206e8d52-defe-4fe9-a303-01a09080af34 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-133-450/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02969-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija: 121.21.; 42.11.1.; 73. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. balandžio 25 d.Vilnius     Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės, Almos Urbanavičienės, sekretoriaujant Eglei Berželionytei, dalyvaujant apelianto UADB „Euro Garantas“ atstovams direktoriui R.

S., adv. J. M., atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui adv. S. D.,     teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo UADB „Euro Garantas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo UADB „Euro Garantas“ ieÅ¡kinį atsakovui AB ”Lietuvos draudimas” dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

    Teisėjų kolegija n u s t a t ė:I. Ginčo esmė      IeÅ¡kovas uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Euro garantas“ prašė priteisti iÅ¡ atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 10 000 Lt nuostoliams atlyginti, 8889,97 Lt skolÄ , 6 proc. metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Nurodė, kad ieÅ¡kovas ir atsakovas 2007-07-05 sudarė pavedimo sutartį, kuria ieÅ¡kovas įsipareigojo atsakovo vardu sudaryti draudimo sutartis ir tarpininkauti sudarant draudimo sutartis su draudėjais, o atsakovas įsipareigojo mokėti ieÅ¡kovui komisinį atlyginimÄ nuo pareikalautų draudimo įmokų, kurios yra pilnai apmokėtos atsakovui.

Atsakovas, tarpininkaujant ieÅ¡kovui, sudarė su UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“ gyvÅ«nų draudimo sutartį TAI Nr. 120737465, pagal kuriÄ draudėjas įsipareigojo sumokėti atsakovui 906490,80 Lt draudimo įmokų, o likusiÄ draudimo įmokų dalį, sudarančiÄ 803869,20 Lt Å¡alių susitarimu turėjo sumokėti Nacionalinė mokėjimų agentÅ«ra prie Lietuvos Respublikos žemės Å«kio ministerijos. Draudėjas pagal draudimo sutartį sumokėjo atsakovui 377704,50 Lt draudimo įmokų, Nacionalinė mokėjimų agentÅ«ra atsisakė mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ .

IeÅ¡kovas laikė, jog atsakovas nepagrįstai neginčijo teisme tokio atsisakymo mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ , toks atsakovo neveikimas vertintinas kaip pavedimo sutarties pažeidimas, dėl kurio ieÅ¡kovas negavo pajamų. IeÅ¡kovo manymu jis negavo 165715,91 Lt pajamų, kas sudaro 15 proc. nuo 256554,00 pagal minėtÄ draudimo sutartį mokėtinų draudimo įmokų, tačiau reikalauja tik 10 000 Lt Å¡ių nuostolių dalies ir mano, kad atsakovas dar yra skolingas 8889,97 Lt komisinio atlyginimo, apskaičiuoto pagal pavedimo sutarties sÄ lygas.

        Atsakovas ieÅ¡kinio nepripažino ir pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl 81105,90 Lt avansu sumokėto komisinio mokesčio, kurio ieÅ¡kovas neturėjo ir neturi teisės gauti grÄ Å¾inimo. Nurodė, kad pavedimo sutarties nutraukimo dienÄ atsakovas buvo skolingas ieÅ¡kovui 20812,78 Lt komisinio atlyginimo apskaičiuoto nuo sumokėtų draudimo įmokų, ir buvo sumokėjęs 101918,68 Lt nuo mokėtinų, bet faktiÅ¡kai iki pavedimo sutarties galiojimo pabaigos nesumokėtų draudimo įmokų, kurias ieÅ¡kovas privalo grÄ Å¾inti.                          II.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė      Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-04-16 sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, prieÅ¡ieÅ¡kinį patenkino. Priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo UADBB „Euro garantas“ atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 81105,90 Lt; 6 procentus metinių palÅ«kanų už priteistÄ 81105,90 Lt sumÄ nuo prieÅ¡ieÅ¡kinio priėmimo dienos 2011-11-02 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo; 10419,18 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų. Nurodė, kad vykdant pavedimo sutartį, buvo sudaryta draudimo sutartis tarp atsakovo ir UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“ TAI Nr. 120737465, pagal kuriÄ draudėjas įsipareigojo sumokėti atsakovui 906490,80 Lt draudimo įmokų, o likusiÄ draudimo įmokų dalį, sudarančiÄ 803869,20 Lt Å¡alių susitarimu turėjo sumokėti Nacionalinė mokėjimų agentÅ«ra prie Lietuvos Respublikos žemės Å«kio ministerijos.

Draudėjas pagal draudimo sutartį sumokėjo atsakovui 377704,50 Lt draudimo įmokų, o Nacionalinė mokėjimo agentÅ«ra atsisakė sumokėti draudimo įmokų kompensacijÄ 803869,20 Lt sumai. Atsakovas už ieÅ¡kovo tarpininkavimÄ sudarant minėtÄ draudimo sutartį sumokėjo ieÅ¡kovui 90838,09 Lt komisinio atlyginimo. Pavedimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovas iÅ¡mokėjo ieÅ¡kovui komisinį atlyginimÄ ne tik nuo faktiÅ¡kai gautų draudimo įmokų pagal ieÅ¡kovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis, bet ir nuo bÅ«simų draudimo įmokų, kurias pagal ieÅ¡kovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis draudėjams turėjo kompensuoti Nacionalinė mokėjimų agentÅ«ra.

Atsakovo iÅ¡mokėtas ieÅ¡kovui komisinis atlyginimas nuo faktiÅ¡kai negautų Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros kompensuotinų draudimo įmokų sudaro 101918,68 Lt. Sustabdžius ieÅ¡kovo UADB „Euro garantas“ licencijos galiojimÄ draudimo brokerio įmonės veiklai, Å¡alys 2011-10-07 nutraukė 2007 m. liepos 5 d. sudarytÄ pavedimo sutartį. Sutarties nutraukimo dienÄ atsakovas buvo skolingas ieÅ¡kovui 20817,78 Lt komisinio atlyginimo nuo faktiÅ¡kai gautų draudimo įmokų pagal ieÅ¡kovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis, Å¡iÄ sumÄ atsakovas atskaitė iÅ¡ ieÅ¡kovui iÅ¡mokėto komisinio atlyginimo už pavedimo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovo gautinas, bet faktiÅ¡kai nesumokėtas draudimo įmokas pagal draudimo sutartis, kurios sudarytos tarpininkaujant ieÅ¡kovui.

Byloje tarp Å¡alių kilo ginčas dėl Å¡alių 2007 m. liepos 5 d. sudarytos pavedimo sutarties sÄ lygų, reglamentuojančių ieÅ¡kovo teisę į komisinį atlyginimÄ bei atsakovo prievolių, realizuojant jo teisę į draudimo įmokas, pagal ieÅ¡kovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis apimties. Tarp Å¡alių nekilo ginčo dėl sutarties sÄ lygos, reglamentuojančios komisinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkÄ , aiÅ¡kinimo, t.y. Å¡alys sutaria, kad komisinis atlyginimas skaičiuojamas ir mokamas tik nuo faktiÅ¡kai sumokėtų draudimo įmokų.

Todėl atsakovo ieÅ¡kovui sumokėtas 101918,68 Lt komisinis atlyginimas nuo tų draudamo įmokų, kurios priklausė atsakovui pagal ieÅ¡kovui tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis, tačiau minėto komisinio atlyginimo iÅ¡mokėjimo ieÅ¡kovui dienÄ nebuvo gautas, traktuojamas kaip avansinis mokėjimas. Nors Å¡alių sudaryta pavedimo sutartis nenumato avansinio komisinio mokesčio mokėjimo, tačiau tai neprieÅ¡tarauja pavedimo sutarties esmei. Atsakovo teisė perskaičiuoti komisinį atlyginimÄ , iÅ¡skaičiuojant komisinio atlyginimo dalį už grÄ Å¾intÄ draudėjui įmokÄ , numatyta ir Å¡alių 2007 m. liepos 5 d. sudarytos pavedimo sutarties 5.3.8 papunktyje.

Tiek tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, tiek tarp Å¡alių sudarytos pavedimo sutarties sÄ lygos numato atsakovo teisę iÅ¡skaičiuoti iÅ¡ ieÅ¡kovui sumokėto atlyginimo avansu sumokėtas sumas, jeigu draudimo įmokos, už kurias sumokėtas komisinis atlyginimas, nebuvo sumokėtos. Kadangi pagal Å¡alių sudarytos pavedimo sutarties sÄ lygas ieÅ¡kovas įgyja teisę į komisinį atlyginimÄ tik nuo draudimo įmokų pagal jam tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis sumokėjimo momento, o komisinio atlyginimo dydis tiesiogiai siejamas su pareikalautų ir faktiÅ¡kai sumokėtų draudimo įmokų suma, komisinis mokestis nuo mokėtinų, bet faktiÅ¡kai per pavedimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėtų draudimo įmokų ieÅ¡kovui nepriklauso ir negali bÅ«ti pripažįstamas ieÅ¡kovo nuostoliais, pasireiÅ¡kiančiais negautomis pajamomis.

Taigi ieÅ¡kovas neįrodė vienos bÅ«tinų civilinės atsakomybės sÄ lygų – žalos, pasireiÅ¡kiančios negautų pajamų forma. Neteisėtais atsakovo veiksmais ieÅ¡kovas nurodo jo nesikreipimÄ Ä¯ teismÄ , ginčijant Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ , teisėtumÄ . Toks atsakovo elgesys negali bÅ«ti laikomas neteisėtu nei galiojančių teisės aktų, nei Å¡alių sudarytos pavedimo sutarties prasme. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovo teisė gauti komisinį atlyginimÄ tiesiogiai priklausė nuo Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros veiksmų, iÅ¡mokant draudimo įmokų kompensacijÄ .

Tuo atveju, jeigu Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros sprendimas atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ yra neteisėtas, atsakomybė už pasekmes tenka tokį neteisėtÄ sprendimÄ priėmusiam asmeniui. Atsakovas nėra atsakingas už Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros veiksmus, nes tokios atsakomybės nenumato galiojantys įstatymai. Atsakovo nesikreipimas į teismÄ , ginčijant Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros priimto sprendimo teisėtumÄ negali bÅ«ti laikomas bendro pobÅ«džio pareigos elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai pažeidimu.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog ieÅ¡kovas nesiėmė jokių veiksmų, jog bÅ«tų surinkti ir pateikti Nacionalinei mokėjimų agentÅ«rai draudimo įmokų kompensavimui reikalingi dokumentai, nesiÅ«lė atsakovui ginčyti Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros sprendimÄ teismine tvarka ir neatliko jokių veiksmų, jog draudimo įmokos bÅ«tų sumokėtos ar kompensuotos. IeÅ¡kovas neįrodė ir priežastinio ryÅ¡io tarp negautų pajamų ir laikomo neteisėtu atsakovo neveikimo. Nėra įrodymų, jog ieÅ¡kovo nurodytais atvejais buvo priimtas Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros sprendimas iÅ¡mokėti draudimo įmokų kompensacijas ir kad nurodytu atveju aplinkybės buvo identiÅ¡kos nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

IeÅ¡kovas taip pat neįrodė, jog atsakovas skolingas jam komisinio atlyginimo, o pagal atsakovo pateiktus skaičiavimus atsakovas yra sumokėjęs avansu ieÅ¡kovui 81105,90 Lt komisinio mokesčio nuo per pavedimo sutarties galiojimo laikotarpį mokėtinų bet faktiÅ¡kai nesumokėtų draudimo įmokų. Pavedimo sutarties 5.3.4 p. numato, kad už gautas draudimo įmokas po Å¡ios sutarties nutraukimo į įgaliotojo sÄ skaitÄ pagal draudimo sutartis, sudarytas brokerio ar jam tarpininkaujant Å¡ios sutarties galiojimo metu, komisinis atlyginimas brokeriui nėra mokamas.

Pavedimo sutartis tarp Å¡alių nutraukta 2011-10-07, iki sutarties galiojimo pabaigos draudimo įmokos, nuo kurių apskaičiuotas avansu sumokėtas komisinis mokestis, nebuvo sumokėtos atsakovui, todėl ieÅ¡kovas neturi teisės gauti minėtÄ komisinį mokestį nepriklausomai nuo to, ar draudimo įmokos bus sumokėtos ateityje. Todėl ieÅ¡kinys atmetamas, prieÅ¡ieÅ¡kinis tenkinamas. Atsakovo reikalavimas priteisti 6 proc. palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo tenkinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai                Apeliantas UADB „Euro Garantas“ prašė sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkinti, prieÅ¡ieÅ¡kinį atmesti. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryÅ¡io tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, t.y. visų bÅ«tinų civilinės atsakomybės sÄ lygų.   I.

Dėl Atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo).   Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo neveikimas, pasireiÅ¡kęs tuo, kad atsakovas neginčijo teisme Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ , nelaikytinas neteisėtu neveikimu. Teismas argumentavo tuo, kad ieÅ¡kovo teisė gauti komisinį atlyginimÄ tiesiogiai priklausė nuo AgentÅ«ros veiksmų (sprendimo mokėti ar nemokėti kompensacijas), ir jeigu AgentÅ«ros sprendimas atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ yra neteisėtas, atsakomybė už pasekmes tenka tokį neteisėtÄ sprendimÄ priėmusiam asmeniui.

Ieškovas sutinka su teismo nuomone, kad atsakovui nekyla atsakomybė dėl Agentūros veiksmų, tačiau ieškovas ieškiniu neprašė atsakovo laikyti atsakingu už Agentūros veiksmus, o savo reikalavimus grindė tomis aplinkybėmis, kurias galėjo nulemti ir buvo atsakingas tik pats atsakovas.     Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiga surinkti ir pateikti Agentūrai draudimo įmokų kompensavimui reikalingus dokumentus kilo būtent ieškovui. Tokia pareiga ieškovui nebuvo numatyta nei pavedimo sutartyje, sudarytoje su atsakovu, nei kokioje nors kitoje sutartyje, nei įstatymuose ar kituose teisės aktuose.

IeÅ¡kovas veikė kaip tarpininkas tarp atsakovo ir draudėjo, todėl turėjo pareigÄ atlikti ir atliko tuos veiksmus, kurie buvo numatyti sutartyje, taip pat atliko tuos pavedimus, kuriuos jį atlikti praÅ¡ydavo atsakovas ar draudėjas. IeÅ¡kovas atsakovo praÅ¡ymu perdavė draudėjams visus atsakovo nurodymus dėl AgentÅ«ros praÅ¡omų dokumentų pateikimo. Atsakovas neprašė, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ draudėjų rinktų gyvÅ«nų įsigijimo dokumentus (sÄ skaitas-faktÅ«ras), nes žinojo, kad iÅ¡ nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų vieninteliais tinkamais AgentÅ«ra pripažino tik gyvÅ«nų registravimo dokumentus (iÅ¡raÅ¡us iÅ¡ gyvÅ«nų registracijos Žemės Å«kio informacijos kaimo verslo centro informacinėje sistemoje, praneÅ¡imus apie Å«kinių gyvÅ«nų bandÄ (forma GŽ-1), arba Ūkinių gyvÅ«nų apskaitos žurnalus (forma GAŽ-2)).

Byloje esantys dokumentai (atsakovo raÅ¡tai ieÅ¡kovui) įrodo, kad atsakovas nebuvo aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kęs praÅ¡ymo iÅ¡ draudėjų surinkti gyvÅ«nų įsigijimo sÄ skaitas - faktÅ«ras.   Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, kas turėjo surinkti iÅ¡ draudėjų gyvÅ«nų įsigijimo dokumentus ir jų nesurinko, neturi esminės reikÅ¡mės, nes atsakovas neketino skųsti AgentÅ«ros sprendimų. Net jeigu ieÅ¡kovas bÅ«tų iÅ¡ draudėjų savo iniciatyva surinkęs ir atsakovui pateikęs sÄ skaitas-faktÅ«ras, o atsakovas bÅ«tų jas pateikęs AgentÅ«rai, AgentÅ«ra vis viena nebÅ«tų mokėjusi kompensacijų be teismo sprendimo.

Dėl Å¡ios priežasties aplinkybė, jog ieÅ¡kovas savo iniciatyva nerinko iÅ¡ draudėjų sÄ skaitų-faktÅ«rų ir jų neteikė atsakovui, nėra priežastiniame ryÅ¡yje su ieÅ¡kovo patirtais nuostoliais. Aplinkybę, kad atsakovas neketino skųsti AgentÅ«ros sprendimų 2012-03-26 teismo posėdžio metu patvirtino pats atsakovas, paaiÅ¡kindamas, kad jis nenorėjo rizikuoti gauti iÅ¡ AgentÅ«ros dar vieno įspėjimo, nes vienÄ Ä¯spėjimÄ jau buvo gavęs, ir norėjo iÅ¡vengti galimų naujo įspėjimo neigiamų pasekmių.

Aplinkybę, kad atsakovas neketino skųsti AgentÅ«ros sprendimo patvirtino ir tas faktas, kad atsakovas pats atsisakė kompensacijų, pateikdamas patikslintas pažymas, kuriose prašė tik tų sumų, kurias apmokėti buvo sutikusi AgentÅ«ra, t.y. atsakovas iÅ¡reiÅ¡kė savo sutikimÄ su AgentÅ«ros pozicija. Tai patvirtina Å¡ie byloje esantys įrodymai: 1) 2012-03-08 AgentÅ«ros raÅ¡tas Nr. BR6-(11.16)-1975 į UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“ paklausimÄ , kuriame yra nurodyta, kad 2011-04-28 AB „Lietuvos draudimas“ AgentÅ«rai pateikė patikslintÄ PažymÄ Nr. 9.1.1.-31-40 ir už Dovainonių paukÅ¡tynÄ kompensacijų atsisakė;

2) Atsakovo su draudėjais pasiraÅ¡yti susitarimai dėl draudimo sutarčių nutraukimo.     Kadangi atsakovas neketino ginčyti AgentÅ«ros sprendimo, jis ir neturėjo jokio tikslo teikti AgentÅ«rai gyvÅ«nų įsigijimo dokumentus, todėl atsakovo versija, kad jis dokumentų neva prašęs, o ieÅ¡kovas jų nesurinkęs, yra mažai tikėtina kaip nelogiÅ¡ka. Be to, jeigu atsakovas bÅ«tų turėjęs ketinimų skųsti AgentÅ«ros sprendimÄ , jis bÅ«tų įdėjęs daugiau pastangų siekiant gauti gyvÅ«nų įsigijimo dokumentus, bent jau paminėjęs, kad jam reikalingos bÅ«tent sÄ skaitos-faktÅ«ros ar kitokie įsigijimo dokumentai, jeigu draudėjai neturi AgentÅ«ros reikalaujamų registracijos dokumentų, bÅ«tų bandęs dokumentus gauti tiesiogiai iÅ¡ draudėjų, aiÅ¡kinęsis, kodėl Å¡ie jam dokumentų nepateikia, tačiau nieko panaÅ¡aus atsakovas nedarė.        Nei ieÅ¡kovas, nei draudėjai nebuvo kalti dėl to, kad atsakovas buvo iÅ¡ AgentÅ«ros gavęs įspėjimÄ dėl atsakovo anksčiau padarytų pažeidimų ir nenorėjo gauti dar vieno įspėjimo.

Atsakovas, siekdamas iÅ¡vengti naujo įspėjimo, atsisakydamas kompensacijų veikė tik savo paties interesais, pažeidžiant draudėjų ir ieÅ¡kovo interesus.         Teismas savo sprendimÄ nepagrįstai grindžia aplinkybe, kad ieÅ¡kovas nesiÅ«lė atsakovui ginčyti AgentÅ«ros sprendimų teismine tvarka. Pirma, ieÅ¡kovas neturėjo pareigos vertinti ir analizuoti AgentÅ«ros sprendimų pagrįstumo bei jiems teikiamų dokumentų atitikimo teisės aktų reikalavimams bei teikti atsakovui siÅ«lymus ar konsultacijas Å¡iuo klausimu.

Antra, atsakovas ieÅ¡kovo ir neprašė suteikti konsultacijÄ Å¡iuo klausimu ar iÅ¡reikÅ¡ti savo nuomonę (prieÅ¡ingai, Å¡iuo atveju ieÅ¡kovas pasikliovė atsakovo nuomone, kaip reikia elgtis Å¡ioje situacijoje, ir manė, kad jeigu atsakovas nesiima jokių veiksmų, tai tik todėl, kad AgentÅ«ros sprendimas yra pagrįstas). Trečia, net jeigu ieÅ¡kovas bÅ«tų numanęs, kad AgentÅ«ra nepagrįstai atsisako mokėti kompensacijas ir vieninteliu tinkamu nuosavybės teisę pagrindžiančiu dokumentu pripažįsta tik gyvÅ«nų registravimÄ patvirtinančius dokumentus, atsakovas į ieÅ¡kovo siÅ«lymus nebÅ«tų atsižvelgęs, nes jie prieÅ¡taravo atsakovo interesams.        Teismas sprendime nurodo, kad tai, jog atsakovas nutraukė su draudėjais draudimo sutartis, niekaip neįtakojo AgentÅ«ros sprendimo mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ , nes sprendimas mokėti tokiÄ kompensacijÄ buvo priimtas galiojant draudimo sutartims, t. y. iki jų nutraukimo.

Tokia teismo iÅ¡vada nėra visiÅ¡kai teisinga. Pirma, AgentÅ«ra sprendimus dėl kompensacijų mokėjimo/nemokėjimo priėmė ne vienÄ kartÄ (priimdavo sprendimÄ nemokėti ir pasiÅ«lydavo paÅ¡alinti trÅ«kumus), todėl pirmiems sprendimams draudimo sutarčių nutraukimo faktas iÅ¡ tiesų negalėjo turėti įtakos dėl teismo nurodytų priežasčių, o paskiausiam AgentÅ«ros sprendimui sutarčių nutraukimas turėjo esminės reikÅ¡mės, nes nutraukęs draudimo sutartis atsakovas pateikė AgentÅ«rai patikslintas pažymas, kuriomis jau prašė iÅ¡mokėti jam sumažintas kompensacijų sumas, t. y. tokias sumas, kurias AgentÅ«ra buvo sutikusi iÅ¡mokėti.

Dėl tokių atsakovo veiksmų susidarė situacija, kad AgentÅ«rai galiausiai nereikėjo priimti galutinio sprendimo atsisakyti mokėti kompensacijas (ir skirti atsakovui įspėjimÄ , kurio Å¡is siekė iÅ¡vengti), nes atsakovas savo iniciatyva nuo kompensacijų (tos dalies, kurių AgentÅ«ra nesutiko mokėti) atsisakė.        Nutraukdamas draudimo sutartis atsakovas savo valia ir iniciatyva prarado teises į AgentÅ«ros neiÅ¡mokėtÄ draudimo įmokų kompensacijÄ (kompensacija mokama tik už tÄ laikotarpi kurį galiojo draudimo sutartis).

Nors teisės aktai ir nedraudžia draudimo sutarties Å¡alims nutraukti jų sudarytos draudimo sutarties, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad Å¡alims savo noru atsisakius sutarties įvykdymo tarpininkas automatiÅ¡kai paranda teisę į atlyginimÄ už atliktÄ darbÄ , nes tokiu atveju bÅ«tų paneigti pavedimÄ Ä¯vykdžiusios Å¡alies teisėti lÅ«kesčiai (pvz., taip nusprendė Vilniaus apygardos teismas civ. byloje Nr. 2A-620-302/2010).         II. Dėl ieÅ¡kovo patirtų nuostolių.         Teismas argumentavo, kad pagal LR CK 6.249 str. 1 d. nuostoliais pripažįstamos negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pagal Å¡alių sudarytos pavedimo sutarties sÄ lygas ieÅ¡kovas įgyja teisę į komisinį atlyginimÄ tik nuo draudimo įmokų pagal jam tarpininkaujant sudarytas draudimo sutartis sumokėjimo momento, o komisinio atlyginimo dydis tiesiogiai siejamas su pareikalautų ir faktiÅ¡kai sumokėtų draudimo įmokų suma, teismas sprendė, kad komisinis mokestis nuo mokėtinų, bet faktiÅ¡kai per pavedimo sutarties galiojimo laikotarpį nesumokėtų draudimo įmokų ieÅ¡kovui nepriklauso ir negali bÅ«ti pripažįstamas ieÅ¡kovo nuostoliais, pasireiÅ¡kiančiais negautomis pajamomis.

Su tokia teismo nuomone nesutiko. Tokia teismo iÅ¡vada bÅ«tų buvusi teisinga tuo atveju, jeigu ieÅ¡kovas bÅ«tų prašęs priteisti komisinį atlyginimÄ , tačiau Å¡uo atveju ieÅ¡kovas teismo prašė priteisti ne komisinį atlyginimÄ , o nuostolius, patirtus dėl to, kad dėl atsakovo kaltės neįgijo teisės į komisinį atlyginimÄ ir todėl negavo pajamų, kurias bÅ«tų gavęs, jeigu atsakovas butų elgęsis tinkamai. IeÅ¡kovas supranta, kad pagal pavedimo sutarties nuostatas jis teisės į komisinį atlyginimÄ , skaičiuojamÄ nuo faktiÅ¡kai atsakovo gautų įmokų, neįgijo, todėl ir neprašė teismo jį priteisti.        III.

Dėl priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos.         Pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovas neįrodė priežastinio ryÅ¡io tarp negautų pajamų ir laikomų neteisėtais atsakovo veiksmų/neveikimo. TokiÄ savo iÅ¡vadÄ teismas argumentavo tuo, kad ieÅ¡kovo pateiktais administracinių teismų sprendimais buvo panaikintas tik AgentÅ«ros sprendimas atsisakyti kompensuoti draudimo įmokas ir įpareigota priimti naujÄ sprendimÄ , tačiau nėra įrodymų, jog ieÅ¡kovo nurodytais atvejais buvo priimtas AgentÅ«ros sprendimas iÅ¡mokėti draudimo įmokų kompensacijas ir kad nurodytu atveju aplinkybės buvo identiÅ¡kos nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

Su tokia teismo iÅ¡vada nesutiko. IeÅ¡kovo pateikti administracinių teismų sprendimai įrodo, kad AgentÅ«ra nepagrįstai vieninteliais tinkamais gyvÅ«nų nuosavybės teisę pagrindžiančiais dokumentais laikė gyvÅ«nų registracijÄ gyvÅ«nų registruose patvirtinančius dokumentus, ir nepagrįstai atsisakydavo mokėti kompensacijas tuo pagrindu, jeigu draudėjai gyvÅ«nų nebuvo įregistravę. Administraciniai teismai pasisakė, kad gyvÅ«nų įsigijimÄ patvirtinantys dokumentai yra tinkamas nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas LR žemės Å«kio ministro 2004 m. kovo 4 d.

įsakymu Nr. 3D-92 patvirtintų Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklių 1 punkto prasme. IeÅ¡kovas pateikė į bylÄ Ä¯rodymus (sÄ skaitas - faktÅ«ras), patvirtinančius faktÄ , kad draudėjai nuosavybės teise turėjo apdraustÄ gyvÅ«nų skaičių, o atsakovas neįrodė, kad Å¡ie dokumentai yra netinkami gyvÅ«nų nuosavybės teisės įrodymai ir dėl jų trÅ«kumų ar dėl kokių nors kitų priežasčių AgentÅ«ra bÅ«tų turėjusi pagrindÄ atsisakyti iÅ¡mokėti kompensacijas (turima omenyje iki to laiko, kai atsakovas pats atsisakė kompensacijų, nes kompensacijų atsisakymas yra savarankiÅ¡kas pagrindas atsisakyti jas iÅ¡mokėti).

IeÅ¡kovo nuomone, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigÄ Å¡ioje byloje. Pareiga įrodyti, kad AgentÅ«ra net ir pateikus sÄ skaitas-faktÅ«ras bÅ«tų turėjusi teisėtÄ pagrindÄ atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijas, turėjo tekti atsakovui.         IV. Dėl atsakovo atlikto skolų įskaitymo.         Teismas nepagrįstai atmetė ir ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl 8.889,97 Lt komisinio atlyginimo priteisimo, kuris buvo priskaičiuotas nuo faktiÅ¡kai gautų draudimo įmokų pagal sutartis, nesusijusias su AgentÅ«ros mokamomis kompensacijomis.

Atsakovas pripažino, kad ieÅ¡kovui yra skolingas ieÅ¡kiniu praÅ¡omÄ priteisti 8.889,97 Lt sumÄ , prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodydamas, kad prieÅ¡ieÅ¡kinio pateikimo dienai ieÅ¡kovui yra skolingas 20.817,78 Lt. PrieÅ¡ieÅ¡kinyje atsakovas taip pat nurodo, kad 20.817,78 atsakovo skolÄ ieÅ¡kovui įskaito su 101.918,68 ieÅ¡kovo skola atsakovui, ir todėl praÅ¡o priteisti skirtumÄ - 81.105,90 Lt. IeÅ¡kovas atsiliepime į prieÅ¡ieÅ¡kinį nurodė, kad nesutinka su atsakovo atliktu įskaitymu, kadangi įskaitymas buvo atliktas tuo metu, kai tarp Å¡alių jau vyko ginčas teisme, todėl tokių reikalavimų įskaitymÄ gali padaryti tik teismas, priimdamas sprendimÄ , tačiau teismas Å¡io ieÅ¡kovo argumento nevertino ir dėl jo nepasisakė.

IeÅ¡kovo nuomone, atsakovui neginčijant 8.889,97 Lt skolos ieÅ¡kovui, teismas turėjo tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl 8.889,97 Lt komisinių priteisimo, ir pats atlikti įskaitymÄ su atsakovo reikalavimu ieÅ¡kovui. Tokiu atveju ieÅ¡kovo atsakovui priteista sumokėti suma liktų ta pati, tačiau turėtų pasikeisti bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymas (nes dalis ieÅ¡kinio reikalavimų bÅ«tų patenkinti).        V. Dėl atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimų.        Teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį.

IeÅ¡kovas dėl atsakovo kaltės patyrė nuostolius, kuriuos sudaro negautas komisinis atlyginimas, viso 485.555,14 Lt Kadangi ieÅ¡kovas iÅ¡ savo pusės įvykdė visus Pavedimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o draudimo įmokų kompensacijos nebuvo mokėtos tik dėl atsakovo kaltės, atsakovas prarado teisę į ieÅ¡kovui avansu iÅ¡mokėtų sumų susigrÄ Å¾inimÄ (Å¡ias sumas ieÅ¡kovas teisėtai pasiliko sau kaip dalies patirtų nuostolių kompensacijÄ ).         VI.

Dėl atsakovui priteistų iÅ¡laidÄ už advokato teisines paslaugas.         Teismas iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovui priteisė pernelyg dideles bylinėjimosi iÅ¡laidas atstovo pagalbai apmokėti - 7.986,00 Lt. Teismas neatsižvelgė į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintus kriterijus priteistinam užmokesčiui apskaičiuoti, ir be pagrindo nemažino atsakovo praÅ¡omos priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos.

                 Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko su apeliaciniame skunde pateiktu praÅ¡ymu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ . Mano, kad Apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra visiÅ¡kai nepagrįsti dėl toliau iÅ¡dėstytų argumentų ir aplinkybių.I. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad IeÅ¡kovas privalo grÄ Å¾inti avansu sumokėtus komisinius. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius ir tinkamai taikydamas teisės normas pagrįstai pripažino, kad IeÅ¡kovas turi pareigÄ grÄ Å¾inti Atsakovui tuos komisinius, kuriuos IeÅ¡kovas yra gavęs avansu, tačiau kurių gauti IeÅ¡kovas neturi pagrindo pagal tarp Å¡alių 2007-07-05 sudarytos pavedimo sutarties sÄ lygas.

Tarp Å¡alių nebuvo ginčo dėl to, kad pagal Pavedimo sutarties sÄ lygas teisė gauti komisinį atlyginimÄ IeÅ¡kovui atsiranda tik po to, kai Atsakovas faktiÅ¡kai gauna draudimo įmokas pagal draudimo sutartis, sudarytas tarpininkaujant IeÅ¡kovui. Kadangi Atsakovas IeÅ¡kovui buvo sumokėjęs 101 918,68 Lt komisinio atlyginimo nuo tų draudimo įmokų, kurių Atsakovas nebuvo gavęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tokį mokėjimÄ avansiniu komisinių mokėjimu ir tinkamai taikydamas LR CK 2.160 str. 1 d., 2 d., 3 d. konstatavo, kad Atsakovas turi teisę reikalauti Å¡ių avansu sumokėtų komisinių grÄ Å¾inimo.

Pažymėjo, kad su Å¡iomis aplinkybėmis susijusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies Apeliantas neginčija.      Be to, Apeliantas pripažįsta savo pareigÄ grÄ Å¾inti komisinius, kurie buvo gauti nuo tų draudimo įmokų, kurios nebuvo faktiÅ¡kai gautos, tačiau Apeliantas teigia, kad jis turėjo teisę Å¡ias įmokas „pasilikti sau“ kaip dalies patirtų nuostolių atlyginimÄ . Tokie Apelianto teiginiai yra visiÅ¡kai nepagrįsti, nes jokio teisinio pagrindo negrÄ Å¾inti Å¡ių įmokų Apeliantas neturi.

1. Apelianto pareiÅ¡kimas apie tai, kad prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimÄ atitinkančiÄ sumÄ jis „pasiliko sau“, teisiniu požiÅ«riu kvalifikuotinas kaip įskaitymas, tačiau tokio pareiÅ¡kimo apie įskaitymÄ Apeliantas nebuvo pateikęs Atsakovui iki prieÅ¡ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo, o teisme nagrinėjamus reikalavimus įskaityti draudžia LR CK 6.134 str. 1 d. 1 p.

2. Ieškinyje pareikštų reikalavimų apeliantas neprašo įskaityti į priešieškinio reikalavimus, todėl priešieškinio reikalavimai turi būti tenkinami visiškai.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad neegzistuoja nei viena sÄ lyga, kuri bÅ«tų Atsakovo civilinės atsakomybės pagrindu. 2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Atsakovas neturėjo pareigos skųsti Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros veiksmų. IeÅ¡kovas savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindė tuo, kad Atsakovas yra pažeidęs Pavedimo sutartį, nes nėra įvykdęs Pavedimo sutartyje nenurodytų, bet, IeÅ¡kovo nuomone, numanomų pareigų.

Ieškovo nuomone, viena iš tokių numanomų pareigų buvo pareiga skųsti Nacionalinės mokėjimų agentūros sprendimus atsisakyti kompensuoti draudimo įmokas draudėjams. Teismas pagrįstai pripažino šiuos Ieškovo teiginius nepagrįstais ir juos atmetė. Pavedimo sutartyje Atsakovo pareiga ginčyti nepalankius Nacionalinės agentūros veiksmus nėra numatyta nei tiesiogiai, nei gali būti numanoma pagal sutarties esmę. Teisė skųsti Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmus viešojo administravimo srityje apskritai negali būti laikoma pareiga.

Pareigos naudotis Å¡ia teise negali nustatyti joks sutartinis įsipareigojimas, įskaitant ir Pavedimo sutartį. Nacionalinei mokėjimų agentÅ«rai atsisakius mokėti draudimo įmokų kompensacijas, tokių NMA veiksmų apskundimas teismui buvo tik vienas iÅ¡ elgesio variantų, kurį galėjo pasirinkti Atsakovas, IeÅ¡kovas ir IeÅ¡kovo atstovaujami draudėjai. Å alys taip pat galėjo kitais bÅ«dais iÅ¡spręsti susidariusiÄ situacijÄ , pvz. draudėjai patys galėjo susimokėti draudimo nekompensuojamas draudimo įmokas ir tuomet IeÅ¡kovas bÅ«tų įgijęs teisę gauti komisinius.

Taip pat Å¡alys galėjo susitarti, kad NMA nekompensuotos draudimo įmokos nebus mokamos mainais už praradimus, kuriuos patirs visos trys Å¡alys, t.y. draudėjai neteks draudimo apsaugos pagal draudimo sutartis, IeÅ¡kovas neteks teisės gauti komisinius, o Atsakovas negaus pajamų pagal draudimo sutartis. Pažymėtina, kad didžiausi praradimai vertine iÅ¡raiÅ¡ka Å¡iuo atveju tenka bÅ«tent Atsakovui, nes IeÅ¡kovo negauti komisiniai sudaro tik nedidelį procentÄ Atsakovo negautų pajamų. BÅ«tent trečiasis sprendimas buvo priimtiniausias, pirmiausia, patiems draudėjams, nes prieÅ¡ingu atveju jiems bÅ«tų reikėję sumokėti dideles draudimo įmokų sumas pagal toliau galiojančias draudimo sutartis.

Todėl Atsakovo ir draudėjų susitarimai dėl draudimo sutarčių nutraukimo buvo sudaryti bÅ«tent draudėjų interesais, kuriuos ir atstovauja IeÅ¡kovas. IeÅ¡kovas, bÅ«damas draudėjų atstovu ir privalantis veikti jų interesais sutiko, kad draudimo sutartys bÅ«tų nutrauktos, ir nei reikalavo, nei patarė draudėjams ieÅ¡koti kitų elgesio variantų, pvz., skųsti NMA veiksmus. IeÅ¡kovas teismo posėdyje pripažino, kad bÅ«tent jis pats iÅ¡ draudėjų surinko paraÅ¡us ant susitarimų dėl draudimo sutarčių nutraukimo, kÄ taip pat paliudijo ir liudytoja O.

D. duodama parodymus 2012-02-28 teismo posėdyje. Antra, NMA veiksmų apskundimas bÅ«tų žymiai nepalankesnis visoms Å¡alims, nes bylinėjimosi procesas truktų ilgÄ laikÄ , ir nei viena Å¡alis negalėtų bÅ«ti tikra, kad byla bus iÅ¡spręsta joms palankiai. Trečia, pats IeÅ¡kovas niekada nesiÅ«lė nei Atsakovui, nei jo atstovaujamiems draudėjams skųsti NMA veiksmų. Tik pateikęs ieÅ¡kinį, kai buvo priimtas Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, IeÅ¡kovas mano, kad tokio sprendimo turėjo siekti ir Atsakovas.

Tačiau kreiptis į teismÄ nežinant, koks bus teismo sprendimas, IeÅ¡kovas Atsakovui nesiÅ«lė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pasirinkdamos nutraukti draudimo sutarčių galiojimÄ ir taip panaikinti draudėjų pareigÄ sumokėti Atsakovui NMA nekompensuotas draudimo įmokas, tiek Atsakovas, tiek draudėjai, tiek IeÅ¡kovas elgėsi racionaliai ir nepažeisdami bendro pobÅ«džio pareigos atidžiai ir rÅ«pestingai.    2.2. Teisinį  suinteresuotumÄ Â Â ginčyti  Nacionalinės  mokėjimo  agentÅ«ros veiksmus tyrėjo tiek IeÅ¡kovas, tiek jo atstovaujami draudėjai.

IeÅ¡kovas, kaltindamas AtsakovÄ tuo, kad Atsakovas neskundė NMA atsisakymo mokėti draudimo įmokų kompensacijas, siekia sudaryti įspÅ«dį, kad iÅ¡imtinai tik Atsakovas galėjo skųsti NMA veiksmus kreipdamasis į teismÄ . Tačiau pagrindinį suinteresuotumÄ gauti draudimo įmokų kompensacijas ir siekti, kad jos bÅ«tų iÅ¡mokėtos, pirmiausia turėjo patys draudėjai ir juos atstovavęs bei jų interesais veikęs IeÅ¡kovas. Draudimo sutartys (dėl gyvÅ«nų, dėl žemės Å«kio pastatų draudimo) numatė iÅ¡imtinai dviÅ¡alius įsipareigojimus, t.y. draudėjo įsipareigojimÄ sumokėti visas draudimo sutartyje numatytas įmokas, ir atitinkamai draudiko (Atsakovo) įsipareigojimÄ mokėti iÅ¡mokÄ Ä¯vykus sutartyse numatytiems draudiminiams įvykiams.

Kitaip tariant, pareiga sumokėti visas draudimo įmokas tenka iÅ¡imtinai draudėjui, todėl pagrindinę ir tiesioginę naudÄ iÅ¡ draudimo įmokų kompensacijų gauna bÅ«tent pats draudėjas. Tai, kad draudimo sutartyse buvo numatyta, jog dalį draudimo įmokų už draudėjÄ sumokės Nacionalinė mokėjimo agentÅ«ra, reiÅ¡kia, kad kreditorius (Atsakovas) sutiko, kad draudėjo pareigÄ Ä¯vykdytų trečias, sutartyje nedalyvaujantis, asmuo. Tačiau remiantis LR CK 6.190 str. 2 d., nepaisant to, jog draudėjai, pasiraÅ¡ydami draudimo sutartis pažadėjo, jog jų prievolę sumokėti draudimo įmokas įvykdys Nacionalinė mokėjimo agentÅ«ra, draudėjai iÅ¡liko asmeniÅ¡kai atsakingi Atsakovui už Å¡ių įmokų sumokėjimÄ .

Nacionalinei mokėjimo agentÅ«rai nekompensavus įmokų dalies, patys draudėjai privalėjo jas sumokėti. Kadangi už įmokų sumokėjimÄ buvo atsakingi patys draudėjai ir visa nauda iÅ¡ Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros kompensacijų tenka draudėjams, todėl pirmiausia draudėjai turėjo teisę reikÅ¡ti reikalavimus Nacionalinei mokėjimo agentÅ«rai dėl kompensacijų iÅ¡mokėjimo, jeigu manė, kad draudimo įmokas buvo atsisakyta kompensuoti nepagrįstai. Tačiau, kaip minėta, draudėjai pasirinko kitÄ , ne tokį kraÅ¡tutinį ir visiÅ¡kai racionalų sprendimÄ , kuriam pritarė ir IeÅ¡kovas.

Ginčyti Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros veiksmus taip pat turėjo teisę ir pats IeÅ¡kovas, tiek kaip draudėjų atstovas, tiek ir veikdamas savo vardu, kaip komisinio atlyginimo potencialus gavėjas. Taigi, ginčyti NMA veiksmus galėjo tiek patys draudėjai, tiek ir IeÅ¡kovas. Todėl visiÅ¡kai nepagrįstai IeÅ¡kovas sieja savo komisinių negavimÄ su Atsakovo elgesiu, nes komisinių gavimas priklausė pirmiausia nuo paties IeÅ¡kovo veiksmų.       2.3. Atsakovas nėra pažeidęs Pavedimo sutarties ar atlikęs kitų neteisėtų veiksmÄ .       Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiga surinkti ir pateikti draudimo įmokų kompensavimui reikalingus dokumentus kilo bÅ«tent ieÅ¡kovui.

Teigdamas, kad tokia jo pareiga nebuvo nustatyta pavedimo sutartyje, IeÅ¡kovas visiÅ¡kai ignoruoja Pavedimo sutarties 4.1.7 p., 4.1.11 p., kuriuose numatyta IeÅ¡kovo pareiga teikti visÄ informacijÄ , be kita ko, reikalingÄ draudimo sutarčių vykdymui. Be to, duomenimis, patvirtinančiais draudžiamų objektų kiekį ir nuosavybės teises, objektyviai gali disponuoti tik patys draudėjai, todėl jie privalėjo pasirÅ«pinti Å¡ių dokumentų pateikimu arba tiesiogiai Nacionalinei mokėjimų agentÅ«rai, arba draudikui.

Atsakovas pats įrodinėti aplinkybių, susijusių su draudžiamų objektų nuosavybės teisėmis ir kiekiais, neturi jokių objektyvių galimybių.      2.4. Pats IeÅ¡kovas nevykdė pareigÄ pagal Pavedimo sutartį.      Draudimo sutarčių su draudėjais (žemės Å«kio veikla užsiimančiomis įmonėmis) sudarymo, vykdymo ir nutraukimo procesuose draudėjų vardu veikė pats IeÅ¡kovas. Tai patvirtina įgaliojimai, kuriuos IeÅ¡kovas pateikdavo Atsakovui draudimo sutarčių sudarymo metu (atsiliepimo į papildytÄ ieÅ¡kinį priedas Nr. 1).

Visas bendravimas ir susiraÅ¡inėjimas tarp Atsakovo ir draudėjų vyko iÅ¡imtinai tik per IeÅ¡kovÄ . IeÅ¡kovas, bÅ«damas nepriklausomu draudimo tarpininku, rinko visÄ informacijÄ , reikalingÄ draudimo sutartims sudaryti. Be to, bÅ«tent su IeÅ¡kovu, kaip draudėjų atstovu, vyko susiraÅ¡inėjimas dėl dokumentų, kurių trÅ«ksta kompensacijoms iÅ¡ Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros gauti (atsiliepimo į papildytÄ ieÅ¡kinį priedai nr. 3, 4, 5 ir 6). IÅ¡ Å¡io susiraÅ¡inėjimo matyti, kad Atsakovas ne vienÄ kartÄ ragino IeÅ¡kovÄ surinkti NMA praÅ¡omus trÅ«kstamus dokumentus ir nurodė, kad IeÅ¡kovas bei jo atstovaujami draudėjai gali teikti paaiÅ¡kinimus dėl trÅ«kstamų dokumentų, kuriuos Atsakovas perduotų NMA vertinti ir svarstyti (pvz., 2009-10-07 el. laiÅ¡kas nuo Atsakovo darbuotojos J.

Å . IeÅ¡kovo darbuotojams I. R. ir R. S.). Tačiau, nei tokių paaiÅ¡kinimų, nei kitų praÅ¡omų dokumentų IeÅ¡kovas nesurinko ir nepateikė. Tiek Pavedimo sutartis, tiek LR draudimo įstatymo 164 str. 4 d. įpareigoja bÅ«tent IeÅ¡kovÄ teikti draudėjams visÄ informacijÄ , susijusiÄ su draudimo sutartimis. IeÅ¡kovas privalėjo iÅ¡aiÅ¡kinti draudėjams, kokiomis sÄ lygomis draudėjai turės sumokėti draudimo įmokas ir kokiomis sÄ lygomis Å¡ių įmokų dalis bus kompensuojama, kokie dokumentai bus reikalingi pagrindžiant teises į kompensacijÄ .

Todėl, IeÅ¡kovas Apeliaciniame skunde daro visiÅ¡kai nepagrįstas prielaidas apie tai, kad Atsakovas net neketino ginčyti NMA atsisakymo mokėti draudimo įmokų kompensacijas. Tuo metu, kai buvo praÅ¡oma pateikti trÅ«kstamus dokumentus, sprendimas nemokėti kompensacijų nebuvo priimtas, todėl tiesiog nebuvo kÄ ginčyti. Nei IeÅ¡kovas, nei jo atstovaujami draudėjai neparuošė jokių paaiÅ¡kinimų, nepateikė jokių įrodymų dėl to, kad draudimo sutarčių sudarymo dienai draudėjai iÅ¡ tiesų turėjo draudimo sutartyse nurodytÄ draudžiamų gyvÅ«nų kiekį.

Nesant jokių duomenų apie tai, kad draudėjai iÅ¡ tiesų turėjo reikiamÄ kiekį gyvÅ«nų nuosavybės teise, nebuvo jokio pagrindo ginčyti NMA veiksmus netgi tais motyvais, kuriais buvo grindžiami kito draudiko (IF draudimas) reikalavimai Vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje. Kaip paaiÅ¡kėjo iÅ¡ dokumentų, kuriuos IeÅ¡kovas pateikė į paskutinį teismo posėdį, kai kurių draudimo sutarčių atvejais draudėjai faktiÅ¡kai neturėjo pakankamo kiekio draudžiamų paukščių nuosavybės teise.

Pavyzdžiui, IeÅ¡kovo pateiktas UAB „Girelės paukÅ¡tynas“ pateiktas pirkimo dokumentų rejestras patvirtina, kad UAB „Girelės paukÅ¡tynas“ draudimo sutarties (poliso Nr. TAI 96901941) sudarymo dienÄ turėjo mažiau negu pagal draudimo sutartį reikalaujamų 140 000 vnt. paukščių, nes iÅ¡ 149451 vnt. rejestre nurodytų paukščių kiekio, 9690 vnt. buvo įsigyti 2007-12-19, t.y. 4 dienom vėliau negu buvo sudaryta draudimo sutartis. Be to, rejestre nurodytų 36720 vnt. paukščių, kurie buvo įsigyti 2007-07-02, gyvenimo trukmė yra 5 mėn., todėl didesnės Å¡io kieko dalies draudimo sutarties sudarymo metu nebebuvo.       2.5.

IeÅ¡kovas nepagrindžia net galimos žalos fakto, nors privalo įrodyti savo negautų pajamų realumÄ ir dydį. Kadangi Atsakovas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų pagal Pavedimo sutartį, kitos sutartinės civilinės atsakomybės sÄ lygos gali bÅ«ti net neanalizuojamos. Tačiau IeÅ¡kovo pateikti įrodymai ir argumentai nepatvirtina net jo patirtos žalos (negautų pajamų) fakto, nekalbant apie žalos realumÄ . IeÅ¡kovo teiginiai, kad apskundus NMA veiksmus, teismai priimtų palankius sprendimus ir NMA tuo pagrindu iÅ¡mokėtų draudimo įmokų kompensacijas, yra pagrįsti tik spėliojimais ir prielaidomis.

Pirmiausia, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011-10-27 nutartimi, kuria remiasi IeÅ¡kovas, įrodinėdamas negautų pajamų faktÄ , buvo iÅ¡spręstas tik vienas teisinis klausimas - ar gali draudėjai įrodinėti savo nuosavybės teises į draudžiamus gyvÅ«nus sÄ skaitomis-faktÅ«romis. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad sÄ skaitos-faktÅ«ros yra tinkamas įrodymas nuosavybės teisėms patvirtinti, Tačiau teismo nutartimi Nacionalinė mokėjimo agentÅ«ra buvo įpareigota spręsti draudimo įmokų kompensavimo klausimÄ iÅ¡ naujo ir atsižvelgiant į draudėjų pateikiamas sÄ skaitas-faktÅ«ras, bet nebuvo įpareigota iÅ¡mokėti kompensacijas draudėjams.

Kaip nurodė teismas minėtoje nutartyje, byloje nebuvo iÅ¡spręstas klausimas dėl to, ar sÄ skaitos faktÅ«ros bei kiti dokumentai, patvirtinantys draudžiamų gyvÅ«nų nuosavybės teises, įgytas po draudimo sutarties sudarymo, gali bÅ«ti tinkami įrodymai kompensacijoms pagrįsti. Nacionalinė mokėjimo agentÅ«ra byloje laikėsi pozicijos, jog draudėjai turi patvirtinti nuosavybės teises į gyvÅ«nus, kurie draudėjams priklausė draudimo sutarties sudarymo dienÄ , nes Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklės, patvirtintos žemės Å«kio ministro 2004 m. kovo 4 d.

įsakymu Nr. 3D-92 (toliau - Taisyklės), numato, jog įmokos kompensuojamos tik už tÄ gyvÅ«nų kiekį, kuris jau priklauso draudėjui nuosavybės teise draudimo sutarties sudarymo dienÄ . Kadangi pareiÅ¡kėjas If P&C Insurance AS byloje įrodinėjo, jog kompensuojama turi bÅ«ti ir už tÄ gyvÅ«nų kiekį, kuris nepriklausė draudėjams nuosavybės teise draudimo sutarčių sudarymo dienÄ , akivaizdu, kad daugeliu atveju net iÅ¡ naujo nagrinėjant draudimo įmokų kompensavimo klausimus Nacionalinė mokėjimo agentÅ«ra atsisakys kompensuoti draudimo įmokas pagal tas sutartis, kurios sudarytos dėl tokio gyvÅ«nų kiekio, kuris nepriklausė draudėjams sutarčių sudarymo dienÄ .

Antra, siekdamas įrodyti savo negautų pajamų realumÄ IeÅ¡kovas turi įrodyti, kad NMA, net esant palankiam sprendimui, bÅ«tų priėmusi teigiamÄ sprendimÄ dėl draudimo įmokų kompensavimo. Tačiau IeÅ¡kovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad visi jo atstovaujami draudėjai turėjo pakankamÄ kiekį gyvÅ«nų ir, kad Å¡is kiekis yra pagrįstas tinkamais dokumentais ir kad Å¡iuos dokumentus NMA pripažintų pakankamais teigiamam sprendimui dėl draudimo įmokų kompensacijų iÅ¡mokėjimo priimti.

PrieÅ¡ingai, dalis IeÅ¡kovo pateiktų įrodymų, kaip minėta anksčiau, patvirtina, kad kai kurie draudėjai akivaizdžiai neturėjo draudimo sutartyse nurodytų draudžiamų gyvÅ«nų kiekio nuosavybės teise.         2.6. Draudimo sutarties Å¡alims susitarus nutraukti draudimo sutartis, IeÅ¡kovas neturi jokio pagrindo gauti komisinių.          LR CK 2.160 str. leidžia komercinio atstovavimo sutarties Å¡alims susitarti, kad prekybos agentui atlyginimas bus mokamas tik tuo atveju, kai sudaryto sandorio Å¡alis įvykdys sudarytÄ sandorį (bus gautos draudimo įmokos).

Kadangi draudimo sutartys su draudėjais buvo teisėtai nutrauktos, o Å¡ių sutarčių nutraukimo teisėtumo IeÅ¡kovas neginčija, vadinasi, yra akivaizdu, kad draudėjai neįvykdys dalies savo pareigų mokėti draudimo įmokas, todėl gauti komisinio atlyginimo IeÅ¡kovas neturi teisės. Pažymėtina, kad draudimo sutartys buvo nutrauktos ne dėl pažeidimo, o teisėtu abiejų Å¡alių susitarimu, kuriam pritarė ir IeÅ¡kovas. Todėl jokio pagrindo gauti komisinių nuo neįvykdytos sandorių dalies IeÅ¡kovas neturi nei pagal įstatymÄ , nei pagal Pavedimo sutartį.

PrieÅ¡ingai nei teigia IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde, jeigu IeÅ¡kovui bÅ«tų mokami komisiniai ir nuo tos sandorio dalies, kuri nebÅ«tų įvykdyta, IeÅ¡kovas nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai praturtėtų, nes gautų atlyginimÄ nepaisant to, kad su jo pagalba sudaryto sandorio Å¡alys negavo jokios naudos. Todėl teigti, kad buvo pažeisti IeÅ¡kovo teisėti lÅ«kesčiai, kuomet buvo pasiraÅ¡yti susitarimai dėl darbo sutarčių nutraukimo, yra visiÅ¡kai nepagrįsta.       2.7. IeÅ¡kovas negali reikalauti priteisti įvykdyti tik dalį žalos atlyginimo prievolės, nes Å¡i prievolė yra nedaloma.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, dėl toliau nurodytų Atsakovo argumentų, manome, kad IeÅ¡kovo reikalavimas priteisti dalį žalos atlyginimo negali bÅ«ti tenkinamas ir dėl to, kad LR CK 6.24 str. 4 d. numato, kad vieno skolininko prievolė vienam kreditoriui gali bÅ«ti įvykdyta tik kaip nedalomoji prievolė, t.y. visa iÅ¡ karto. Todėl kreditorius negali reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę dalimis, įskaitant ir prievolę atlyginti žalÄ . IeÅ¡kovas papildomÄ ieÅ¡kinį dėl negautų pajamų atlyginimo reiÅ¡kė ne visa apimtimi, o tik 10 000 Lt dalyje, nors Å¡i prievolė dėl negautų pajamų atlyginimo, net jeigu ji egzistuotų, bÅ«tų tarp vieno kreditoriaus ir vieno skolininko.

Toks ieÅ¡kinio dalyko formulavimas prieÅ¡tarauja minėtai LR CK 6.24 str. 4 d.         3. IeÅ¡kovo ieÅ¡kinys dėl 8 889,97 Lt skolos priteisimo yra nepagrįstas         Atsakovas yra nurodęs atsiliepime į pradinį ieÅ¡kinį, jog IeÅ¡kovo sÄ skaita 8 889,97 Lt sumai nebuvo priimta, o suderinus mokėtinų komisinių likučius pats IeÅ¡kovas pateikė Atsakovui sÄ skaitÄ 812,06 Lt sumai, kuriÄ Atsakovas apmokėjo. Todėl Atsakovas nėra IeÅ¡kovui skolingas Å¡ios 8 889,97 Lt sumos.

Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu Atsakovas pateikė teismui visus duomenis, dokumentus ir paaiškinimus dėl to, kaip buvo apskaičiuoti Ieškovui priklausantys komisiniai, įskaitant ir paaiškinimus dėl 8 889,97 Lt sumos nepagrįstumo. Pateikus šiuos duomenis, Ieškovas neturėjo jokių klausimų dėl atliktų apskaičiavimų, nebereiškė jokių abejonių dėl pateiktų duomenų ir nereikalavo pateikti jokių papildomų įrodymų. Todėl, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime, jokio ginčo tarp šalių dėl sumų apskaičiavimo ir teisingumo tarp šalių nebebuvo.

Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad Atsakovas neturėjo teisės 2011-10-18 pateikti praneÅ¡imo Nr. 6-5-55 dėl tarpusavio prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymo. Kadangi prieÅ¡ieÅ¡kinis buvo pareikÅ¡tas kitÄ dienÄ po Å¡io praneÅ¡imo pateikimo, vadinasi įskaityti reikalavimai jų įskaitymo momentu nebuvo teisminio ginčo nagrinėjimo dalykas. Dėl Å¡ių priežasčių IeÅ¡kovo ieÅ¡kinys dėl 8 889,97 Lt sumos priteisimo pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmestas ir keisti teismo sprendimo Å¡ioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Prašė atmesti apeliacinį  skundÄ , palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-04-16 sprendimÄ nepakeistÄ ; priteisti Atsakovui iÅ¡ IeÅ¡kovo bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados        Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.        Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu.

Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Å i byla nagrinėjama ieÅ¡kovo UADB „Euro Garantas“ apeliacinio skundo ribose.           Dėl Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ Â Â Â Â Â Â Â Â Â Apeliantas nurodė, kad teismas neteisingai vertino, kad atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ neveikimas, pasireiÅ¡kęs tuo, kad jis neginčijo teisme Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros sprendimo atsisakyti mokėti draudimo įmokų kompensacijÄ , nelaikytinas neteisėtu neveikimu.

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, Å¡alis siejo 2007-07-05 Pavedimo sutarties pagrindu pavedimo teisiniai santykiai. Pagal Å¡iÄ sutartį, ieÅ¡kovas (brokeris) įgaliojamas AB „Lietuvos draudimas“ vardu sudaryti draudimo sutartis ir tarpininkauti Ä®galiotojo vardu sudarant draudimo sutartis su draudėjais Draudimo taisyklių pagrindu. Å ios sutarties 5.3.4 p. numatė, kad Brokeriui mokamas nustatytas komisinis atlyginimas pagal Brokerio pateiktÄ sÄ skaitÄ - faktÅ«rÄ . Ä®galiotojas moka Brokeriui komisinį atlyginimÄ nuo pareikalautų draudimo įmokų, kurios yra pilnai apmokėtos Ä®galiotojui.

Komisinis atlyginimas mokamas tik Å¡ios sutarties galiojimo metu. Vykdant Å¡iÄ sutartį, ieÅ¡kovui tarpininkaujant, tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“ 2008-10-25 buvo sudaryta draudimo sutartis Nr. TIA120737465. Pagal Å¡iÄ sutartį numatyta draudimo įmokos suma 1710354 Lt. Draudėjas įsipareigojo sumokėti atsakovui 906 490,80 Lt draudimo įmokų, o likusiÄ draudimo įmokų dalį, sudarančiÄ 803 869,20 Lt Å¡alių susitarimu turėjo sumokėti Nacionalinė mokėjimo agentÅ«rÄ , nors nei GyvÅ«nų draudimo liudijime (b. l. 59, t. 3), nei GyvÅ«nų draudimo sÄ lygose (b. l. 60 - 61, t. 3), tokių susitarimų nėra, tačiau toks susitarimas yra nurodytas 2010-03-18 Susitarime (b. l. 63, t. 3), kuriuo Å¡alys AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“ laikė pasibaigusia Sutartį TAI Nr. 120737465 nuo 2009-03-25.

Minėtame Susitarime nurodyta, kad draudėjas sumokėjo pagal draudimo sutartį Nr. TIA120737465 draudimo įmokų 377 704, 50 Lt, Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros įmokos dalis už visÄ Å¡ios draudimo sutarties galiojimo laikÄ - 803 869,20 Lt. Tokia draudimo įmokos dalis, mokama Nacionalinės mokėjimų agentÅ«ros, remiantis Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės Å«kio ministro 2004-03-04 įsakymu Nr. 3D-92. Nors byloje nėra Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros sprendimo atsisakyti mokėti Å¡iÄ Ä¯mokų dalį, tačiau iÅ¡ 2012-03-08 Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros atsakymo (b. l. 26, t.

4) galima spręsti, kad teisingai pirmos instancijos teismas nurodė, kad visgi Å¡iÄ draudimo įmokų sumÄ AgentÅ«ra atsisakė sumokėti dėl to, kad vertinimo metu buvo nustatyta, jog Dovainonių paukÅ¡tynas neįrodė nuosavybės teisių į jiems priklausantį ir draudžiamÄ turtÄ (paukščius). AgentÅ«ra 2011-04-28 pakartotinai iÅ¡siuntė atsakovui paklausimÄ Nr. NP-53 dėl papildomų dokumentų pateikimo, įrodančių nuosavybės teisę į apdraustÄ turtÄ . Negavusi naujų dokumentų, AgentÅ«ra vertino apdrausto turto, nurodyto liudijime, nuosavybės teisę patvirtinančius faktus, pagal turimus duomenis.

AgentÅ«ra patvirtino, kad 2011-04-28 atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ AgentÅ«rai pateikė patikslintÄ 2011-04-28 PažymÄ ir už Dovainonių paukÅ¡tynÄ , kuriuo kompensacijos atsisakė. AgentÅ«ra patikslintoje pažymoje UAB „Dovainonių paukÅ¡tynÄ â€œ įvertino, kaip pagalbos gavėjÄ , netinkamÄ kompensacijai gauti (b. l. 26, t. 4).       Vertinant argumentÄ , ar AB „Lietuvos draudimas“ turėjo pareigÄ skųsti AgentÅ«ros atsisakymÄ mokėti draudimo įmokos dalį, sutiktina su apelianto argumentu, kad nesvarbu, kas Å¡ioje situacijoje turėjo pareigÄ ir/ar galimybę rinkti ir pateikti AgentÅ«rai iÅ¡ draudėjų gyvÅ«nų įsigijimÄ patvirtinančius dokumentus, ar juos turėjo pateikti (ar galėjo) ir pats draudėjas.

Byloje yra duomenys, kad AB „Lietuvos draudimas“ tokiÄ informacijÄ pateikė draudėjui ir reikalavo pateikti papildomus dokumentus nuosavybės teisių atsiradimo faktui nustatyti (b. l. 88 - 89, t. 4). Å alių sudarytoje Pavedimo sutartyje nėra numatyta atsakovo pareigos kokiais tai atvejais (ar visais atvejais) skųsti AgentÅ«ros veiksmus. Teisė kreiptis į teismÄ numatyta CPK 5 str. 1 d., tačiau tai kiekvieno suinteresuoto asmens teisė, bet ne pareiga. Kreipiantis į teismÄ , kiekvienas suinteresuotas asmuo turi manyti, kad jo teisė ar įstatymu saugojamas interesas yra pažeisti.

Todėl pareigos kreiptis į teismÄ negali nustatyti joks susitarimas. Vertinant situacijÄ Å¡ioje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teise kreiptis į teismÄ galėjo naudotis bet kuri iÅ¡ Å¡alių, t. y. ieÅ¡kovas ar atsakovas, jei manė, kad jų teisė galimai yra pažeista, bei draudėjas (UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“), kaip Draudimo sutarties Å¡alis ir asmuo turintis teisę į draudimo įmokos dalies kompensavimÄ , iÅ¡mokamos Nacionalinės mokėjimo agentÅ«ros. Å ioje situacijoje tiek draudikas (AB „Lietuvos draudimas“), tiek draudėjas (UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“) pasielgė kitaip, jie susitarė (pasirinko jiems tinkamiausiÄ bÅ«dÄ ) ir Draudimo sutartį atskiru Susitarimu laikė pasibaigusia nuo 2009-03-25, t. y. jÄ nutraukė.

Teisėjų kolegija nevertina aplinkybių ar draudėjui pateikus NMA papildomus duomenis bÅ«tų tokia draudimo įmoka pagal Å¡iÄ Draudimo sutartį sumokėta, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad draudėjas turėjo pakankamai duomenų įrodyti gyvÅ«nų nuosavybės įsigijimo faktÄ , pagaliau nėra duomenų, kad tokius papildomus įrodymus draudėjas laiku bÅ«tų pateikęs AgentÅ«rai, o Å¡i bÅ«tų priėmusi tikrai teigiamÄ sprendimÄ . Aplinkybė, kad atsakovas nutraukė Draudimo sutartį su draudėju UAB „Dovainonių paukÅ¡tynas“ yra abiejų sutarties Å¡alių susitarimas, toks Sutarties nutraukimo neteisėtumas nėra konstatuotas, Å¡alys laisvos susitarti tiek dėl sutarties sÄ lygų, tiek ir laisvos nutraukti sutartį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas visiÅ¡kai teisingai vertino, kad AgentÅ«ros veiksmų apskundimas negali bÅ«ti pripažintas atsakovo neteisėtu veiksmu, įrodinėjant civilinės atsakomybės sÄ lygas. Neįrodžius vienos iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygų – neteisėtų veiksmų, iÅ¡ esmės nėra reikÅ¡mingi kiti apelianto argumentai dėl patirtų nuostolių ir jų dydžio, bei priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tačiau trumpai pasisakytina ir dėl Å¡ių argumentų.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra galimybės analizuoti aplinkybių, ar Nacionalinė mokėjimo agentÅ«ra gavusi vienokius ar kitokius draudėjo papildomus duomenis, bÅ«tų priėmus teigiamÄ sprendimÄ ir jei taip, tai kokio dydžio, be to, kaip teisingai atsakovas nurodė atsikirtime į apeliacinį skundÄ , Vyriausias administracinis teismas vėliau nutartyje iÅ¡aiÅ¡kino tik vienÄ svarbų klausimÄ , kad iÅ¡rodinėti nuosavybės teises galima ir remiantis sÄ skaitomis – faktÅ«romis, t. y., kad sÄ skaitos –faktÅ«ros yra tinkamas įrodymas vertinant nuosavybės teisių į gyvÅ«nus įsigijimo faktÄ , tačiau nesant tokio sprendimo dėl draudimo įmokų kompensavimo ir prieÅ¡ingai, draudikui su draudėju iÅ¡ viso nutraukus draudimo sutartį (tokio nutraukimo neužginčijus), ieÅ¡kovas pagal Pavedimo santykius gauti komisinio atlyginimo neturi teisės, kadangi jo teisė gauti komisinius numatyta tik nuo tų sutarčių, kurios yra įvykdytos ir draudikui AB „Lietuvos draudimas“ yra pilnai sumokėtos draudimo įmokos.

Todėl konstatuotina, kad neįrodyta ir kita civilinės atsakomybės sÄ lyga – žalos atsiradimas ir tuo pačiu priežastinio ryÅ¡io buvimo faktas.    Dėl įskaitymo: teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prieÅ¡ pateikiant prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl sumokėto ieÅ¡kovui komisinio mokesčio priteisimo, pripažinęs, jog tam momentui atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ yra nesumokėjęs ieÅ¡kovui UADBB „Euro Garantas“ 20 812,78 Lt komisinio atlyginimo, į pastarÄ jÄ sumÄ Ä¯skaitė ir ieÅ¡kovo pradiniu ieÅ¡kiniu pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ 8889,97 Lt dėl skolos priteisimo bÅ«tent komisinio atlyginimo, tokiu bÅ«du atlikdamas vienarÅ«Å¡ių, prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymÄ .

CK 6.134 str. draudžia daryti įskaitymÄ reikalavimui, kurie ginčijami teisme. Å iuo gi atveju, atsakovas tokio reikalavimo neginčijo, jį pripažino, padarydamas įskaitymÄ . Atsakovas pripažino ieÅ¡kovo UADBB „Euro Garantas“ pradinį ieÅ¡kinį 8889,97 Lt sumai ir jį pilnai patenkino, įskaitydamas. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje taip pat nurodė, kad pagal atsakovo pateiktus paskaičiavimus sutarties nutraukimo dienÄ , atsakovas buvo skolingas ieÅ¡kovui bÅ«tent Å¡iÄ sumÄ , t.y. 20 817,78 Lt, kuriÄ ir nurodė atsakovas prieÅ¡ieÅ¡kinyje, kaip komisinio atlyginimo sumÄ , kuriÄ pripažino nesumokėjęs ieÅ¡kovui ir jÄ pilnai įskaitė.

Esant tiksliai nurodytai komisinio atlyginimo sumai, kuri atsakovo įskaityta, teisingai ieÅ¡kovas nurodė, kad į Å¡iÄ sumÄ atsakovas įskaitė ir pradiniu ieÅ¡kiniu reikÅ¡tÄ reikalavimÄ dėl 8889,97 Lt skolos priteisimo. Atsakovui pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje pripažinus šį ieÅ¡kinio reikalavimÄ (jį įskaičius), yra pagrindas, vadovaujantis CPK 93 str. Å¡ioje dalyje ieÅ¡kovui priteisti iÅ¡ atsakovo už pradinį ieÅ¡kinį sumokėtÄ Å¾yminį mokestį 267 Lt (b. l. 4, t.1).

Atsižvelgiant, kad toks Å¡io ieÅ¡kinio reikalavimo pripažinimas ir patenkinimas atliktas pačioje bylos nagrinėjimo pradžioje, teismo vertinimu, todėl nėra pagrindo perskirstyti kitų bylinėjimosi iÅ¡laidų.  Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų: ieÅ¡kovas teigia, kad atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ pirmos instancijos teismas priteisė per dideles bylinėjimosi iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti, viso 7986 Lt. Prašė atsižvelgti į Teisingumo ministro 2004-04-2 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ maksimalaus dydžio įtvirtintus kriterijus priteistinam užmokesčiui apskaičiuoti ir sumažinti atsakovo praÅ¡omÄ priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų sumÄ .

    Sprendžiant dėl atsakovo patirtų iÅ¡laidų už advokato teisinę pagalbÄ apmokėti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netgi esant atsakovui palankiam teismo sprendimui, teismas turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumÄ , teisinių paslaugų kompleksiÅ¡kumÄ , specialiųjų žinių reikalingumÄ , teisinių paslaugų teikimo pastovumÄ ir pobÅ«dį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumÄ ir kitas svarbias aplinkybes. Taip pat atsižvelgtina į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas. Nagrinėjamos bylos atveju, teismo vertinimu, 7986 Lt atstovavimo iÅ¡laidų suma yra neproporcingai didelė. Pati byla sudėtinga, joje pateiktas tiek ieÅ¡kinys, tiek prieÅ¡ieÅ¡kinys, vyko Å¡eÅ¡i teismo posėdžiai (tame tarpe ir parengiamieji). Byloje be suraÅ¡yto prieÅ¡ieÅ¡kinio, atsiliepimų į pirminį ir patikslintÄ ieÅ¡kinį, atsakovo atstovas teismui pateikė raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus, praÅ¡ymus ir dokumentus (įrodymus), kas reiÅ¡kia, kad atsakovo atstovo darbo laiko sÄ naudos buvo gan didelės. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimÄ , privalo vadovautis ir bendraisiais teisės principais (LR CPK 3 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, bei į aukščiau aptartų Rekomendacijų nustatytus dydžius, darytina iÅ¡vada, kad priteistinų iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti pirmos instancijos teisme dydis mažintinas per pusę, iki 3993 Lt ir tokio dydžio atstovavimo iÅ¡laidos priteisiamos iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovo naudai. Tokia suma neprieÅ¡tarautų teisingumo bei protingumo principams.        Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimÄ , netinkamai iÅ¡sprendė bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo klausimÄ , Å¡ioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Kaip jau aukščiau pasisakyta, ieÅ¡kovo naudai priteistinas iÅ¡ atsakovo jo sumokėtas žyminis mokestis 267 Lt.         Paduodamas apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas sumokėjo 3000,85 Lt žyminio mokesčio (b. l. 139, t. 4). Kadangi apelianto apeliacinis skundas iÅ¡ dalies patenkintas tik bylinėjimosi iÅ¡laidų dalyje ir teismo sprendimas iÅ¡ dalies keistinas tik bylinėjimosi iÅ¡laidų dalyje, todėl konstatuotina, kad patenkinus apeliacinį skundÄ dalyje dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, keistina sprendimo dalis, kuria iÅ¡spręsti procesinio pobÅ«džio klausimai, o paduodant apeliacinį skundÄ dėl sprendimo dalies, kuriuo buvo neteisingai iÅ¡spręstas procesinio pobÅ«džio klausimas, apeliantas (ieÅ¡kovas) už Å¡iÄ apeliacinio skundo dalį jokio žyminio mokesčio nemokėjo, todėl jam žyminis mokestis (ar jo dalis) nepriteistina.        Kadangi ieÅ¡kovo apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies tik priteistų bylinėjimosi iÅ¡laidų dalyje, o atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė duomenis, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 3267 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 152 - 155, t. 4), todėl teismas sprendžia, jog yra pagrindas priteisti reikalaujamas tokio pobÅ«džio bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsižvelgiant į atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentų kiekį, į aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teisme vyko vienas teismo posėdis, kuris truko nepilnas dvi valandas, bei tų pačių Rekomendacijų nurodytus tokių priteistinų bylinėjimosi iÅ¡laidų dydžius, teisėjų kolegija vertina, kad teisinga ir protinga priteisti pusę praÅ¡omų iÅ¡laidų 1633,50 Lt atsakovo advokato pagalbai apmokėti.            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., n u t a r i a:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimÄ dalyje dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo pakeisti ir jį iÅ¡dėstyti sekančiai.„Priteisti ieÅ¡kovui uždarai akcinei draudimo bendrovei „Euro garantas“ iÅ¡ atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 267 Lt (du Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt septynis litus) bylinėjimosi iÅ¡laidų (žyminio mokesčio).Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo uždaros akcinės draudimo bendrovės „Euro garantas“ atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai 3993 Lt (tris tÅ«kstančius devynis Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt tris litus) bylinėjimosi iÅ¡laidų.“KitÄ sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .           Priteisti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ iÅ¡ ieÅ¡kovo uždaros akcinės draudimo bendrovės „Euro garantas“ 1633,50 Lt (vienÄ tÅ«kstantį Å¡eÅ¡is Å¡imtus trisdeÅ¡imt tris litus 50 centų) bylinėjimosi iÅ¡laidų.

         Teisėjai                                                                       Asta Radzevičienė                                      Zita Smirnovienė                                                                                                                                                                                                                  Alma Urbanavičienė                                                                                         Â