, apklausos anketoje, atsakydamas į klausimą, ar nori būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, nurodė, kad nerūko (b. l. 9). R. Ž. ir J. S. savo 2014 m. rugpjūčio 29 d. anketose į klausimą, ar nori būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, atsakė teigiamai (b. l. 121, 149). Taigi, Lukiškių TI-K, turėdamas duomenis, kad R. Č. yra nerūkantis, o R. Ž. ir J. S. – rūkantys, laikė šiuos asmenis vienoje kameroje, nesant tam jokios objektyviai pagrįstos būtinybės (pateisinančių aplinkybių atsakovas nenurodė). Nors pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių nevykdė tyčia, tokia atsakovo veika laikytina dideliu neatsargumu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1191-575/2015, 2016 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-624/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pažymėtina, kad nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėl to jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Europos Žmogaus Teisių Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Elefteriadis prieš Rumuniją). Nors šiuo atveju pažeidimo trukmė nėra ilga, nėra pagrindo paneigimui, kad pareiškėjas vis tiek patyrė diskomfortą ir nepatogumus būdamas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatyme (CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, atsakovo veiksmus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija ir sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 100 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, kuri (suma), teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankama pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą keičia ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisia 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo R. Č. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius