A-520-151-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-151/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00387-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 (toliau – ir Įsakymas) 1 punkto dalį, kuria pavedama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus V. G. pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. vasario 9 d. buvo pasirašytinai supažindintas su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. IV-122. Minėtu Įsakymu vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 16 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktą informaciją, 1 punktu pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjo asmens kandidatūros tikrinimą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. liepos 14 d. yra paskirtas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, FNTT) direktoriaus pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1V-279 patvirtintą pareigybės aprašymą vykdo funkcijas bendroje veiklos srityje – įstaigos vidaus administravimo, ir specialioje veiklos srityje – viešojo saugumo. Veiklos sritys betarpiškai susijusios su jo atliekamu darbu, t. y. susipažinimu su įslaptinta informacija bei jos naudojimu. Vykdydamas tiesiogines savo funkcijas atitinka visus jam priskirtus specialiuosius reikalavimus, turi galiojantį leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 8 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.). Darė išvadą, kad turi būti vertinamas Įsakymo teisėtumas bei pagrįstumas VAĮ 8 straipsnio atžvilgiu.

Pažymėjo, jog kaip pagrindas pradėti Įsakyme numatytą pakartotinio patikrinimo procedūrą nurodyta VTPĮ 16 straipsnio 6 dalis, o VTPĮ 16 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį aplinkybių, kurioms esant neišduodamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, sąrašą. Nurodė, kad Įsakyme nėra nurodytas teisinis pagrindas, t. y. konkreti VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 1–18 punktuose numatyta aplinkybė, kuriai esant kiltų įtarimas ir kurios pagrindu būtų taikomos VTPĮ 16 straipsnio 6 dalyje numatytos procedūros. Teigė, jog nesant nurodyto konkretaus teisinio pagrindo, pareiškėjui buvo užkirstas kelias suprasti Įsakymo teisinį pagrindą, kokiu pagrindu yra įtarimas, tuo buvo pažeistos jo teisės ir tai trunka iki šios dienos.

Atkreipė dėmesį ir į tai, jog jis, kaip Lietuvos Respublikos pilietis ir kaip Tarnyboje atsakingas pareigas užimantis pareigūnas, laikėsi ir laikosi bendrų visuomenėje priimtų normų, įstatymų nepažeidinėjo ir nepažeidinėja bei jokiais veiksmais (neveikimu) ar poelgiais nesudarė sąlygų atsirasti nė vienai iš VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 1-18 punktuose numatytų aplinkybių, t. y. nepadarė veiksmų, kurie nesuderinami su jo, kaip pareigūno, turinčio leidimą dirbti ar susipažinti su slapta informacija, veiksmais. Tvirtino, kad yra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei.

Pažymėjo, kad administraciniame akte taip pat nėra ir faktinio pagrindo. Nurodė, jog Įsakymas priimtas tik atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos pateiktą įslaptintą informaciją žymima slaptumo žymomis „Konfidencialiai“. Teigė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras rėmėsi VTPĮ 16 straipsnio 6 dalies nuostatomis bei atsižvelgė į 4 raštuose – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2011 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 23 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. vasario 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktą informaciją. Tokie slapti duomenys, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėjo lemti viešos administracinės procedūros pradėjimo.

Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro sprendimas buvo paremtas tik prielaidomis, kurios jokiu būdu nesuponavo pagrįstos išvados apie „kylantį įtarimą“, kuriam esant pagrįstai galima būtų taikyti VTPĮ 16 straipsnio 6 dalyje numatytus veiksmus. Todėl darė išvadą, kad nebuvo pagrindo prieš pareiškėją pradėti VTPĮ 16 straipsnio 6 dalyje numatytus veiksmus, t. y. atlikti pakartotinį patikrinimą.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1831/2011. Darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas pažeidė jo teisę turėti galimybę suprasti administracinio akto teisinį pagrindą – kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu pareiškėjui taikomi VTPĮ 16 straipsnio 6 dalyje nustatyti veiksmai – inicijuotas jo kandidatūros pakartotinis patikrinimas bei pažeista teisę į gynybą, nes nežino kuo yra įtariamas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. IV-122 „Dėl pakartotinio asmens kandidatūros tikrinimo ir uždraudimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“ 2012 m. vasario 14 d. panaikintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1V-138 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 „Dėl pakartotinio asmens kandidatūros tikrinimo ir uždraudimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacijos“ pripažinimo netekusiu galios“.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nurodė, kad panaikintas Įsakymas nebeturi įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, nebegali sukelti jokių teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo skundo nagrinėjimas iš esmės beprasmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tyrimų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad gavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktą FNTT direktoriaus V. G. prašymą atlikti pakartotinį tyrimą poligrafu. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo (toliau – ir PNĮ) 5 straipsnio 3 dalies 5 punktu bei 9 straipsnio 2 dalimi, 2012 m. sausio 20 d., V. G. raštu sutikus būti tikrinamam poligrafu, atliko pakartotinį pareiškėjo tyrimą. Nurodė, jog pakartotinio tyrimo poligrafu išvadą išsiuntė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), V. G. 2012 m. sausio 30 d., atvykęs į Antrąjį operatyvinių tyrimų departamentą prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, susipažino su galutine pakartotinio tyrimo poligrafu išvada.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad skundžiamas Įsakymas pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1V-138 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 „Dėl pakartotinio asmens kandidatūros tikrinimo ir uždraudimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“ pripažinimo netekusiu galios“. Pabrėžė, kad nėra jokios galimybės panaikinti individualaus administracinio akto, kuris ir taip nebegalioja. Nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo įsitikinimas, kad būtent šis skundžiamas Įsakymas pažeidžia kokias nors jo teises, sudaro teisinį pagrindą teismui atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad teismo posėdyje pareiškėjo atstovai išreiškė prašymą pripažinti skundžiamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ir interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, 2012 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-343/2012). Vien tik veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiesiems teisiniams santykiams negali padaryti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-738/2010, 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-852/2011). Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas pripažinti skundžiamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento yra prašymas konstatuoti Įsakymo (ne)galiojimo faktą, todėl, vadovaudamasis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrina, šį prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 1 punkto dalį, kuria pavesta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus V. G. pakartotinį asmens patikrinimą. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą atmesti skundą kaip nepagrįstą, pažeidė proceso ir materialiąją teisę. Pareiškėjas teigia, jog teismas paneigė jo teisę kreiptis į teismą, garantuotą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Nurodo, kad teismas, pripažindamas skundą nepagrįstu, de facto paliko jį nenagrinėtu. Pareiškėjo nuomone, teismas susisiaurino teisės aktais nustatytą kompetenciją nagrinėjant administracines bylas. Pažymi, kad pagal ABTĮ skundžiamo Įsakymo teisėtumo klausimas yra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas teigia, kad ABTĮ numatytas baigtinis bylų, nepriskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas, o teismas jį išaiškino plečiamai. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino Įsakymo pagrindų ir priėmimo laiko, t. y. kad skundžiamas aktas galiojo ir sukėlė pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, susijusias su tarnybinių pareigų vykdymu.

2) Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai sprendime kaip teisminius precedentus aiškino ir taikė sprendime nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

3) Teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas tik konstatavo, kad skundo nagrinėjimas jokios įtakos materialiesiems teisiniams santykiams neturės, jog jokios pareiškėjo teisės ir pareigos nepažeistos, tačiau šių argumentų nepagrindė ir netyrė. Teigia, kad jam apskundus, jo nuomone, neteisėtą Įsakymą teismui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras panaikino pareiškėjui leidimą dirbti su įslaptinta informacija ir atleido jį iš FNTT direktoriaus pareigų, taigi skundžiamo akto teisėtumo įvertinimas turi esminės reikšmės materialiesiems teisiniams santykiams ir pažeistoms pareiškėjo teisėms atkurti.

4) Teismui nuo bylos nagrinėjimo pradžios buvo žinoma aplinkybė, kad skundžiamas Įsakymas buvo 2012 m. vasario 14 d. panaikintas, tačiau teismas ėmėsi bylos nagrinėjimo iš esmės ir priėmė sprendimą, kuris galimas tik administracinę bylą išnagrinėjus. Taigi, vadovaujantis teismo motyvais, jog pareiškėjo skundas nepriskirtinas administraciniams teismams, skundas turėjo būti nepriimtas ar byla turėjo būti nutraukta teisme.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pažymi, kad su juo nesutinka.

Atsakovas teigia, jog pareiškėjas prašė panaikinti Įsakymo 1 punkto dalį nuo Įsakymo priėmimo dienos, o galimybės panaikinti aktą nuo jo priėmimo dienos ABTĮ nenumato, dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl neteisėtas. Nurodo, kad kreipdamasis į teismą ir norėdamas realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, pareikšdamas neįgyvendinamą reikalavimą, pareiškėjas nesilaikė procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tyrimų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis ir pareigomis, todėl nekelia jokių savarankiškų reikalavimų dėl skundo pagrindų ir dalyko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo priimti ABTĮ 88 straipsnio 2 punkte numatyto sprendimo – panaikinti bylos nagrinėjimo metu nebegaliojančio Įsakymo 1 punkto dalį, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Mano, kad teismas objektyviai ir išsamiai, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, išnagrinėjo byloje pateiktus dokumentus, nustatė visas faktines aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, ir priėmė motyvuotą ir teisėtą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą ir netenkinti pareiškėjo reikalavimo panaikinti Įsakymo 1 punkto dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas kreipdamasis į teismą patikslintu skundu, kuris buvo teismui pateiktas 2012 m. vasario 14 d. ir priimtas nagrinėti 2012 m. vasario 15 d., prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. IV-122 1 punkto dalį, kuria pavedama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrajam departamentui atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus V. G. pakartotinį asmens kandidatūros tikrinimą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas savo reikalavimų netikslino, skundo pagrindu nurodė argumentus, kuriais ginčijo priimto administracinio akto faktinį bei teisinį pagrįstumą. Tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai išreiškė prašymą pripažinti skundžiamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo tokio pobūdžio administracinį ginčą analogiškoje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-168/2013). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vadovaujasi minėtoje analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu išaiškinimu.

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2011 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktą informaciją.

Nagrinėdamas administracinę bylą pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjo ginčijamas 2012 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. 1V-122 buvo pripažintas netekusiu galios 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 1V-138 (b. l. 24). Teismas konstatavo, kad nėra jokios galimybės panaikinti individualaus administracinio akto, kuris ir taip nebegalioja. Teismas nustatė, kad pareiškėjo prašymas pripažinti skundžiamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento yra prašymas konstatuoti Įsakymo (ne)galiojimo faktą, todėl šį prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas imasi administracinę bylą nagrinėti pagal asmens ar jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymo saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pagal to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Taigi teisme gali būti sprendžiama ne dėl bet kurios valstybinio administravimo subjekto veiklos, o tik tos, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-516/2012, kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismui nuo bylos nagrinėjimo pradžios buvo žinoma aplinkybė, kad skundžiamas Įsakymas buvo 2012 m. vasario 14 d. panaikintas, todėl skundas turėjo būti nepriimtas. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad ginčijamas Įsakymas jau buvo panaikintas kitu atsakovo administraciniu aktu, administracinės bylos iškėlimo metu pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma, ji paaiškėjo po atsakovo atsiliepimo į skundą pateikimo į bylą, taigi teismas neturėjo akivaizdaus pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Paaiškėjus, kad ginčijamas Įsakymas yra panaikintas kitu atsakovo administraciniu aktu, pirmosios instancijos teismas turėjo administracinę bylą nutraukti.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad panaikinus skundžiamą aktą, nagrinėjamu atveju neliko ginčo dalyko, t. y. paties pareiškėjo skunde suformuluoto reikalavimo, dėl kurio turėtų būti priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nesuformulavus kitokių reikalavimų dėl pažeistų teisių gynimo ir nustačius, kad ginčijamas Įsakymas jau yra paties atsakovo panaikintas kitu administraciniu aktu, pabrėžtina, jog sprendimas tik dėl paties skundžiamo administracinio akto panaikinimo yra negalimas. Toks sprendimas neturėtų įtakos tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams, nesukeltų pareiškėjui materialiųjų teisinių pasekmių, t. y. jo turimų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, jokie įstatymo saugomi jo interesai negalėtų būti apginti, toks procesas būtų beprasmis. Remiantis pirmiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad toks ginčas nenagrinėtinas administraciniame teisme. Pažymėtina, jog ginčijamo akto teisėtumo patikrinimas būtų galimas tik vertinant jį kaip vieną iš skundo pagrindą sudarančių aplinkybių byloje, kurioje būtų pareikšti reikalavimai dėl konkrečių pareiškėjo materialiųjų teisių gynimo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo posėdyje pareiškėjo atstovų išreikšto prašymo pripažinti skundžiamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuojama, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, bei kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ir interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė, jog prašymas pripažinti skundžiamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento laikytinas prašymu pripažinti juridinį faktą, todėl pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje suformuluotos taisyklės dėl bylų dėl tam tikrų faktų pripažinimo priskirtinumo administracinio teismo kompetencijai. Todėl nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neteisingai sprendime kaip teisminius precedentus aiškino ir taikė sprendime nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamo Įsakymo galiojimo metu jam kilo neigiamos pasekmės, susijusios su tarnybinių pareigų vykdymu. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde bei patikslintame skunde kėlė tik reikalavimą panaikinti skundžiamo Įsakymo dalį. Pareiškėjas nebuvo pateikęs teismui skundo reikalavimų, kuriais siektų apginti įstatymuose numatytais būdais minėtas galbūt pažeistas jo teises. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vertinti tokias aplinkybes ir ginčijamo Įsakymo teisėtumą šiuo aspektu. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pats į teismą besikreipiantis asmuo, nurodydamas teismui savo reikalavimus dėl pažeistų teisių gynimo įstatymuose numatytais būdais (skundo reikalavimas, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas) bei išdėstydamas faktines ir teisines aplinkybes, kurios pagrįstų pareikštus reikalavimus (skundo pagrindas, ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Taigi teismas bylas nagrinėja pareiškėjo suformuluotų reikalavimų apimtimi, dėl to atmestini pareiškėjo argumentai, kad teismas turėjo spręsti dėl ginčijamo akto sukeltų pasekmių pareiškėjo tarnybos santykiams.

Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad iš esmės neliko ginčo dalyko, darytina išvada, kad byla negalėjo būti nagrinėjama teisme ir turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Tokia bylos baigtis neturi būti vertinama kaip pareiškėjo konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo nepagrįstas suvaržymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis), nes neužkerta kelio teisės aktuose nustatytu būdu reikšti reikalavimus teisme dėl pažeistų subjektinių teisių gynimo (ABTĮ 5 straipsnis), nei kvestionuoti šioje byloje ginčyto Įsakymo teisėtumo ginant savo teises iškeltose bylose.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė