2019-04-17 Nr. AB-10163-3-65-3-00252-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1334-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00252-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. R. (toliau – ir pareiškėja) su patikslintu prašymu (toliau – skundas) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą senaties terminą skundui pateikti; pripažinti Panevėžio AVPK areštinės (toliau – ir areštinė) laikymo sąlygas netinkamomis ir žeminančiomis žmogaus orumą; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, atsakovas), 20 000 Eur neturtins žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji buvo laikoma areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki vasario 6 d., pažeidžiant Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės normas. Pareiškėja teigė, kad areštinės kamerų būklė ir sąlygos buvo nežmoniškos, laikant pareiškėją Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeidžiamas jos privatumas, žeminama jos garbė ir orumas, žalojama sveikata, kamerose jai teko per mažai ploto. Kamera Nr. 26 buvo nesuremontuota, nešvari, šalta. Langas šioje kameroje buvo išimtas iš rėmų, todėl pūtė vėjas, buvo sniego.

Tualetas kameroje buvo apskretęs. Kamera Nr. 9 buvo suremontuota, didelė, švari ir tvarkinga. Abiejose kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo privatumo jais naudojantis. Pareigūnai neleido pakabinamomis užuolaidėlėmis atitverti tualetų. Nebuvo ventiliacijos. Kamerose kartu laikomos kitos moterys rūkydavo. Maistas buvo atstumiančios išvaizdos, netinkamas valgyti, šaltas, nekaloringas, jo energetinė vertė siekė apie 1000 kalorijų. Pareiškėjai nebuvo suteikta teisė išeiti į kiemelį pasivaikščioti.

Iš areštinės pareiškėja apie 4–5 kartus buvo vežama į apklausas. Taip pat ji kelis kartus buvo vežama į Šiaulių tardymo izoliatorių. Konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos ir žalojančios sveikatą. Vežant nešildomame mašinos kėbule tekdavo kęsti šaltį. Konvojavimo reikėdavo laukti ilgai, sėdint mažoje kameroje, kartą – su dar šešiomis moterimis, be vandens ir maisto. Artimiesiems nebuvo leidžiama pasimatyti su pareiškėja. Pareiškėja yra gavusi artimųjų perdavimus, tačiau mano, kad ne visi jos artimųjų perduoti daiktai jai buvo perduoti.

Pareigūnai areštinėje garsiai keikdavosi, su pareiškėja kalbėjo vartodami necenzūrinius žodžius. Dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, kankinimus, tai lėmė jos fizinės ir psichinės sveikatos pakenkimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl to iki šiol pareiškėjai tenka lankytis pas gydytojus bei psichoterapijos specialistus. Esant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovui kyla prievolė atlyginti atsiradusią neturtinę žalą. Pareiškėja prašė atnaujinti praleistą senaties terminą, kuris baigėsi 2016 m. vasario 6 d.

Teigė, kad termino praleidimą nulėmė tai, kad pareiškėjai teko dalyvauti daugybėje apklausų ir teismo posėdžių dėl jai 2013 metais iškeltų baudžiamųjų bylų. Apklausos ir teismų posėdžiai vyko ne tik Panevėžyje, bet ir Šiauliuose, Vilniuje. Pasamdyti advokatai atsisakydavo pareiškėją ginti baudžiamosiose bylose, atsisakymus pateikdami 1–2 dienas prieš svarbius teismo posėdžius. Tai lėmė netinkamą pareiškėjos gynybą, atstovavimą bei jos neinformavimą apie teises ir pareigas procesų metu. Kadangi pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo, buvo klaidingai informuota, kad teise į neturtinės žalos atlyginimą galės pasinaudoti bet kada. 2015 m. kovo 23 d.

Šiaulių apygardos teismas jai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, tai dar labiau neigiamai paveikė pareiškėjos psichinę būklę. Tik 2017 m. sausio 25 d., Lietuvos apeliaciniam teismui atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pareiškėja galėjo atsikvėpti ir pradėti normalų gyvenimą. Faktą, kad pareiškėja kelis metus buvo neteisėtai persekiojama baudžiamosiose bylose, rodo 2017 m. birželio 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priimta byla Nr. 43009/17 K. (dabartinė pavardė R.) prieš Lietuvą.

Taigi, pareiškėjai visą savo laiką teko skirti bylinėjimuisi, nebeturint normalaus gyvenimo, nutraukiant svarbias studijas pradėtas universitete, apribojant darbo krūvį. Po suėmimo, pareiškėja pusę metų negalėjo dirbti. Pareiškėjos buvusias įmonės generalinės direktorės pareigas vykdė jos dukra, kuriai padėjo pareiškėjos sūnus, o pareiškėja dirbo viešbučio direktore. Tik prieš pusantrų metų pareiškėja perėmė iš dukros įmonės generalinės direktorės pareigas. Taip pat pareiškėja teigė, kad dėl pablogėjusios fizinės ir psichinės sveikatos, nuo pat 2013 metų ji lankėsi pas specialistus, tačiau jie nepadėjo, todėl pradėjo mokytis pati, įstojo į universitetą Maskvoje.

Specialistams mokėjo įmonė, nes pareiškėjai, kaip įmonės vadovei, reikėjo atstatyti savo sveikatą, kad galėtų dirbti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikoma nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 21 d., nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. sausio 25 d., nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 6 d. Ji buvo laikoma areštinės kamerose Nr. 26 ir Nr. 9 viena arba su dar viena ar dviem moterimis. 2013 m. sausio 21 d. ir 2013 m. sausio 25 d. ji buvo konvojuota į Šiaulių tardymo izoliatorių. Atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjai areštinėje ploto teko tiek, kiek numatyta teisės aktuose (tai yra 5 kv. m), išskyrus kelias valandas. Nurodė, kad argumentus dėl prastos kamerų būklės paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatai. Sanitarinis mazgas atitinka higienos normos HN 37:2009 reikalavimus, o Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose neužfiksuota pažeidimų dėl jo įrengimo. Areštinėje laikomi asmenys maitinami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu šešis kartus buvo perduoti daiktai iš jos artimųjų, taip pat buvo perduoti ir maisto produktai. Pareiškėjai buvo siūloma eiti pasivaikščioti, tačiau ji eiti atsisakydavo. Pareiškėja į tardymo izoliatoriaus konvojaus automobilį buvo vedama tiesiai iš kameros ir į kitas patalpas nebuvo uždaroma, o areštinėje vienu metu nebuvo laikomos šešios moterys. Nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo duotas ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo leidimas pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis, todėl pareiškėja negalėjo matytis su artimaisiais. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė sukelti pareiškėjai dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėja nekonkretizuoja jos nurodomos patirtos neturtinės žalos ir nepagrindžia įrodymais. Atsakovas teismo prašė pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir vien tuo pagrindu pareiškėjos skundą atmesti.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. sausio 21 d., nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. sausio 25 d., nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 6 d. buvo laikoma Panevėžio AVPK areštinėje (pareiškėja iš areštinės 2013 m. sausio 21 d., 2013 m. sausio 25 d. buvo konvojuota į Šiaulių tardymo izoliatorių, iš jo parvežta į areštinę 2013 m. sausio 23 d., 2013 m. sausio 30 d.).

7. Kadangi atsakovas prašė pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 125 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų ieškinio senaties terminą, teismas, įvertinęs senaties termino pritaikymą reglamentuojančius teisės aktus ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Pareiškėja D. R. skunde nurodė, kad dėl privatumo nebuvimo naudojantis sanitariniu mazgu, per mažo kameros ploto bei kitų jos nurodytų laikymo sąlygų areštinėje pažeidimų bei suvaržymų jautė didelį psichologinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, jautėsi kankinama, jautė garbės ir orumo pažeminimą. Taigi, jei pareiškėja jautė tokius išgyvenimus, ji turėjo suvokti, jog jos teisės gali būti pažeidžiamos. Todėl, teismas nurodė, kad nuo to momento, kai tie pažeidimai pasireiškė, ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėja Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikoma nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. vasario 6 d., o skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jos teisių pažeidimų. Teismas konstatavo, kad CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti pareiškėja praleido daugiau kaip 1 metais ir 6 mėnesiais.

8. Atsižvelgdamas į pareiškėjos nurodytas senaties termino praleidimo priežastis (pareiškėja lankėsi pas gydytojus ir psichoterapijos specialistus Panevėžyje ir Vilniuje, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu jai buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad areštinėje praleistas laikas ir realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas galėjo neigiamai paveikti pareiškėjos psichinę būklę, sutrikdyti sveikatą, todėl tam tikrą laiką pareiškėjai galėjo būti sunkiau įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Tačiau pati pareiškėja paaiškino, kad ji pradėjo darbinę veiklą maždaug po pusmečio po išleidimo iš Panevėžio AVPK areštinės. Liudytojas L. K. parodė, kad išleista iš areštinės pareiškėja apie metus blogai jautėsi, buvo sutrikusi, negalėjo susikaupti, buvo blogos emocinės ir fizinės būsenos. Todėl jis, sesuo D. Š., kiti artimieji stengėsi pareiškėjai padėti. Liudytojas, jo sesuo dirbo pareiškėjai priklausančioje įmonėje. Pati pareiškėja pradėjo veiklą maždaug po metų. Taigi, iš pareiškėjos paaiškinimų ir liudytojo parodymų teismas nustatė, kad pareiškėja, nors ir padedama vaikų, senaties termino eigos metu iš esmės vykdė darbinę veiklą.

Iš pareiškėjos pateiktų duomenų apie jai iškeltas baudžiamąsias bylas ir iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, teismas nustatė, kad pareiškėja senaties termino eigos metu pati dalyvavo teismo posėdžiuose, ją gynė advokatai. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjos galimybės laiku kreiptis į teismą su skundu nebuvo visiškai apribotos dėl pareiškėjos ir liudytojo nurodytų fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti duomenys apie lankymąsi pas psichoterapijos specialistus nepatvirtino ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėja sirgo psichine ar fizine liga, tai yra tokia liga, dėl kurios pareiškėjos galimybės buvo apribotos tokiu mastu, kad pareiškėja apskritai negalėjo pateikti skundo (tiesiogiai ar per atstovą). Be to, byloje nustatytos aplinkybės – pareiškėjos darbinė veikla, studijos, dalyvavimas teismo procesuose, teismo procesų inicijavimas ir kiti duomenys, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo spręsti, kad pareiškėja sirgo tokia liga, dėl kurios negalėjo laiku pateikti skundo.

Pareiškėja yra veiksni – bylos medžiagoje nėra duomenų apie jos neveiksnumą kurioje nors srityje. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėja turėjo realią galimybę pati ar per atstovą pateikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

9. Dėl aplinkybės, kad pareiškėja buvo klaidingai informuota, jog savo teise dėl neturtinės žalos atlyginimo galės pasinaudoti bet kada, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl priežasčių svarbos ieškinio senaties termino atnaujinimui, svarbiomis priežastimis nepripažįsta pareiškėjo teisinio išsilavinimo neturėjimo, jo nesusipažinimo su turimomis teisėmis bei įstatymų nežinojimo. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjos charakteristiką – į užsiėmimą, išsilavinimą, galimybes, pareiškėjos nurodyta senaties termino praleidimo priežastis nepripažintina svarbia. Teismo vertinimu, pati pareiškėja, nors ir neturėdama teisinio išsilavinimo, galėjo pasinaudoti teise laiku kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjos teismui pateiktas rašytinis įrodymas – Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 2/2016, kuriuo advokatui nutarta skirti papeikimą pareiškėjos vadovaujamos įmonės vardu pateikto skundo pagrindu, teismo vertinimu, kaip tik ir įrodo pareiškėjos gebėjimą ir galimybes teisinėmis priemonėmis ginti savo teises.

10. Išanalizavęs pareiškėjos nurodytas senaties termino praleidimo priežastis, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti jas pakankamai svarbiomis ir objektyviai pateisinančiomis itin ilgą senaties termino kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidimą bei sudarančiomis pagrindą praleistą senaties terminą atnaujinti. Todėl teismas neatnaujino praleisto senaties termino skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

11. Teismui konstatavus, kad pareiškėjos skundo reikalavimams taikomas ieškinio senaties terminas, nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos galimai pažeistų teisių ir interesų, t. y. neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 12. Pareiškėja D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti jos skundą ir atnaujinti praleistą senaties terminą skundui pateikti.

13. Pareiškėja apeliaciniam skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be jokių motyvų, nenuoseklus, neįvertinti visi priimti įrodymai ar liudininkų parodymai. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, teisinio apibrėžtumo ir betarpiškumo principus, terminus, senatį. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrindė savo nutarties įrodymais, bet ir jų absoliučiai netyrė.

14. Pareiškėjos teigimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog ji aktyviai dalyvavo teisminiuose procesuose, kadangi pareiškėjos dalyvavimas daugiausia buvo baudžiamosiose bylose, kuriose turėjo gintis nuo kaltinimų. Pareiškėja 2013 metais buvo suimta ir apkaltinta sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl ji jautė kankinimus ir nepatogumus, tačiau primygtinai gąsdinama ikiteisminio tyrimų pareigūnų dėl būsimos ilgos laisvės atėmimo bausmės, pareiškėja tikrai nemanė, kad ji pirmiausia turi ginčyti savo kalinimo sąlygas. Pareiškėjos prioritetinis dalykas buvo teisinė gynyba baudžiamosiose bylose, o ne ketinimai ginti savo pažeistas teises, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir orumo žeminimu.

15. Pareiškėjos teigimu, nors ji ir turėjo kelis atstovus baudžiamosiose bylose, tačiau byloje surinkti įrodymai (advokatūros bausmės bylos sprendimas bei 2014 metais inicijuotas prašymas skirti valstybės teisinę pagalbą) įrodo, kad atstovai buvo nekvalifikuoti ir neužtikrino būtinosios teisinės pagalbos.

16. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos nuomone, neteisingai vertino įrodymus, jog lankymasis pas psichologus nepatvirtina svarbių aplinkybių egzistavimo. Apmokėjimas už psichoterapijos paslaugas įrodo tai, jog pareiškėja turėjo rimtų psichologinių problemų, dėl kurių turėjo lankytis pas specialistus. Byloje negali būti pateikta įrodymų, kad pareiškėja sirgo psichine ar fizine liga, nes Pareiškėja būdama (duomenys neskelbtini), privačiai lankėsi pas psichoterapijos specialistus, pas kuriuos nėra vedamos jokios ambulatorinės kortelės.

17. Pareiškėjos nuomone, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, laikytina, kad reali senaties termino pradžia yra 2017 m. sausio 25 d., kai apeliaciniu teismo nuosprendžiu bausmė buvo atidėta.

18. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas be jokių teisinių argumentų netenkino pareiškėjos prašymų dėl konvojavimo sąlygų išsiaiškinimo. Kadangi įrodymai yra tik pas atsakovą, tokius duomenis gauti pareiškėjai buvo neįmanoma. Todėl, pareiškėja daro išvadą, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę, jog bus taikyta senatis ir tai rodo pirmos instancijos teismo šališkumą ir paviršutiniškumą.

19. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Panevėžio AVPK nurodo, jog pirmosios instancijos sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas. Atsakovas sutinka su teismo priimtu sprendimu ir jame išdėstytais argumentais. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė visus argumentus, dėl praleistų senaties terminų ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra pakankamai svarbios, objektyviai pateisinančios ir sudarančios pagrindą praleistą senaties terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja D. R. kildino iš neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų – Panevėžio AVPK neužtikrinus tinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjai jos laikymo areštinėje nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. vasario 6 d.

22. Pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas atmetė, tenkinęs atsakovo prašymą taikyti pareiškėjos reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

23. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu su taikytu ieškinio senaties terminu, nes, jos nuomone, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi šio termino pradžia turėtų būti 2017 m. sausio 25 d., t. y. kai apeliaciniu teismo nuosprendžiu pareiškėjai bausmė buvo atidėta, nes tik tada ji suvokė, kad realiai neturės atlikti bausmės ir po pusės metų pailsėjusi ir atsigavusi, pradėjo ginti savo pažeistas teises.

24. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

26. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).

27. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

28. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė ieškinio senaties taikymo klausimą. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėja turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą dėl žalos, patirtos, kaip teigiama, laikant Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 7 d. iki 2013 m. vasario 6 d., atlyginimo teismui padavė 2017 m. rugpjūčio 11 d. Taigi pareiškėja skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui padavė pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

32. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktos priežastys dėl ieškinio senaties praleidimo yra deklaratyvios, nepateikti jas įrodantys dokumentai, pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

33. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę, jog bus taikyta senatis ir tai rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą ir paviršutiniškumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo yra deklaratyvus, susijęs su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos skundą teismas sprendė turėdamas išankstinę nuomonę. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisės į nešališką teismą pažeidimą.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nustatytos aplinkybės – pareiškėjos darbinė veikla, studijos, dalyvavimas teismo procesuose, teismo procesų inicijavimas ir kiti duomenys, nepaisant to, kad ji lankėsi pas privačiai dirbančius medikus, nesudarė pagrindo spręsti, jog pareiškėja sirgo tokia liga, dėl kurios negalėjo laiku pateikti skundo. Bylos medžiagoje nėra duomenų apie jos neveiksnumą. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad baudžiamojoje byloje, pasak pareiškėjos, ją atstovavo nekvalifikuoti teisininkai, nepašalino galimybės pačiai pareiškėjai gauti informaciją apie neturtinės žalos atlyginimo pagrindus viešai prieinamame teisės aktų registre (TAR) ir pateikti skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

35. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą; pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą; byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

36. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė